Sužadėtuvių žiedas dažnam iš mūsų asocijuojasi su amžino tyrumo, meilės, ištikimybės ir įsipareigojimu tarp dviejų žmonių simboliu. Gaila, kad nėra statistikos, ar visada prieš vestuves vyksta, nuotakai netikėtos, sužadėtuvės.

Įvykus jau sužadėtuvėm ir būsimai nuotaikai ištarus, planuojame vestuvių datą. Bet svarbu žinoti, jog prieš sujungdami savo gyvenimus šventaisiais įžadais turėsite dalyvauti sužadėtuvių kursuose.

Juos organizuoja Lietuvos šeimos centrai, kiekvienoje Lietuvos vyskupijoje.

Vilniaus arkivyskupijoje

VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS ŠEIMOS CENTRAS
Aušros Vartų g. 12, Vilnius
Tel. 8 5 2644883; faks. 8 5 2121372
El. paštas info@vasc.lt

PAL. J. MATULAIČIO PARAPIJA
Matulaičio a. 3, Vilnius
Tel. 8 5 2461779;
Mob. 8 659 05051
El. paštas matulaitis.seimos@takas.lt

ŠV. KRYŽIAUS ATRADIMO PARAPIJA
Kalvarijų g. 327, Vilnius
Tel. 8 5 2697469

ŠV. DVASIOS PARAPIJA
Domininkonų g. 8, Vilnius
Tel. 8 5 2617923
El. paštas pol.cent.kat@wp.pl

DRUSKININKŲ DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Šv.Jokūbo 15 - 9, Druskininkai
Mob. 8 650 98583
El.paštas dainieneb@one.lt

IGNALINOS KOLPINGO ŠEIMOS CENTRAS
Bažnyčios a. 4
Mob. 8 610 60485
El. paštas deniun@one.lt

Kauno arkivyskupijoje

KAUNO ARKIVYSKUPIJOS ŠEIMOS CENTRAS
Vilniaus g. 29, Kaunas
Tel. 8 37 207598; 8 37 321122; faks. 8 37 323340
Mob. 8 611 29523
El. paštas: seimos.c@kn.lcn.lt; laukimas@lcn.lt

KAUNO I DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Žemaičių g. 31b, Kaunas
Tel. 8 37 229222
Mob. 8 682 44147
El. paštas kauno_sc@yahoo.com

KAUNO II DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Valančiaus g. 24, Raudondvaris, Kauno raj.
Mob. 8 600 28634
El. paštas o.miseikiene@gmail.com

JONAVOS DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Vilniaus g. 11, Jonava
Mob. 8 656 53469
El. paštas vilma.ziemine@gmail.com

JURBARKO DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Kęstučio g. 33 - 5, Jurbarkas
Mob. 8 614 73371
El. paštas irenuted@gmail.com

VELIUONOS PARAPIJA
Draugystės g. 1 (Parapijos namai)
El. paštas n.dungveckiene@gmail.com

RASEINIŲ DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Kosmonautų g. 6, Raseiniai
Mob. 8 682 56381
El. paštas ausra.augustaitiene@gmail.com

UKMERGĖS DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Bažnyčios g. 5, Ukmergė
Mob. 8 618 41853
El. paštas ramulka@gmail.com

KĖDAINIŲ DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Radvilų g. 12, Kėdainiai
Mob. 8 687 83471
El. paštas laima.sirkiene@kedainiai.lt

Kaišiadorių vyskupijoje

KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJOS ŠEIMOS CENTRAS
Birutės g. 9, Kaišiadorys
Tel./faks. 8 346 52201
Mob. 868665189
El. paštas seimos.c@ks.lcn.lt

MERKINĖS DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
V.Sladkevičiaus g. 9, Merkinė
Mob. 8 686 03492, 8 612 15968

MOLĖTŲ DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Jono Pauliaus II g. 2, Molėtai
Mob. 868647908

ŠIRVINTŲ DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Vilniaus g. 106, Širvintos
Mob. 861573329

Panevėžio vyskupijoje

PANEVĖŽIO VYSKUPIJOS ŠEIMOS CENTRAS
Marijonų g. 24, Panevėžys
Tel. 8 45 507791
El. paštas: pscentras@takas.lt

ANYKŠČIŲ DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Vilniaus g. 13, Anykščiai
Mob. 8 650 43584
El. paštas audrilelau@yahoo.com

BIRŽŲ DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Vytauto g. 2, LT-41175 Biržai
Tel. 8 657 80777
El. paštas jolita.7@gmail.com

KUPIŠKIO DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Gedimino g. 1, Kupiškis
Mob. 8 614 65978
El. paštas sckupiskis@gmail.com

PASVALIO DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Vytauto Didžiojo a. 4, Pasvalys
Mob. 8 699 94351
El. paštas pasvalioparapija@gmail.com

ROKIŠKIO DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Nepriklausomybės a. 1a, Rokiškis
Mob. 8 611 31968
El. paštas onute.v@gmail.com

UTENOS DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Vytauto a. 4, Utena
Mob. 8 616 78364
El. paštas d.stunzeniene@utena.sav.lt

ZARASŲ DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Bažnyčios g. 2, Zarasai
Mob. 8 687 57969
El. paštas kavaliauskas@gmail.com

Šiaulių vyskupijoje

ŠIAULIŲ VYSKUPIJOS ŠEIMOS CENTRAS
Vilniaus g. 247b, Šiauliai
Tel./faks. 8 41 520626
El. paštas seimosc.siauliai@takas.lt

JONIŠKIO DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Respublikos g. 21, Joniškis
Mob. 8 616 57218

KELMĖS DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
S. Nėries g. 14, Kelmė
Mob. 8 699 63199

PAKRUOJO DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Vytauto Didžiojo g. 65, Pakruojis
Mob. 8 651 41025

RADVILIŠKIO DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Maironio g. 10b, Radviliškis
Mob. 8 614 89907
 

Telšių vyskupijoje

TELŠIŲ VYSKUPIJOS ŠEIMOS CENTRAS
Gardų a. 11, Žemaičių Kalvarija, Plungės r.
Tel. 8 448 43088
El. paštas tvseimoscentras@gmail.com

TELŠIŲ DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Gedimino g. 17, Telšiai
Tel./faks. 8 444 75101
El. paštas agape@andernetas.lt

AKMENĖS DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Šv.Onos parapija
Kasakausko g. 5, Akmenė
Tel. 8 425 55766
Mob. 8 682 70987
El. paštas rumyte@gmail.com

NAUJOSIOS AKMENĖS PARAPIJA
Šv.Dvasios atsiuntimo parapija
L.Petravičiaus g. 5, Naujoji Akmenė, Akmenės r.
Mob. 8 616 11290
El. paštas i.jazbutiene@vmi.lt

VENTOS PARAPIJA
Ventos g. 24-38, Venta, Akmenės r.
Mob. 8 682 15483
El. paštas ventosparapija@gmail.com

KLAIPĖDOS DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Tilžės g. 26, Klaipėda
Tel. 8 46 381500
Mob. 8 683 18998
El. paštas: scklaipeda@takas.lt

GARGŽDŲ PARAPIJA
Žemaitės g. 20, Gargždai
Mob. 8 686 30736
El. paštas a.radziene@klaipedos-r.lt

MAŽEIKIŲ DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Šv.Pranciškaus Asyžiečio parapija
Naftininkų 13, Mažeikiai
Mob. 8 672 45157
El. paštas aelitaku@yahoo.com

PALANGOS DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Vytauto g. 88, Palanga
Mob. 8 610 30043
El. paštas seimosgerove@gmail.com

KRETINGOS PARAPIJA
Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marija parapija
Vilniaus g. 2, Kretinga
Mob. 8 687 38079
El. paštas saulius.shopaga@gmail.com

RIETAVO PARAPIJA
Laukuvos g. 2a, Rietavas, Plungės r.
Mob. 8 600 25764
El. paštas rzimkuviene@gmail.com, rietavorkb@yahoo.com

SKUODO DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Švč. Trejybės parapija
Gedimino g. 12, Skuodas

ŠILALĖS DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Valančiaus g. 3, Šilalė
Mob. 8 687 57793
El. paštas salomeja58@gmail.com

ŠILUTĖS DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Katalikų Bažnyčios g. 1, Šilutė
Mob. 8 659 23997El. paštas bdargyte@gmail.com

TAURAGĖS DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Stoties g. 1, Tauragė
Mob. 868720533
El. paštas genovaite.pukelyte@taurage.lt

ŽEMAIČIŲ KALVARIJOS DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Biliūno g. 25-1, LT-90123 Plungė
Mob: 8 655 48264
El. paštas: plungesseimoscentras@gmail.com

Vilkaviškio vyskupijoje

VILKAVIŠKIO VYSKUPIJOS ŠEIMOS CENTRAS
Bendoriaus g. 3, Marijampolė
Tel. 834353552; faks. 834356338
El. paštas seimos.c@vk.lcn.lt

MARIJAMPOLĖS DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Bendoriaus g. 3, Marijampolė
Tel. 8-343 502 78

ŠAKIŲ DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Bažnyčios g. 5, Šakiai
Mob. 8 613 87 513
El. paštas v.balciunas@zebra.lt

ALYTAUS DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Savanorių g. 8, Alytus
Tel. 8315 52 334 (skambinti šeštadieniais 9.00 - 12.00 val.)

LAZDIJŲ DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Dainavos g. 4, Lazdijai
Tel. 8 687 56 773
El. paštas daivic31@gmail.com

PRIENŲ PARAPIJA
Kęstučio g. 16, Prienai
Tel. 8 618 35 774
El. paštas rutabu@yahoo.com

VILKAVIŠKIO DEKANATO ŠEIMOS CENTRAS
Vytauto g. 83, Vilkaviškis
Tel. 8 685 69141

 

Vienas garsiausių tyrinėtojų Deividas Perettas patvirtina šį faktą – jo teigimu, tėvo išvaizda yra reikšminga moters partnerio pasirinkimui, taip pat kaip vyro motinos vaizdinys svarbus šiam renkantis žmoną.

Rodos, mūsų tėvų veidų charakteristika yra tarsi pažymėta mintyse jau nuo vaikystės ir šie bruožai daro didelę įtaką ateityje renkantis partnerį.

Neseniai atliktas tyrimas rodo, jog dauguma vyrų yra vienodos ar panašios plaukų ir akių spalvos kaip partnerės tėvas. Paprastai tariant, jei moters tėvas yra mėlynakis blondinas, tikėtina, jog šios partneris bus taip pat mėlynakis blondinas.

Tačiau svarbios ne tik spalvos. Veido bruožai  yra tai, kas dažniausiai padaro kitą žmogų patrauklų mums. Tyrimo metu, palyginus susituokusių porų nuotraukas su jų tėvų tokio amžiaus nuotraukomis, pastebėtas didelis kartų panašumas. 

Beje, jei išsigandote minties žvilgtelėję į savo tėvus, nusiraminkite. Mokslininkų teigimu, viskas gana paprasta: jei būdami vaikai žavimės tėvų draugyste, meile, puikiai su jais sutariame – užaugę tiesiog nesąmoningai norime „perkelti“ gerus santykius į savo šeimą ar draugystę, todėl renkamės panašius partnerius.

Penktus metus veikiančios internetinės įspūdžio dovanų parduotuvės „LaisvalaikioDovanos.lt“ projekto vadovas Rokas Černiauskas teigia, kad užsienyje jau tapo įprasta jauniesiems dovanoti ne pinigus, o laisvalaikį, pramogas. Tuo tarpu Lietuvoje įspūdžio dovanos sparčiai populiarėja. Anot R. Černiausko, dovanodami voką su pinigais dažnai susimąstome, ar dovanojama pinigų suma tikrai atspindi mūsų jausmus artimiesiems. Kita vertus, laisvalaikio dovanos negali būti vertinamos pinigais. Šių dovanų vertė žymiai didesnė, juk  įspūdžiai ir emocijos išlieka visam gyvenimui.

Pasak internetinės parduotuvės projekto vadovo, „LaisvalaikioDovanos.lt“ pramogų asortimentas pasižymi didele įvairove, todėl čia dovanų rasite ir ramų, ir aktyvų poilsį mėgstančioms poroms. Tarp mėgstamiausių dovanų įsimylėjėliams – romantiški savaitgaliai su SPA procedūromis Druskininkuose, Birštone ar Labanore (kaina nuo 150 Lt), masažai (nuo 60 Lt), vyno, šampano degustacijos, šokolado fondiu (nuo 45 Lt), prabangūs rytietiški atsipalaidavimo ritualai (apie 250 Lt). Anot R. Černiausko, vis dažniau jauniesiems dovanojamos originalios aktyvios pramogos, kaip romantiška kelionė kanoja prie Didžiosios kopos Nidoje (119 Lt), naktinis pasiplaukiojimas jachta aplink Trakų pilį (120 Lt) arba skrydis oro balionu (iki 800 Lt).

Jei jauniesiems ieškote labai prabangios, išskirtinės dovanos, el. parduotuvėje „LaisvalaikioDovanos.lt“ galite įsigyti pramogų užsienyje, pvz., turą gondolomis žymiaisiais Venecijos kanalais ar vakarienę naktinių pramogų mieste Las Vegase. Internetinės parduotuvės projekto vadovas pasakojo, kad „LaisvalaikioDovanos.lt“  nuolat stengiasi papildyti savo dovanų asortimentą ypatingomis, dar negirdėtomis dovanomis, o artimiausiu metu žadama pardavinėti skrydį į kosmosą. Kiek ši pramoga kainuos, R. Černiauskas kol kas neišduoda.

Įspūdžio dovanų parduotuvėje „LaisvalaikioDovanos.lt“ pramogas įsigysite tokia pačia kaina, kokią tiesiogiai siūlo pramogų organizatoriai, be jokių papildomų antkainių.

Daugiau informacijos:

Rokas Černiauskas (LaisvalaikioDovanos.lt projekto vadovas)

Tel: +370 687 21847

El. paštas: rokas@laisvalaikiodovanos.lt

Apie pavyduliavimą žinoma nuo senų senovės. Dekartas tvirtino, kad pavydus žmogus iš pradžių prašo, paskui reikalauja ir pagaliau priverčia. Spinoza tą aistrą vadino neapykantos ir meilės mišiniu, V.Šekspyras – žaliaake pabaisa.

Šiuolaikinių psichologų požiūris į pavyduliavimą skiriasi. Vieni tikina, kad tai – jausminio sutrikimo reiškinys ir viena iš baimės formų, kiti mano, kad patologinis pavydo jausmas yra rimtos psichinės ligos požymis. Kad ir kaip būtų, bet gyventi su pavydžiu žmogumi labai sunku, o gana dažnai – ir neįmanoma. Juk pavydas skatina smulkmeniškumą, priekabumą, žiaurumą.

Pasak specialistų, posakis, kad be pavydo nėra meilės, neteisingas. Meilė – kuriamoji jėga, mylintys žmonės kupini jėgų ir ryžto – galėtų ir kalnus nuversti, ir jūras perplaukti. O pavydas viską naikina, griauna. Šis nesveikas jausmas apnuodija gyvenimą ir pačiam pavyduoliui, ir jo aukai.

Tikra meilė – altruistiška, nes stengiamasi, kad artimasis būtų laimingas, o pavydas – egoistiškas, t. y. norima užvaldyti kitą žmogų, paversti jį savo vergu. Be to, kankinamas pavydo žmogus neretai yra pavojingas – agresyvus viskam, kas, jo supratimu, kėsinasi į „nuosavybę“.

Kai kurie mokslininkai teigia, kad vyrai kur kas pavydesni nei moterys, tačiau pripažįsta, kad ir jos linkusios pavyduliauti.

Štai Vytautas pasakojo, kad žmona per dieną keliolika kartų skambina jam į darbą, jeigu tenka ilgiau padirbėti, kelia pavydo scenas, nors žino, kad tokios srities darbuotojams tai – neišvengiama. Į visas moteris, o ką jau kalbėti apie bendradarbes, ji žvelgianti kaip į varžoves, kurioms terūpi tik viena – suvilioti jos sutuoktinį. Kaip tvirtino Vytautas, kolegos iš jo atvirai šaiposi, dėl tokio nesveiko ir nepagrįsto įtarumo jis jaučiasi sugniuždytas. Pasak vyriškio, jeigu ne pavydo priepuoliai, žmonai nieko negalėtum prikišti – ji gera šeimininkė, rūpestinga motina, vaikams girdint kol kas nedrįsta jam priekaištauti dėl tariamos neištikimybės.

Vilma ir Robertas atsidūrė ties skyrybų slenksčiu. Moteris prisipažino daugiau nebegalinti kentėti. Jos gyvenimas su pavydžiu vyru virto tikru košmaru. Neduok Dieve, jei gatvėje pasisveikins pažįstamas ar ji linktelės galvą laiptinėje sutiktam kaimynui. Vyras kelias dienas tardys, kas čia toks, kodėl su ja sveikinasi, kodėl taip reikšmingai pažvelgė į kaimyną, o jis šyptelėjo, vadinasi, abu kažką rezga, o gal jau yra meilužiai. Kiekvieną jos gestą, žodį, šypseną svečiuojantis ar tiesiog apsiperkant Robertas vertina savaip. Nuolat tenka aiškintis, įrodinėti, teisintis. Tas liguistas įtarumas atšaldė meilę vyrui, namai tapo nebemieli, nors, atrodo, nieko netrūktų – materialiai Robertas šeimą aprūpina. Vilma pasidarė jautri, nervinga, ją nuolat kamuoja galvos skausmai. Nors dukra dar nedidelė, kenčia ir ji – kai tėvai aiškinasi santykius, mergaitė susigūžia kamputyje, o naktį šoka iš miego, verkia. Ne, Robertas nėra pakėlęs rankos prieš žmoną, bet, pasak Vilmos, tas psichologinis teroras smogia taip pat skaudžiai, kaip ir kumštis.

 Jausmų labirintai

Jei vedybiniai santykiai nepatenkina vieno iš sutuoktinių reikmių ir interesų, kitas, visa tai matantis ir suprantantis, jaučia prieštaringą jausmą – ir meilės, ir pavydo. Pavyduliaujančiajam atrodo, kad netinkamas jo partnerio elgesys yra nevykusios santuokos priežastis. Meilės santykiai pasidaro ne vieninga visuma, o dviejų sąjunga, kuriai gresia pavojus – trečias žmogus, ardantis jų ryšius. O tas trečias gali būti ir abstraktus asmuo. Pavyduolis kankinasi, bijo netekti partnerio, abejoja ir savo mylimuoju, ir pačiu savimi, ir savo dabartine padėtimi, ir tolesniu likimu.

Noras įsigyti, turėti, išsaugoti susijęs su pastangomis, o pavydus žmogus visai nenori stengtis. Pavyzdžiui, norint išlaikyti draugą, mylimąjį, pagaliau – vyrą ar žmoną, reikia ne pavyduliauti, bet patraukti, žavėti jį. O tai padaryti gali tik dvasinga asmenybė. Pavydus žmogus dažniausiai tų savybių neturi. Nors jis mano, kad myli, tačiau tai anaiptol nėra meilė, o siekimas kuo nors užpildyti savo vidinę tuštumą, abejotinomis priemonėmis kompensuoti baimės ir nesaugumo jausmą.

Mokslininkai išskiria dar vieną pavyduolių grupę – tų, kurie barnį pasitelkia kaip savotišką viagrą. Tai – erotinis pavydas, jis tapatinamas su seksualine prievarta. Tokiam pavyduliautojui ne taip svarbu, ar faktai tikri, ar išgalvoti – jį jaudina partnerio reakcija į priekaištus, ir tai jam tarsi seksualinis dopingas.

Yra ir tokių moterų, kurios nori priversti sutuoktinį pavyduliauti, nes mano, kad, abejodamas savo gyvenimo draugės jausmais ir matydamas kitų vyrų susidomėjimą, jis kaskart stengsis užkariauti jos širdį ir dar labiau mylės. Tačiau tai – žaidimas su ugnimi: galima skaudžiai nukentėti. Vyras ims įtarti, kad jo mylimoji lengvabūdė, pradės abejoti jos jausmų nuoširdumu – juk mylimo žmogaus stengiamasi neskaudinti. O abejonės pasėja nesantaiką. Santykiams atnaujinti reikia nemažai pastangų – visiems žinoma, kad daug lengviau griauti nei kurti.

Sociologai skiria keturias sutuoktinių pavydo rūšis. Tironiškas pavydo jausmas kamuoja užsispyrusius, savimi patenkintus, despotiškus, emociškai šaltus žmones. Jiems nesvarbūs kitų jausmai ir lūkesčiai, aplinkiniams jie labai reiklūs ir griežti. Todėl savo partnerio pavyduliauja netgi tada, kai tam nėra nė menkiausios priežasties. Tironiško pavydo apimtieji yra šventai įsitikinę, kad sutuoktinis priklauso tik jiems, jis negali turėti jokių savo pomėgių, draugų. Tad kitiems žmonėms nevalia rodyti net draugiško palankumo jo „nuosavybei“.

Kita rūšis – užgaulusis. Toks pavyduolis nepasitiki savimi, yra įtarus. Jam atrodo, kad kiekvienas tik ir taikosi suvilioti jo sutuoktinį. Iš musės išpučia dramblį – įprastas mandagumas, šypsena užgauliajam sukelia įtarimą, kad jo partneris neištikimas. Tada prasideda audringas santykių aiškinimasis.

Grįžtamasis pavydas – kai žmogus savo gyvenimo draugą vertina pagal save: jei aš neištikimas, toks ir tu esi. Šio pavydo rūšis gali gimti tada, kai sutuoktiniai, būdami atskirai, pavyzdžiui, komandiruotėje, kurorte, sanatorijoje, užmezga romaną, o grįžę į namus nesantuokiniais ryšiais pradeda įtarinėti partnerį. Jie bijo išdavystės, nes patys išduoda.

Patologinį pavydą dažnai jaučia žmonės, piktnaudžiaujantys alkoholiu, sergantys psichinėmis ligomis. Tai–rimtas sutrikimas, nes toks pavydas dažnai tampa kliedesiu, agresyvumu. Ištiktasis liguisto pavyduliavimo priepuolio gali padaryti sunkų nusikaltimą, todėl toks žmogus – socialiai pavojingas.

 Pavydo ištakos

Pavydas visada yra psichologinio sutrikimo požymis. Psichologai tvirtina, kad, sužinojus, kokia buvo žmogaus vaikystė, dažniausiai galima atsakyti, kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi. Juk jausmai prabunda labai anksti. Kūdikis skirtingai reaguoja į žmones, kurie juo rūpinasi, ir į tuos, kurie jam svetimi. Kai mažylį ant rankų paima tėvai, jis patiria teigiamus jausmus, kai jam nepažįstami žmonės – neigiamus. Vėliau tie jausmai vis labiau diferencijuojasi. Taigi pavyduliavimas dažniausiai formuojasi dėl neigiamų vaikystės išgyvenimų ir dėl to, kad vaikas buvo netinkamai auklėjamas.

Vaiko pavydo jausmas dažniausiai yra nesąmoningas. Pavydus mažylis neretai tampa agresyvus – įnirtęs laužo, trypia žaislus, įžeidinėja savo „konkurentus“. Toks pavydas gali sukelti vaikų nervinius sutrikimus.

Pavydas pavojingas ir tada, kai vaikas, norėdamas į save atkreipti dėmesį, apsimeta esąs silpnas, reikalingas globos. Jeigu tokia situacija tęsiasi ilgai, vaikas auga nervingas ir infantiliškas, o sukūręs savo šeimą iš sutuoktinio taip pat reikalauja besąlygiško dėmesio tik jam vienam

Australų psichoterapeutas Vanas Velda, daug metų tyrinėjas šeimos santykius, daro išvadą: daugelis pavydžių žmonių vaikystėje buvo hiperaktyvūs, jų tėvas ne itin pagarbiai elgėsi su savo žmona arba juos auginusi vieniša motina nelepino atžalos švelnumu. Sukūręs savo šeimą vaikinas ima kopijuoti tėvo elgesį, o mergina, kadangi jai trūko motinos meilės, nori, kad vyras visą savo dėmesį skirtų tik jai. Ir vieni, ir kiti, jei nesusivokia, kad griauna santykius, savo namus paverčia pragaru. Tačiau, pasak psichoterapeuto, negalima teigti, kad taip daroma tyčia ar norima išbandyti artimo žmogaus kantrybę – taip elgtis skatina vaikystės patirtis.

Pavydas gali išsikeroti ir tada, kai, atrodo, šeimoje puikūs santykiai, tačiau mažesniam vaikui skiriama kur kas daugiau dėmesio. Vyresnėlis pavydi savo broliukai ar sesutei, kad iš tėvų atėmė dar taip neseniai tik jam vienam skirtus jausmus. Tai pastebėję tėvai neturi leisti tam pavydui išsikeroti – negalima į šalį nustumti vyresnėlio, reikia sudaryti sąlygas vaikui pajusti, kad ir jis yra atsakingas už mažo šeimos nario auklėjimą.

Įtarumo šešėlis gali persekioti ir tą šeimą, jei vienas iš sutuoktinių vaikystėje ar paauglystėje išgyveno tėvų skyrybas – tėvas ar motina susirado kitą žmogų ir išėjo pas jį gyventi. Patyrusysis tokį smūgį ir užaugęs gana dažnai šeimoje nesijaučia saugus, jam atrodo, kad sutuoktinis, progai pasitaikius, nedvejodamas jį išduos.

 Kantrybė – pražūtinga

Pavydo jausmas labai individualus, pavydas neturi nei amžiaus, nei lyties ir kyla iš baimės prarasti mylimąjį. Normalu, kad mylintis žmogus šiek tiek pavydi, juk visiškai abejingas būna tik tas, kuriam nesvarbūs kito jausmai. Tačiau yra riba, kurios niekada nevalia peržengti.

Nesveiką pavyduliavimą būtina gydyti, kol jis dar netapo liga, o yra tik yda. Žinoma, patologinis pavydas – ligos požymis, ir ligonį reikia gydyti atitinkamais vaistais, o erotinį pavydą nugalėti padės seksologas.

Mažiau rūpesčių kiltų, jei, prieš susiedamas savo likimą su kitu žmogumi, kiekvienas pagalvotų, ar čia tikrai tas, su kuriuo norėtų susilaukti vaikų ir galėtų sutikti gyvenimo saulėlydį. Gana dažnai pirmieji pavojaus signalai pasigirsta draugystės pradžioje. Jei draugas ar draugė pradeda kontroliuoti kiekvieną žingsnį, reikalauja pasiaiškinti, klausosi telefoninių pokalbių ir tardo, kas skambino, reikėtų susirūpinti. Tačiau gana dažnai nenorima pripažinti, kad tai – nesveikas pavydas. Juk mane myli, saugo, nori apie mane viską žinoti, – maždaug taip mąstoma.

Susituokus situacija pablogėja. Pavydus sutuoktinis mano, kad dabar jis visateisis valdovas, tad gali elgtis kaip tinkamas. Ir apkartina gyvenimą ne tik sau, bet ir visiems šeimos nariams.

Jeigu patenkama į pavyduolio gniaužtus, pirmiausia negalima apsimesti, kad šeimoje viskas gerai, ir nerimastingai laukti kito pavydo priepuolio. Esant tokiai situacijai, kantrybė – pražūtinga, nes pavydus žmogus gali tapti despotu.

Nutaikius progą, kai sutuoktinis puikiai nusiteikęs, reikia atvirai pasikalbėti. Paaiškinti, kaip skaudžiai žeidžia mylimojo nepasitikėjimas, kad pavydėti nėra jokio pagrindo – savas žmogus yra mylimas ir branginamas. Kalbėti reikia švelniai, nuoširdžiai ir įtikinamai. Jei tai bus daroma dažnokai, yra tikimybė, kad pavyks nugalėti pavydą.

Kaip pagelbėti pavydo apakintiesiems, yra nemažai metodų. Tačiau pirmiausia pats žmogus turi pripažinti savo ydą ir norėti jos atsikratyti. Juk net geriausi savo srities specialistai negali padėti tiems, kurie atsisako pagalbos.

PARENGĖ L.ŽUKAITĖ

Daugelyje Europos šalių susilaikymas iki vestuvių yra retenybė.  Tik kas dešimta kanadietė tiki, kad susilaikymas nuo sekso iki  vedybų yra dorybė ir tausoja savo skaistybę pirmajai vestuvių nakčiai.

Kaip rašo portalas canada.com, apklausus 1241 moterį paaiškėjo, kad 8 procentai susižadėjusių moterų  mano, kad mylėtis tik po vestuvių yra gera mintis, o  4 procentai sužadėtinių įsitikinę, kad susilaikymas – būtinas.

Tyrimo autoriai sako, kad šis tyrimas – realybės atspindys, nes skaistybė šiuolaikinėje visuomenėje nėra taip aukštinama kaip prieš daug dešimtmečių.   Anot seksologo Viktoro Šapurovo situacija radikaliai pasikeitė per 20 metų: moterys tapo drąsesnės, pagerėjo kontraceptinių priemonių kokybė bei padidėjo jų pasirinkimas.

„Iki vedybų partneriai tikrina vienas kitą įvairiais būdais: stebi ar jausmai neblėsta, tikrina ar sutinka požiūris į vertybes ar artimas mąstymas. Svarbu įsitikinti, ar partneriai tinka ir seksualiai. Kita vertus sukurti abu partnerius tenkinančią mylėjimosi eigą galima tik po 20 – 30 meilės aktų“, - V.Šapurovas teigia, kad norėdami apsaugoti šeimą nuo problemų ir įvertinti seksualinį suderinamumą būtina mylėtis prieš vestuves. Tai sumažins skyrybų tikimybę.

Seksologas pabrėžia, kad partnerystė neturėtų trukti ilgiau nei 1 – 2 metus. Per šiuos metus abu partneriai turi nuspręsti ar tuoktis bei gimdyti vaikus, ar išsiskirti ir ieškoti kito partnerio, kad liktų laiko kitai šeimai sukurti.

Vargu ar visada žmonos ir vyro nuomonės sutampa, ar yra šeima, kurioje niekada nekyla didesnių ar mažesnių nesutarimų. Bet vieni sutuoktiniai ginčus greitai išsprendžia, kitų šeimoje jie audringai suliepsnoja ir ilgam palieka nuosėdų.

Išlietas nepasitenkinimas, patirti įžeidimai ir nuoskaudos drumsčia tarpusavio santykius. Kad du artimi žmonės neįsiveltų į nuolatinį santykių aiškinimąsi, o jų vaikai augtų ramioje aplinkoje, galbūt reikia šiek tiek diplomatijos, bet svarbiausia – sugebėti suprasti sutuoktinį, mokėti kartkartėmis nusileisti, būti nuoširdžiam ir iš tiesų norėti išsaugoti šeimą.

Žymus amerikiečių psichologas Erikas Bernas sutuoktinius pagal psichologines ypatybes suskirstė į „tėvus“, „suaugusiuosius“ ir „vaikus“. Pasak jo, visos tos savybės būdingos kiekvienam žmogui, bet svarbu, kurios dominuoja.

„Tėvai“ mumyse prabunda tada, kai mokome kitus suaugusiuosius, kaip jiems reikia elgtis, duodame jiems patarimus ir reikalaujame, kad besąlygiškai juos vykdytų. Taigi braunamės į kito gyvenimą, nes manome, kad be mūsų tas žmogus – kaip be rankų.

„Suaugusieji“ – kur kas išmintingesni. Tokie žmonės sugeba išklausyti kitą, jį suprasti, adekvačiai reaguoti į situaciją ir priimti protingus sprendimus. „Suaugusysis“ nereikalauja sau išskirtinio dėmesio, jis gerbia ir save, ir aplinkinius.

„Vaikas“ – užsispyręs ir kaprizingas. Jis pabrėžtinai demonstruoja nepasitenkinimą artimaisiais, nepasitikėjimą savo jėgomis. Šie žmonės nemėgsta, kad kas nors varžytų jų laisvę. Jie tai džiaugiasi, tai būna įsižeidę, tai juokiasi, tai sėdi nosį nukabinę.

Konfliktai šeimoje dažnai kyla todėl, kad vienas iš sutuoktinių visą laiką yra „vaikas“, o kitas, tarsi būtų tėvas ar motina, žeria priekaištus: „Ir vėl indų nesuplovei“, „Apsivilk kitus drabužius, tau tie netinka“, „Kiek kartų reikės aiškinti?!“ ir t. t. „Tėvai“ amžinai kuo nors nepatenkinti, jie nori visus perauklėti pagal savo supratimą. Ilgainiui „vaikui“ įgrysta nuolatinis mokymas, kaip reikia gyventi, jis jaučiasi netenkantis savojo „aš“, todėl ima kirbėti mintis apie skyrybas. Kremtasi ir „tėvai“: tiek jėgų ir nervų išeikvota beauklėjant savo gyvenimo draugą, bet rezultatų nematyti.

Ir vyrui, ir moteriai pravartu atminti, kad tuokiasi suaugę žmonės, todėl ir elgtis dera kaip subrendusioms asmenybėms. Išmintingiausia būtų ramiai aptarti visus reikalus, kartu išanalizuoti nesutarimų priežastis, papasakoti apie savo lūkesčius, pasakyti, ko tikimasi iš partnerio. Du protingi žmonės tikrai suras išeitį. Tik jos ieškoti būtina norėti abiem.

Koks elgesys naudingesnis

Barnis dažnai kyla tada, kai abu konfliktuojantys asmenys suvokia, kad jų tikslai ir ketinimai nesuderinami. Tačiau susidūrimą lemia savitarpio supratimo stoka, nemokėjimas valdyti emocijų.

Psichologė Vitalija Lepeškienė konfliktus tarp vyro ir žmonos pagal jų elgesio tipą skirsto į tris rūšis.

Pirma. Abu partneriai bet kuria kaina siekia įgyvendinti savo sumanymą ir atvirai kovoja. Siekiant tikslo – ne visada protingo ir pagrįsto, priimtinomis laikomos visos priemonės, su oponentu, artimiausiu žmogumi, elgiamasi kaip su kliūtimi, kurią bet kokiu būdu reikia pašalinti. Tad barnis stiprėja. Apie rimtą ir konstruktyvų elgesį negali būti nė kalbos. O jeigu priešininkas atsako tuo pačiu? Tenka pagailėti tokio reginio liudininkų – ką jau kalbėti apie barnio dalyvius.

Antra. Vienas iš oponentų tam tikru barnio momentu palieka „mūšio lauką“. Taigi neleidžia šeiminei dramai pasiekti kulminacijos. Paprastai taip pasielgia santūresnis, gebantis geriau valdyti savo jausmus sutuoktinis, kai tik pajunta susiklosčiusios situacijos beprasmiškumą. Jis paprasčiausiai išeina iš kambario, kuriame kilo barnis, arba tiesiog nutyla ir neatsako į priekaištus.

Be abejo, nutraukiantis barnį žmogus patiria didesnę nuoskaudą negu jo partneris. Tačiau, esant konfliktinei situacijai, toks elgesys naudingesnis šeimai, nei beatodairiškas siekimas „laimėti“. Juk abejotina, ar kilus vyro ir žmonos barniui gali būti nugalėtojai ir nugalėtieji.

Trečia. Abu besibarantieji elgiasi lanksčiai, leidžia vienas kitam iš dalies patenkinti savo pretenzijas. Pakanka vienam iš konfliktuojančiųjų paklausti savęs ir sutuoktinio: „Ko gi mes siekiame?“ – ir konfliktas įgauna konstruktyvių elementų.

Iš tikrųjų – argi turima galutinį tikslą – įskaudinti, pažeminti artimą žmogų? Argi ne abiem rūpi, kad šeimos gyvenimas būtų taikus ir turiningas, kad vaikai augtų šiltoje, ramioje aplinkoje?

Taigi šiuo atveju barnis užgęsta nespėjęs įsiliepsnoti. Paprastai vyras ir žmona šiek tiek nusileidžia vienas kitam, todėl ir išsprendžia jiems rūpimą klausimą.

Tačiau ne visada barnis – nemalonūs, užgaulūs žodžiai, pakeltas tonas, išraiškingi gestai. Ne mažiau skaudus yra nebylus konfliktas arba mandagiai išreikštas priešiškumas, paslėpta ironija.

Tai, kaip ir barnis, palieka sunkiai dylančius pėdsakus šeimos gyvenime. Galbūt išgirsti žodžiai netrukus bus pamiršti, bet patirta nuoskauda tikrai ilgai glūdės atmintyje.

Tad kaip išvengti namuose audros? Ką daryti, kad ginčas neperaugtų į barnį? Pirmiausia, reikia mokėti kultūringai bendrauti, išmokti gerbti žmones, būti tolerantiškiems.

Antra, pasistengti iškrauti susikaupusią nervinę įtampą, neigiamas emocijas kitais būdais. Čia gali padėti tinkamas laisvalaikis, darbas sode ar tiesiog pasivaikščiojimas gamtoje.

Žingsnis taikos link

Rytų išmintis sako: prieš įeidamas pagalvok, kaip išeisi. Taigi prieš pradėdami bartis pamąstykite, kas bus barniui pasibaigus.

Jeigu žadate gyventi toliau, ginčydamiesi neprisiminkite senų skriaudų – dėl jų jau pykotės, leiskite išsakyti savo nuomonę ir partneriui, kalbėkite ramiai ir argumentuotai. Neaptarkite viso šeimos gyvenimo – svarstykite tik tai, kas jus dabar jaudina. Būkite kaip įmanoma teisingesni, nesileiskite, kad skriauda nugalėtų objektyvumą.

Tačiau ne visada sveikas protas nugali – gana dažnai laimi emocijos. Tada mylintys ir norintys išsaugoti šeimą žmonės ieško būdų, kaip susitaikyti.

Kas žengs pirmą žingsnį taikos link? To norėti turite abu. Pirmiausia nurimkite ir pažvelkite į buvusią konfliktinę situaciją kitomis akimis. Kas iš tiesų atsitiko – principinis ginčas ar emocijų proveržis? Gerokai perlenkėte lazdą ir rėžėte užgaulius žodžius?

Psichologai pataria užsirašyti barnio priežastis. Tai daryti reikia nuoširdžiai. Perskaitykite, ką parašėte. Jei supratote, kad buvote kaltas jūs, nebeskaudinkite savo partnerio, prisipažinkite, kad apgailestaujate dėl to, kas atsitiko. Tik nesistenkite teisintis ir priminti barnio: „Jei tu nebūtum taip pasakiusi (pasakęs), tai aš...“ Kitaip, užuot susitaikius, gali įsiplieksti jau ne ginčas, o skandalas.

Nesvarbu, kokiais žodžiais prašysite atleisti, daug svarbiau, kad jie būtų nuoširdūs. Sutuoktinių konfliktas – tik jų abiejų reikalas. Todėl nedera apie tai pasakoti kitiems ir ieškoti jų užuojautos. Savo rūpesčius stenkitės įveikti patys ir neneškite iš namų šiukšlių. Taigi ir susitaikykite be kitų pagalbos, nuoširdžiai pasikalbėkite tik dviese. Jei nedrįstate prisipažinti apie kapituliaciją, išsiųskite SMS žinutę. Rašykite trumpai, pavyzdžiui: „Atleisk. Myliu.“

Gana dažnai moterys mano: „Kodėl aš turiu taikytis? Jis – vyras, todėl tegu pirmas prašo, kad atleisčiau.“ Žinoma, jos gali palaukti, kol gyvenimo draugas susivoks prisipažinti klydęs. Tačiau, psichologų teigimu, kai kuriems vyrams prireikia daugiau laiko nusiraminti ir apgalvoti buvusią konfliktinę situaciją.

Matydama, kaip vyras kankinasi dėl to, kad buvo neteisus, paliaubas turi pirmoji paskelbti moteris. Jokiu būdu negalima leisti, kad nesutarimai tęstųsi savaites. Reikia mokėti pyktis ir greitai užmiršti barnį. Ar šeimoje kils karas, ar bus taika, labai daug priklauso nuo moters, nuo jos gebėjimų valdyti situaciją, nuo jos takto.

Tačiau kartais būna taip, kad nebesinori taikytis, nes žinai, jog partneris vėl pradės įrodinėti savo tiesas, ims nesivaržydamas tave kritikuoti, įžeidinėti, primins būtas ir nebūtas praeities klaidas. Sunku gyventi su žmogumi, kuris niekada nenori pripažinti savo kaltės, kritiškai vertinti savo elgesio arba bent objektyviai aiškintis, ieškoti kompromisų. Tada, jei norima išsaugoti šeimą, vertėtų abiem sutuoktiniams pagalbos kreiptis į specialistą.

Noras perauklėti partnerį

„Susituoksime, ir aš visai kitokį žmogų iš jo (jos) padarysiu“, „Aš jį (ją) nuo to atpratinsiu“, „Pasistengsiu, kad jis (ji) pakeistų gyvenimo būdą“.

Kai šeimoje atsiranda tokių nuomonių, pats laikas prabilti apie artėjantį pavojų. Tas, kuris nori perauklėti savo partnerį, gyvena iliuzijų pasaulyje.

„Perauklėjimo“ nuostata anksčiau ar vėliau patirs visišką nesėkmę, gal net sukels šeimos krizę. Juk tai, kad vienam sutuoktiniui nepatinka kito asmenybė, savaime skatina gintis. Galiausiai jis (ji) – suaugęs žmogus ir atsako už savo poelgius. Tad dar gerokai prieš vedybas reikia paklausti savęs, ar vienas kitą suprantame, kad galėtume svajoti apie bendrą gyvenimą.

Ar visada reikia derintis?

Be tarpusavio supratimo negali būti ir kalbų apie laimingą vedybinį gyvenimą. Tačiau daugelis porų, klaidingai suvokiančių harmoniją, viską daro kartu – keliauja, leidžia poilsio dienas, eina į svečius...

Puiku, jei abiem tai teikia džiaugsmo. Bet gana dažnai vienam iš sutuoktinių toks gyvenimas tampa našta. Paprastai tam, kuris atsisako savo individualybės, savo poreikių ir interesų arba stipriai juos riboja. Taip po kurio laiko šeimos židinys virsta kalėjimu. Abu sutuoktiniai gerai jaučiasi tik tada, kai nė vienas iš jų nėra sunki našta kitam.

Jokių paslapčių

Norą, kad sutuoktinis būtų visiškai atviras, daugelis laiko idealiu dalyku, bet užmiršta, kad toks noras gali apnuodyti net puikiausią dviejų žmonių sąjungą. Bet kuriam nemalonu, kai nuolat iš jo reikalaujama pasakyti viską – net ką mąstai.

Visada dera pagalvoti, ką galima papasakoti ir ką būtina nutylėti. Nuoširdumas, ta iš tikrųjų puiki savybė, neturi būti naudojama žmogui žeminti.

PARENGĖ L.ŽUKAITĖ

www.sekundė.lt

Kas lemia, kad jauni žmonės renkasi partnerystę, o ne santuoką? Kokie tokio gyvenimo privalumai ir trūkumai? Su „Sekunde“ bendravę pašnekovai tikino, kad gyvenimas nesusituokus turi daugiau teigiamų nei neigiamų pusių, tačiau psichologai tai vertina skeptiškai.

Prieš dešimt metų gyvenančių kartu ir dar nebaigusių vidurinės mokyklos aštuoniolikmečių dar nebuvo, dabar pagalbos į specialistus jie kreipiasi vis dažniau.

Rengiant straipsnį apie nesusituokusias poras teko įsitikinti, kad Panevėžyje toks gyvenimo būdas visuomenės nėra toleruojamas. Kalbinti panevėžiečiai geriausiu atveju norėjo būti įvardinti tik vardais, neleido minėti jų pavardžių, nesutiko fotografuotis. Pašnekovai teigė bijantys neigiamos aplinkinių reakcijos.

38 metų Darius su gyvenimo drauge kartu jau ketveri metai, prieš metus susilaukė sūnaus, tačiau pora nesureikšmina to, kad laiku nesusituokė, ir nemano, kad tuoktis reikia dar prieš sulaukiant vaikų. „Sąmoningai nesprendėm, kad gyvensime nesusituokę. Mūsų planas yra toks: kai vaikas paaugs ir pradės vaikščioti, susituoksime. Nematau didelio skirtumo tarp susituokusių šeimų ir nesusituokusių. Santuoka įpareigoja labiau, todėl ir planuojame ateityje susituokti, bet tai priklauso ir nuo žmonių bei jų požiūrio“, – „Sekundei“ teigė vyras.

Minusai ir pliusai

Svarbiausiu gyvenimo nesusituokus pliusu panevėžietis laiko galimybę įsitikinti, ar susirado tinkamą žmogų.

„Daugelis porų nenori vedybų, kol įsitikina, kad kartu gyvenantis žmogus tinkamas. Yra porų, kurios neišlaikė tokio egzamino. Tik praėjus laikui gali pasakyti, kad su tuo žmogumi gali gyventi, arba jis tau netinka. Juk vyras, kuris susituokti nusprendė vos susipažinęs, nežino, kaip bendrauti su naująja žmona, kokią vietą šeimoje jis turi užimti. Jis mano: vedžiau, man visi rūpesčiai neįdomūs, o šeima ir vaikų auginimu tegul užsiima žmona“, – greitomis santuokomis stebėjosi vyras.

Panevėžietis mano, kad šeimyninis bendravimas prasideda tada, kai kartu gyvenantys žmonės supranta, kad jiems svarbu ugdyti santykius.

„Pradedant nuo skalbinių, baigiant maisto ruoša ir remontu – visus šiuos rūpesčius gyvenantys šeimoje jau turi mokėti spręsti“, – mano Darius.

Pasak Dariaus, gyventi nesusituokus netgi labiau apsimoka.

„Jei gyveni nesusituokęs, pavyzdžiui, moteris su vaiku, gauni lengvatas iš savivaldybės, pavyzdžiui, butui išlaikyti. Mes tokiomis lengvatomis nesinaudojame, nors ir svarstėme. Jei būtų finansinių sunkumų, būtų galima pasinaudoti. Krizės laikotarpiu tai būtų vienas iš pliusų“, – kalbėjo vyras.

Didžiausiu gyvenimo nesusituokus minusu Darius laiko visuomenės požiūrį. Daugelis žmonių atkreipia dėmesį, kad pora augina vaiką, bet vis dar nėra įteisinusi savo santykių.

Tekės, bet vėliau

Vienerius metus kartu su draugu gyvenanti panevėžietė Laura pritaria Dariaus nuomonei, kad gyvenimas kartu nėra santuokos vengimas, o bandymas vienas kitą pažinti prieš susaistant gyvenimą priesaikomis. „Esu nenusiteikusi prieš santuoką ir ateityje tikrai norėsiu ištekėti. Esu už tradicinę šeimą, bet tam reikia laiko pažinti partnerį – tiesiog būtina subręsti.

Nereikia tęsti dešimt metų, bet galima pažiūrėti, ar žmonės suderinami“, – teigė Laura.

Mergina mano, kad gyvenimas nesusituokus turi minusų, tačiau jie nenustelbia teigiamos partnerystės pusės.

„Minusai šiais laikais lieka mažesni, nes partnerystę galima įteisinti. Negerovės atsirastų dėl teisinių dalykų, įsigijus brangesnio turto, pavyzdžiui, namą ar automobilį. Taip pat, jei gimtų vaikas. Kai moteris išteka, ji galbūt tampa saugesne ir ramesne. Į tokią moterį visuomenė žiūri kitaip“, – paaiškino Laura.

Vestuvės nevilioja

Penkerius metus su partneriu gyvenanti trisdešimtmetė Mėta kalbėdama apie vedybas buvo kategoriška. Mergina mano, kad gyvenimas kartu yra tik jos reikalas ir nei artimųjų, nei visuomenės požiūris nėra svarbus.

„Gal bus banalu, tačiau pasakysiu: svarbiausia – pasitikėjimas. Jei jis yra, tai niekur nedingsta ir gyvenant nesusituokus.

Kiekvienas pasirenka, ko nori labiausiai: vieniems labai svarbu santykius įteisinti viešai, prieš visą pasaulį, sukviesti visas gimines, o kiti tuokiasi, nes taip reikia, arba baiminasi, ką giminės pasakys. Dar kitiems svarbu dviejų žmonių ryšys, o ne toks afišavimasis. Vestuvėms poreikio kol kas nejaučiu“, – savo argumentus žėrė Mėta.

Moteris, kurių gyvenimo tikslas ištekėti, panevėžietė vertino pašaipiai. Pašnekovė mano, kad toks kai kurių elgesys – nevisavertiškumo kompleksas.

„Yra mergaičių, kurios nuo vaikystės svajoja apie tradicinę šeimą, princą ant balto gyvūno ir jau nuo jaunų dienų įsivaizduoja svajonių vestuves. Aš niekada apie tai nesvajojau. Vidinio poreikio tam niekada nebuvo ir abejoju, ar kada bus“, – prisipažino mergina.

Ji mano, kad tai – šiuolaikinio gyvenimo būdo pasekmė. Moterys gali pačios užtektinai užsidirbti ir save išlaikyti, todėl mažėja santuokos poreikis.

„Užsidirbu pati, todėl man papildomo saugumo jausmo nereikia. Šiandien viskas taip greitai kinta. Pažiūrėjus statistiką aišku, kad vis daugiau žmonių gyvena nesusituokę, nemaža jų dalis net susilaukia vaikų, o nemažai susituokusių porų skiriasi. Vadinasi, vyksta procesai, žmonija laužo kanonus ir ieško naujų gyvenimo būdo formų, kurios yra priimtinesnės šiandieniniam pasaulyje“, – teigė panevėžietė.

Jaučia spaudimą

Šeimą sukūrusi ir prieš dešimt metų ištekėjusi panevėžietė Giedrė teigė, kad anuomet ištekėti nusprendė ne ji pati. Moteris tikino, kad tikriausiai iki šiol gyventų nesusituokusi, jei ne tėvų spaudimas. Jis prasidėjo po to, kai moteris sužinojo, kad laukiasi kūdikio.

„Tėvai vis klausinėjo, kada vestuvės. Dėl šventos ramybės susituokėme trečiadienį, tuo metu liudininkų nereikėjo. Vėliau tėvams pasakėme, kad jau – tikra šeima“, – apie trumpą vestuvių ceremoniją pasakojo moteris. Giedrė teigė, kad panašiai pasielgtų ir dabar.

„Manau, tėvai gyvena pagal savo supratimą. Kadangi tuoktuvės truko tik pusvalandį, taip pasielgtume ir dabar, kad visiems būtų ramu. Tėvai dėl mūsų stengiasi, galime ir mes ką nors dėl jų ramybės padaryti “, – argumentus dėstė Giedrė.

Panašius spaudimus teigė patiriantys ir kiti nesusituokę, bet kartu gyvenantys panevėžiečiai.

„Žmonės stebisi, kad nenešioju žiedo, bet vaiką turiu. Bet tai – jų pačių nesupratimas ir netolerancija. Visuomenėje dar nesuprantama, kad kiekvienas gyvena savo gyvenimą. Kas nors viską galbūt susiplanuoja iš anksto, o kito gyvenimas būna spontaniškas, dar kitam neišėjo iškelti vestuvių laiku“, – sakė Darius.

Dažniausiai spaudimą tuoktis šeimos nariai išreiškia juokaudami, tačiau ilgainiui tokios užuominos pradeda erzinti.

„Prasideda juokai: kaip tau sekasi, kada tapsi tikru šeimos nariu. Vieną ar du kartus tai išgirsti yra linksma, bet kai tą patį girdi 20 kartų, tai pradeda erzinti. Nebesinori klausyti“, – prisipažino vyras.

Panevėžietis laikosi nuomonės, kad moteriai santuoka yra svarbesnė nei vyrui. Šį svarbumą lemia ir artimųjų spaudimas, nes tradiciškai vis dar manoma, kad moteriai nedera gyventi vienai.

„Lietuvoje manoma: jei esi 25 metų mergina, tau būtina tekėti. Vaikinams tas laikas ateina vėliau. Dar iš senų laikų išlikusi nuomonė, kad tuoktis turi kuo greičiau, o tada daryk, ką nori – svarbiausia susituok. Toks spaudimas juntamas ir gyvenant kaip partneriams. Manau, kad spaudimas yra perdėtas. Galima pulti ir susituokti, bet taip pat greitai gali tekti ir išsiskirti. Skubėti nereikia“, – mano Laura.

Pašnekovė tikino spaudimui nepasiduosianti ir išlauksianti tinkamo momento ištekėti.

Mantas TOMKŪNAS

Vestuvių dieną duodamas pažadas rūpintis vienas kitu ir mylėti viens kitą džiaugsme ir varge, kol mirtis išskirs, per pastaruosius porą dešimtmečių prarado tikrąją prasmę.

Požiūrį į šeimą atspindinti statistika negailestinga: daugiau nei 60 proc. porų, davusių amžiną priesaiką, išsiskiria per pirmuosius penkerius bendro gyvenimo metus. Santuokas ir ištuokas registruojantys specialistai pastebi: jei pora išgyveno dešimtmetį, veikiausiai kartu sulauks ir gyvenimo saulėlydžio.

Deimantines vestuves savaitgalį švęsiantys panevėžiečiai Genovaitė ir Vytautas Maskaliūnai per 60 bendro gyvenimo metų surado darnios ir tvirtos šeimos formulę.

Į devintą dešimtį įžengusi pora, išgyvenusi vienturčio sūnaus netektį, įveikusi onkologines ligas, mėgaujasi buvimu dviese ir tikina esantys laimingi.

 Kaltas „išrokavimas“

Liaudies išmintis, kad anksti kėlęs ir anksti susituokęs nesigailėsi, Maskaliūnams pasiteisino.

Vos perkopę dvidešimtmetį aukso žiedus sumainę sutuoktiniai iki šiol taip ir nesurado argumentų, pateisinančių bendrą gyvenimą nesusituokus.

„Gyventi susidėjus yra „bardakas“. Daugiausia žmogžudysčių ir smurto – tarp sugyventinių. Išgirsti, kad vyras žmoną muštų – retenybė, o sugyventinis saviškei dažnai į kaulus duoda“, – skirtumą pažymi V.Maskaliūnas.

Sutuoktinių nuomone, darnios šeimos paslaptis – meilė ir pagarba. Šios vertybės jiems visada buvo svarbiau nei materialinė gerovė. Pasak V.Maskaliūno, bėda, kad šiais laikais antrąją pusę dažnai renkamasi klausantis ne širdies, o proto balso.

„Anais laikais tuokėsi iš meilės, dabar – iš „išrokavimo“. Tik žiūri, kad būsimasis vyras ar žmona pinigų, mašiną turėtų, šeimą išlaikyti galėtų. Atrodo, kad „ženijasi“ vien tik dėl tų prakeiktų kapeikų. Ir išsiskyrę dar kartą vesti neskuba, nes pašalpų už vaikus negaus ar dar ko nors. Nebuvo ir nebus laiminga santuoka iš išskaičiavimo. Pinigai greitai išgaruoja, meilė trunka ilgiau“, – gyvenimo išmintimi dalijosi V.Maskaliūnas.

Vaikų neprivalo remti

Sutuoktiniai pamena bendrą gyvenimą pradėję kurti neturėdami nė šaukšto – Vytauto turtas tilpo paties susikaltame mediniame lagaminėlyje, o jaunamartė pirmą paltą siuvosi iš pledų. Kurį laiką pas Genovaitės mamą bute glaudęsi jaunavedžiai mėnesio pabaigoje sąžiningai susimokėdavo už maistą. Maskaliūnų nuomone, tėvai neprivalo materialiai remti vaikų – šie labiau vertins tai, ką užsidirbs savo rankomis.

„Kai tuokėmės, abu buvome ubagai, bet labai mylėjom ir pykčių dėl pinigų niekada nekildavo“, – šeiminio gyvenimo pradžią mena sutuoktiniai.

Visą gyvenimą šmaikštumu garsėjęs V.Maskaliūnas pajuokauja, kad vis dėlto jo meilė buvo išskaičiuota. Kai iš savo būsimosios nusipirkęs obligacijų laimėjo anais laikais milžinišką sumą – 500 rublių, nusprendė sėkmę jam atnešusios mergaitės nebepaleisti.

Maskaliūnai susituokę nė neturėjo laiko taikytis vienas prie kito. Tada vairuotoju dirbančiam Vytautui per pirmuosius gyvenimo metus ilgam tekdavo išvažiuoti į komandiruotes, vėliau – trejus metus atiduoti privalomajai karinei tarnybai.

Sutuoktiniai sako ir vėliau namo grįždavę tik permiegoti. G.Maskaliūnienė iki 65 m. žaidė stalo tenisą, buvo surinkusi taškų net sporto meistro vardui gauti. Vyras žmonai irgi nenusileido – ne vieną medalį nuskynęs ralio lenktynėse. Kai sveikata priminė, kad laikas atsisakyti didelių fizinių krūvių, abu uždainavo operetėje.

„Nebuvo kada mums „provotis“. Veiklos daug turėjom, dar sūnų auginom. Būdavo, grįžę namo tik skubėdavom patikrinti, ar pamokos paruoštos, paklausti, kaip viens kitam per dieną sekėsi“, – pasakojo Maskaliūnai.

Ir sulaukę garbaus amžiaus sutuoktiniai neužsidaro tarp keturių sienų. Visą gyvenimą buhaltere išdirbusi 83-ejų G.Maskaliūnienė ir dabar dar tvarko įmonės buhalterinę apskaitą, o vyras nepaleidžia iš rankų mašinos vairo.

„Galėčiau jau nebedirbti, 63 metų darbo stažą turiu. Bet reikia atmintį lavinti. Ir širdžiai atgaiva“, – pripažįsta G.Maskaliūnienė.

Svarbiausia – nusileisti

Į devintą dešimtį įkopę sutuoktiniai tvirtina, kad jų meilė per gyvenimą taip ir neišgaravo, tik liko ramesnė, pilna pagarbos viens kitam ir pripratimo.

V.Maskaliūnas, švelniai žvelgdamas į žmoną, šmaikštauja susitaikęs su jam tekusia dalia būti saviškės tarnu.

„Aš – Liūtas, o jis – Jautis“, – žvaigždžių nulemtais charakteriais pasiskirstymą šeimoje aiškina G.Maskaliūnienė.

Vyras tikina nė nesiveržiantis vadovauti, o paklaustas, kas šeimos galva, pažvelgęs į žmoną tik nusijuokia: argi nesimato?

Pasak Maskaliūnų, išmokti nusileisti – bene svarbiausia taisyklė.

„Net darbe, jei nenusileisi, išmes. O kas bus, jei supykus žmona išvarys? Geresnę kažin ar rastum. Be atlaidumo gyvenimo nebus“, – įsitikinęs vyras.

G.Maskaliūnienė prasitaria neištverianti nepabarusi vyro už jo kandų liežuvį, mat kartais pailsta klausytis, kaip šis dvi valandas „šposaudamas“ pasakoja, kaip dešimt minučių ėjo iš garažo namo.

Girdėdamas tokius žmonos priekaištus V.Maskaliūnas skuba pasiteisinti: reikia ką nors sugalvoti, kad gyventi dviese būtų įdomiau.

Sutuoktiniai svarsto, kad greitai į skirtingas puses pasukančios poros ilgainiui dėl to gailisi.

„Dabar labai sunku rasti garsenybę, su tuo pačiu partneriu kelerius metus gyvenančią. Pabando vieno, kito, trečio, išsibarsto, ir tiek. O kai karštis praeina, supranta, kad tas pirmasis buvo geriausias“, – mano V.Maskaliūnas.

Su uošviais gyventi negerai

Dažnas, išgirdęs, kad sutuoktiniai koja kojon per gyvenimą žengia jau šešiasdešimt metų, negali atsistebėti.

O jie tvirtina per tiek laiko nė vienas niekada neturėjęs minčių pasukti „į kairę“ ar nutėkšti pareiškimą skyryboms. Prieš Dievą duota priesaika įpareigoja susidūrus su sunkumais ieškoti išeities.

„Vienus įpareigoja pinigai, o mus – prie altoriaus duotas pažadas“, – patikina Maskaliūnai.

Deimantines vestuves švęsiantys sutuoktiniai įžadus atnaujins du kartus – Civilinės metrikacijos skyriuje ir bažnyčioje. Tik šį kartą tėvų nepasveikins sūnus – vienintelę atžalą palaidojo prieš ketvertą metų.

Jei ne vyro tvirtas petys, supratimas ir atjauta, G.Maskaliūnienė neįsivaizduoja, kaip jos, motinos, širdis būtų ištvėrusi vaiko netektį. Viens kito palaikymas padėjo abiem įveikti ir onkologines ligas. Sutuoktiniai tikina pernelyg ligų ir neišsigandę: Genovaitė pasikliovė auglį išpjovusiais gydytojais, o Vytautas ligą numarino gurkšnodamas rupūžės antpilą.

„Reikia išgerti „čierką“ ir pagalvoti, kad meluoja“, – kaip elgtis išgirdus blogą žinią, pataria V.Maskaliūnas.

Sutuoktiniai pripažįsta: visą gyvenimą šeima jiems buvusi didžiausia užuovėja nuo negandų. Abu stengėsi savo skaudulių neužkrauti kitiems.

Jie viens kitam buvo svarbesni netgi už vienintelį vaiką. Žinojo, kad sūnų augina ne sau, kad jis turės savo gyvenimą.

Maskaliūnų nuomone, nėra gerai, jei šeimą sukūrę vaikai gyvena kartu su tėvais.

„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad su uošviais gyventi – blogai. Nors uošvė mane labiau užtardavo nei savo dukrą, bet vis tiek ne tiek sutaikydavo mus, kiek suerzindavo“, – pasakojo V.Maskaliūnas.

Sutuoktiniai tikina niekada nesikišdavę ir į sūnaus šeimos reikalus. Netgi vieninteliam vaikui mirus, tėvai paliko marčiai spręsti, kur ir kaip laidoti vyrą, savo vaikų tėvą.

O didžiausią klaidą šeimos daro, Maskaliūnų nuomone, kai susipykusios lekia guostis tėvams.

„Gink Dieve, tėvams nereikia žinoti, kas dedasi vaikų šeimose. Patys turi išsiaiškinti, jei kas ne taip, o ne kitiems skųstis“, – patarė G.Maskaliūnienė.

Trumpai padraugavę nesituoktų

Savaitgalį aukso žiedus sumainysiantys nuo vaikystės pažįstami 22-ejų Raimonda Gvozdaitė ir ketveriais metais vyresnis Vaidas Stumbrys susituokti ryžosi po penkerių metų draugystės. Būsimų jaunavedžių nuomone, klaidą daro besituokiantys menkai viens kitą pažinodami.

„Nesuprantu besituokiančiųjų po vos kelių mėnesių draugystės. Kad žmogų geriau pažintum ir nusiimtum rožinius akinius, reikia kartu pagyventi. Kai pamatai, koks žmogus yra buityje, kaip jis elgiasi kilus ginčams, gali rimtai apsispręsti, tinkami viens kitam ar ne“, – įsitikinusi R.Gvozdaitė.

Pora jau senokai ir ne kartą svarstė – tuoktis ar dar palaukti, tačiau susieti gyvenimų nesiryžo, kol Raimonda nebaigė lituanistikos studijų Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Dar mėnuo, ir būsima jaunamartė rankose laikys ketverių studijų metų rezultatą – diplomą.

„Santuoka mums reiškia stabilumą, santykių įtvirtinimą“, – patikina Raimonda.

Jaunuoliai įsitikinę: jei abu norės, jų šeimos neištiks tokia krizė, po kurios lieka vienintelis kelias – skyrybos.

„Jei abu stengiasi, meilė tęsiasi ilgai ilgai. Norėčiau, kad mūsų šeima būtų tokia, kaip seniai susituokusių mano būsimųjų uošvių. Jie taip gražiai sutaria“, – šeimos pavyzdį turi Raimonda.

Tačiau mergina mato, kad ilgametė santuoka tampa retenybe. Ne viena jos pažįstamų ar draugų šeima išsiskyrė po kelerių bendro gyvenimo metų.

Jos nuomone, sėkmingos santuokos paslaptis – abipusė pagarba ir lygybė.

„Partneriai turi būti lygiaverčiai šeimoje. Kol kas pas mus taip nebus, nes aš vis dar esu studentė ir finansiškai pažeidžiamesnė nei mano būsimasis vyras, dirbantis Norvegijoje“, – pripažįsta Raimonda.

Moters nuomone, nors pinigai nėra svarbiausias dalykas šeimai, tačiau be jų jaustis visiškai laimingais irgi sunkiai įmanoma.

Kūdikio besilaukianti pora audžia planus kada nors sūpuoti ne vieną, o dvi ar net tris atžalėles.

„Mūsų tėvai augo daugiavaikėse šeimose, patys irgi nesame vienturčiai, todėl ir norime ne vieno vaikučio. Bet žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Širdis bet ko gali geisti, bet bus taip, kaip lemta“, – likimu pasitiki R.Gvozdaitė.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

www.sekunde.lt

Internete esantis „Didysis Vestuvių katalogas“ rengia Lietuvoje analogų neturintį konkursą „Vestuvių blogas 2010“, kuriame būsimieji jaunavedžiai iki pat savo vestuvių su skaitytojais dalijasi savo vestuvių idėjomis, planais bei iškylančiais sunkumais.

Būsimųjų jaunavedžių rašomi tinklaraščiai – ypač naudingi tiems, kurie patys ruošiasi vestuvėms, nes čia gali rasti įdomių, naudingų ir originalių minčių, kaip sukurti nepakartojamą ir nuostabią šventę.

 „Vestuvės – gražiausia ir įsimintiniausia gyvenimo šventė, todėl daugelis jai ilgai ir kruopščiai ruošiasi. Šį konkursą suorganizavome tam, kad paskatintumėme jaunavedžius pasidalinti įspūdžiais ir patarimais besirengiant šventei, kad vestuves planuojančioms poroms šis pasiruošimas galėtų būti lengvesnis“, – teigia konkursą organizuojantis Rokas Grunda.

„Vestuvių bloge 2010” konkurso dalyviai ne tik aprašo, kaip jie ruošiasi vestuvėms, kur jas planuoja švęsti, kokią vestuvių atributiką ruošiasi įsigyti. Čia gausu ir įvairiausių nuotraukų – nuo papuošimų, gėlių, pakvietimų iki šukuosenų, žiedų, vestuvinių suknelių modelių.

Šis konkursas tai ne tik galimybė vieniems su kitais pasidalinti savo vestuvių idėjomis, bet ir puiki proga laimėti medaus mėnesio kelionę bei kitų naudingų prizų.

Geriausią Vestuvių blogą rinks komisija, o laimingiesiems atiteks pagrindinis šio konkurso prizas – 3000 litų vertės povestuvinė kelionė.

Šiame konkurse gali dalyvauti visi jaunavedžiai, kurie susituoks šiais metais nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. spalio 15 d. Lietuvoje.

Jaunavedžiams tereikia susikurti savo vestuvių tinklaraštį, užregistruoti jį „Didžiojo vestuvių katalogo“ internetiniame puslapyje bei nuolatos jį papildyti naujais įspūdžiais.

Konkurso laimėtojus rinks ne tik komisija, bet ir patys tinklaraščių skaitytojai. Dešimčiai kitų prizininkų atiteks 100 litų dovanų čekiai vestuvinių nuotraukų spausdinimui „EurokosFoto“.

Šiuo metu konkurse jau dalyvauja 20 porų. Konkurso organizatorius tikisi, kad artėjant vestuvių sezono įkarščiui dalyvių skaičius dar sparčiai augs.

„Tai savotiškas „realybės šou“, kuris įdomus ne tik vestuvėms besiruošiančioms poroms ieškančioms idėjų savo šventei, bet ir kitiems skaitytojams, sekantiems unikalią kiekvienos poros istoriją iki pat jaudinančios atomazgos – vestuvių šventės“, - sako R. Grunda.

• Susituokti galite ir Lietuvos Respublikos ambasadoje arba konsulinėse įstaigose (kontaktiniai Lietuvos ambasadų konsulų duomenys), tokių atveju Jums reikia susisiekti su LR ambasadą toje valstybėje, kurioje norite susituokti ir paklausti, kokia yra santuokų registravimo tvarka. Šio atveju ant prašomų dokumentų "Apostilie" nereikia. Jūsų santuoka bus užregistruota ir vėliau gausite lietuvišką santuokos liudijimą.