Antrąkart skambtelėjau, nes visgi nepaaiškino taip, kaip norėjau. Ir ką gi - apsižiūrėjusi ponia pareiškė, kad vis dėl to išmoka vienam iš vaikų priklausė iki jam sukaks treji (metų pabaigoje kaip tik sukako). Pažymoje ši suma neišskaičiuota, kuri sudaro nei daug, nei mažai - 700 Lt. Paprašiau, kad atsiųstų naują pažymą, t.y. dokumentą, kuriuo remiantis galėsiu grąžinti pinigus. Man sako, kad negalime, pasiskaičiuokite patys...

Šiuo teksteliu noriu paskatinti tėvus, jei jie gautų tokias pažymas ar pranešimus, kad neskubėtų mokėti pinigėlių, nes klaidos tikimybė, tyčia ar netyčia paliktos, nemaža. Per kelias minutes "uždirbau" šeimai minimalios algos dydžio sumą. 

Tėtis A.B.

Nesėkmės istorija.

Tą rytą mūsų sūnus buvo susirūpinęs matematikos kontroliniu.  Pirmos pamokos nebuvo, dėl to su  tėveliu  ir broliu bei  sese  į mokyklą jis neišvažiavo.  Važiavo troleibusu. Laikrodis rodė pusę devynių. Gale sėdintys trys paaugliai ėmė užkabinėti keleivius, bet šie stengėsi nekreipti dėmesio. Kai sūnus išlipo, paaugliai prisistatė prie jo. Pradžioje užkabinėjo replikomis. Sūnaus tai nestebino: toks elgesys pakankamai dažnas. Tačiau įžengus į tuščią senamiesčio gatvelę paauglių užkabinėjimai tapo labai įkyrūs. Nekreipti  dėmesio  į  juos jau  buvo neįmanoma. Paauglių  rankose sužibo peilis. Sutartinais veiksmais trys  paliko sūnų gulėti be sąmonės.  Smegenų  sukrėtimas, apatinio  žandikaulio  lūžymas.  Operacija, tinimai, bemiegės naktys… Aplinkui jį hospitalizuoti tokio pat likimo draugai. Supratau, kad tai ne pavienis užpuolimas. Mūsų visuomenėje vyksta užpuolimų pandemija. Kęsdama vidinį  skausmą  negalėjau atsikratyti minties: ”Šalia didžiulio apkrovimo darbe  turiu rasti 50 valandų, kurias praleidžiu prie operuoto sūnaus lovos. Jei būčiau jas praleidus kovai su vaikų užpuldinėjimais, gal būtų taip nenutikę?”

Sėkmės istorija.

 Kai sūnus ėmė gyti, mūsų šeima pradėjo veikti. Vyras ieškojo teisybės policijoje. Man nedavė ramybės klausimas - ką aš galiu padaryti? Suvokiau, kad aš nesu visiška bejėgė, nors išsivaduoti iš tokio jausmo nebuvo labai paprasta. Tai suprasti padėjo mūsų draugai, nes iš jų sulaukėme daug paguodos žodžių. Ėmiau ieškoti bendraminčių, susirūpinusių savo vaikų sveikata ir saugumu. Pirmiausia kreipiausi į savo vaikų gimnazijos bendruomenę, į tėvų komitetą. Išklausiusi būdingos mūsuose pirmos reakcijos - kaltinimo, kuriuo dažniausiai reaguojama į kiekvieną stresą(dėl ko sūnus ėjo vienas, dėl ko turėjo gerą mobilų telefoną ir t.t.) sulaukiau konstruktyvaus keleto tėvų požiūrio. Aktyviausi tėveliai būrėsi veiklai. Kreipiausi į Katalikų tėvų asociaciją ir ten ėmė formuotis iniciatyvinė grupė:”Už saugias senamiesčio prieigas”. Kartu su gimnazijos bendruomene sukvietėme dialogui-apvaliam stalui - policijos, savivaldybės, seniūnijos atstovus ir aiškinomės situaciją. Gimnazijos soc. pedagogė su mokiniais pateikė nesaugiausių Kauno senamiesčio vietų nuotraukas ir komentarus, policininkai atskleidė realią situaciją ir galimybes, kurios, deja, labai ribotos. Kartu sudarėme veikimo planą ir pasiskirstę užduotimis nuosekliai ėmėmės jo laikytis. Žinoma, sutikome kliūtis kiekviename žingsnyje, bet nenuleidome rankų. Gimnazijos vadovybės padedami atlikome tyrimą, iš kurio paaiškėjo, kad užpultais jaučiasi 43,5 proc. mokinių. Išsiaiškinome, kur dažniausiai vaikai buvo užpulti, kada, kas dažniausi užpuolikai, kaip aplinkiniai reaguoja, kaip reaguoja policija ir t.t. Gavę duomenis juos pristatėme gimnazijos bendruomenei, savivaldybės švietimo skyriaus atstovams, aplinkinių mokyklų atstovams. Kartu surašėm raštą Kauno merui, parašais patvirtindami prašymą sustiprinti patruliavimą nesaugiausiose senamiesčio vietose. Prie šio rašto prisidėjo senamiesčio parduotuvių vadybininkai, palaikė filharmonijos ir Kauno akademinio teatro atstovai. Švietimo skyriaus atsakingi asmenys suorganizavo konferenciją miesto mastu vaikų saugumo klausimu. Įtraukė Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojus, tėvus, mokytojus, Seimo narius. Išleistas leidinukas-konferencijos medžiaga. Imtasi konkrečių veiksmų plano įtraukiant miesto bendruomenės, NVO, kitų mokyklų/gimnazijų bendruomenių  atstovus. Meras prižadėjo imtis priemonių užtikrinant nesaugių vietų patruliavimą. Įsitraukia į šią veiklą vis daugiau susidomėjusių asmenų. Judėjimas plečiasi. Tikimės, kad ateis laikas, kai visuomenėje augs sąmoningumas ir keletas paauglių negalės siautėti gatvėse visiškai nestabdomi.

Tokiu būdu nesėkmės istorija tampa sėkmės istorija, nes vis daugiau asmenų nelaukia, kol kažkas imsis spręsti problemas su kuriomis susidūrė, bet stengiasi išeiti iš bejėgio būsenos. Ir šios pastangos duoda rezultatą: tampa sėkmės istorija.

Dr. Ramunė Jurkuvienė