-Močiutė rauda, močiutė rauda,- šnabžda man į ausį mano pradinukė sesė.

               O aš sėdžiu prie rašomojo stalo ir bandau rašyti konkursinį rašinį ,,Mano šeima“. Nieko nebelieka, einu guosti močiutės. Mirus seneliui, gerumo , išminties ir meilės ambasadoriui, mūsų senolė kartais ima ir palūžta.

             - Žinai, brangioji,- tariu įėjusi į virtuvę, močiutės rezidenciją, - šiandien norėčiau su Kamile (tai viena iš mano sesių) valgyti vakarienę iš vienos lėkštės. Prisimeni, kai tu man pasakojai, kad valgei su seserimis ar broliais iš vienos lėkštės, nes jūsų buvo dešimt vaikų ir visiems jų neužteko.

             Močiutė staiga nustoja raudoti ir ima pasakoti apie savo gražiąją  šeimą, tarpusavio santykius. Jie ne tik buvo šilti. Jie ir dabar šilti. Ką ten šilti... Karšti. Senoji taip gražiai bendrauja  su savo artimaisiais – seserimis ir broliais-, kad gražu žiūrėti. Močiutė sakosi esanti laimės kūdikis. Augo šiltoje, gražioje šeimoje, sukūrė taip pat nuostabią šeimą. Ji yra mano tėvams ir mano tetoms (ir , aišku, bus man )pavyzdys, etalonas. Kodėl? Šeimoje viskas buvo tikra. Jokios vaidybos, jokių kaukių, o tik pagarba, meilė, tolerancija, supratimas, užuojauta, ištikimybė, pakantumas, dvasinės  vertybės. Ir visa tai tarsi relikvijos, perduodamos iš kartos į kartą.

           Man gera, labai gera gyventi tokioje šeimoje...

           Močiutei nurimus, grįžtu į savo kambarį, man gaila jos. Neaišku, kada užgis jos širdies žaizda. Neslėpsiu, netekus senelio, mus visiems sunku. Lyg ir netvirčiau jaučiamės, lyg ir nedrąsiau.Kaip norėčiau, kad mano būsimasis bent kiek savo dvasinėmis savybėmis būtų panašus į senelį. Gebėtų būti ramsčiu, kai reikės, užuovėja, kai bus šalta, sąžinės balsu, kai abejonės aplankys, tikru draugu- veidrodžiu, kai išsiverkti ant peties norėsiu.

            Kol močiutė ,, kalbasi“ su seneliu ir varto nuotraukų albumus, bandau susikaupti ir pradėti rašyti rašinį. Atrodo, taip viskas paprasta. ,, Mano šeima“... Dar ir dar kartą skaitau LR konstitucijos 38 straipsnį. Viskas taip suprantama, paprasta ir aišku, tačiau, rodos, visi žodžiai pasislėpė nuo manęs.

            Pradedu piešti laivelius. Ak, štai... Supratau. Šeima man - tai uostas. Ramybės uostas, į kurį po pamokų taip noriai grįžtu. Į jį grįžta ir mano sesės, ir mama, ir tėtis. Uoste laukia kapitonė - mano geroji močiutė. Čia taip šilta, jauku, ramu. Kvepia sriuba ir pyragu. Jokių audrų. Ne, audrų kartais būna! Ką ten audrų... Mažyčių, mažyčių nesusipratimų.

            Staiga vaizdas susilieja. Juda. Keičiasi. Siūbuoja. Ir aš... pasijuntu esanti klasėje. Matau artėjančią lietuvių kalbos mokytoją, girdžiu, kaip ji lėtai, bet aiškiai taria:

            -Erika, kalbėk tema  ,, Šeimos vaidmuo tautosakoje“.

            -,, Žmonija neatsimena savęs be šeimos, visi jos mitai, padavimai, legendos ir tikėjimai vienaip ar kitaip pasakoja apie šeimą“,- kalbu šviesios atminties poeto  Justino Marcinkevičiaus žodžiais.

           Man dar nebaigus, matau į kabinetą įėjusią  istorijos mokytoją. Ji greitakalbe išberia:

           -Erika, kas yra šeima?

            - Šeima - mažytė valstybėlė. Tėvai saugo ir gina savo atžalas, perduoda jiems savo tradicijas. Visuomenė ir valstybė yra tokia, kokia yra šeima.

              -Erika, ką gali pasakyti apie šeimą,- matau ir girdžiu  skubančią etikos mokytoją.

            -,,Tauta šeimoje atsinaujina, šeima tautoje išsilaiko, šeimoje prasideda žmogaus tobulėjimas“,- kalbu A.Maceinos  žodžiais.

            Nespėju nė mirktelti, kai prieš akis išnyra biologijos mokytoja:

           -Erika, apibūdink šeimą.

           -,,Šeimą, aš suprantu kaip kokį augalą, sukurtą pačios gamtos. Šeimą sugalvojo, ištobulino pati gyvybė, įtvirtindama ją pasaulyje“,- prisimenu poeto J.Marcinkevičiaus žodžius.

            Ir pagaliau prie manęs priartėja auklėtoja:

          -Erika, koks pagrindinis šeimos bruožas?

          - Tarpusavio meilė  bei moralė ir atsakomybė, - kaip žirnius į sieną išberiu aš.

            Mokytojų vis daugėja. Klausimų taip  pat. Paskui jos apsupa mane ratu. Jų žvilgsniai nieko gera nežada. Tyla. Nejauku. Pagaliau auklėtoja taria:

          -Erika, esi šaunuolė , tu puikiai išanalizavai  LR Konstitucijos 38 straipsnį, žinai, kas yra šeima, gera šeima, todėl... galėsi rašyti  konkursinį rašinį.

           -Erika, Erikute,- švelniai mane apkabina mūsų šaunaus laivo kapitonė- geroji namų ugnelė. -Kodėl tu miegi, mieloji, ne lovoje, o prie stalo?

          -Aš, aš, močiute, rašinį rašiau...

         -Vaje, vaje, dukraite,- kraipo galvą senoji.- Ir kokį gi tu rašinį rašei?

          -Apie mūsų šauniąją šeimą,- apkabinusi sengalvėlę, sakau aš.- Džiaugiuosi, kad gyvenu tokioje gražioje šeimoje.

          -Eime vakarieniauti. Juk žadėjai su sese valgyti iš vienos lėkštės,- švelniai taria močiutė.

Erika Pšelgauskaitė

Jonavos Raimundo Samulevičiaus pagr. mokykla 10 kl.

Jonava

Kokios mintys kyla perskaičius 38 Konstitucijos straipsnį ?

     Dažniausiai jaučiuosi laiminga. Neturiu teisės jaustis kitaip, nes visada galiu atsiremti į savo šeimą. Mano šeima nėra didelė – tai tėtis, mama, jaunesnioji sesuo ir aš. Gyvename mes gana įprastai: tėvai dirba, o mudvi su sese mokomės. Kartais dienos slenka vėžlio greičiu, o būna - jos skrieja kaip cunamiai ir net nespėju pagalvot, kas, kaip ir kodėl. Laikinumo nuojautą keičia pastovumo jausmas, kurį neabejotinai sustiprina šeima.

     Dar vienas rytas prasideda nuspaudus po pagalve erzinančiu garsu berėkiantį žadintuvą. Mieguistai traukiasi sapnas. Lova tokia minkšta ir šilta, o galvoje įkyriai kala vienintelis klausimas: kodėl turėčiau keltis. Mieguistus apmąstymus nutraukia mamos kvietimas pusryčiauti. Apetito kol kas nėra, bet malonus arbatos kvapas į virtuvę vis dėlto atvilioja. Įžengusi į ją pamatau savo namiškius, o jie gerai nusiteikę stiprinasi prieš naują dieną. Staiga dingteli atsakymas į kamavusį lovoje klausimą. Verta keltis dėl namiškių šypsenų ryte, dėl šeimos be graužaties galima palikti ir šiltąją lovą. Netikėtai, o gal ir specialiai paliktas ant sumuštinių trupiniais nubarstyto stalo guli laikraštis „Kalvotoji Žemaitija“. Belaukiant, kol atvės arbata, imu jį sklaidyti ir sustoju ties straipsniu, skelbiančiu rašinių konkursą apie šeimą, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija. Skelbiamas konkursas tartum patvirtina mano suvokimą apie šeimos svarbą. Nieko keisto, juk Konstitucija teigia, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Jeigu mano pagrindas yra nedidukė šeima, vadinasi, mano pagrindas yra ne tik ji, bet ir visuomenė, o kartu su ja ir valstybė. Taip, esu lietuvė, kuri netrukus gaus pirmąjį bilietą į suaugusiųjų pasaulį – tai Lietuvos Respublikos pasą. Bene pirmas rytas gyvenime, kai pradeda gimti patriotiškumas. Nevalingai šypsausi – gera rasti svarią priežastį keltis – juk keliasi visa Lietuva...

     Kelias į mokyklą neprailgsta – iš automobilio stebimi bėgantys spalvotų pastatų vaizdai galutinai išbudina. Stabtelėjus prie raudono šviesoforo signalo žvilgsnis nukrypsta į baltąją mūsų Katedrą. O kiek daug reikšmingų įvykių joje būta, kurie tiesiogiai susiję su manimi ir mano šeima: krikštai, pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo sakramentai, tėvų santuoka. Prisimenu televizijos žinių fragmentą apie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdomą aktyvią šeimos rėmimo politiką ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnį, kuris teigia, kad bažnytinė santuoka yra svarbi ir besituokiantiems, ir valstybei, pripažįstančiai ne tik civilinę santuokos metrikaciją, bet ir bažnytinę santuokos registraciją bei registruojančiai bažnytines santuokas, gimimus ir mirtis. Pradedu galvoti, kokį atsakingą darbą dirba ir kokia svarbi valstybė yra kiekvienai šeimai. Be to, manau, kaip šaunu, kad mano tėveliai yra susituokę ir manęs sulaukė būdami santuokoje, o ne saistomi sugyventinių statuso, itin populiaraus pastaruoju metu. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje neužsimenama apie sugyventinių sąjungas ar ryšius, gal ir nereikia... Šviesoforas mirkteli savo žalia akimi lyg pritardamas šiems apmąstymams ir lyg linkėdamas geros dienos.

     Šviesoforo linkėjimai daug naudos neatnešė. Sunki diena mokykloje. Matematikos mokytoja aiškina kvadratinių lygčių sprendimo būdus, chemijos pamokoje vėl mokomės sudaryti reakcijų lygtis, per etikos pamoką stengiamės suvokti, kuo svarbi šeima man ir apskritai visuomenei. Visa informacija lyg sūkurys siaučia mano galvoje. Per pertraukas vos spėju ataušinti įkaitusias smegenis. Ir vėl pasigirsta skambutis... Sėdžiu istorijos pamokoje ir klausausi apie demokratines ir nedemokratines valstybes. Kuo gi jos skiriasi? Jos neturi nieko bendro. Nusiraminimą teikia tai, jog gyvename demokratinėje valstybėje. Skiriamės nuo diktatūrų savo pasirinkimo laisve: santuokos sudaromos laisvai, sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Demokratija išties palengvina gyvenimą. Nors ir mėgstu maištauti, bet mano ir valstybės požiūris į pasirinkimo laisvę ir lygybės idėją sutampa. Džiaugiuosi, kad ateityje turėsiu daug pasirinkimo kelių: tuoktis ar ne, o susituokusi galėsiu jaustis saugi, nes žinosiu, jog mano ir mano sutuoktinio, vaikų teisės bus ginamos valstybės. Šias mano mintis palydi istorijos mokytojos perskaityta citata iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos: „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.’’ Netrukus suskamba skambutis, skelbiantis šiandienos pamokų pabaigą. Pavargusi, bet laiminga traukiu namo, galvodama, kaip man pasisekė – gyvenu demokratinėje valstybėje.

     Diena dar toli gražu nesibaigia. Manęs laukia viena iš kasdienių pareigų – šunelio vedžiojimas. Grynas lapkričio oras, dvelkiantis pavakario vėsa, tolumoj gagenančios žąsys įkvepia. Grįžta energija. Pro šalį praeina tamsiai apsirengęs vyriškis, kuris sukelia nerimą. Nejauku. Šunelis suloja. Galvon šauna mintis, ar man saugu. Tikriausiai taip, nes netoliese sukiojasi mano tėvai. Aš saugi. Pagal jau kelis kartus šiandien apmąstytą 38 Konstitucijos straipsnį, valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Kiekvienas gali jaustis saugus ir nebijoti sutiktų piktų pakeleivių...

     Pagaliau vakaras... Beplaudama nuo veido dienos įvykių dulkes planuoju kitos dienos darbus, mintyse grupuodama juos į skubius ir svarbius. Bene svarbiausias mano darbas yra nepamiršti savo pareigų tėvams, mokytojams, draugams, sau pačiai. Galvon ateina pagrindinis Lietuvos Respublikos įstatymo 38 straipsnio akcentas apie vaikų pareigą gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Savo pareigas prisimenu, o kokios yra tėvų pareigos? Pagal minėtą straipsnį, tėvų teisė ir pareiga yra auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Mano tėvai panašiai ir elgiasi, vadinasi, jų pavyzdžiu vadovausimės ir mudvi su sese.

      Taip dažnai mes paskęstame smulkmenose ir nebesugebame įžvelgti prasmės, o ji visada yra. Kiekvienas turime šeimą, formuojančią mus kaip asmenybes, diegiančią vertybes, puoselėjančią tradicijas. Dėl šių priežasčių valstybės dėmesys šeimai, žmogui yra be galo svarbus. Mano nuomone, pagrindinis valstybės rūpestis tūrėtų būti nukreiptas į šeimos politikos tobulinimą. Šeima yra pradžia ir pabaiga kaip ir visuomenė, valstybė. Svarbiausia, nepamiršti būti žmonėmis.

Urtė Simutytė,

Telšių Žemaitės gimnazija, 10 kl

Telšiai

     Kai paėmiau į rankas lapuką su 38 – uoju Konstitucijos straipsniu, buvau nusiteikusi skeptiškai. Tiesą pasakius, pasirodė, kad bus visai neįdomu skaityti kažkokią ištrauką iš valstybės dokumento. Ir išvis, kuo lietuvių kalbos pamoka susijusi su įstatymais? Formalumai ir kiti – umai skirti ne man. Taip galvojau tada.

     Kai perskaičiau šį trumpą straipsniuką, mintys pradėjo lietis kaip pašėlusios! Pati tuo netikėjau! Tad greitai pasigailėjau savo ankstyvo neigiamo požiūrio į šį darbą... Ir pirmoji mintis, pasibeldusi mano galvon, buvo: „Straipsnis tai geras, bet kad jo laikomasi ne visada.“ Atrodo, kad iš karto nusiteikiau pesimistiškai. Tačiau antroji mintis, pasibeldusi į ausį ir paprašiusi jos išklausyti, skambėjo šitaip: „Paskutinė Konstitucija Lietuvos Respublikoje patvirtinta 1992 metais. Ar tada kas nors buvo kitaip nei dabar?“ Tačiau į šį kiek retorinį klausimą pati atsakyti nesugebėjau, todėl tiesiog rašiau toliau viską, kas bešovė galvon. Bet...! Grįžusi namo pasistengiau išspausti ką tik beįmanoma iš virtuvėje pietus ruošusios mamos. O jos nuomonė skambėjo šitaip: „Tuomet buvo labiau vertinama santuoka, kuomet šeimą turi sudaryti teisėtas vyras ir žmona bei vaikai. Šeima, neturinti vaikų, – nepilnavertė.“ „Aha...“ – pagalvojau – „Tu teisi, mamyt.“ Tačiau net mane pačią ypač nustebino jos žodžiai: „1992 metais gyvenę dabartinio tavo, Arūne, amžiaus vaikai grįžę iš mokyklos rasdavo bent vieną iš savo tėvų namuose. Ugnis rudenį ir žiemą visada būdavo užkurta, valgis pagamintas, o ir pasikalbėti, išlieti savo jausmus buvo kam. Tačiau šiais laikais dažnas reiškinys – emigracija. Ji smarkiai paveikia vaikus tėvų, kurie yra išvykę į kitas šalis uždirbti daugiau pinigų. Bet ir Lietuvoje paprastai būna ilgos darbo valandos, todėl šeimos dažnai tampa šaltesnės, ne tokios atviros.“ Mamos žodžiai man pasirodė labai protingi. Ir sukėlė dar daugiau įvairiausių minčių bei klausimų.

     Pirmoji man kilusi mintis buvo apie tėvų emigracijos pasekmes jų vaikams. Man įsiminė vieno straipsnio ištrauka, rasta internete: „...tėvų emigraciją patyrusiems vaikams padažnėja psichinės sveikatos problemos, jie dažniau nei kiti jų vienmečiai išgyvena depresiją, vienišumą bei yra linkę prasčiau save vertinti. Be to, emigraciją (ir kitas netektis) patyrę vaikai dažniau išgyvena ir neigiamas emocijas (liūdesį ir pyktį), o rečiau – teigiamas (džiaugsmą ir pasitikėjimą savimi).“ Tai tikrai verčia susimąstyti apie emigracijos pasekmes vaikams. Labai skaudu, kad kai mokykloje mokytojai liepia pakelti ranką tiems, kurių bent vienas iš tėvelių uždarbiauja užsienyje, apsižvalgęs aplink, pamatai – rankų mišką. Mano nuomone, emigracija išskiria šeimas. Galbūt nekalbėčiau apie emigraciją daugiau, jeigu nebūčiau prisiminusi vieno man daug įvairių jausmų sukėlusio dalyko. Šiaip esu gana pavydus žmogus ir toks baltas, mergaitiškas pavydas sukilo, kai pastebėjau, kad klasiokė visą savaitę kasdien ėjo su vis naujais drabužiais. Kai jos paklausiau: „Iš kur tiek gražių drabužių?“ – pasakė, kad mama nupirko. Tada nepasikuklinau paklausti, o kuo ta jos mama dirba? Ir draugė atsakė, kad jos mama uždarbiauja užsienyje. „Ji dirba Norvegijoje, žuvų fabrike“. Pasakiau: „Kaip tau gerai... Tiek drabužių nuperka...“ Bet sulaukiau tokio atsakymo, kokio tikrai nesitikėjau: „O tu džiaugtumeisi drabužiais, jeigu už tai nematytum mamos tris mėnesius iš eilės?“ Ir tik tada išties susimąsčiau. Jau geriau drabužių nusipirksiu kartą į metus negu ketvirtadalį metų šalia savęs neturėsiu tokio brangaus ir reikalingo žmogaus – mamos. Dažnai tėvai, uždarbiaujantys užsienyje, savo meilę vaikams išreiškia materialiais dalykais: drabužiais, kompiuteriais, naujausiais telefonais. Bet ar koks nors daiktas gali pakeisti tėvus? Turbūt kiekvienas vaikas tvirtai atsakytų – ne. Materialūs dalykai suteikia laimės tik kuriam laikui, bet tėvų meilė, kurios negali pačiupinėti kaip kompiuterio,  vaikus džiugins visada.

     Imigravusi atgal ir pasinėrusi į gilius apmąstymus iškėliau sau klausimą: kuo santuoka seniau buvo tvirtesnė už santuoką dabar? Ir mano nuomonė skamba gana griežtai šių laikų santuokos požiūriu. Seniau žmonės tuokdavosi, augindavo vaikus, stengėsi palaikyti draugiškus santykius vieni su kitais, padėti, ištikus nelaimei. Taipogi gerbė, kovojo vieni už kitus. O kas svarbiausia – sugebėjo prisiimti atsakomybę ne tik už savo, bet ir už kitų šeimos narių veiksmus. Kuo tai skiriasi nuo šių laikų šeimos bei santuokos sampratos? Viskuo. Žmonės dabar rečiau ir daug vėliau tuokiasi, taip pat stengiasi kuo vėliau susilaukti vaikų. Paprastai dviejų žmonių, kurie gyvena „susimetę“, paklausęs, kodėl jie nesituokia, dažniausiai išgirsi atsakymą – „O kam reikia? Mums ir taip gerai.“ Arba, esu pastebėjusi savo aplinkoje, gana dažnai žmonės susirašo tik santuokos registracijos biuruose, o ne bažnyčioje. Ir to priežastis paprastai būna, kad nors vienas iš sutuoktinių nėra priėmęs Šv. Komunijos sakramento. Ir vis dėlto, manau, kad tokia šeima negali būti laiminga, nes nelankė kursų, kuriuos dėsto kunigas apie tiktąją santuokos prasmę, vaikų auklėjimą, problemų santuokoje ir gyvenime sprendimus. Galų gale nusprendžiau, kad santuoka šiais laikais nebėra taip vertinama. Su laiku keičiantis žmonėms, keičiasi ir vertybės. Kad ir kaip bebūtų skaudu, bet santuoka seniau tikrai buvo daug tvirtesnė nei dabar, nes žmonės mokėjo džiaugtis tuo, ką turi, gerbti, mylėti ir branginti vienas kitą.

     Dar vienas labai būdingas šiems laikams dalykas yra santuoka su svetimšaliu. Gana dažnai tai žurnaluose, tai laikraščiuose rašoma, kaip lietuvė, ištekėjusi už musulmono ar panašios religijos atstovo buvo pažeminta arba išnaudota. Labiausiai mane sukrėtė straipsnis viename žurnale apie Astą, kuri ištekėjo už pakistaniečio Ghaviro po pirmojo jų pasimatymo. Žinau, kad pasaulyje vyksta visko, bet dėl šito tikrai nustebau. Mergina įsimylėjo, išvyko gyventi į Pakistaną ir t.t. Galėtų tai ir likti tik jos reikalas, bet perskaičiusi straipsnį sužinojau, kodėl paprastai vyrai musulmonai ieško sau žmonos europietės. Tam, kad gautų leidimą gyventi ir įsitvirtinti Europoje. Štai ir šių laikų santuokos priežastis. O kas skaudžiausia, kad paprastai tokiose santuokose prieš žmoną yra smurtaujama, o tai pažeidžia 38 – ojo Konstitucijos straipsnio sakinį: „Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.“ Prisimenu, kaip per lietuvių kalbos pamokas skaitėme ne vieną tautosakos kūrinį, kuriame tėvai savo vaikams leido tuoktis tik su savo pažįstamais žmonėmis. Kartais, vos tik gimus mergaitei, jos tėvai sudarydavo sutartį su kokio nors berniuko tėvais, kad ateityje jų vaikai turės sukurti šeimą. Ką bekalbėti apie kitos tautybės arba kitos kultūros žmogų. Šeimoje kildavo didžiulis pasipiktinimas ir nepasitenkinimas, jeigu mergina įsimylėdavo kitą, o ne tėvams gerai žinomą vaikiną. Net pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ Eglės šeima negalėjo pakęsti, kad dukra (tėvams), sesuo (broliams) ištekėjo už žalčio. Broliai net norėjo (ir jiems pavyko) užkapoti žaltį Žilviną. Netiesiogiai reikia suprasti, kad tėvai buvo labai nepatenkinti, kam dukra neištekėjo už žmogaus, o pasirinko kitos sferos atstovą. Galima teigti, kad santuoka su pažįstamu, toje pačioje šalyje gyvenančiu žmogumi turi išties daugiau pranašumų ir suteikia daug laimės, nes žmonėms, kurie yra siejami tėvynės tradicijų – lengviau suprasti vienam kitą.

     Dar kartą perskaičiau 38 – ajį Konstitucijos straipsnį. Ir man labai patiko paskutinis jo sakinys: „Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.“ Ir šis sakinys įkvėpė mane ne todėl, kad pati esu dar vaikas, o todėl, kad mano aplinkoje ši pareiga dažniausiai yra vykdoma. Vaikai žino ne tik teises, bet ir pareigas. Džiaugiuosi, kad retai tenka sutikti šeimų, kuriose vaikai išlepinti, neprižiūrimi ir negerbia tėvų. Tiesa, yra pasitaikę, kai vieną kartą ėjau pasivaikščioti, eidama pro gražų, didelį, atrodo tvarkingą namą, išgirdau, kaip kažkuriame namo kambaryje garsiai rėkė mergaitė (iš balso buvo girdėti, kad tikrai jauna). Ir rėkė tokius žodžius, kokių aš gyvenime neišdrįsčiau net pasakyti bet kokiam suaugusiajam, ką bekalbėti apie mamą... „Dink lauk, motin!!!“ Manau, iš dalies dėl tokio vaikų elgesio yra kaltas tėvų auklėjimas. Jei nuo mažens tėvai nemoko savo vaiko jų gerbti, tai vaikas ir negerbs. Kol vaikutis mažas, jam gali atrodyti juokinga tėvams pasakyti „atsiknisk“, bet kai mažasis žmogutis paauga – jam tai ir neberūpi. Jis tai sako negalvodamas. Tačiau tai ir tebuvo vienintelė situacija, kada pamačiau didžiulę vaiko nepagarbą ir nedėkingumą savo tėvams. Daug dažniau tenka sutikti atvirkščių tam atvejų. Kartą mano mamos draugė pasikvietė ją ateiti į svečius atsigerti kavos, paplepėti. Mama pasiūlė ir man eiti kartu. Kodėl gi ne – sutikau. Na ką gi, sėdėjome prie stalo, aš gėriau arbatą, mama su drauge kavą. Kai išgėrėme, jos dar kažką kalbėjo, o aš varčiau šalia gulėjusį žurnalą. Staiga atėjo mamos draugės dešimtmetė dukra ir paklausė: „Mama, ar galiu išplauti puodelius?“ Man tai pasirodė taip mandagu, miela ir gražu. Pati net nesu pagalvojusi to padaryti, o juk atrodo toks lengvas, bet išties daug reiškiantis darbelis, ar ne? Esu labai laiminga, kad gyvenu tarp tokių žmonių.

     Ir viską apibendrinusi nusprendžiau, kad jeigu visi sąžiningai vykdytų šį, atrodo, nesudėtingą, Konstitucijos straipsnį, Lietuvoje žmonėms nereikėtų skųstis gyvenimu. Ir tikra  aš neperdedu. Kiekvienas prieš pradėdamas ką nors daryti turėtų apmąstyti savo veiksmus. Santuoka – per rimtas dalykas, kad galėtume ja žaisti. Šeima – per svarbi, kad galėtume ja nesirūpinti, o įstatymai... Įstatymai per teisingi, kad jų nesilaikytume.

Arūnė Rimdeikaitė

Kretingos rajono Salantų gimnazija 10 kl.

Kretinga

            Šeima... koks gražus šis žodis ir kokią didelę reikšmę turintis kiekvieno žmogaus gyvenime.

            Dauguma vaikų nuo pat mažens svajoja apie gražią, didelę ir turtingą šeimą.: kokia ji bus, kiek turės vaikų, koks bus žmonos ar vyro vardas, kokioje šalyje ar mieste gyvens. Bet mes net neįsivaizduojam, kokios atsakomybės reikalauja šeima. Dauguma galvoja, kad tai tik žmona/vyras ir keletas vaikų, kurie kartais šeimoje funkcionuoja kaip žaisliukai – pažaidei ir padedi į šalį kada nori ir kur nori. Deja, tai ne paprastas žmonių skaičius ar tiesiog socialinė žmonių grupė. Tai meilė, draugystė, supratingumas, o svarbiausia – atsakomybė ir pagarba tam, su kuo gyvename, kas yra šalia mūsų.

Šeima, ji nepakartojamas dalykas, ji panaši į nedidelį ratą, susidedantį iš artimų žmonių, kuriam žmogui visuomet  būtų saugu, jį išklausytų paguostų, jam padėtų ir jis pats būtų reikalingas kitiems – gali padėti, patarti.

            Kiekvienas (pakol kas) turime motiną, tėvą, o dažnas net seserų, brolių, bet tik retas tiksliai galėtų pasakyti kas yra šeima, kokį vaidmenį ji atlieka žmogaus, bendruomenės gyvenime. O kodėl?

            Atsakymas paprastas – mes labai retai susimąstome apie šeimą, jos vertybes, reikšmę. Mes nesureikšminame šios, duotos mums vertybės, ir kartais net nesuprantame ar net nenorime suprasti, kad kiekvieno šeimos nario vaidmuo yra labai svarbus. Šeimoje santykiai priklauso kiek nuo tėvų, tiek ir nuo vaikų. Tėvų pareiga – išlaikyti šeimą, rūpintis vaikais, t.y. auklėti juos, suteikti meilę ir šilumą. Tėvų pagalba ir parama itin svarbi, nes būtent šeimoje vyksta vaikų socializacija – vaikai mokosi bendrauti, įgyja bendravimo įgūdžių. Taip pat tėvų vaidmuo turi labai didelės įtakos vaikams pasirenkant gyvenimo kelią, formuojantis charakteriui, atsakomybės jausmui.

            Mano santykiai su tėvais yra puikūs: visi bendraujame lygiaverčiai (nesiskirstome į vaikų ir suaugusiųjų nuomonę), išklausome vienas kito nuomonę, patariame, bet kartais ir supeikiame, prieiname vieningos teisingos nuomonės spręsdami svarbius šeimos klausimus, nepiršdami savo, nes ji gali būti klaidinga ir gali tik pakenkti mums. Apie savo santykius su tėvais galiu pasakoti daug, bet svarbiausia yra tai, kad Mama – mano geriausia draugė. Su ja galiu pasidalinti visais savo išgyvenimais. Mama visada išklauso, pataria, padeda, o kartais ir supeikia bei subara. Ji visada žino ir supranta ko aš noriu ir padeda man spręsti – ar mano norai yra geri, ar tik dar kokia nors užgaida, kuri gali tik „patuštinti“ šeimos biudžetą ir neduoti nieko gero nei man, nei mano artimiesiems. Mama žino ir supranta kaip ir ką reikia daryti, visuomet randa išeitį iš bet kokios situacijos, nors man ta situacija gali pasirodyti kebliausia ir neišsprendžiama. O kodėl? Kodėl mūsų akyse Mama atrodo lyg tobulybė? Viskas tik todėl, kad ji jau nuėjo ilgą gyvenimo kelią ir labai daug patyrė. Ir tai, kas mums atrodo didžiausias sunkumas – jai jau praeitis. Sakoma, kad vaikai kartoja tėvų klaidas ir dabar tėvai stengiasi mus apsaugoti nuo klaidų. Tačiau mūsų jaunatviškas maksimalizmas kartais kalba kitaip – nenorime suprasti tėvų bei senelių ir sakome, kad jie kišasi į mūsų gyvenimą. Taip tikriausiai bus, kai ir mes auginsime savo vaikus. Tai nesibaigianti žmonių samprotavimo karuselė.

            Ne tik tėvai, bet ir vaikai turi pareigų. Jos taip pat yra labai svarbios. Mes turime mylėti, klausyti savo tėvų, juos gerbti, taip pat globoti juos senatvėje. Juk beveik kiekvienoje šeimoje vaikai turi senelius ar jau turėjo, ir matėme kaip mūsų tėvai elgiasi, bendrauja su savo tėvais – matome jų pagarbą, padėką – taip ir mes turime ir turėsime elgtis su jais senatvėje. Tai padėka už auklėjimą, už paramą gyvenime, patirtį ir pasiekimus, laimėjimus ir pralaimėjimus.

            Gyvenime viskas yra svarbus: draugai, laisvalaikis, karjera, bet vienintelis ir reikšmingiausias dalykas žmogaus gyvenime buvo ir bus – Šeima. Reikia laikytis Lietuvos Konstitucijos 36 straipsnio, ir tada gyvenimas bus laimingesnis. Šiame straipsnyje ir išdėstytos šeimos normos labai paprastai ir aiškiai. Ne veltui mes mokykloje jau nagrinėjame Konstituciją, pai dokumentas, kuris mums padės gyvenime laikytis Respublikos gyvenimo normų.

Valerija Pančenko

Vilniaus Vasilijaus Kačialovo gimnazija 10 kl.

Vilnius

Šeima... 

             Žiūrėdama senas nuotraukas šypsausi: čia sėdi maža mergaitė, šypsena nuo ausies ligi ausies, savo mažomis rankytėmis spaudžia tėtį ir mamą arčiau savęs. Ji tokia laiminga, nerūpestinga, saugi tėčio ir mamos rankose, pamiršusi visą likusį pasaulį aplink save. Ji – tai aš prieš dešimtį

metų. Dešimt metų daug, pakankamai, kad pasikeistų išvaizda, mąstymas, draugai, bet ne šeima.

    Aš, kas esu aš? Žmogus, panelė, mokinė, bet svarbiausia esu- dukra, sesė, anūkė. Esu anūkė, ta kuri mėgdavo su senele kapstytis sode, kuri nepaisydavo senelės draudimų nerti tamsoje, nes sugadins akis, nes degė nekantrumu išmokti nerti. Esu ta, kuri mėgdavo pasilepinti: kadangi buvau senelės numylėtinė, gaudavau daug dėmesio, tai buvo geriausia ir tada, rodės, svarbiausia, ko man reikia. Aš ta, kuri galėdavo suvalgyti pakelį šokoladinio sviesto, tai buvo daug skaniau už šokoladą.  Rankdarbiai, sodas, šokoladinis sviestas- tai praeitis, o tai, kad esu anūkė, ne visada paklusni, yra mano praeitis, dabartis ir ateitis. Anūkė- mano gyvenimo dalis.

    Esu gyva, mąstanti būtybė, apglėbta meilės. Devynis mėnesius aš buvau po širdimi, jaučiau Tos širdies plakimą, mano širdis plakė vienu ritmu su Ta širdimi. Kiekvienas tvinktelėjimas buvo pilnas meilės, ilgesio ir neaprėpiamo švelnumo. Per tuos devynis mėnesius išgirdau daug pasakų, lopšinių, gražių žodžių ir jie visi buvo skirti man. Mama- mano pasaulis, mano lopšys, mano angelas sargas. Ji mane nuramindavo, kai būdavo baisu, jos gilios žydros akys pasakydavo apie begalinę meilę man, jos rankos- mano pirštinės, kai būdavo šalta. Mama- mano kraujas, kūnas, mano prieglobstis nuo liūdesio ir skausmo. Būdama penkerių metukų nemėgdavau rožinio kaspino, man visada atrodė, jog atrodau kvailai. Mama visada užginčydavo šiuos žodžius ir toliau rišdavo man kaspinus. Dabar daug ką atiduočiau tam, kad galėčiau įsirišti tą kaspiną ir praeiti per visą miestą, deja, žmonių įsitikinimai, jog vaikystė tik iki dešimties, mane stabdo. Matyt daug kas, matydamas penkiolikmetę su milžinišku rožiniu kaspinu, pagalvotų, kad išsikrausčiau iš proto arba esu paveikta hormonų audrų ir bandau išsiskirti iš minios. Esu dėkinga savo mamai, kad suteikė man tikrai vaikišką- su rožiniais kaspinais, pūstomis puošniomis suknelėmis - vaikystę. Esu dėkingą už tai, jog iki dešimties  metų tikėjau Kalėdų seneliu, jog už kiekvieną iškritusį dantuką  po pagalve rasdavau litą, kurį atnešdavo dantukų fėja. Aš esu be galo dėkinga mamai, jog buvo ir yra mano mama, mano šeima.

   Sakoma - tėčiai labai myli savo dukras. Aš galiu su šiuo teiginiu sutikti. Mano tėtis namo grįždavo vėlai vakare pavargęs ir viskas, ko aš galėdavau tikėtis, buvo apkabinimas ir bučkis į žandą. Rodos, paprastas apkabinimas, bet jis man pasakydavo, kaip tėtis mane myli, kad, jei būtų nepavargęs, su manimi pažaistų, jog aš jam esu svarbiausia pasaulyje - ir to paprasto apkabinimo užtekdavo. Prisimenu, kaip jis su susidomėjimu lygindavo savo ir mano delno raukšleles- jos buvo beveik vienodos. Jo gyvenimo linija- tai mano gyvenimo linija, jis- mano šeima.

     Liūdna man tik dėl vieno dalyko- jog sesė gimė taip vėlai. Žiūrėdama į ją, matau mažąją save, ji nešioja tas pačias mano pūstas sukneles, plaukuose jai įrištas milžiniškas  rožinis kaspinas, ji man – visiška mano kopija, tik dešimt metų jaunesnė. Kartais norisi šaukti iš pykčio, kai negaliu išeiti su draugais į miestą, nes turiu prižiūrėti sesę, bet pyktis greitai atslūgsta, kai matau , kaip tas mažas stebuklas žaidžia su lėlėmis, kaip savo mažais pirštukais spaudžia saldainius prie savęs. Galima sakyti, grįžau į savitą vaikystę – ta maža mergytė yra tarsi mano dukra, aš ją prižiūriu, darau šukuosenas, guldau miegoti, vežioju į parką. Viskas taip panašu, bet žymiai sudėtingiau ir tuo pačiu įdomiau. Džiaugiuosi, jog turiu ją, su ja esu ne viena, žinau, kad kai mama ir tėtis mus paliks, būsiu ne viena, turėsiu artimą žmogų, kuris mane paguos, padės bėdoje, prisimins vaikystę ir kartų su manimi pasijuoks. Sesė- tai pati geriausia draugė, tik labai artima ir ta, kuria tu gali pasitikėti visu šimtu procentu. Sesė- tai mano šeima.

     Mano šeima- tai visi, kuriuos aš myliu. Tai lyg uždaras ratas, kuriame vienas kitą papildome, apdovanojame meile, šiluma, gerumu, kiekvienas jaučiame kito skausmą, visi esame viena nedaloma  esybė.

      ,, Šeima – vienas iš gamtos šedevrų.“ Taip sakė D. Santajana, ir aš su juo sutinku. Gyvenimas evoliucionuoja, draugai keičiasi, žmonės pilkėja iš vidaus, o šeima - pastovus nepakeičiamas dalykas. Šeima tavęs neiškeis, neatstums ir nuramins, kai bus sunku. Šeima – pati didžiausia vertybė gyvenime, nesuprantu, kaip žmonės labiau vertina grožį, pinigus nei šeimą, juk nei tavo grožis, nei daug pinigų nepriglaus tavęs prie savęs, nepamatysi piniguose to akių tyrumo, nepajusi to artimo žmogaus kvapo, kuriame atpažinsi dalelę savęs...

   Pasižiūrėjusi į mėlynas mamos akis nugrimztu  į pasaulį, kur dingsta visos mintys, pasilieka tik malonūs dalykai, jaučiuosi lyg plaukiočiau po beribę meilės ir minčių jūrą. Ten be pastangų susidėlioja visos mintys į vietas, o, rodos, nieko ypatingo nepadarei, tik pažiūrėjai mamai į akis. Nuostabu tai, jog kiekviena šeima turi savo kvapą, tereikia užeiti į namus ir tu jauti, gali užuosti. Tas kvapas ne kvepalai- tai susipynusi kasdienybė, jausmai, mintys. Tai šeimos praeitis, žmonių santykiai, tvyranti meilė, pasiaukojimas. Artimo žmogaus balsas nuramina, tai geriau už lakštingalos giesmę, kiekvienas žodis - tai daina, turinti tūkstančius interpretacijų, tūkstančius patarimų. Ji susideda iš ašarų, iš daugybės minčių, iš džiaugsmo, liūdesio ir dar daug kitų jausmų. Ji pilna prisiminimų, pasitikėjimo, užuojautos, nerimo, skausmo, baimių ir patirčių. Žmogus negalėtų būti vienas, tam tiesiog mes nesutverti, vien artimo rankų prisilietimas kiek reiškia. Paprastas prisilietimas sušildo iš vidaus, tu jauti kito žmogaus šilumą, jautiesi ne vienas, jautiesi saugus, žinai, kad šaltos pūgos tavęs nenugalės.

  Šeima- ypatingas dalykas, tai turi suvokti visi, dideli ir maži, nes tai dalykas, kurį būtina išsaugoti. Man šeima - brangiausias dalykas ir aš žinau- nesvarbu kur aš bebūčiau, ką bedaryčiau, kur iškeliaučiau beieškodama meilės ir savų kelių, ten, kažkur toli ir tuo pačiu arti, manęs laukia visi, kuriuos aš myliu, tie ,kurie myli mane, myli ,laukia, laimina, ir mes, šeima, jėga, kurią valdo pasaulis ir jėga, kuri valdo pasaulį.....

Joanna Slavinskaitė

Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos, 10 kl.

Trakai

 Kai perskaičiau 38 Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnį, pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų šis leidinys virtęs žmogumi. Ar tai būtų piktoka moteris, žiūrinti pro akinių viršų ir griežtu balso tonu pro įtemptas lūpas leidžianti kaip aitvarus nespalvotus žodžius „teisė“, „pareiga“, „registracija“. O gal miela išmintinga senučiukė, mokanti vaikus gerbti tėvus, juos globoti senatvėje, nuraminanti šeimas, kurios jaučiasi nesaugiai valstybėje, o sutuoktiniai nelygūs šeimoje. Sudėtingas dalykas, ar ne? Akivaizdu, kad tie, kurie sudarė Konstituciją, privalėjo būti tiek griežti, tiek jautrūs, tam, kad būtų rastas aukso viduriukas.

Tikriausiai nesuklydau sakydama, kad buvo ieškoma geriausio varianto. Tai atspindi ir visas 38 – asis Konstitucijos straipsnis. Ypatingai, kai yra kalbama apie santuoką ir sutuoktinių teises šeimoje. Šį teiginį norėčiau plačiau aptarti, keldama klausimą, ar tikrai sutuoktinių teisės šeimoje lygios?

Pradėdama mąstyti šia tema, prisiminiau ištrauką iš Naujojo Testamento apie vyro ir moters santykį šeimoje. Ji skamba taip: „Aš neleidžiu, kad moteris mokytų, nei kad vadovautų vyrui – ji tesilaiko tyliai“ (1 Tim 2, 12). Panašių moters paklusnumą ir vyro lyderiavimą atskleidžiančių minčių yra dar daugiau: „Kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva – vyras, o Kristaus galva – Dievas“ (1 Kor 11, 2), „Juk ne vyras iš moters, bet moteris iš vyro“ (1 Kor 11,8), „Todėl moteris privalo turėti ant galvos pavaldumo ženklą dėl angelų.“ (1 Kor 11,10), „Vyrui nereikia gaubti galvos, nes jis yra Dievo atvaizdas ir šlovė. O moteris yra vyro šlovė“ (1 Kor 11,7) ir pan.. Štai kokia, atrodo, nelygiavertė ir nesutampanti su Konstitucijos straipsniu yra sutuoktinių padėtis Naujajame Testamente.

Iškyla klausimas, kuo vadovautis? Ar religijos nuostatomis, kur moteris yra nuolanki, ar mūsų valstybės vienu svarbiausių teisiniu dokumentu, kuriame pabrėžiama lygybė.

Mano nuomone, greičiausiai atsakymą rastume pasižvalgę į šeimas, kuriose taikomi skirtingi vyro ir moters teisių modeliai. Pirmuoju pavyzdžiu noriu pateikti mano draugų senelius. Šie kartu gyvena jau daugiau nei 50 metų. Vyras Povilas visada buvo labai griežtas ne tik savo šeimos nariams, bet ir aplinkiniams (tą tvirtą būdą galbūt lėmė atsakingos pareigos – jis buvo geležinkelio stoties viršininkas). Povilas pats suvokdavo, kad kartais jo noras būti griežtu, bet teisingu, atsigręždavo prieš jį patį. Daugelis jo vengdavo, bijodavo užsitraukti nemalonę ar tiesiog galvodavo, kad neras apie ką pakalbėti. Tai jausdamas Povilas dažnai išeidavo pasivaikščioti į mišką, nes manė, kad ten gali atsipalaiduoti, jo neslėgst atsakomybės už šeimą, už darbą našta.

Nors norėdavo nuo visko pabėgti, jis negalėjo įsivaizduoti, kad gali būti kitaip. Kad visi sunkumai gali nekristi ant jo pečių. Jis didžiavosi būdamas šeimos galva, šeimos ramsčiu, jos tvirtybe.

Povilo žmona yra Janina. Ji visada buvo smagaus būdo, turėjo lakią vaizduotę. Jei kada  nusimindavo, tai labai retai tai parodydavo. Ji mėgo organizuoti įvairias šventes, buvo kaimo bendruomenės pirmininkė – matomas ir mylimas aplinkinių žmogus.

Visi stebėdavosi, kaip gali tokie skirtingi žmonės kaip Povilas ir Janina tilpti po vienu stogu, sėkmingai auginti tris vaikus. O paslaptis buvo ta, kad Janina visada nuolankiai vykdydavo Povilo norus. Tačiau niekada dėl to nesijausdavo blogai. Moteris suvokdvo, kad visa daro iš meilės savo vyrui. Tuo tarpu Povilas, matydamas savo žmonos pasišventimą, visa širdimi ją gerbdavo. Ne vienas buvo sakęs, kad jų šeimoje nė karto nebuvo pakelta ranka, daužomos lėkštės ar iš baimės verkę vaikai. Moters nuolankumas prišaukė vyro pagarbą ir atnešė į namus darną.

Kitas pavyzdys būtų Regimanto ir Linos šeima. Jie, palyginti, dar labai neilgai kartu – vos penkeri metai. Šeima augina mažą vaikutį. Regimantas yra geros širdies žmogus, bet nelinkęs nusileisti. Lina – greitai užsiliepsnojanti ir visada siekianti pritarimo jos nuomonei. Abu yra nuolatiniai konkurentai: reikia vienam – reiks ir kitam.

Lygybės siekimas pasireiškia daugelyje situcijų: gaminant valgį: „Kodėl tik moteris turi gaminti?“, buityje: „Kuo tu mane laikai, negalinčia įkalti vinies?“, bendraujant su draugais: „Tu išvažiavai vakar, dabar lekiu aš“ ir pan. Atrodytų viskas yra gerai, lygios teisės į vieną ar kitą dalyką, tačiau ar taip yra sukuriamas tvirtas šeimos emocinis ryšys? Ir kas dėl ko stengiasi?

Matyti, kad šių dviejų šeimų pavyzdys parodė skirtingą lygių teisių įsivaizdavimą. Vienam lygybė yra parodyti, kad gali būti paklusni vyrui ir už tai būti besąlygiškai gerbiama, kitiems lygybė yra daryti lygiai tą patį, ką daro partneris.

Žinoma, daugelis galėtų man prieštarauti, sakydamas, kad Naujajame Testamente yra kalbama apie dvasines teises, kurias galima apibūdinti tikslesniu žodžiu – pareiga, o Konstitucijoje galbūt turima omenyje teisės į turtą, į vaikus ir pan. Tačiau mano šis sugretinimas parodo, kad jei bus tvirtas dvasinis pagrindas, nereikės kištis konstituciniams dalykams ir aiškintis, kas užtikrina mano saugumą dėl turto ir vaikų.

Ir grįždama prie klausimo, kurį uždaviau pradžioje, ar tikrai sutuoktinių teisės yra lygios, visgi aš negaliu dar pateikti atsakymo, nes Konstitucijoje man trūksta įvardijimo - į ką? Ar teisė į darbus, į vadovavimą, į namą, į žmoną, į vyrą? Į viską? 

 Miglė Matulevičiūtė

Garliavos Juozo Lukšos gimnazija 9 kl.

Garliava, Kauno r.

Mano šeima – tėtis, mama, aš, dvi seserys ir brolis. Nors esu šeimoje mažiausia, nesijaučiu pamiršta kitų šeimos narių (tarp manęs ir jaunesniosios sesers yra 10 metų skirtumas). Atvirkščiai, beveik visada esu dėmesio centre: tik man vienai reikia naujų drabužių ar batų, vienintelė savo šeimoje užsinoriu įvairiausių kelionių... Žinoma, tai ne visada įvyksta, bet, turbūt, turėdama viską, nebūčiau tokia laiminga, kokia esu dabar: kasdien galiu pasikalbėti su abiem tėveliais, išsipasakoti seserims, pasikalbėti meilės tema su broliu.

Žinoma, savo šeimai priskiriu ir vienintelę močiutę. Kartais susimąstau, kaip nuostabu būtų turėti dar vieną senelę: galėčiau dienų dienas klausytis įvairiausių pasakojimų ne tik apie mamą, bet ir apie tėtį, atvažiavusi gaučiau dvigubai daugiau saldainių. Taip, tai būtų puiku...

Deja, aš turiu tik vieną močiutę, tai ją myliu dvigubai. Labai dažnai daug laiko praleidžiame besikalbėdamos apie mano mamos ar jos pačios vaikystę. Tai ir, kurdama rašinėlį, sugalvojau, kad galėtų papasakoti apie savo šeimą, vaikystę. Įdomu, kaip ten buvo anksčiau. Šyptelėjo ji, apkabino mane ir pradėjo pasakoti: Mona šeima sudarė aštouni vaka, papunielis er mamele. Mūsa gyvenima lygis priklausė nu vesuos šeimuos pastangų er nuorų. Kadangi tėvą į darba išeidava laba onkstej, o grįždava nomei tik vėlą vakare, mums – penkiuoms seseriems er trim bruoliam – reikieja apžiūrieti nomus: išverte juovalus (ėdalą –R.D.) i pašerte gyvolius, ravieti daržus, padaryte peitus eš darba grįžtontyms tevams. Aiške, darbų bova daug, bet mes visi laba stengiemies, tropne (stropiai, sąžiningai) dėrbuom, kad tik gyvente būtom lengviau. Bruolem reikiedava padaryt sunkiūsius darbus: apdėrbtė laukus, priruoštė pašara, o mes, panas, prižiūriedavuom gyvulius, mėlždavuom karves i da šeimuos mažūsius prižiūriedavuom. Nuors ta būdava nelengva, nes anei lakstydava, kad durnaruopių užjiedėj, kažkap pavykdava anus nuramente. Žeima darbų nesumažiedava, o da padaugiedava: be vesų gyvulių, dar tekdava pačiuoms susiverpte siūlu, išsiauste visuokių abrūsu (rankšluosčių) er šėltesnių drabožiu, pakluodžiu, nes tumet laba maža kriautuviu būdava, be tuo, er pinigų nedaug turiedavuom.

Vakare, kumet darbus jau būdavuom nuderbei, atsisiesdavuom ož stala er laukdavuom grįžtončių tievų. Tuos akemerkas, kumet pro namų slėnksti įžengdava mamele er papunis, būdava pačias nuostabiausias... Su anas karto nejausdavau nuovargė, pamėršdavau skaudontes ronkas er  kuojas. Tuos adynas (valandos), praleistas karto, bova svarbiausia er geriausia, kų galieja mums douti tėvą. Anei mumis vesus labą mylieja...

Vo da, vakieli, nepaminiejau veina dalyka. Tas laikas, kumet as jauna bovau, nebova juokių televizorių ar tų, kap anei, kompiuteriu. Kadongi mes gyvenime labą taupydavuom, net radijas nebuvuom nusiperkei...

Ilgokai kalbėjo žemaitiška greitakalbe. Visą tą laiką, kol klausiausi, ji laikė mane apglėbusi, aš jaučiau nuo močiutės sklindančią šilumą ir gerumą. Tiesa, tas pasakojimas nebuvo toks rišlus, nes turėjau įsiterpti ir paklausti vieno kito žodžio, kurio nežinojau. Beje, močiutė yra gimusi lietuvės ir vokiečio šeimoje, gyvenusi Pagėgiuose, bet ištekėjusi apsigyveno Viekšniuose ir gerai išmoko vietinę žemaičių tarmę.

Iš jos pasakojimo man paaiškėjo labai daug apie ankstesnių laikų šeimos gyvenimą, santykius tarp tėvų ir vaikų. Toks gražus tas jos papunielis er mamele. Ir anksčiau buvau girdėjusi, kad tėtį ir mamą ji vadina tik taip švelniai. Suvokiau, kad šeima ir požiūris į ją šiais laikais labai pasikeitė. Anksčiau šeimoje augdavo didelis būrys vaikų, o dabar daugelis teaugina vieną ar du vaikus. Prieš kelis dešimtmečius dėl šeimos gerovės stengdavosi visi jos nariai, ir vaikai prisidėdavo savo darbu, turėjo įpareigojimų, o dabar nedaug kas padeda tėvams atlikti namų ruošos darbus. Šiuolaikiniai žmonės beveik niekada nedirba kartu vieno darbo, o vakarais tikrai nesusėda kartu pasišnekučiuoti, aptarti rūpesčių, pasidalinti geromis naujienomis. Daugelis vakarus praleidžia prie kompiuterio ar televizoriaus... Nyksta beveik visi šeimą vienijantys dalykai. Netgi metines šventes dažnai išsiskirsto švęsti atskirai: tėvai su pažįstamais, vaikai su draugais. Nebeliko bendrų šeimos vakarų, nebeliko vienybės ir bendrapusiškos pagalbos vienas kitam...

„Rūtel, kas tu būtom be seserų, be bruoliaus, be sava tievelių? To būtom maža smiltele, katra lakstytom po vesa svieta i nekap nerastų ramiuos veitas gyvente. Tik sava šeimuo to gali jausteis saugi, mylima er nikumet neužmeršta. Nepameršk tuo, gera?“ – tai dar vieni mano močiutės patarimai, kuriuos prisimenu kiekvieną kartą, kai esu pavargusi ar kai visi sėdame prie šventinio stalo.

Nors esu dar jauna ir šeimos kurti nežadu, mintyse turiu susiplanavusi savo ateitį. Didelę dalį joje užima šeima. Turbūt tai, kad turiu du mylinčius tėvus, kurie rūpinasi mano ateitimi, stengiasi suteikti viską, ko gali prireikti. Turiu ir mylimą močiutę, kuri savo pasakojimais perteikia man labai daug gyvenimiškos išminties, ir padėjo suprasti, kad žmogus negali gyventi be pagarbos, nuoširdumo ir meilės. Svarbiausia vieta, kur šie paminėti dalykai gali būti tikrai suprasti ir išmokti,  yra šeima. Čia gaunamos pačios svarbiausios elgesio ir bendravimo pamokos. Jei tėvai nuolat primins: „Vaikeli, įėjęs pas kaimyną, pasisveikink“, „Pasakyk ačiū tetai už dovaną“, „Negražu keiktis“, vaikas nuo mažens supras, kas yra gerai, kas ne, kas galima, o kas – ne. Išmokęs gerbti tėvus vaikystėje, tikriausiai neapleis jų ir senatvėje. Juk mano septyniasdešimt šešerių metų močiutė iki šiol taip gražiai vadina savo tėvelius. Taip, kaip įprato seniai, kai dar augo aštuonių vaikų šeimoje.

Svajonėse kartais pagalvoju apie tą laiką, kai savo glėbyje galėsiu pajusti mylimą žmogų, o vėliau ir atžalas. Galvoju, kad stengsiuosi perteikti viską, ko mane mokė tėvai, savo pasakojimais – močiutė. Jie ugdo meilę šeimai.

Rūta Daukantaitė

Mažeikių Merkelio Račkausko  gimnazija 10 kl.

Mažeikiai

 Šeima. Toks mielas ir šiltas žodis. Į jį telpa tiek daug: mamos lopšinė, nerimas jos akyse ir pirmasis pabarimas, tėčio švelnus žvilgsnis, jo rūpestingų rankų tvirtumas, senelės obuolių pyragas ir bočiuko iš miesto parvežtas kiškio pyragas... Kiek daug telpa į šį žodį!

Kiekviena religija, kiekviena šalis, kiekvienas žmogus turi savitą šeimos supratimą. Be abejo, musulmoniškuose kraštuose šeimos daug didesnės: tai tetos, dėdės, pusseserės, pusbroliai ir daugybė kitų giminaičių. Lietuvoje išgirdę žodį „šeima“, tikriausiai daugelis vaikų pagalvoja apie savo mamą ir tėtį, suaugę - apie savo antrą pusę, vaikus. Mano nuomone, norint būti šeima, tuoktis nebūtina. Juk santuokos liudijimas nekeičia jausmų kitam žmogui, juk tai tik popierius. Taip teigiu dėl to, kad ir mano tėvai susituokė vos prieš aštuonerius metus, nors kartu gyvena jau dvidešimtmetį. Aš mačiau jų gyvenimą ir jausmus prieš santuoką ir matau dabar. Jie myli  vienas kitą dabar taip pat, kaip ir anksčiau. Juk matydami du laimingus, vienas kitą mylinčius žmones, kurie gyvena kartu, vadiname juos šeima nekreipdami dėmesio į tai, kad jie nesusituokę. Jei žmonės vienas kito nemyli ir nejaučia vienas kitam šiltų jausmų, tai joks dokumentas, joks popierius nepakeis jų jausmų. Manau, žodyje „šeima“ telpa meilė, tarpusavio supratimas, noras būti kartu. Ir nesvarbu, ar yra dokumentas, įpareigojantis gerbti ir mylėti. Na, bet „popieriai“ šiandieniniame mūsų gyvenime yra labai reikalingi. Santuokoje gyvenančiai ir turinčiai vaikų šeimai  taikomos mokesčių lengvatos, teikiama pirmenybė turto įsigijimui. Dokumentais įforminti santykiai garantuoja saugią ir laimingą vaikystę, oria ir gražią senatvę – tokią mintį teigia ir Lietuvos Respublikos konstitucijos trisdešimt aštuntasis straipsnis. Tai puiku! Juk šeima – “visuomenės ir valstybės pagrindas”.

Dauguma vaikų auga gražiose ir darniose šeimose: turi du mylinčius tėvus, gražius namus, bet vis tiek jaučiasi nelaimingi ne dėl to, kad jiems ko nors trūksta, bet dėl to, kad neįvertina to, ką turi. Jie neįvertina savo tėvų rūpesčio, nesupranta, kad tėvai subara tik pamokyti norėdami, nubaudžia norėdami, kad jų mylimi vaikai nekartotų klaidų. Gaila, bet daugelis vaikų supranta,  kokie jiems reikalingi tėvai tik tada, kai jų netenka. Aš taip pat pažįstu šeimą, kurioje nėra tėčio, ir matau, kaip vaikui (pavadinkime jį Tadu) sunku. Matau, kad Tadas kartais jaučiasi nepilnavertis. Nors jis labai myli savo mamą, bet mama jam negali atstoti tėčio: mama nesiveda jo į žvejybą, nežaidžia su juo krepšinio, futbolo. Matau, kaip daugybė vaikų su pašaipa žvelgia į Tadą, jį apkalba. Pastebiu, kad jis nenoriai bendrauja su jais -  yra užsidaręs savyje ir bijo išreikšti savo nuomonę aplinkiniams. Faktas, kad jis neturi tėčio, nesuteikia niekam teisės jaustis geresniam už Tadą. Niekada nemaniau kitaip ir dabar tvirtinu: ne vaikas juk priima sprendimą, vadinasi, ne jis ir už klaidas, kurias padaro suaugusieji, atsako. 

Nežinau, kas geriau, ar turėti tik mamą ir augti su ja, ar turėti abu tėvus, bet negyventi nė su vienu. O juk yra šeimų, kuriose vaikai auga su seneliais, nes jų tėvai dirba užsienyje. Tėvai vaikus palieka ne dėl to, kad jų nemyli, bet dėl to, kad Lietuvoje nėra darbo perspektyvų. Dažnokai išgirstu samprotavimą: „šiuolaikinėje Lietuvoje užauginti vaiką yra prabanga. Juk vaikams reikia tiek daug, o tėvams sunku patenkinti visus jų poreikius“. Gal iš tiesų dėl to neretai tėvų laukia emigrantų dalia. Norėdami, kad jų vaikai augtų lietuviais, jie palieka vaikus auginti seneliams. Ar vaikui nederėtų savo šeima laikyti ir senelius, kurie jį augina, juo rūpinasi, ir myli jį ne mažiau kaip tėvai? Juk po tėvų tai artimiausi giminės. Bet kas pamąstė apie tai, kad vaikui, paaugliui svarbiausi yra tėvai?

Gerai, kai vaikai turi ir tėvus, ir senelius, kurie juos augina. Bet yra ir nelaimingų vaikų, nes jie neturi šeimos. Jie neturi nei mamos, nei tėčio, nei senelių- jie gyvena vaikų globos namuose. Ar jie gali šeima laikyti tuos žmones, kurie paliko juos vienišus, mažus, išsigandusius? O gal jų šeima - žmonės, kurie paguodžia, kai liūdna, padeda, kai sunku, apkabina, kai to labiausiai reikia? Tokie žmonės – tai jų bendradaliai vaikai ir auklės. Vaikai lyg broliai ir seserys žaidžia ir mokosi kartu, auklės lyg mamos, kurios juos globoja ir prie kurių vaikai pripranta. Šie vaikai taip pat nori būti mylimi, tad tėvų meilės nesulaukę, ieško meilės ir paguodos auklių glėbiuose. Tik, man regisi, kad ir kaip vaikai mylėtų aukles, jie vis tiek paslapčia tikisi sulaukti, kada mama ir tėtis ateis jų pasiimti. Matydamas į vaikų globos namus ateinančius žmones, kiekvienas vaikas tikisi, kad ši teta ar šis dėdė atėjo pas jį. Jis tikisi, kad pagaliau turės tikrus namus, tikrą šeimą – mamą ir tėtį. Deja, retam vaikui tenka pasidžiaugti tėvišku glėbiu ir tėviška šiluma. Dauguma vaikų taip ir nesužino, ką reiškia augti tikroje šeimoje, nepajaučia, ką reiškia gyventi dėmesiu nesidalijant su keliomis dešimtimis vaikų. Jie užauga vaikų globos namuose bandydami save įtikinti, kad čia jų namai, kad čia jų šeima. Bet žinau, kad ir užaugę, ir savo šeimas sukūrę, jau savo vaikus supdami, viliasi ir savo gimdytojus pamatyti, surasti atsakymą į klausimą „kodėl?“

Man visada graudu žiūrėti televizijos laidas, kuriose rodoma, kaip susitinka daugelį metų ar net niekada nesimatę artimi žmonės. Bet paskui vis pasvarstau, ar jie tikrai artimi... Juk tas bendrystės ryšys atsiranda kartu gyvenant, bendrais džiaugsmais ir rūpesčiais dalijantis, o ne taip staiga, vieną sykį susitikus. Ar tikrai tas atrastasis taps artimiausiu žmogumi? Juk taip svarbu vienas kitą gerai pažinti, žinoti vienas kito pomėgius, svajones, troškimus. Ir taip norisi tikėti, kad jie dar gali tapti artimesniais, gali pažinti vienas kitą, gali dalintis savo prisiminimais ir susigrąžinti prarastą laiką. Bet, deja, ne visada tokios istorijos baigiasi gražiai...

Todėl didžiausias mano troškimas, kad Konstitucijos straipsnis, skelbiantis šeimą visuomenės ir valstybės pagrindu, taptų tikrove visiems be išimties. Taip norėtųsi, kad motinystės, tėvystės, vaikystės džiaugsmu galėtų džiaugtis visi. Norėčiau, kad visi vaikai – mano bendraamžiai, jaunesni ir vyresni – augtų šeimose. Ir visai nesvarbu, ar ta šeima įregistravo santuoką ar ne. Svarbiausia tai, kaip toje šeimoje jaučiasi vaikai, ar meile, supratimu ir santarve pagrįsti šeimos narių santykiai. Štai į ką turėtų atsižvelgti Seimo nariai svarstydami, ar pilnavertė, ar tikra ta šeima, kuri tinkamai neįformino (tai yra nesusituokė) santykių. 

Viktorija Majauskaitė

Mažeikių rajono Ruzgų pagrindinė mokykla 10 kl.

 Ruzgai, Mažeikių raj.

     Kas yra šeima? Kaip ją apibūdinti, suprantamai išaiškinti? Kiekvienas šeimą įsivaizduoja  kitokią. Kiekvienas skirtingai supranta. Ar šeimą sudaro tik tėtis, mama, sesės ir broliai? Juk tokiu atveju išsiskyrus tėvams nebėra ir šeimos... O kaip dėl pamotės ar patėvio? Nejau jie neverti šeimos statuso? O kaip santykiai tarp geriausių draugų?  Matyti, kad, šeimos sąvoka nėra paprasta. Perskaičius 38-ąjį Konstitucijos straipsnį pajunti, kad dar labiau susipainiojai, kadangi ten parašyti žodžiai ,,šalti“ ir apie šeimą nieko aiškaus neatskleidžia. Tiesiog nusako šeimos narių pareigas, jų teises ir visuomeninę šeimos padėtį. O kaip meilės jausmas ir visa kita, kas žmogų traukia prie kito žmogaus ir verčia įsipareigoti?

     Sąvoka „šeima“, mano nuomone, pirmiausia yra meilės sinonimas. Juk kai aš susitiksiu savo gyvenimo draugą, jį pamilsiu, mes abu sieksime sukurti šeimą. Dėl meilės atsiras šeima. Be jos, du nepažįstami žmonės niekada nenuspręs, jog nori gyventi kartu, jog nori sujungti savo likimus visiems laikams. Taigi, meilė sukuria šeimą. Ji yra ,,visuomenės ir valstybės pagrindas“. Žodį ,,meilė“ (kaip ir ,,šeima“) visi suprantame skirtingai. Ji neturi aiškaus apibrėžimo. Tai nėra tik jausmas, tai kažkas daug daugiau. Jos neįmanoma tiksliai nusakyti žodžiais tačiau manau, kad vienas taikliausių jos apibūdinimų tai šv. Pauliaus laiške korintiečiems parašytos eilutės:

     ,,Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; Meile nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudo, nepasiduoda piktumui, pamiršta kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.”(1Kor13, 4-8)

     Galbūt, šeimos apibūdinimas nelabai skiriasi nuo šio?.. Juk kai esi šeimos narys, tu būni kantrus, maloningas, nepavydus, neieškai sau naudos ir moki atleisti. Aišku, dauguma pasakys, kad tokių šeimų nebūna, kad tokie santykiai tarp žmonių yra neįmanomi! Ir aš iš dalies sutinku su šiuo teiginiu. Taip, tokie santykiai tarp žmonių yra neįmanomi. O kaip santykiai tarp žmogaus ir Dievo? Arba tiksliau pasakius Dievo santykis su žmogumi. Juk jis mus myli kaip tik taip, kaip aprašoma prieš tai minėtoje ištraukoje. Dievas su mumis kantrus ( tik pagalvokite, kiek kiekvienas iš mūsų esame pridirbę, kiek kartų esame įskaudinę šalia esantį?  Mano sąrašas tikrai labai ilgas!), Jis -  maloningas (kiek malonių mums suteikė, vien leisdamas ateiti į šį nuostabų spalvų ir grožybių pilną pasaulį; Jis mums suteikė didžiausią malonę – gyvybę); Dievas neieško sau naudos (juk galėtų mus priversti jam tarnauti, pilnai paklausti, bet ne, Jis suteikia mums laivę, pasirinkimą, Jis pilnai mumis tiki ir viliasi, kad nukrypę nuo Jo vėl pas Jį sugrįšime); Dievas visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Svarbiausia - Jis niekada nepasiduoda (kad ir kas benutiktų Jis visada bus šalia, net kai šaukiame Jį tik dėl savanaudiškų tikslų, Jis visada pas mus ateina, visada padeda ištverti tai, ką nuo Jo nutolę pridirbame). Toks tad yra mūsų Dievas ir be jo neįmanoma meilė, nes tik Jis vienintelis gali tikrai mylėti, tik Jis gali mums parodyti kokia meilė turi būti ir kaip reikia elgtis su mylimaisiais. Jis ir yra Meilė. Tas, toks sunkiai įvardijamas žodis, tas kažkas daugiau, daug daugiau, nei jausmas - yra Dievas. Tai kas sukuria, kas sujungia, kas padeda gyvuoti šeimai yra Dievas. Be Dievo neįmanoma šeima, kadangi kaip prieš tai supratome, šeimos nebūtų be meilės.

     Taigi, dabar, kai išsiaiškinome kas yra šeima, ir ko reikia, kad ji būtų, galiu savo sąvoką sulyginti su Konstitucijos 38-tuoju straipsniu: ,,Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ – Dievas yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Bet mūsų visuomenėje sunku atrasti Dievą. Reikia labai gerai įsižiūrėti, kad kituose žmonėse, jų veiduose išvystum Tėvą, Jo gerumą, Jo meilę kiekvienam iš mūsų. Ir pačiose šeimose Dievą rasti labai sunku, sunku atrasti Meilę. Taip atsitiko, kadangi mes atitolome nuo to kas mus sukūrė ir kas mus jungia, kitaip sakant, tapome ,,laisvi“. Tačiau laisvi nuo ko? Nuo gerumo, nuo užuojautos, nuo to kas mes iš tikrųjų esame? Mūsų valstybės pamatas visai netvirtas, kadangi nėra jokio tikėjimo: nei Dievu, nei žmonėmis, nei valstybe. Tik tikėjimas žmogų daro žmogumi. Taigi, kai išmoksime tikėti ir pasitikėti Dievu, išmoksime tikėti ir kitais žmonėmis, valstybe. Sukursime tvirtą šeimą, kuri bus pats tvirčiausias visuomenės ir valstybės pagrindas.

     ,,Sutuoktinių teisės šeimoje lygios“ – tai, atrodo, labai aiški ir suprantama tezė. Tačiau ar lygios teisės apibrėžia ir lygias pareigas? Ar teisės mūsų neišlepina? Meilėje nėra jokių teisių ir pareigų, nes mylėdamas žmogus atiduoda visą save ir jam nesvarbu, kad to neprivalo daryti, kad nusižengia šiam Konstitucijos straipsniui. Meilėje tikrai nėra hierarchijos. Daugelis įsivaizduoja, kad dieviškoje šeimoje viršiausias yra Dievas. Jam paklūsta Sūnus ir Dvasia. Tačiau ar tai būtų meilė? Galbūt Dievo, kaip viršininko įvaizdis mums atrodo paprastesnis, tačiau jis yra visiškai klaidingas. Dievas nesiekia paklusnumo, Jam reikia santykio su mumis. Tai nėra taip, kad Jis mums davė tam tikrus įstatymus ir tam tikras teises, o mes pagal jas vadovaudamiesi gražiai gyvenam Jam paklusdami. Ne, Jis nori gyventi su mumis, būti šalia, padėti mums, bendrauti su mumis. Jis nori tiesiog mus mylėti. Tačiau vienpusė meilė veda į susinaikinimą. Tik santykyje ji auga, plečiasi ir paliečia  kitus. Taigi, gyvendami šeimoje žmonės turi ne laikytis savo teisių, bet gyventi santykiuose ir juos puoselėti. Santykiuose negali būti viršesnio, nes tada iš karto dingsta jų prasmė. Tik tai supratęs žmogus gali pradėti kurti tikrą šeimą.

     ,,Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutikimu“. Išsiaiškinę, jog svarbiausia šeimoje yra santykis su kitais, meilė jiems, šis teiginys tiesiog viską apvainikuoja. Juk neįmanoma priversti mylėti. Meilė gimsta tarp žmonių ir juos sujungia. Negalima jos sukurti patiems, nes ji yra, arba ne. Nors Dievas visada yra su mumis, mes dažnai nebūname su Juo, atstumiame Jį. Tik iš laisvos valios, žmogaus apsisprendimo išplaukia santykis su Dievu, santykis su kitu žmogumi. Tai primena mamos meilę vaikui. Juk ji net jo nepažinodama, jam darant blogus darbus, atsiribojant - ji būna šalia ir laukia kol vaikas pas ją sugrįš. Taip ir Dievas mūsų nuolatos laukia. Laukia kol mes vėl atsigręšime į Jį ir iš naujo pradėsime kurti savo santykius. Šeimos pamatą taip pat sudaro laisvas dviejų žmonių apsisprendimas iš kurio išauga nuostabūs dalykai, apie kuriuos papasakoti neužtektų visos knygos. Šeimoje gimsta nauja gyvybė.

     Taigi, kas vis dėlto sudaro šeimą? Nuo ko ji prasideda? Perskaičiusi Konstitucijos      38 – ąjį straipsnį labiausiai jame pasigedau žodžio ,,meilė“. Nes, kad ir kas man ką besakytų, šeima be meilės yra niekas. Tai tik spektaklis, kuris vaidinamas nežinia kam. Žodis ,,meilė“ be Dievo yra niekas. Aš tikiu, kad be Dievo nėra ir šeimos, nes būtent Jis mus išmokė kaip reikia gyventi santykyje su kitais. Ir nors sukurti tikrą, čia mano aprašytą šeimą, yra be galo sunku, aš tikiu, kad įmanoma, nes daugybė pavyzdžių tą byloja. Ir suradę Dievą savo širdyje mes visi nesunkiai galėtume tai įgyvendinti.

Toma Švelnaitė

Smilgių vidurinė mokykla, 11 kl.

Panevėžys

       Brendu sniego pusnimis ir neapsakomai džiaugiuosi, kad pagaliau atversiu gimtųjų namų duris. Kaip gerai, kad turiu kur sugrįžti, kad yra kas laukia manęs. Ne tik manęs – mūsų, jau iš tėvų pastogės iškeliavusių vaikų. Šiandien aš grįžtu viena, visi susirenkame tik per Kalėdas arba šeimos šventes. Iriuosi sniego užneštu taku, kuriame vingiuoja vienintelė pėdų brydė. Kažkas dar prieš mane nuėjo ta pačia kryptimi – namo. Mintimis peršoku laiko tarpą ir įtikinu save, kad tai mama, kaip kadaise, kai snieguotais rytmečiais pramindavo man taką į mokyklą. Man atrodo, kad iki šiol einu mamos pėdomis, ir eisiu, o kada nors savo vaikams irgi nužymėsiu kryptį. Turbūt tai ir yra viena iš svarbiausių šeimos paskirčių – perduoti gyvybę ir pratęsti ėjimą per gyvenimą.

      Žiema man ypač patinka. Baltas sniego patalas kruopščiai apklojęs žemę. Medžiai įbridę į minkštą apklotą tarsi norėtų sušildyti savo apnuogintas šakas. Ir aš kaip medis –  šilumos ieškau, bet randu šeimoje, ten, kur mano pradžia. Poetas Vytautas Mačernis džiaugėsi žinodamas, kad „žemėje yra namai“. O aš dabar į juos einu, nes ten man saugu, ten į snieguotą taką žvalgosi mano brangiausi žmonės – mama ir tėtis. Ten patvariausia dviejų žmonių sąjunga, sutvirtinta pačiais tvirčiausiais ryšiais – meile, kuri mane, kaip baltą žiedą, iš nebūties iškėlė į pasaulį. Niekada nesutiksiu, kad šeima – tik kartu gyventi susitarusių žmonių bendrija. Gal jiedu ir laikosi žodinių pažadų, įsipareigojimų, bet šeima be santuokos – tai valstybė be Konstitucijos.

     Apsidairau. Vyrauja dvi kontrastingos spalvos – balta ir juoda. Atrodo tarsi puikus grafikos darbas. O mano šeimoje dviejų spalvų per maža. Be abejo, būta ir skaudžių, geliančių akimirkų. Įvairūs rūpesčiai ne kartą kėsinosi į tėvų bendrystės darną, bet, kaip pasakyta Šventajame Rašte, ką Dievas sujungė, žmogus neišskirs. Šeimą dažniausiai ardo paslapčia į širdį įsirangęs jausmų šaltis ir išsikerojęs egoizmas – kaip mažojo princo planetą kėsinasi suskaldyti laiku neišravėti baobabai.

       Nors šaltukas pažnaibo nosį, tačiau tai man netrukdo pamąstyti apie įvairiausius dalykus.  Menu vasaros darbus sodyboje...

     Mano tėveliai – ūkininkai, todėl, patikėkit, vasarą darbas darbą veja. Per vasaros atostogas plušu kaip voveraitė. Mano pareigos – pašerti gyvulius, sutvarkyti namus ir kiemą, palesinti vištas, nuravėti daržus, grėbti šieną...Visų darbų neišvardysi – ką tėveliai liepia, tą ir darau. Mano tėvas tikisi, kad ateityje tapsiu perspektyvia ūkininke. Kaime darbas nelengvas, tenka ne vieną prakaito lašą nubraukti, tačiau man patinka. Tik sunkiai triūsdamas pajunti tikrąjį duonos skonį. Niekada neiškeisčiau kaimo į miestą. Čia ir žmonės geresni, ir oras šimtąsyk grynesnis. Kaime gali nuolat grožėtis gamtos karalija, gerti šviežią pieną, valgyti mamos iškeptą duoną. O kaip smagu stebėti saulėtekį ir saulėlydį arba į rūką įbridusius laukus. Kaime tapau romantike, atsivėrė mano kūrybinės kibirkštėlės. Kartą, stebėdama, kaip gražiai tėvas šienauja, sukūriau padėką šienpjoviui: “Kai margos pievos savo žolynėlius į kvepiančią puokštę sudėjo, kai saulelė iš giedro dangaus spindulius žemėn dosniai pažėrė, tu, šienpjovėli, plieno dalgeliu paskambinai. Sukluso pilnagrūdis kmynas, linktelėjo galvele laiboji smilga, o dobilėlis – soties žolelė – tavo basas kojas rasa suvilgė. Su pirmąja pradalge į tėviškę atėjo šienapjūtė. Lyg šventą apeigą atlikdamas tu brendi per pievą su broleliu dalgiu toks panašus į senovės aukotoją ir lenkiesi visiems žolynėliams, suguldydamas juos į lygias pradalges. Jos tokios panašios į eilutes knygoje. Juk bėris ir šėmmargėlė per visą žiemą skaitys tavo darbų pasaką, plieno dalgiu išrašytą, klevo grėbleliu surinktą. Ačiū tau, margųjų pievų šeimininke, už dalgio aidą rasotų rytmečių platybėje, už nuriedėjusį prakaito lašą. Tavo nupjautų pievų kvapą surinks ir baltas pienas, ir skalsi duonelė. Tegu platūs būna tavo mostai, nepavargstančios rankos, o pievos, pilnos šieno kupetų.“ Kai perskaičiau ją tėvui, jis net ašaroti pradėjo, pavadinęs mane būsimąja Žemaite. Tada apėmė dar didesnis įkvėpimas. Sukūriau žodžius, kuriuos aš sakysiu savo būsimajam vyrui, kai jam – šienpjoviui atnešiu gardaus maisto: „Būk pagarbintas, darbštusis šienpjovėli! Tu ruoši pašarą gyvulėliams, pjaudamas lankoj šienelį, bet turi pasistiprinti ir pats. Aš su meile tau sudėjau į lauknešėlį pačius skaniausius valgius: žalibarščius, kad gaivulį pajustum, šoninės su svogūnų laiškais, kad stiprybės suteiktų, duonos, kad dalgį trauktum ir vakarėlio nelauktum, saldžios giros ąsotį, duonos plutele pagardintą, agrastų uogele parūgštintą, kad kūnas troškulio nejaustų. Sėskis į medžio pavėsį, pasistiprink, atsigaivink, tegu vėjelis prakaitą nudžiovina, tegu paukštelis palinksmina. Lai jėgos atsigauna ir naujos pradalgės per pievą nuvingiuoja!“ Mama pagyrė ir apgailestavo, kad tokių žodžių nėra sakiusi tėvui. Jai ir kalbėti nieko nereikia, užtenka pajusti mamytės akių žvilgsnį ir darosi ramu, miela, saugu. Ji mane išmokė verpti, austi, siuvinėti. Šiuos malonius darbelius išsitraukiame tik ilgais žiemos vakarais. Vasarą triūsiame laukuose, daržuose. Man malonu stebėti, kaip linguoja varpos, plaikstomos išdykusio vėjo, kaip mėlynuoja linai, prisisagstę margaspalvių drugelių, kaip džiaugiasi ramunėtos pievos, pilnos dūzgiančių kamanių, kaip čiurlena šaltinio vanduo, alsuojantis gyvybe, kaip auga gandrai, įsikūrę mūsų kieme. Susimąstau :“Argi ne šeima – valstybės pagrindas? Argi ne joje prasideda tradicijos, patriotizmas, didžiulė meilė artimui, gimtajai žemei? Šeimos galios yra labai didelės, jei ji darni, draugiška, darbšti. Didžiulė meilė šeimoje nugali visus sunkumus, visas negandas. Šeimoje jaučiuosi tvirta, saugi. Nebijau pasipasakoti tėvams, jei ištinka bėda,  arba nežinau, kaip pasielgti. Manau, kad tik artimieji gali patarti rasti teisingiausią kelią, tik jie patys geriausi draugai. Aš juos labai myliu ir gerbiu. Jie taip pat mane labai gerbia ir myli – šeimoje jaučiuosi pilnavertė ir reikalinga. Tėvų dėmesys – nuolatinis mano gyvenimo palydovas. Jis nėra įkyrus – jis būtinas, kad galėčiau žengti pirmyn, įgyvendinti savo tikslus.

...Saulė pakibo ant žaliaskarės eglės viršūnės – didelė, raudona. Pakilęs vėjas perspėjo apie greit užgriūsiančią naktį. Gana mąstyti – laikas bėgti namo. O ten laukia skani vakarienė – mama šiandien žadėjo iškepti bulvinių blynų. Aš labai mėgstu juos valgyti su grietine. Kai pagalvojau apie būsimą vakarienę, seilė kaipmat nutįso. Paspartinau žingsnį ir pamačiau savo gimtuosius namus. Dar minutė kita, ir  aš su šeima sėdėsiu už didelio stalo. Žiemą kaime susiaurėja mūsų erdvė – glaudžiamės apie namus ir kantriai laukiame pavasario.

Valentina Kudinova

Bukiškių žemės ūkio mokykla, 12kl.

Bukiškės,  Vilniaus r.