e.stankeviciute@diena.lt

Vasarą vėlai miegoti einantys paaugliai dažnai suirzta, tampa pikti ir juos kankina dažna nuotaikų kaita. Medikai atskleidė elgesio pokyčių priežastis.

Kaip rašo portalas dailymail.co.uk, tokius elgesio pakitimus gali lemti ne tik hormonai, kurie kontroliuoja staigią nuotaikų kaitą, bet ir šviesa bei dienos ritmo nesilaikymas.

Mokslininkai teigia, kad paauglių organizmui sunku prisitaikyti prie ilgų pasisėdėjimų vasaros vakarais, mat tuomet jaunuoliai pakeičia ir visiškai „sužlugo“ įprastą miego modelį. Jie suvokia, kad dar nesutemo ir yra laiko žaisti, skaityti ar linksmintis, todėl vengia eiti miegoti anksti. Kai paaugliai neišsimiega jie jaučiasi pavargę, o tai lemia staigią nuotaikų kaitą, mat sumažėja miego metu gaminamo hormono melatonino gamyba. Kadangi ryte anksti teka saulė, tai paaugliai vėl nemato prasmės švaistyti laiką miegui ir keliasi gan anksti.

Mokslininkai primena, kad miego trūkumas skatina nutukimą. Vasarą vėlai miegoti eiti pripratę paaugliai rudenį sunkiai sugrįžta į normalų dienos rėžimą, o tokie pokyčiai mažina darbo produktyvumą.

Žiniasklaidoje skelbiamais duomenimis, šiuo metu šalyje yra 33 tūkst. darbo ieškančių, aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų. Iš jų 7300 aukštąsias mokyklas baigė pernai ir nerado darbo, dar 3000 jaunų žmonių į Darbo biržą kreipėsi tik šiemet, kai per metus nepavyko savarankiškai susirasti norimo darbo.

Pagrindinė problema, dėl kurios jaunuoliams sunku įsilieti į darbo rinką, yra darbo patirties stygius. Daug lengviau sekasi įsidarbinti tiems, kurie jau studijų metais dirbo. Dažnai nesutampa jaunuolių žinios ir jų praktiniai įgūdžiai, o darbdaviai nenori investuoti laiko ir lėšų į naujo darbuotojo mokymus.

Personalo paieškos, atrankos, valdymo ir mokymų bendrovės „Search Group Vilnius" vadovas Šarūnas Dyburis įsitikinęs, kad aukštosios mokyklos dažnai neatsižvelgia į rinkos pokyčius, studijų programos nėra atnaujinamos ir keičiamos, todėl aukštojo mokslo diplomas jauniems žmonėms negarantuoja gerų įsidarbinimo galimybių. Tačiau Š. Dyburis išskyrė Vilniaus universitetą (VU) ir Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklą (VU TVM) kaip labiausiai prisitaikančius prie darbo rinkos pokyčių.

„Galima teigti, kad Vilniaus universitetas ir Tarptautinio verslo mokykla labiausiai iš visų stengiasi prisitaikyti prie darbo rinkos poreikių. Ši aukštojo mokslo įstaiga nuolat rengia atviras diskusijas, skatina dialogą apie tai, kokių reikia dabar ir kokių specialistų gali prireikti ateityje" , - teigė „Search Group Vilnius" vadovas Š. Dyburis.

Remiantis Teritorinių darbo biržų duomenimis, vos 57 VU TVM mokyklos absolventai šiuo metu ieško darbo. Per 20 veiklos metų ši aukštoji mokslo įstaiga į verslo pasaulį išleido daugiau negu 5000 specialistų.

Viešosios politikos ir vadybos instituto atlikto tyrimo „Universitetų absolventų integracija į darbo rinką" viešai skelbiami duomenys rodo, kad didžioji dalis apklaustų VU TVM absolventų nurodė gaunantys didesnį, negu vidutinį mėnesinį darbo užmokestį.

„Padėkite, dabar mes turime pinigų, bet nebeturime vaiko“, – su tokiu prašymu į Panevėžio psichologinės pedagoginės tarnybos psichologę Daivą Grigaitę kreipėsi panevėžiečiai vyras ir žmona.

Jų septynerių metų sūnus gyvas ir sveikas, tačiau tėvai jaučiasi jį praradę. Pastaruosius penkerius metus, kol jie abu gyveno ir dirbo užsienyje, nutrūko ryšys su vaiku. Jį, dvimetį, pasiėmė močiutė ir augino iki septynerių metų.

Tėvai su vaiku nuolat bendravo telefonu, jam paaugus – internetu. Siuntė dovanas, jis buvo viskuo aprūpintas. Grįžę į Lietuvą sutuoktiniai buvo šokiruoti, kad sūnus jų šalinasi tarsi svetimų žmonių.

Suprasdami, kodėl taip yra, tėvai nesistengė prievarta lįsti į vaiko širdį ir apsiginklavo kantrybe. Jie kreipėsi pagalbos į psichologus, kad šie padėtų iš naujo užmegzti dvasinį ryšį su sūnumi.

„Patikėkite, jeigu išvažiuosite, iš savo vaiko ir savęs atimsite kur kas daugiau, negu kada nors uždirbsite per visą gyvenimą“, – maždaug tokiais žodžiais nepalikti mėnesio kūdikio ir nevažiuoti į užsienį neseniai įtikino 18 metų panevėžietę miesto Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Daiva Simonaitienė.

Jauna moteris į tarnybą atėjo kartu su savo dvejais metais vyresniu vyru, vaiko tėvu. Jiedu pareiškė norintys įgalioti močiutę rūpintis jų tik prieš mėnesį gimusiu kūdikiu.

Tėvais tapę jaunuoliai sakė neturintys darbo, todėl ketinantys kuriam laikui išvykti į užsienį, kad užsidirbtų šiek tiek pinigų.

„Neilgam, gal iš pradžių pusmečiui, gal metams“, – kalbėjo jie.

Po ilgo pokalbio su Vaiko teisių apsaugos specialistėmis sutuoktiniai nusprendė, kad į užsienį dirbti važiuos tik vyras. Motina liko su vaiku.

Panevėžietę 35-erių Vilmą B. prieš devynerius metus taip pat daug kas mėgino atkalbėti palikti 4 mėnesių sūnų savo motinai ir važiuoti dirbti į Ispaniją. Tačiau ji buvo tvirtai apsisprendusi.

Iki gimdymo niekur nedirbusi Vilma neturėjo nė lito, tik pastogę savo tėvų namuose. Iki gimstant sūnui, ją išlaikė sugyventinis. Kai gimė vaikas, jau anksčiau stikliuką kilnojęs vyras iš namų dingdavo savaitėmis. Netrukus jis metė darbą, esą dirbti už grašius neapsimoka.

Vilmai gyvenimo draugas pasiūlė važiuoti abiem dirbti į Ispaniją, o vaiką palikti jos motinai.

Moterį jis įtikino, kad metus palenkę nugaras Ispanijos šiltnamiuose jie susitaupys pinigų, grįžę į Lietuvą galės atidaryti nedidelę kavinukę. Vilma B. išvažiavo.

Po metų trumpam grįžo namo ir vėl išvažiavo dvejiems metams. Pagyvenusi Lietuvoje pusmetį, vėl išvažiavo į Ispaniją dar beveik metams.

Pinigų susitaupyti verslui nepavyko. Vilma sako, kad sugyventinis gėrė.

Nors moteris jau kelerius metus gyvena Panevėžyje su nauju draugu, jos sūnus liko pas močiutę.

Vilma dažnai su juo matosi, pasiima paviešėti į savo namus. Motina išgyvena, kad vaikas labai jautrus, prastai miega naktimis. Berniuką dažnai ištinka pykčio priepuoliai arba jis ilgai sėdi užsisklendęs savyje tarsi nugrimzdęs į transą.

„Visus metus vedžiojau pas psichologus ir psichiatrus, bet vis tiek tas pats“, – skundžiasi ji.

Ar Vilmai specialistai nepasakė, kad tai – vaiko išsiskyrimo su motina padarinys, ar ji nenorėjo girdėti?

Sunkiausia mažesniems

Prieš porą metų Darbo ir socialinių tyrimų institutas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atliko tyrimą „Vaikų, kurių tėvai išvyko iš Lietuvos, psichologiniai ir socialiniai gerovės veiksniai“.

Buvo apklausti mokytojai ir vaikų globėjai, jie pateikė informaciją apie beveik 500 vaikų. Iš jų daugiau kaip pusė, 58 procentai, buvo 10–15 metų, 26 procentai – 16–19 metų ir 16 procentų – iki 9 metų.

Daugiau nei trečdalio iš jų tėvai į užsienį buvo emigravę prieš dvejus metus. Du iš trijų vaikų buvo palikti prižiūrėti seneliams, kiti – giminaičiams ar draugams. Kai kurie tėvai prieš išvykdami į užsienį nepasirūpino, kad giminėms ar draugams būtų nustatyta laikinoji vaiko globa, t. y. kad prireikus vaikui kas nors teisiškai atstovautų.

Tyrėjai konstatavo, kad 60 procentų vaikų, nors jų santykiai su tėvais nepasikeitė, jų labai pasiilgsta, 8 procentų vaikų santykiai su tėvais atšalo, pablogėjo. Buvo ir tokių vaikų, tiesa, nedaug – tik 5 procentai, kurių santykiai su tėvais, kai šie išvyko, pagerėjo.

Apie 10 procentų emigrantų vaikų patyrė bendravimo problemų su mokytojais ir bendraamžiais. Dažniausiai tai buvo vaikai iki 9 metų.

Tyrėjams tik labai nedaug pedagogų (6,3 procento) kalbėjo, kad be tėvų likusieji pradėjo blogai elgtis, mušė kitus vaikus, buvo šiurkštūs su aplinkiniais. Truputį daugiau mokytojų (10 procentų) nurodė, kad vaikams sunkiau susikaupti, jie greičiau supyksta, jiems staigiai kinta nuotaika ir panašiai.

Pedagogai pastebėjo, kad išvykus tėvams apie 14 procentų vaikų tapo liūdnesni, trečdalis pradėjo atsakingiau elgtis, tapo rūpestingesni, penktadalis pradėjo labiau pasitikėti savimi.

Dauguma vaikų (75 procentai) mokėsi taip pat, kaip ir esant namuose tėvams, labai nedidelė dalis jų (2,6 procento) netgi pradėjo geriau mokytis.

Tyrėjai padarė išvadą, kad tėvų išvykimas neigiamai atsiliepė tik maždaug kas septinto vaiko pažangumui.

Tiesa, 16–19 metų grupėje pamokas dažniau praleidinėti pradėjo daugiau kaip 25 procentai moksleivių.

Tyrimą atlikę specialistai padarė išvadą: didžioji dalis vaikų stengėsi susitaikyti su mintimi, kad tėvų laikinai nebus, ir sugebėjo prisitaikyti prie naujos situacijos. Tačiau jie akcentavo, kad tėvų emigracija daro neigiamą įtaką vaiko psichologinei raidai.

Sunkiausiai tėvų išvykimą pakelia vaikai iki 9 metų. Dalies jų motyvacija mokytis sumažėja, prastėja pamokų lankomumas ir pažymiai.

Psichologai teigia, kad negalime nusiraminti, jog viskas gerai. Pasak jų, nors skaičiai nėra dideli, bet problemos – didžiulės.

Juolab kad tėvų išvykimo poveikio vaikui greitai neįmanoma nustatyti ir įvertinti. Bėgant laikui gali atsiskleisti vis naujų neigiamų niuansų.

 Nebūtinai blogai, bet niekam negerai

Per savo darbo praktiką mačiusi nemažai dėl išsiskyrimo kenčiančių vaikų ir tėvų psichologė D.Grigaitė neskuba daryti išvados, kad tėvų emigracija visais atvejais palieka gilius randus jų pačių ir vaikų širdyse.

„Tikėtina, kad yra šeimų, kuriose šios problemos nėra tokios aštrios. Tačiau bet kokiu atveju išsiskirti negerai nei vaikams, nei tėvams. Kuo mažesnis vaikas paliekamas ir kuo ilgesniam laikui, tuo didesnė tikimybė, kad tarp jo ir tėvų nutrūks ryšys.

O paaugliai dažniau palūžta, pradeda svaigintis alkoholiu, pamėgina kvaišalų. Paauglystė ir taip sunkus jų gyvenimo tarpas, o kai šalia nėra pačių artimiausių žmonių, jiems dar sunkiau jį išgyventi.

Apskritai tėvų išvykimas vaikams sukelia daug nerimo, liūdesio. Be kita ko, jiems tenka prisitaikyti gyventi su kitais, kartais – netgi visai svetimais žmonėmis“,– aiškino psichologė.

D.Grigaitės teigimu, sunku ir tėvams, tiek būnant toli nuo savo vaikų, tiek grįžus, kai tenka vėl iš naujo užmegzti ryšį.

Psichologei tėvai, ypač motinos, dažnai pasakojo, kaip užsienyje jie kasdien ilgėjosi savo vaikų ir kankinosi, kad negali būti kartu su jais. Tėvai savo nebuvimą atžaloms stengiasi kompensuoti daiktais, dovanomis.

Paskui, susidūrę su vaiko šaltumu ar priešiškumu, kai kurie jausdavosi labai įskaudinti nedėkingumo.

„Vaikui labiau už gražius daiktus, trokštamus žaislus, kompiuterius ir kitus materialinius dalykus reikia tėvų meilės, buvimo šalia“, – žinomą tiesą pakartojo specialistė.

Lengviau atnaujinti nutrūkusį dvasinį ryšį su vaiku tiems tėvams, kurie galutinai apsisprendžia likti Lietuvoje. Dvejojančiųjų, t. y. viena koja esančiųjų čia, Lietuvoje, kita – užsienyje, santykiai su vaikais neretai dar labiau susipainioja.

D.Grigaitė sakė, kad tėvų nebuvimas yra savotiškas išbandymas ir vaikų globėjams. Ne visi seneliai, tetos, dėdės ar draugai pajėgia pakelti jiems tekusią atsakomybę. Būna, kad jie konfliktuoja su vaikais, nesugeba jų prižiūrėti.

„Laikinai vaiką globojantieji neturėtų turėti iliuzijų, kad pastarasis jau savaime jiems už tai privalo būti dėkingas ir paklusti. Vaikas visada yra vaikas“, – kalbėjo ji.

Daugėja paliekančiųjų vaikus

Statistikos departamento duomenimis, pernai iš šalies emigravo 34,7 tūkstančio gyventojų, tai 1,5 karto daugiau negu 2008-aisiais. Per pastaruosius penkerius metus 2 iš 3 emigrantų buvo 20–49 metų. Taigi tokio amžiaus, kai turima nepilnamečių vaikų. Palyginti su ankstesniais metais, vaikų iki 14 metų 2009-aisiais į užsienį išsivežta mažiau. Pernai emigravo 3 tūkstančiai šio amžiaus vaikų, tai 300 mažiau nei 2008 metais.

Panevėžio miesto vaiko teisių apsaugos tarnyba pernai įsteigė 57 laikinąsias globas tėvų prašymu, jiems išvykus į užsienį. Per 2009 metų pirmąjį pusmetį buvo įsteigtos 33 tokios globos, šiemet per tą patį laikotarpį – jau 46 globos.

„Jeigu gyventojai ir toliau tokiais tempais emigruos į užsienį, gali būti, kad šiais metais pasieksime liūdną rekordą – daug vaikų trumpesniam ar ilgesniam laikui liks gyventi be tėvų“, – tvirtino skyriaus vedėja Daiva Simonaitienė.

Pasak jos, perkalbėti tėvus, išskyrus pavienius atvejus, neįmanoma. Jie motyvuoja, kad čia, Lietuvoje, neturi darbo ir pragyvenimo šaltinio.

Skurdas su vaiku gimtinėje jiems baisesnis už kančią, kurią teks patirti išsiskyrus.

D.Simonaitienė sakė negalinti teigti, kad giminių ar svetimų žmonių globai palikti vaikai kelia daug problemų. Pasak jos, tam tikrų incidentų būna, tačiau jie nėra dažni. Daugelis globėjų atsakingai atlieka savo pareigas. Tiesa, būna ir taip, kai dėl jų girtavimo ar nerūpestingumo vaikus tenka laikinai apgyvendinti globos namuose.

Kai kurie tėvai 15–17 metų paauglius palieka gyventi vienus namuose. Giminaičių paprašo kartais užsukti pažiūrėti, kaip jiems sekasi.

Vaiko teisių apsaugos specialistų teigimu, kai kurie paaugliai elgiasi atsakingai, kai kurie ima piktnaudžiauti laisve.

Kaimo žmonės sėslesni

Panevėžio rajono vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Nijolė Stakytė džiaugiasi, kad nedaugėja vaikų, kuriems tenka išsiskirti su tėvais todėl, kad šie išvažiuoja į užsienį.

Dabar laikina globa dėl tėvų emigracijos įsteigta 11 rajono vaikų. Mažiausiam – treji metai.Vedėja nemano, kad skaičius neatspindi realios situacijos.

„Seniūnijų mes prašome informuoti apie vaikus, kurių tėvai išvykę, o laikinoji jų globa niekam neįsteigta. Kol kas tokios informacijos negauname“, – sakė ji.

N.Stakytė tikino, kad taip pat nėra gauta signalų, jog šių 11 vaikų globėjai jų tinkamai neprižiūrėtų.

Tačiau mokytojai vaikų teisių apsaugos specialistėms neretai užsimena apie vieno ar kito emigrantų vaiko elgesio, mokslo ar psichologines problemas.

„Bendraudamos su tais vaikais mes pastebim, kad jie labai ilgisi savo tėvų. Nepaprastai džiaugiasi, jeigu žino, kad šie grįš namo atostogauti ar jie su giminaičiais važiuos jų aplankyti į užsienį“, – teigė V.Stakytė.

Inga SMALSKIENĖ

Psichologai praktikai pripažįsta, kad susituokusių porų, taikiai negalinčių susitarti dėl pajamų tvarkymo, vizitų pastaruoju metu gerokai padaugėjo. Patarimų kreipiasi ne tik sunkiai besiverčiančios, bet ir gana pasiturinčios šeimos. Šiaip jau darnios ir savo santuoka patenkintos.

Pagrindinė jų konfliktų priežastis – skirtingi įsitikinimai, kaip taupyti ir leisti pinigus.

Tokiose šeimose didžiausios emocijų audros kyla kalbantis, kiek santaupų galima išleisti atostogoms, ar reikia kaupti lėšas tolesniems vaikų mokslams, ar imti paskolą naujam automobiliui, kol nebaigtas buto remontas, kiek kišenpinigių duoti vaikams ir pan.

Dar ne taip seniai mūsų šalyje buvo neįprasta aptarinėti finansinius klausimus ne tik viešai, bet ir šeimose, todėl daugelis, ypač vidurinės ir senesnės kartos atstovų, vis dar nesugeba apie pinigus kalbėtis aiškiai, ramiai ir iš esmės.

O jei apie tai nesikalbama net su artimiausiais žmonėmis, būna, kad abiejų sutuoktinių nuomonės apie pajamas ir išlaidas labai skiriasi, ir tai paaiškėja tik atsiradus sunkumų dėl šeimos biudžeto.

Žinoma beveik visose šeimose retkarčiais pasitaiko „sukčiavimo“ atvejų. Kuri moteris nėra bent kartą pasakiusi vyrui, kad už suknelę ar rankinę sumokėjo bent trečdaliu ar net perpus mažiau nei iš tiesų, nenorėdama jo „gąsdinti“.

Bet kartais tokių smulkmenų susikaupia daug, ir tai gali gerokai pakenkti šeimos finansiniam stabilumui, ypač jei už pirkinius atsiskaitoma kreditinėmis kortelėmis.

Ar reikia vienas kitam pasakyti visą tiesą apie savo pajamas ir išlaidas, ar galima šį bei tą nuslėpti? Ar pinigai turėtų būti dedami į bendrą kasą? Į šiuos ir panašius klausimus gali padėti atsakyti psichologai.

Išlaidų slėpimas

Dėl kiekvieno nusipirkto mineralinio vandens buteliuko, suprantama, antrajai pusei atsiskaityti nebūtina. Vis dėlto kuo sąžiningesni finansiniais klausimais vienas kitam bus sutuoktiniai, tuo mažiau kils problemų. Juk jų atsirasti gali visai netikėtai.

Pavyzdžiui, žmona, nepasakiusi vyrui, nusiperka išsimokėtinai brangų daiktą ir po kurio laiko jai paaiškėja, kad nebeįstengs kas mėnesį pati sumokėti nustatytos sumos.

Moters situacija nepavydėtina – jai tenka prisipažinti vyrui, kad pasielgė neapgalvotai, ir prašyti jo pagalbos.

Susiklosčius tokioms aplinkybėms, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kiek dar liko sumokėti, kokios palūkanos, ar galima kreditą padengti anksčiau. Nors vyras ir bus užpykęs, sutrikęs, įsižeidęs, kad gyvenimo draugė nepasitarusi su juo leidosi į tokią avantiūrą, vis dėlto jam bus lengviau imtis įveikti sunkumus, kai turės visą reikalingą informaciją.

Toks atvejis turėtų būti gera pamoka: kuo mažiau bus paslapčių, susijusių su pinigais, tuo mažesnė tikimybė, kad tarpusavio santykiai pašlys, kai slėpti dalykai išaiškės.

Didesnis atlyginimas – didesnė valdžia

Šeimose, kuriose vyras uždirba gerokai daugiau nei žmona, jo įtakos sfera paprastai neapsiriboja finansiniais klausimais: jis stengiasi vienvaldiškai priimti sprendimus ne vien dėl to, ką pirkti ar kur investuoti lėšas, bet ir dėl žmonos ir vaikų aprangos, šeimos mitybos, laisvalaikio ir kt.

Moterį tokie tarpusavio santykiai vis labiau nuvilia, ji jaučiasi lyg pavaldinė, priklausoma nuo vadovo visose gyvenimo situacijose.

Psichologai pataria ne stengtis su tokia padėtimi susitaikyti, o rimtai pasikalbėti su vyru ir pabrėžti, kad šeima yra lygių partnerių sąjunga, todėl sprendimai turi būti priimami bendrai. Vyras, viską spręsdamas vienas, elgiasi kaip viengungis, o juk toks nėra.

Išlaidos po lygiai

Dažnai vieno iš sutuoktinių, Lietuvoje dažniausiai vyro, atlyginimas yra didesnis nei žmonos, o kasdienėms išlaidoms ir mokesčiams abu skiria po vienodą sumą.

Kaip bus paskirstomos išlaidos, geriausia aptarti prieš pradedant kartu gyventi. Jei to nebuvo padaryta ir principas „iš kiekvieno po lygiai“ kurio nors iš poros, sakykime, žmonos, netenkina, išeities ieškoti niekada nevėlu.

Jei vyras ir žmona savo pajamas tvarko atskirai, kaip kad jau seniai įprasta Vakaruose, išlaidas šeimos poreikiams jie galėtų skirti proporcingai pagal kiekvieno gaunamą atlyginimą.

Juk vyrui tos išlaidos gali atrodyti visai nedidelė suma, bet sudaryti daugiau nei pusę žmonos algos. O kad pokalbis apie tai būtų kuo konkretesnis ir konstruktyvus, moteris galėtų pateikti savo, pavyzdžiui, mėnesio, pirkinių čekius ir sąskaitas. Juk vyrams lengviau suvokiami konkretūs skaičiai ir faktai, bet ne ilgi išvedžiojimai.

„Laikini“ sunkumai

Psichologams tenka išgirsti ir tokių istorijų: prieš susituokdamas vyras turėjo laikinų finansinių sunkumų, bet jie nesibaigia ir praėjus keleriems metams. O visa šeimos išlaikymo našta gula ant žmonos pečių.

Tai gali tęstis labai ilgai, jei tik moteris nepasistengs pakeisti situacijos. Kol ji neprieštarauja dėl tokio vaidmenų pasiskirstymo, vyras mano, kad taip gyventi yra normalu. Ir vargu ar jam kils noras ką nors keisti, kai ne vienus metus pavyksta visai patogiai gyventi žmonos sąskaita.

Taigi problemos sprendimo iniciatyvos turėtų imtis moteris. Jei sunkumų dėl pinigų susidarė vyrui paėmus paskolą prestižiniam automobiliui pirkti, sutuoktinė galėtų patarti jį parduoti, grąžinti skolą ir įsigyti kuklesnę mašiną. O jei vyras niekaip negali susirasti jo kvalifikaciją atitinkančio darbo, į jo paieškas turėtų įsitraukti ir žmona.

Svarbiausia – leisti suprasti, kad jį daugiau neketina dirbti už du, bet neatsisako padėti, kiek tai įmanoma, susidoroti su sunkumais.

Bendras biudžetas

Būna, kad vienas sutuoktinis norėtų, jog šeimos biudžetas būtų bendras, o kitam atrodo, kad už savo pajamas ir išlaidas kiekvienas turi būti atsakingas pats. Nuomonės apie tai ypač išsiskiria šeimose, kuriose vyras arba žmona kartą jau buvo sukūrę šeimą ir augina vaiką iš ankstesnės santuokos.

Ypač jautriai dėl tokio nuomonių skirtumo paprastai reaguoja moteris, ji ima mąstyti, ar tikrai vyras ja visiškai pasitiki, o gal mano, kad tie santykiai neilgalaikiai, arba nepripažįsta jų svarbumo.

Psichologų teigimu, tai visų pirma iš tikrųjų yra pasitikėjimo klausimas. Dėti atlyginimą į bendrą piniginę paprastai nenori vyrai, išgyvenę skyrybas ar skausmingas turto dalybas. O kartais būna ir tam tikrų niuansų, silpninančių tarpusavio pasitikėjimą.

Bet tokiu atveju, jei žmonai toks skirstymas į „tavo“ ir „mano“ nepatinka, reikėtų abiem apie tai pasikalbėti ir bandyti rasti kompromisą. Pavyzdžiui, iš pradžių galima susitarti dėl bendrų kasdienių išlaidų ir vaikų išlaikymo.

Antra vertus, didesnė ar mažesnė finansinė nepriklausomybė turi ir gerąją pusę – kiekvienas savo lėšas gali leisti kaip nori, neinformuodamas kito, ką, kada ir kodėl nusipirko.

 Finansinė rizika

Dažnai audringais ginčais baigiasi vieno iš kartu gyvenančiųjų sumanymas investuoti bendras santaupas į kokį nors, kito manymu, labai rizikingą projektą, pavyzdžiui, įsigyti akcijų.

Užuot konfliktavus, reikėtų pirmiausia pasikonsultuoti su patyrusiu finansų analitiku. Gali paaiškėti, kad atrodęs neatsakingas sprendimas neką rizikingesnis nei kaupiamoji sąskaita banke. O gal specialistas padarys išvadą, kad didelio pelno sunku tikėtis.

Azartiško lošėjo bruožų turi nemažai vyrų, o moterys tokiais atvejais daug atsargesnės – jos labiau linkusios laikyti santaupas namuose, nei susivilioti skelbiamais dideliais procentais. Tad, jei finansų analitikas negarantavo, kad rizikuoti verta, galima šiek tiek apsidrausti – padalyti santaupas perpus, vieną dalį padėti į banką, o kitą skirti vyro sumanymui įgyvendinti.

Skirtingi įsitikinimai

Kai retokai pavyksta prieiti prie vieningos nuomonės, kam leisti pinigus, geriausia išeitis būtų atsisakyti bendro pajamų tvarkymo. Taip būtų išvengta nuolatinių konfliktų dėl smulkmenų ir nebereikėtų vienas kitam gadinti nuotaikos.

Žinoma, gyvenant po vienu stogu kai kuriuos su finansais susijusius klausimus vis tiek teks spręsti kartu – juk atostogauti paprastai vyksta visa šeima, o ne kiekvienas atskirai, buitinė technika perkama, būstas remontuojamas bendrai. Tad reikėtų aptarti būsimas didesnes išlaidas, ir labiau linkęs taupyti sutuoktinis lengviau išsiskirs su savo pinigais, kai žinos, kad tai seniai suplanuota ir apgalvota, o išlaidautojui teks laikytis finansinės drausmės, kad šiek tiek apribojęs nebūtinų daiktų pirkimą vėliau galėtų džiaugtis išleidęs nemažą sumą tikrai vertingam dalykui.

Jaunos mamos priklausomybė

Susilaukus mažylio ir nusprendus, kad mama jį prižiūrės namuose bent iki dvejų trejų metų, atsiranda visokių netikėtumų, ir kai kurie jų nėra malonūs. Daugelis nedirbančių ir vaikus auginančių moterų pripažįsta, kad patiria diskomfortą nebegaudamos atlyginimo ir nebeturėdamos savo pinigų.

Būtinybė prašinėti vyro kelių ar keliolikos litų nusipirkti kokiai reikalingai smulkmenai verčia jas jaustis visiškai priklausomas nuo sutuoktinio, lyg ir nebe tokias reikšmingas šeimos gyvenime.

Turbūt geriausia išeitis tokiomis aplinkybėmis būtų kiekvieną mėnesį vyro duodama konkreti sutarta suma. Šiuos pinigus moteris galėtų leisti savo nuožiūra kasdienėms reikmėms: higienos priemonėms, lauktuvėms draugių vaikučiams, apsilankymui kirpykloje ir pan. Juk jei moteris dirbtų ir gautų atlyginimą, dalį šeimos pajamų vis tiek reikėtų skirti sumokėti auklei.

Parengė A. Gotautaitė

Kristina Garalevičiūtė
LTV „Šiandien“ 

Geriausių mokyklų vadovams skaičiuojant, kad studijuoti svetur išvyksta kas trečias jų abiturientas, ministerija teigia, kad yra ir atvirkštinis procesas – svetur gyvenančių lietuvių vaikai grįžta studijuoti į Lietuvą.

Šiemet jų stoja dvigubai daugiau nei ankstesniais metais. Aukštųjų vadovai sako, kad didžiausias uždavinys – sugrįžusiuosius sulaikyti čia ir pasilikti.

Rudenį Lietuvos aukštųjų duris atvers kone dvigubai daugiau užsienio lietuvių, praneša LTV naujienų laida „Šiandien“.

Anksčiau į Lietuvą studijuoti sugrįždavo apie pusšimtį emigrantų, šiemet – per šimtą. Norinčiųjų buvo daugiau nei pasiruošta priimti ir pirmą kartą stojantiesiems vyko konkursas.

„Daug daugiau žmonių stoja ne iš etninių žemių, o iš tų šalių, kuriose, pavyzdžiui, yra didžiausia mūsų emigracija. Stoja iš Airijos, JAV, Italijos. Anksčiau stodavo žmonės iš Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos“, – pastebi švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.

Anot viceministrės, daugiausia emigrantų renkasi prestižines medicinos, odontologijos, politikos mokslų studijas, vienas kitas – inžinerines.

Pirmą kartą užpildytos ne tik universitetų, bet ir kolegijų studijų vietos.

„Kitose šalyse nėra mokesčio už mokslą, tačiau, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, toliau vardijama, ką jūs turite turėti – kompiuterį, pirkti knygas ir kita. Tie visi dalykai iš šeimos paima didelius pinigus.   Kitas paaiškinimas, kad galbūt į Lietuvą grįžta tie, kurie netobulai moką tą kitą kalbą“, – mano Kolegijų direktorių konferencijos pirmininkas Gintautas Bražiūnas.

„Tie kurie stoja iš Airijos ar JAV, ten, manau, jiems studijuoti būtų labai brangu. Veikiausiai jie įvertina galimybę, kad tose kitose šalyse jie negalėtų įstoti į labai prestižinius universitetus, kurie yra labai brangūs, ir galbūt nenori stoti į labai prastus universitetus“, – teigia N. Putinaitė.

Anot ministerijos, dalis emigrantų rengdamiesi studijoms Lietuvoje grįžta dar anksčiau – čia baigti 11–12 klases.

Aukštųjų mokyklų vadovai pripažįsta, kad didžiausia atsakomybė tenka valdžiai, kad grįžtantys studijuoti čia liktų ir dirbti.

Oficialios statistikos, kiek po studijų sugrįžta į užsienio šalis, o kiek lieka Lietuvoje, nėra.