Taryba sudaryta pariteto principu, dalis narių yra iš nevyriausybinių organizacijų kita dalis Kaišiadorių savivaldybės darbuotojai, savivaldos tarybos narys.

Ši taryba aktyviai prisidės prie savivaldybės darbo, patardama savivaldos tarybai priimti tokius sprendimus, kad Kaišiadoryse  šeimai palanki aplinka būtų  atsakingai kuriama.

Vilkaviškio Šeimų tarybos patvirtintuose nuostatuose numatyta, kad ši taryba sudaryta pariteto principu: pusė narių atstovauja savivaldybės institucijoms ir įstaigoms, kita pusė – nevyriausybinėms organizacijoms, dirbančioms su šeimomis ar joms atstovaujančioms.

Šią tarybą sudaro 7 nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Tai "labas" ir "iki pasimatymo".  Knygos „Fight Less, Love More“ autorės Lauros Poon tvirtinimu, poros, kurios kasdien sako vienas kitam šiuos žodžius, gali drąsiai apibūdinti savo santykius žodžiu „puikūs“, skirtingai nei tie, kurie nekreipia dėmesio į tokias „smulkmenas“.

"Kai jūsų mylimasis išeina iš namų ir judu atsisveikinate, tai būtinai ištarkite jam „iki pasimatymo“, tuo pačiu parodysite, kad jis – svarbiausias jūsų gyvenime žmogus, - teigė Laura. – Tokie paprasti dėmesio ženklai padeda ne tik palaikyti gerus santykius, bet ir juos sustiprinti bei išsaugoti".

Daug apklaustųjų galvoja, kad pinigai – ne pretekstas pyktis

Tarsi turėtų būti savaime suprantama, kad konfliktai dėl pinigų iškyla net tarp tų sutuoktinių, kurie palaiko ir supranta vienas kitą. Tačiau finansiškai nesutariantys su savo antra puse prisipažino 41 proc. apklaustųjų. Dažniau dėl pinigų pykstasi 30 - 40  metų žmonės ir tie, kurių pajamos siekia ne daugiau kaip 20 tūkst. rublių per mėnesį, rašoma Utro ru.

Daugumos atvejų panašių konfliktų inciatorės - moterys (47 proc.). "Visus pinigus, kuriuos mes sutaupome, sutuoktinis gali išleisti per valandą“, - sakė viena tyrimo dalyvių. Nuo jų neatsilieka ir vyrai (37 proc.). "Мano žmona tikra išlaidautoja!" – sušuko vienas apklausos respondentų.

Tačiau pusė visų apklausos dalyvių (50 proc.) galvoja, kad pinigai, tai ne tas pretekstas, dėl kurio reikėtų pyktis ar konfliktuoti. „Pagarba ir meilė „antrai pusei“ gali sulaikyti ne tik nuo konfliktų dėl pinigų“, - patvirtino dauguma apklaustųjų. Mokėjimu taikiai spręsti panašius nesutarimus išsiskiria vyresni kaip 50 metų rusai (66 proc.). Taip pat paaiškėjo, kad kuo didesnės šeimos, tuo rečiau sutuoktiniai pykstasi dėl pinigų.

Nemažai vyrų jaučia nuolatinį savo žmonų spaudimą 

Neseniai  mokslininkai išsiaiškino, jog šeimos konfliktai ne dėl pinigų - gerokai pavojingesni sveikatai. Apklausoje, kurią atliko Lankasterio sveikatos ir psichologijos universiteto (Kanada) mokslininkai, vadovaujami profesorės Cary Cooper,  ir kurioje dalyvavo trys tūkst. vyrų ir moterų. Apie 58 proc. respondentų pareiškė, kad nuolat jaučia negatyvias emocijas bendraudami su sutuoktiniu ar partneriu.

Remiantis mokslininkų išvadomis, 18 proc. moterų nuolat patiria stresą bendraudamos su savo sutuoktiniais, o 12 proc. vyrų jaučia nuolatinį savo žmonų spaudimą. Tyrėjai tai aiškina tuo, kad silpnosios lyties atstovės priverstos derinti namų buities darbus su karjera.  Tačiau C. Cooper manymu, moterys lengviau pakelia stresus, kadangi įpratusios atvirai reikšti savo emocijas, o neužgniaužti jų viduje.

Lietuva šiais metais prisijungs prie 26 Europos valstybių, kuriose veikia tokios pagalbos linijos (angl. Helpline). „Vaikai, susidūrę su įvairiomis grėsmėmis internete, galės gauti kvalifikuotą pagalbą, konsultacijas, kaip elgtis seksualinio priekabiavimo, viliojimo ar kito neigiamo poveikio atvejais, – sako RRT direktoriaus pavaduotojas Feliksas Dobrovolskis. – Be abejonės, vaikai, iškilus pavojui ar pasijutę nesaugūs internete, pirmiausia turėtų apie tai pranešti tėvams ar globėjams, tačiau kartais apie savo išgyvenimus jie drąsiau pasipasakoja svetimam žmogui. Žinoma, geriausia, kad šiuo atveju jis būtų pagalbą saugesnio interneto klausimais teikiantis konsultantas“, – pabrėžė F.Dobrovolskis.

Pagalba saugesnio interneto klausimais pradedama teikti RRT ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo informacinių technologijų centrui (ITC) vykdant Lietuvoje Europos Sąjungos projektą ,,Saugesnis internetas“ pagal daugiametę Europos Komisijos programą ,,Safer Internet“. Plačiau apie Saugesnio interneto projektą ir vykdomas veiklas galima rasti http://www.draugiskasinternetas.lt/

Bene pats efektyviausias būdas, kuris turėtų palankiai atsiliepti partnerių santykiams, tai sukurti savo taisykles. Ne vienas tyrimas parodė, kad laimingiausios būna tos poros, kurioms pavyksta sulaužyti visiems priimtas taisykles ir nusistatyti sau labiau tinkančias.
Jūsų dėmesiui siūlome susipažinti su penkiomis labiausiai paplitusiomis „geležinėmis“ taisyklėmis, kurias, jūsų porai, reikėtų tuojau pat pamiršti.

1 Taisyklė: Niekada negulkite kartu į vieną lovą būdami susipykę ar kažkuo nepatenkinti

Ko gero ši taisyklė – viena seniausių ir dažniausiai cituojamų kaip „auksinė taisyklė“, norint, kad santuoka būtų laiminga. Iš tikrųjų konfliktas, neigiamos emocijos sukuria diskomfortą ir todėl būtent dėl tos priežasties dauguma  vengia intymiai suartėti, norėdami išvengti dar didesnio nepasitenkinimo.
O gal ir jūsų galvoje jau susigulėjo stereotipas, kad jei jau konfliktuojama, tai tas neigiamai atsiliepia ir santuokoje? Tačiau būtent tai ir yra kažkas viliojamo, „prisidengus“ šia ar panašia taisykle, išspręsti konfliktą  lovoje.  Tiesa, reikia pripažinti, kad tokia situacija įveikiama tik nedaugeliui. Nes ir pati frazė „liaukis pykęs“, kurią reikėtų pasakyti partneriui, panaši frazei „liaukis jausti alkį“ ir skamba gana keistai. Pyktis, nepasitenkinimas – savotiškas fiziologinis ir cheminis „mišinys“, kurio neįmanoma tučtuojau sustabdyti ar atsikratyti. O jei atėjo laikas gulti, o jūs vis dar supykę, vis dėlto nereikėtų niekam iš partnerių apsimesti, kad viskas tvarkoje. Geriau aptarti priežastį, kodėl kilo konfliktas ir pamėginti rasti išeitį.

2 Taisyklė: Pasakykite, ko jūs tikitės vienas iš kito lovoje

Ši taisyklė labiau skamba kaip įsakymas: pasakyk, ko nori, o gal dar geriau – parodyk. Tarytum žmonės būtų robotai.
Žinoma, kalbėti tomis temomis reikėtų, jei norite kad jūsų santuoka būtų ilgalaikė ir tvirta. Taip pat nereikėtų ignoruoti ir savo antrosios pusės nuotaikos. Pavyzdžiui, jei jam ar jai buvo sunki diena, reikėtų daugiau dėmesio skirti jiems. Taip pat vertėtų nepamiršti, kas labiau patinka partneriui ar partnerei ir nereikalauti to, ko jie nemėgsta. Tiesiog ne įkyriai, o kažkaip užuominomis pasakykite, ko jums abiems daugiau norėtųsi santykiuose.

3 Taisyklė: Jis tegul pats aiškinasi su savo tėvais, o aš su savo

Jei jūsų rimti santykiai, negalima dalinti tėvų į dvi dalis arba padalinti jiems įsipareigojimus, kas ir su kurio tėvais bendraus. Taip galima nustatyti juos prieš vieną iš sutuoktinių. Todėl tiesiog privalu, kad abu partneriai bendrautų vienodai su vienas kito tėvais. Netylėtų, jei kuris nors iš jų pradės kritikuoti tėvus be jokio reikalo ir su reikalu, o užstotų. Taip jūs pakilsite tėvų akyse ir jūsų santykiai bus tvirtesni.

 
4 Taisyklė: Žmogaus negalima pakeisti, todėl ir nemėginate to daryti

 Žinoma,  neturėtumėte eikvoti visas savo pastangas tam, kad pakeistumėte savo antrą pusę taip, kaip jūs  norėtumėte.   Kita vertus, bet kokie santykiai, vienaip ar kitaip, daro įtaką abiems partneriams: moko vienas kitą tobulėti, ieškoti kompromisų arba pasielgti taip, kaip jie anksčiau nebūtų ryžęsi padaryti. Iš tikrųjų  negalima pakeisti vienas kito jėga ar per prievartą. Tačiau, jei jums kas nors labai nepatinka partneryje, o visą laiką nutylite, slėpdami tai, tai tik dar labiau kaupiate negatyvias emocijas savyje ir gadinate santykius. Todėl vertėtų garsiai kalbėti apie vienas kito kai kuriuos neigiamus bruožus ir pamėginti vienas kitam padėti juos apšlifuoti. Pavyzdžiui, „man taip patinka, kai tu...“ arba „o tau tas nelabai tinka“ ir t.t.

5 Taisyklė: Tvirtos poros visada turi kartu atostogauti

Toks pasakymas tarsi ir nepalieka kito pasirinkimo, kaip tik ir praleisti atostogas kartu. Nes jei abu sutuoktiniai atostogauja atskirai, tai kelia įtarimų, kad jų santykiuose ne viskas gerai klostosi. Bent taip galvoja dauguma. O iš tikrųjų reikėtų duoti vienas kitam laisvę, pailsėti vienam nuo kito, nes kiekvienam žmogui bent trumpam reikėtų pabūti pačiam su savimi vienumoje. Taip pat pailsėti nuo rutinos, pamąstyti apie santykius ir šeimą, apie tai, ką galima būtų geriau padaryti. Galų gale bent savaitę vienam nuo kito pailsėjus, paskui ir bendravimas būna malonesnis ir džiaugsmingesnis.

Kai tėvo nėra vaiko gyvenime, tai sparčiai progresuojanti įvairiapusė problema pasaulyje. Labiausiai betėvystės problemos augimui įtaką daro kintantis požiūris į gyvybę, lytiškumą ir šeimą. Lietuva – ne išimtis. Skyrybų skaičius Lietuvoje labai didelis apie 60 iš 100 susituokusiųjų, apie 50 tūkstančių nepilnamečių vaikų (7% visų vaikų) nesulaukia priteistų alimentų iš savo tėvų. Lietuvoje po ištuokos be vieno tėvų (dažniausiai be tėvo) lieka apie 10 tūkstančių vaikų per metus vidutiniškai, beveik trečdalis vaikų 2006 m. gimė santuokos neregistravusiems tėvams, nesantuokinių gimimų skaičius nuolat auga.

Nuomonės įvairuoja tarp tvirtinimo – „geriau jokio tėvo, nei bet koks“ ir „tėvas, kad ir koks būtų, nepakeičiamas vaiko gyvenime“. Šio straipsnio tikslas supažindinti skaitytoją su pasekmėmis, kurios kyla dėl betėvystės.

Betėvystės priežastys ir pasekmės

Betėvystės (angl. fatherlessnes, rus. bezotsovstvo) sąvoka vartojama biologinio tėvo nebuvimo vaiko gyvenime faktui nusakyti. „Faktas, kad vyras gali pradėti vaiką, o paskui pabėgti, atsisakydamas tėvo pareigų, yra vienas dažniausių ir klastingiausių visų laikų nusikaltimų“, – rašo L. Zoja knygoje „Tėvas“.

Betėvystę kaip fenomeną įvardijantys autoriai sieja socialinius ir dvasinius šio reiškinio aspektus: sekuliarumą, spartų socialinių vertybių kitimą, industrializaciją, feminizmą. Kiti autoriai tėvo pasitraukimą aiškina pagal streso teoriją, t. y., jog vyrai, patyrę stresą, labiau linkę jo išvengti ateityje. Pavyzdžiui, jei žmona kritikuoja savo sutuoktinį, kad jis netinkamai elgiasi su vaiku arba nuolat „pataiso, pertvarko, komentuoja“ vyro veiksmus, ilgainiui vyras vis mažiau įsitrauks į tokią veiklą. Įvairūs autoriai teigia, kad tėvo dėka išugdomos tam tikros savybės, o jei tėvo nėra, pastebimas tam tikrų savybių nebuvimas. Taigi betėvyste reikėtų vadinti ne tik fizinį tėvo nebuvimą (mirtis, skyrybos, vieniša motinystė), bet ir nebendravimą, nesidomėjimą, nusišalinimą nuo vaiko, tėvo vaidmens unikalumo nesuvokimą.

Betėvystė – labiausiai žalinga mūsų generacijos tendencija, ir šiandien nėra didesnės grėsmės ilgalaikei vaikų, mūsų valstybių bei tautų gerovei kaip augantis vaikų be mylinčio, atsakingo ir bendraujančio tėvo skaičius, rašo Billas Muehlenbergas – Australijos šeimų asociacijos nacionalinis sekretorius.  

Nėra jokio mokslinio skyrybų pateisinimo – ypač tai aktualu kalbant apie pagarbą dvasinei sveikatai. Tėvo svarba nėra tik Vakarų visuomenės atradimas, tai istorinė universali duotybė. Svarbu pabrėžti, kad jungiantis visus žmones panašumas yra tas, kad nė vienas vaikas pasaulyje negimsta be tėvo indėlio – be vienintelio tėvo. Tai universalus sociologinis dėsnis. Visose kultūrose šis dėsnis skelbia, jog tėvas nepakeičiamas, kaip ir mama, ir kad tik motinos bei vaiko ryšys yra nepakankamas bei neteisėtas.

Betėvystė yra skurdo priežastis. Vaikų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, Amerikoje yra 8,3% iš pilnų šeimų, 47,1% tokių vaikų augina vienišos motinos. Tyrimų duomenimis, per penkerius–aštuonerius metus po skyrybų keturioms iš penkių išsiskyrusių motinų reikėjo socialinės pagalbos (duomenys pateikti pagal B.Muehlenbergo 2003 metais paskelbtą tyrimą).

Betėvystė lemia mokymosi rezultatų blogėjimą. 21% metusių mokslus vaikų yra iš pilnų šeimų, 46% – iš išsiskyrusių. Kuo vaikas anksčiau neteko tėvo, tuo žemesnis yra jo IQ ir pasiekimų koeficientas. Palyginę santuokoje gyvenančių, partnerystėje gyvenančių ir homoseksualių porų vaikų mokymosi rodiklius, tyrėjai daro išvadą, kad susituokusios poros gali užtikrinti geresnę aplinką vaiko psichosocialinei raidai ir išsilavinimui. Tėvas labiau nei motina padeda vaikui pritapti mokykloje. Vaikai, kuriuos tėvai pirmaisiais mokymosi metais nuolat atvesdavo į pamokas ir domėdavosi mokymosi rezultatais, bendraudami su klasės draugais, buvo labiau linkę padėti, savarankiškesni, nei vaikai be tėvo priežiūros.

Betėvystė padidina nusikalstamumą. Britų mokslininkai nustatė tiesioginę statistinę priklausomybę tarp vienišos motinystės ir beveik visų nusikaltimų rūšių, įskaitant plėšimus, smurtą, prievartavimus, nesuvokiamą pyktį nepažįstamiems žmonėms, vagystes, įsilaužimus. Amerikoje sociologai D. Smithas ir R. Jarjoura paskelbė išvadą, jog ne skurdas, o betėvystė provokuoja nusikalstamumo augimą.

Betėvystė susijusi su narkomanijos augimu. Nepilna šeimos struktūra padaro vaikus labiau pasiduodančius įpročiui vartoti narkotikus kaip priemonę, mažinančią depresiją, nerimą, įtampą. Šeimose, kur auklėjant dalyvavo griežtas ir reiklus tėvas, tik 18% vaikų bandė vartoti alkoholį arba narkotikus, o šeimose, kuriose dominavo motina, net 35% vaikų vartojo narkotikus reguliariai.

Tėvo nebuvimas – svarbiausias veiksnys, paankstinantis mergaičių lytinį subrendimą, ir šio fakto nepakoreguoja kitų vyrų atsiradimas jos gyvenime, pvz., jei motina išteka už kito vyro. Ankstyvą seksualinį brendimą tyrę autoriai pabrėžia sutuoktinių konfliktus, tėvo nebuvimą ir prastą tėvystę kaip stiprius stresorius, darančius įtaką ankstyvam lytiniam brendimui. Šios studijos leidžia daryti išvadą, jog tėvo nebuvimas, atsiribojimas nuo vaikų ar įtempti tarpusavio santykiai skatina puberteto paankstėjimą.

Betėvystė susijusi su paauglystės nėštumų skaičiaus augimu. Įvairiuose kraštuose atlikti tyrimai rodo, jog mergaitės, augusios be tėvo, anksčiau subręsta, anksčiau tampa seksualiai aktyvesnės ir anksčiau pradeda lytinį gyvenimą. Joms būdingas ankstyvas susidomėjimas lytiškumu, vyrų ir vyriškumo niekinimu bei menkas gebėjimas palaikyti seksualinį ir emocinį ryšį su vienu partneriu. JAV tyrimais nustatyta, kad mergaitėms, augusioms be tėvo, yra du kartus didesnė tikimybė ištekėti paauglystėje, tris kartus didesnė tikimybė susilaukti vaikų paauglystėje, keturis su puse karto didesnė tikimybė susilaukti vaiko iki santuokos, du kartus didesnė tikimybė nutraukti santuokinį ryšį. Įvairūs autoriai teigia, jog yra kažkas išskirtinai susiję su tėvo vaidmeniu ir mergaitės lytine raida. Britų mokslininkų tyrimais nustatyta, kad mergaitės, priverstos augti be tėvo, dvigubai dažniau palieka namus dar nesulaukusios pilnametystės, trigubai dažniau gyvena nesusituokusios iki 20 metų amžiaus ir trigubai dažniau ryžtasi gimdyti nesantuokinius vaikus.

Betėvystė turi įtakos psichinės sveikatos problemų didėjimui. Remiantis PSO prognozėmis, pirmaisiais XXI a. dešimtmečiais psichikos ligos, tarp jų depresijos, nurungs širdies ir kraujagyslių ligas. Tiek Suomijoje, tiek Pietų Afrikoje daugeliu kitų studijų nustatyta, kad 50–80% psichiatrinių pacientų yra iš išsiskyrusių šeimų. Kanadoje atlikta psichinių ligoninių ligos istorijų išrašų studija, kurios išvada teigia, jog tuomet, kai buvo nustatyta liga, tik 16% pacientų buvo iš pilnų šeimų. Ištyrus apie 14 000 Olandijos paauglių nuo 12 iki 19 metų, paaiškėjo, jog respondentai, augantys su vienu iš tėvų arba pakartotinėje tėvų santuokoje, yra žemesnės savivertės, išgyvena didesnį nerimą ir vienatvę, labiau linkę į depresiją, mintis apie savižudybę, nei pilnose šeimose augantys vaikai.

Viena didžiausių longitudinių studijų, pradėta Švedijoje ir apimanti apie milijoną respondentų, nustatė, jog vaikams, augantiems su vienu iš tėvų, didesnė rizika patirti psichikos sutrikimų, žudytis ar ketinti tai daryti, patekti į traumuojančias ir žalingas situacijas, susirgti priklausomybėmis.

Mokslininkai daro išvadą, jog „vieno augintojo šeima tiesiogiai kenkia vaiko sveikatai“. Šie duomenys liudija, kad vaikai, gyvenantys tik su vienu augintoju, kenčia labiau nei pilnų šeimų vaikai, o turint omenyje vieną aukščiausių pragyvenimo lygį ir socialinę rūpybą Švedijoje, remiantis tokiomis išvadomis galima teigti, jog aukštas pragyvenimo lygis ir socialinė gerovė nekompensuoja betėvystės kančios.

Betėvystė yra smurto prieš asmenį priežastis. Lietuvoje 2002 metais buvo užfiksuoti 1134 smurto prieš vaikus atvejai, iš jų 92 – seksualinės prievartos, 315 – smurto nuo artimųjų (Lietuvos ES socialines chartijos ataskaita, 2004)

1994 m. apklausus 52 000 Australijos vaikų nustatyta, kad didžiausią riziką būti smurto aukomis turi tie vaikai, kurie negyvena su abiem tėvais. Suomijos duomenimis, apklausus apie 4000 devynmečių mergaičių paaiškėjo, jog kraujomaiša tarp mergaičių su patėviu pasitaiko 15 kartų dažniau nei su tėvu. Mergaitės, patyrusios seksualinę prievartą, šešis kartus dažniau ją patyrė iš suaugusiojo, kuris nebuvo jos biologinis tėvas.

Betėviai vaikai Kanadoje sudaro 72% visų nepilnamečių žmogžudžių, 60% žagintojų, 70% antrą kartą nuteistųjų, kurie nebaigę mokyklos. Kanados vaikų teisių tarnybos duomenimis, be tėvo augantys vaikai 11 kartų dažniau linkę smurtauti, 3 iš 4 yra nepilnamečiai savižudžiai, jie sudaro 80% visų nepilnamečių psichikos ligonių, 90% visų iš namų pabėgusių vaikų.

Betėvystė ir skyrybos yra didžiausia visuomenės problema. „Perspektyvos liūdnos, kai matome, jog vis daugiau vaikų auga neturėdami galimybės bendrauti su savo tėvu. Mes nenorime pasakyti, kad kiekvienas be tėvo augantis vaikas patirs šiuos sunkumus. Mes norime pasakyti, kad rizika auga, kai vaikai auga be tėvo“, – sako Billas Muehlenbergas. Vakarų valstybių patirtis paženklinta socialinių problemų augimu. Labiausiai dėl to pažeidžiami tampa vaikai, o juk suaugusiųjų pareiga yra pasirūpinti vaikų ateitimi. Kol nebus imtasi ryžtingų sprendimų, nukreiptų prieš betėvystę ir skyrybas, mūsų vaikai ir visa visuomenė patirs kančią ir neviltį.

Unikali tėvo misija

Dažniausiai tėvo vaidmuo siejamas su gyvybės pradėjimu, šeimos apsauga ir aprūpinimu bei vaiko ugdymu šeimoje. Rečiau pasitaiko požiūris į tėvystę kaip į paties vyro asmenybės raidos etapą ar egzistencinio įprasminimo galimybę. Tėvystė neatsiejama nuo asmens individualių savybių, lytinio ir socialinio tapatumo, psichosocialinės adaptacijos ir raiškos, asmenybės brandos. Individo, asmenybės branda siejama su tam tikrais bruožais – atsakingumu, kantrumu, tolerancija, savarankiškumu, pozityviu mąstymu, meile, rūpestingumu, pagarba, išsilavinimu, dvasingumu, laisve, intymumu, produktyvumu, tėvyste, ryšiais su vyresniąja karta, gebėjimu atlikti gyvenimo keliamas užduotis, prosocialine elgsena.

Mokslinis diskursas tėvystės klausimu platus: vieni autoriai išsako biologinio tėvo būtinumą visavertei vaiko raidai, kiti mano, kad, nesant biologinio tėvo, jį pakeisti vaiko gyvenime gali kiti vyrai. Tyrimai, grindžiantys šias nuomones, irgi prieštaringi. Lytinio brendimo paankstėjimo tendencijas, vyro, šeimos, socialinių normų ir stereotipų spartų kitimą vieni autoriai sieja su tėvo pasitraukimu iš vaiko gyvenimo, kiti šiuos procesus pagrindžia ekonominiais, socialiniais dėsningumais.

Tačiau visi autoriai sutaria, kad tėvo vaidmuo yra socializuojantis. Tėvas atstovauja tradicinėms vertybėms, perimtoms iš savo tėvų, ir padeda susiorientuoti visuomenės, kurioje gyvenama, vertybių sistemoje.

Vyro psichosocialinė adaptacija, arba Kaip tėvo nebuvimas susijęs su pokyčiais visuomenėje

Psichoadaptacija susijusi su socialinėmis vertybėmis. Vyras dėl tapatinimosi procesų specifiškumo yra paveikesnis socialiniams stereotipams, todėl nesant tėvo, kaip tradicinių vertybių perteikėjo, vaikas negauna savo šeimos (branduolinės ir išplėstinės) vertybinio pagrindo ir savarankiškai pasirenka modelius, atitinkančius jo individualų, patirtimi paremtą suvokimą apie vertybes, kurios devalvuojasi paauglystėje, integruojantis į bendraamžių grupę. Tokiu pačiu būdu sparčiai kinta ir lytiškumo stereotipai. Problema ryškėja, kai vyras pradeda lytinį gyvenimą ir pats tampa biologiniu tėvu. Geriausiu atveju jis gali pertekti devalvuotas visuomenės, kurioje gyvena vertybes, blogiausiu atveju nepripažįsta savo tėvystės fakto.

Psichoadaptacija susijusi ir su asmenybės branda. Psichologinis asmenybės pagrindas formuojasi kūdikystėje. Neurofizilogijos mokslas šiuos procesus pagrindžia nervų sistemos raidos ypatumais. Šiuo požiūriu pagrįsta manyti, kad tėvo nebuvimas ar nebendravimas su vaiku, nebegali būti kompensuojamas vėlesniais amžiaus tarpsniais.

Istorijos tėkmėje dėl karų, ideologijų, industrializacijos natūrali šeima patiria ilgalaikį destrukcinį poveikį, kuris labiausiai paveikia tėvo ir  vaiko santykį. Tėvas arba fiziškai nebedalyvauja vaiko gyvenime (žūsta kare, ištremiamas, nuolatos dirba), arba neužmezga ir nepalaiko emocinio ryšio su vaiku (nesikiša į vaiko auklėjimą, nebendrauja, nesidomi), arba socialiniai stereotipai menkina tėvo autoritetą (pavyzdžiui, reklama „mama viską gali“). Dėl tokio ilgalaikio poveikio iš kartos į kartą devalvuojasi socialinės vertybės, visuomenė patiria ekonominę, socialinę, politinę žalą.

 Ar yra vilties?

 Manau, kad taip. Ji yra dėl to, kad pasaulis keičiasi nuo vieno asmens. Ir tas asmuo gali būti bet kuris iš mūsų. Net jei nepakeisime pasaulio, tai bent vienas ar keli žmonės bus laimingi. Argi tai nėra daug, ypač jei kalbame apie savo mylimuosius – sutuoktinį, vaikus?           

 Neretai tenka kalbėti mokyklų tėvų susirinkimuose, kuriuose didžioji dauguma dalyvaujančiųjų yra mamos. Jos supyksta, kai paraginu atiduoti vyrui tai, kas joms nepriklauso. Krikščioniškose bendruomenėse dar pasiūlau pasinaudoti nuostabia Atgailos sakramento malone dėl vagystės nuodėmės. Ne vieną kartą teko susilaukti replikų: „O ką daryti, jei tėvas neima tų savo dviejų kampų?“ Suprantu, kad gyvenimas nėra lengvas, bet juk skolą turi grąžinti tas, kas pasiskolino, atiduoti tas, kuris pasisavino. Mielos mamos, surizikuokite, ir jei žengsite šį žingsnį, tegul jis būna neatšaukiamas. Mieli tėčiai, nebijokite bendrauti su savo vaiku, nes ši bendrystė nuolat leis patirti, kokie vertingi, nepakartojami ir nepakeičiami Jūs esate. Dėl mūsų ir vaikų laimės.

Programos tikslas  ugdyti visuomenės nepakantumą smurtui prieš vaikus, kompleksiškai šalinti smurto prieš vaikus priežastis, sukurti pagalbos vaikams, nukentėjusiems nuo smurto, ir jų šeimų nariams pagalbos ir prevencijos priemonių sistemą, mažinti smurto prieš vaikus paplitimą.

2010 metais ypatingas dėmesys buvo skiriamas pagalbai vaikams, galintiems nukentėti ir nukentėjusiems nuo psichologinio, fizinio, seksualinio išnaudojimo ir nepriežiūros, taip pat jų artimiesiems, teikti.

Šią programą koordinavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), bendradarbiavo įgyvendinant ir kitos institucijos, savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM duomenimis, 2010 m. 1250 vaikai patyrė psichologinį, fizinį, seksualinį smurtą (683 berniukai ir 661 mergaitė). Lyginant su 2009 m., 2010 m. nukentėjusių nuo smurto vaikų skaičius išaugo beveik 4 procentais, lyginant su 2007 m., pastaraisiais metais smurto prieš vaikus atvejų smarkiai sumažėjo. Manoma, kad visuomenėje, žiniasklaidoje daugiau kalbant apie tai, kaip atpažinti smurtą, kad galima gauti veiksmingą pagalbą ir vaikui, ir jo šeimai, didėja kreipimųsi skaičius.

Įgyvendinant Nacionalinės smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2008-2010 metų programą, kompleksinė pagalba 2010 m. buvo suteikta 633 nuo smurto nukentėjusiems vaikams, 412 aukų šeimų.

Lietuvoje smurtą patyrusiems vaikams pagalba organizuojama savivaldybėse, tuo užsiima ne vien institucijų, bet ir nevyriausybinių organizacijų specialistai. Viena iš veiksmingiausių priemonių mažinant smurto paplitimą prieš vaikus yra informacinės akcijos. SADM praėjusiais metais organizavo akciją „Smurtui prieš vaikus – Ne“. Į akciją buvo pakviesti žymūs Lietuvos krepšininkai, kurie bendraudami su vaikais kvietė ir plačiąją visuomenę keisti požiūrį į vaikų auklėjimą, pozityviai elgtis su vaikais.

Švietimo ir mokslo ministerijos pastangomis buvo organizuota nemažai projektų, kuriais Lietuvos mokyklose diegiama patyčių prevencija, vaikai mokomi atpažinti smurtą, kovoti su tuo. Taip pat, siekiant išvengti smurto prieš vaikus pasikartojimų, buvo apmokyti Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų psichologinių tarnybų pareigūnai, įkalinimo įstaigose su smurtautojais dirbo psichologai.

Dėmesio! Jei vaikas patiria smurtą, visada gali skambinti pagalbos vaikams numeriu 11 61 11. Toks pat numeris visoje Lietuvoje, renkant nereikia jokio kodo. Linija dirba kasdien (11-21 val.).

Daugiau informacijos: www.pagalbavaikams.lt   

Informuoja LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Kodėl pakito šeimos santykiai, kaip juos kurti šiuolaikiniame kontekste, kalbėjomės su Tarptautinės šeimų vystymosi federacijos IFFD, kurios mokymo metodą pritaikė neseniai Lietuvoje prasidėjusi šeimų saviugdos programa „Šeimų universit1etas“, prezidente Marina Robben ir jos vyru Karelu Philipsu. Pora, užauginusi septynis vaikus, sako, kad jau daugiau nei du dešimtmečius jų namuose nėra televizoriaus, o būti geresne šeima jie mokosi kiekvieną dieną.

 Žmonės kuria ir gyvena šeimose per amžius. Kodėl dabar prireikė to mokytis?

Marina: Šeima yra visa ko pagrindas, iš vyro ir moters santykių susiformavo mūsų visuomenė. Tačiau šiais laikais nėra lengva išsaugoti šeimos gerovę. Turime atlikti pareigas darbe, o grįžus namo – šeimoje. Suderinti šiuos dalykus nėra paprasta. Skyrybų skaičius rodo, kad daugeliui šeimų tai nepavyksta. Šeimos nebemoka būti laimingos, kokios galėtų būti. Todėl norime jas padrąsinti ir padėti bent mažais dalykais, tokiais kaip kursai „Šeimų universitete“. 

Šiandien apstu knygų, mokančių, kaip sutarti poroje, būti laiminga šeima, auklėti vaikus. Apie tai verda diskusijos internete, siūloma daug kursų. Kuo „Šeimų universiteto“ metodas kitoks?

Marina: Kiekvienas santykių ugdymo būdas turi kai ką gero ir naudingo. Puiku, kad galime rinktis. „Šeimų universitetas“ pritaikė IFFD metodą, pagrįstą atvejo analize (ang. case study), kuris pradėtas naudoti dar 1940-aisiais Harvardo verslo mokykloje. 1960-aisiais keletas verslininkų šį metodą išbandė savo šeimoje ir pastebėjo, kad kalbėti apie kasdienes, gerai atpažįstamas, tačiau svetimas problemas tėvams daug lengviau nei apie savo, nes tai mažiau skaudina.

Tai labai įtraukiantis metodas, nes visi dalyviai gali išsakyti savo nuomonę, keistis patirtimis ir kartu ieškoti sprendimų. Kiekviena šeima turi savo patirtį, todėl sprendimai kyla iš pačių dalyvių. Šis metodas gerai prigyja įvairiose kultūrose, nes tai nėra kažkas primesta iš užsienio. Tėvai tiesiogiai mokosi iš vieni kitų.

Tai kaip vis tik suderinti karjerą ir šeimą?

Marina: Šiandien karjera labai svarbi ir vyrams, ir moterims. Ir nieko blogo nėra. Tačiau suderinti ją su šeima tampa gerokai paprasčiau, kai suvoki, kad anksčiau ar vėliau karjera baigsis, o šeima tęsis šimtmečiais – tavo šeima augina vaikus, kurie augins savo vaikus ir taip toliau. Šeimoje po savęs paliekame nenutrūkstamą procesą.

Taip pat šeima padeda išlaikyti pusiausvyrą – tarkim, per ekonomikos krizę daugeliui darbo netekusių žmonių pirmiausia padėjo jų šeimos nariai: ne tik artimiausi, bet ir seneliai, dėdės, tetos ar kiti artimi giminaičiai. Tokių glaudžių ryšių tarp žmonių nėra jokiame kitame kontekste.

Moterims rūpintis šeima tarsi natūralu. Karelai, kas Jus, verslininką ir ekonomikos mokslų daktarą, paskatino įsitraukti į šeimą? 

Karelas: Suvokimas, kad būti tėčiu yra lygiai tokia pati mano profesinė užduotis. Tėvas privalo eiti tėvo pareigas, ne tik rūpintis karjera. Lankydamas šeimos kursus suvokiau, kad vaiko nedomina mano svaiginama karjera. Jam svarbu, kad jo tėvas turėtų laiko pabūti su juo, pakalbėti, išeiti pasivaikščioti. Per IFFD aš išmokau surengti mažas išvykas su kiekvienu iš savo septynių vaikų. Tokios dviejų-trijų dienų išvykos labai praturtino ir mane patį.

Būti tėvu ir motina yra nuolatinė užduotis, kurią turi atlikti abu tėvai.

Kitas svarbus IFFD metodo aspektas yra laimė. Mes turime išmokti būti laimingomis šeimomis. Ne diskutuoti, rengti šeimos forumus, pasisakyti už ar prieš, o tiesiog būti laimingoms. Karjera atima daug laiko iš šeimos, tačiau visuomet reikia siekti išlaikyti pusiausvyrą. Nes šeima yra auksas, o karjera – tik priemonė tam auksui pasiekti. Ne daugiau.

„Šeimų universiteto“ kursuose turi dalyvauti abu tėvai. Tačiau jau dabar išgirstame moterų nuogąstavimų: ar pavyks įkalbėti vyrus eiti kartu?

Karelas: Kiekviena moteris turi tą šeštąjį jausmą, ką padaryti, kad įtrauktų vyrą ten, kur jį nori įtraukti. Man Marina prieš penkiolika ar dvidešimt metų padavė mažą knygutę. Ant jos buvo parašyta: „Kaip būti sėkmingu tėčiu“. Sėkmingu tėčiu! Buvau įpratęs skaityti apie sėkmingą karjerą. Tačiau aš perskaičiau tą knygutę, ir tai privertė mane susimąstyti apie tėvo pareigas šeimoje. Taigi mano žmonos šeštasis jausmas liepė jai paduoti man tą knygutę!

Marina: Mes, moterys, linkusios namuose užimti per daug vietos. Mes viską organizuojame, o į grįžusį vyrą žiūrime kaip į dar vieną žmogų, kuriuo reikia pasirūpinti. Tačiau tėvo vaidmuo šeimoje labai svarbus. Tai yra žmogus, į kurį vaikai žiūri labiausiai. Jie nori būti kaip tėtis, ir jie save vertina tėvo akimis. Jei tėvas rodo vaikams dėmesį – nesvarbu, ar tai mergaitė, ar berniukas – jie jaučiasi labai svarbūs, jaučiasi šeimos dalimi. Jei tėtis nekreipia dėmesio į savo vaikus, nes yra šimtas kitų dalykų, kuriuos turi padaryti, vaikams kyla klausimų, ką jie šioje šeimoje reiškia. Todėl tėvo užduotis yra padaryti kiekvieną šeimoje svarbų.   

Galiausiai Karelui pačiam patiko lankyti tuos kursus, nes mes juose labai daug prisijuokdavome. Atvejuose, kuriuos analizuodavome, atpažindavome save ir savo trūkumus. Be to, visada malonu žinoti, kad ir kiti žmonės daro tas pačias klaidas. Tada jos neatrodo tokios didelės. Supranti, jog visada gali tobulėti, pasikeisti, visada gali grįžti ir padaryti ką nos kitaip. 

Ar dirbdami IFFD matėte stebuklų?

Marina: Didžiausias stebuklas, kai tėvai atranda ir suvokia, kad šeimos laimę kuria jie patys. Nuostabu, kai tėvai, iki tol kalbėję tik apie buitinius dalykus, tarkim, ką valgysim pietų, atranda bendravimo džiaugsmą. Šis atradimas stiprina meilę ir suteikia tokių pojūčių, kokių jie eidami į kursus nesitikėjo.

Karelas: Lietuvos pavyzdys taip pat yra stebuklas. IFFD ugdymo metodą naudoja 60 pasaulio šalių, tačiau nė viena jų nėra pasiekusi nacionalinio masto. „Šeimų universiteto“ projektas taps pirmuoju tokiu pavyzdžiu IFFD istorijoje.

Ar galite dabar pasakyti, kad esate laiminga šeima?

Karelas: Būti geresni šeimoje mes stengiamės kiekvieną dieną. Gyvendami šeimoje išmokome duoti save kitiems. Tokia, mano nuomone, laimingos šeimos formulė. Turime išmokti būti laimingi, branginti kitą su visais jo privalumais ir trūkumais. Kai vaikai mato meilę tarp tėčio ir mamos, jie irgi laimingi. Ir atvirkščiai – jie jaučiasi nelaimingi, kai tėvai nesutaria. Žinoma, nedidelių ginčų neįmanoma išvengti – tokia mūsų prigimtis. Tačiau taip pat mūsų prigimtis yra mylėti ir būti mylimiems. Tai mūsų civilizacijos, santuokos, šeimos ir visuomenės pamatas.     

 Apie „Šeimų universitetą“

„Šeimų universitetas“ yra telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ inicijuotos visuomeninės iniciatyvos „Augink atsakingai“ nacionalinė šeimų saviugdos programa, kurią taip pat įgyvendina Tarptautinė šeimų vystymosi federacija IFFD ir Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija.

Šiuo metu „Šeimų universiteto“ svetainėje www.seimu.lt veikia Žinių bankas, kuriame tėvai gali dalytis asmenine patirtimi, lengvai surasti atsakymus į rūpimus šeimos klausimus, patarti kitiems tėvams bei paklausti. „Šeimų universiteto“ Žinių bankas augina pagrindinę projekto idėją – paskatinti tėvus įkvėpti vieni kitus, kad šie įkvėptų savo vaikus.

Taip pat praėjusį savaitgalį prasidėjo būsimų „Šeimų universiteto“ vedėjų mokymai, kurie jau nuo gruodžio mėnesio tėvams ves kursus, padėsiančius stiprinti tėvų tarpusavio ryšius ir ugdyti vaikus. Šeimos, norinčios dalyvauti kursuose, jau dabar gali registruotis adresu http://seimu.lt/mokymai/dalyviu-anketa.