SEB banko šeimos finansų ekspertė J. Varanauskienė
Per pastaruosius metus sunkmečio prispausti Lietuvos gyventojai nuo pinigų stygiaus ginasi pačiomis įvairiausiomis priemonėmis. Atideda didesnius pirkinius, mažiau pramogauja, laukia nuolaidų ir akcijų, stengiasi taupyti elektrą ir degalus, o nereikalingų daiktų nebeišmeta, bet bando juos parduoti ar bent iškeisti.

Artimiausios ekonominės prognozės kol kas neguodžia. SEB banko analitikų duomenimis, dėl išaugusio nedarbo ir sumažėjusio darbo užmokesčio gyventojų pajamos per 2009 metus sumažėjo 21 procentu. Vidutinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, pernai metų pabaigoje siekė 1 647,5 lito. Tačiau vidutinį arba didesnį atlyginimą, Statistikos departamento tyrimo duomenimis, gavo tik maždaug trečdalis dirbančiųjų. Darbo užmokestis ir socialinės išmokos mūsų šalyje sudaro 85 proc. visų disponuojamųjų gyventojų pajamų. Kitos pajamos iš verslo, individualios veiklos, nuomos yra arba daug mažesnės, arba jas gauna daug siauresnė žmonių grupė.

Situacijai darbo rinkoje negerėjant, vis daugiau gyventojų ieško kitų, papildomų pajamų. Nemažai žmonių, ieškodami didesnio uždarbio, palieka Lietuvą. Tačiau šiandien gausu pavyzdžių, kai papildomų pajamų užsidirbti stengiasi smulkūs amatininkai, rankdarbių kūrėjai ir čia, Lietuvoje, pardavinėdami savo produkciją turguose, turgeliuose, mugėse ar specialiuose interneto svetainėse. Kiti, užuot kaip anksčiau išmetę kažkada nusipirktus nebereikalingus daiktus (baldus, buitinę techniką, drabužius), juos bando parduoti internetu arba atveža į prekyvietes ir siūlo tiesiog iš automobilio bagažinės.

Tokį būdą užsidirbti papildomų pajamų žmonės renkasi nebūtinai iš skurdo. Alternatyvių pajamų šiandien dairosi ne tik mažesnes pajamas gaunantys, bet ir daugiau uždirbantys gyventojai, kurie, aptirpus pajamoms, norėtų atgauti nors dalį lengva ranka išleistų pinigų. Tokia prekyba populiari ir kur kas turtingesnėse šalyse: išpardavimai iš garažo (angl. garage sales), įvairios mugės, „blusų“ (sendaikčių) turgūs, interneto aukcionai pasaulyje gyvuoja jau seniai ir vienija gausius pirkėjų bei pardavėjų būrius, o Lietuva nėra jokia išimtis. Sunkmečiu ši veikla dar labiau išpopuliarėjo. Tai yra būdas ne tik taupyti, bet ir užsidirbti. Vieni gauna galimybę pigiau negu parduotuvėje įsigyti reikalingą daiktą, kiti – gauti pinigų už savo turėtą ir vis dar naudingą, bet dabar jau nebereikalingą turtą.

Nors turimų daiktų, kuriuos galime parduoti, atsargos kažkada baigiasi, tačiau tokia veikla ugdo racionalius pirkimo įpročius: kruopščiau renkamės pirkinius, įvertiname naudą, išperkamąją vertę (sumą, už kurią įsigytą daiktą ateityje galėtume parduoti) pirkdami paprastus, smulkius, kasdienai reikalingus daiktus, o ne tik butą ar automobilį. Taupyti išmokstame ne tada, kai galvojame tik apie tai, ką išleidžiame, bet tuomet, kai pirkdami galvojame apie tai, ką (at)gausime.

Seimas nusprendė 2011 metais sumažinti mokesčio tarifus už verslo liudijimus. Už tai įteisinantį Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo projektą balsavo 106 Seimo nariai, prieš – 1, susilaikė 3.

Priimta pataisa nustato, kad už per mokestinį laikotarpį gautas pajamas, nuo kurių mokestis sumokamas įsigyjant verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis, kuris negali būti mažesnis už pajamų mokestį, apskaičiuojamą nuo vienos minimaliosios mėnesinės algos (800 litų), pritaikius šio straipsnio 1 dalyje nurodytą 15 proc. pajamų mokesčio tarifą, galiosiantį to mokestinio laikotarpio, kuriam įsigyjamas verslo liudijimas, sausio 1 dieną.

Savivaldybių tarybos turės teisę nustatyti mažesnį fiksuoto dydžio pajamų mokestį už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint atitinkamą verslo liudijimą. Tačiau, kaip teigiama aiškinamajame rašte, savivaldybės, priimdamos sprendimus dėl verslo liudijimų tarifų, turės atsižvelgti į savo finansines galimybes bei būtinybę užtikrinti lygias konkurencines sąlygas tarp gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, ir įmonių, užsiimančių analogiška veiklos rūšimi.

Šiuo metu galiojančiame įstatyme yra nustatyta, kad už per mokestinį laikotarpį gautas pajamas, nuo kurių mokestis sumokamas įsigyjant verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis, kuris negali būti mažesnis už pajamų mokestį, apskaičiuojamą dvylikos minimaliųjų mėnesinių algų sumai pritaikius 15 proc. pajamų mokesčio tarifą.

Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis įsigalioja 2011 m. sausio 1 d. ir taikoma nustatant fiksuoto dydžio pajamų mokestį 2011 metų mokestiniu laikotarpiu. Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis įsigalioja 2012 m. sausio 1 d. ir yra taikoma nustatant 2012 metais ir vėlesnių mokestinių laikotarpių fiksuoto dydžio pajamų mokestį.

Prieš kelis metus Lietuvos aukštojo mokslo prieinamumas buvo didelis (valstybės bent dalinai finansuojamos studijos), tačiau dabar valstybinėse aukštosiose mokyklose vyraujanti magistro studijų kaina (apie 6000 Lt per metus) studentus priverčia pasidomėti ir kitomis galimybėmis. Nykstant valstybių riboms žvilgsnis krypsta į universitetus užsienyje. Jų paklausą kelia ne vien patrauklios studijų sąlygos, tačiau ir asmenybės tobulėjimo galimybė. Didžiausias studentų migracijos stabdis yra naujos aplinkos ir prisitaikymo baimė. Iš šios tendencijos išryškėja galimybė pačiam studentui priimti iššūkį ir išmokti reaguoti, adaptuotis prie aplinkos. Daugelis užsienio aukštųjų mokyklų skatina ne tik mokytis, tačiau siekia pabrėžti indėlio į save svarbą. Vertinamos ne vien atliktos užduotys, jų originalumas ar kruopštumas, tačiau didelis dėmesys skiriamas atliktų darbų ir savęs pristatymams. Tokiu būdu studentas orientuojamas ir į procesą, ir į rezultatą. Tad studentavimas užsienyje suvokiamas ne tik kaip mokslo šaltinis, tačiau kaip ir mokslas fokusuoti asmenybę įvairialypiam gyvenimui.

„Baigęs meno srities bakalauro studijas Vilniuje, toliau siekiau mokslinio laipsnio. Tačiau tęstinės studijos nepatenkino mano lūkesčių. Tad išėjęs iš darbo ir pasiėmęs paskolą tobulintis išvykau į užsienį. Mano apsisprendimas manęs nenuvylė, o priešingai – įkvėpė. Puikus pavyzdys atspindintis studijų kokybę – kiekvieną semestrą skaityti paskaitų atvyksta pasaulinio lygio specialistai, kiti dėstytojai taip pat yra praktikai, ne akademikai, kurie žiūri į studentą kaip į kolegą - ne konkurentą. Kitas pavyzdys – materialiniai ištekliai. Universitetas studentui suteikia visas reikiamas sąlygas baigiamajam darbui atlikti – patalpas, medžiagas, įrankius..“ – dalinasi patirtimi studentas, baigęs magistro studijas vakarų Europoje - „..kokią patirtį ir vertę įgauna tokios studijos? Mano manymu, svarbiausias momentas studijuojant užsienyje yra tai, kad akademinės žinios yra iš karto pritaikomos praktikoje. Tad diplomas parodo ne žinių suvokimą ar buvimą šalia specialybės, o žinių pritaikymą ir dalyvavimą joje.“

Akivaizdu, kad absolventas mokantis už studijas nemažą kainą ir siekiantis įgyti mokslinę kvalifikaciją tikisi ateityje gauti palūkanas už investuotą sumą bei laiką. Studijų kainos ir kokybės santykį, kuriuo būtų patenkintas studentas, sudaro ne tik universitetų pripažinimas ir reitingavimas, prieinama kaina ar universiteto materialiniai bei žmogiškieji ištekliai – studentui aktualiausias veiksnys yra gaunama visapusiška nauda. Jei žmogus baigęs magistrą gali pilnai pritaikyti savo žinias praktikoje, gali naudotis užmegztais ryšiais tiek su dėstytojais, tiek su kolegomis, moka prisitaikyti bei pristatyti tiek save, tiek parduodamą produktą globaliai rinkai – vadinasi magistro investicija atsipirko.

 „Nestabili šalies aukštojo mokslo politika skatina akademinio potencialo nutekėjimą į užsienį. Pastebimas didelis susidomėjimas studijomis svetur. Nors Lietuvoje yra didelė antros pakopos studijų pasirinkimo įvairovė, užsienio edukacinės institucijos studentus traukia didesnėmis galimybėmis – studijų trukmė dažniausiai yra trumpesnė, vyraujanti kaina yra panaši arba mažesnė nei Lietuvoje, dėstytojų kompetencijos ir jų santykiai su studentais vertinami žymiai pozityviau ir, be abejo, žinių novatoriškumas ir pritaikomumas yra labiau priimtinas.“ – teigia įmonės „Minule.com“ tarptautinių studijų koordinatorė Rūta Jonušaitė. Vien teorinių žinių nebeužtenka norint būti pilnaverčiu darbo rinkos dalyviu. Žinių pritaikymas, gebėjimas reaguoti į pastoviai kintančią aplinką, asmeninių savybių maksimalus išnaudojimas – visa tai sukuria paklausą kapitalistinėje rinkos konkurencijoje.

Informuoja www.minule.com

Siūloma, kad smulkųjį verslą pradedantiems bedarbiams vienerius metus būtų mokama 25 proc. minimalios algos dydžio, t.y. 200 litų, subsidija per mėnesį.

Tik nedidelė dalis darbo neturinčių žmonių linkę savarankiškai spręsti užimtumo problemas. Tuo tarpu tokios lengvatos paskatintų Darbo biržoje registruotus bedarbius pradėti individualią veiklą, ką šiuo metu jiems sudėtinga padaryti, kadangi neturi pakankamai lėšų verslo liudijimui įsigyti ir socialinio draudimo įmokoms mokėti.

Tikimasi, jog tokie pakeitimai paskatintų ilgalaikius bedarbius imtis privačios veiklos, skatintų jų užimtumą, prisidėtų prie šešėlinio verslo mažinimo. Pastaruoju metu mažėja žmonių dirbančių pagal verslo liudijimus. Jei jų išsiėmimas kainuotų pigiau, realu, jog padaugėtų žmonių, norinčių imtis legalaus smulkaus verslo.

Darbo grupės siūlymai dėl paramos bedarbiams buvo pristatyti Smulkaus ir vidutinio verslo tarybai, kuriems iš esmės buvo pritarta.

Informuoja LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Europos Komisija turėtų pervesti lėšas iš EGF per 15 dienų.

Iš AB „Snaigė“ ir dviejų jos tiekimo įmonių atleistiems 480 darbuotojų tektų 258 tūkst. eurų (890 tūkst. litų), o iš 128-ių statybų sektoriaus įmonių atleistiems 806 žmonėms – 1,1 mln. eurų (3,8 mln. litų) europinė parama. Lietuva turi skirti dar 35 proc. lėšų šiems projektams. 2009 m. rudenį jie jau pradėti įgyvendinti iš Užimtumo fondo lėšų.

Svarbu pažymėti, kad iš EGF finansuojamos tik tos priemonės, kurios padeda darbo netekusiems asmenims integruotis į darbo rinką. Parama skiriama per teritorines darbo biržas, kurių konsultantai kartu su bedarbiu parengia individualų užimtumo veiklos planą, sudaro paslaugų paketą. Gali būti siūlomos tokios priemonės: mokymas ir perkvalifikavimas, pagalba atleistiems asmenims įsidarbinant (įdarbinimas subsidijuojant, darbo įgūdžių įgijimo rėmimas, viešieji darbai), teritorinio judrumo rėmimas, savarankiško užimtumo rėmimas ir verslumo skatinimas, pavyzdžiui, verslo liudijimo įsigijimo kompensavimas ir kt.

Šiuo metu Europos Parlamento pritarimo laukia dar dvi Lietuvos paraiškos – dėl baldų gamybos ir drabužių siuvimo.

Lietuva jau įgyvendino bankrutavusios „Alytaus tekstilės“ buvusiems darbuotojams skirtą projektą. 2009 m. gegužės mėn. baigtas įgyvendinti pirmasis EGF remiamas projektas – atleistiems iš AB „Alytaus tekstilė“ darbuotojams remti. Projekto vertė buvo apie 600 tūkst. eurų (50 procentų EGF lėšos, 50 procentų Užimtumo fondo lėšos). Priemonės buvo suplanuotos 600 atleistųjų.

Informuoja LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Patarimus kaip ištesėti sau duotus pažadus rasite čia -->

Pasak psichologės Jurgitos Smiltės Jasiulionės, „Vilniaus vaikų linijos“ projektų koordinatorės, pinigai vaikams nėra tik spalvoti, šlamantys popierėliai.

Apie tai, kaip vaikai įsivaizduoja pinigus skaitykite čia -->

Kasdien daugelis sukame galvas, kaip išgyventi šiandien ir rytoj. Turintieji darbą rikiuoja suskystėjusio atlyginimo pinigėlius, kad galėtų ištempti iki kitos algos. Netekusiems darbo dar prasčiau, nes jiems tenka ieškoti atsakymų į esminį klausimą – kaip gyventi?

Specialistai perspėja, kad negalima pulti į paniką. Sunkmetis ateina ir praeina, gyvenimas ties juo nesibaigia. Todėl nuleisti rankų negalima net sunkiausiomis akimirkomis. Kada nors ateis šviesesni laikai, tad tie, kas bus nepraradę gebėjimų planuoti tolimesnės ateities, turės pranašumų. Ką daryti, kad būtume tarp jų, kalbamės su Anna Avidan, psichologe, konsultacijų įmonės „Person Premier“ vadove.

Visą straipsnį apie tai, kaip pasitikti rytojų skaitykite čia --->