Viskas kas svarbu šeimai

Dmitrijus Semenikas. Šeimos psichologija: tai, apie ką nežino mūsų tėvai

Wed, 01 Feb 2012 11:20:00 +0200

Kai perskaičiau šį tekstą internete (tiesa, čia jį pateikiu sutrumpintą), kilo daugybė minčių. Ir teigiamų, ir abejojančių. Man patiko, kad autorius tiksliai ir aiškiai dėlioja prioritetus, apibrėžia ir konkrečiai nusako ribas, įvardija, kas tai yra šeima, kas joje svarbiausia. Ir remiasi vertybine santykių skale, o ne vien įstatymų apibrėžimais.

Šiais laikais mes esame sutrikę, nes egzistuoja tokia daugybė skirtingų dviejų žmonių santykių formų ir yra dar didesnė galybė žmonių, kurie turi didžiulių problemų ir jaučiasi nelaimingi. O Lietuvoje dar ir kas trečias vaikas yra gimęs ne šeimoje.

Kita vertus, kai kas šias mintis gali palaikyti senamadiškomis, gal net įspraudžiančiomis žmones į tam tikrus (senoviškus?) rėmus. Aš tenorėčiau, perfrazuodamas vieną garsią frazę, pasakyti: taip, žmonėms, kurie gyveną dorybingą ir apsibrėžtą gyvenimą, nėra laisvės tenkinti savo troškimų ir mėgautis kuo tik panorėjus, bet tokie žmonės yra apsaugoti nuo daugybės pavojų ir nepatogumų.

Tai, kad visavertės šeimos laimė šiais laikais tapo retenybe, nieko jau nestebina. Šeimos kūrimo menas/mokslas yra užmirštas. Taip kaip su senų laikų statybom. Tarkim, actekų palikuonys kažkada mokėjo statyti sienas iš milžiniškų akmenų. Dabar niekas tokių akmenų ir niekuo pakelti negali. Todėl ir sienų tokių pastatyti nepavyksta. Lygiai taip pamirštos ir šeimos kūrimo tradicijos.

O šeimos skirtumas nuo senovinių statybų tas, jog akmeninę sieną galima pakeisti betonu. Nors ir ne taip ilgai, bet kurį laiką ji laikys. O štai šeimos kuo pakeisti nėra. Tik nedaugelis gali būti laimingi vienatvėje. Kitos dviejų žmonių sąjungos formos parodė, kad nė neverta jų lyginti su tradicine šeima.

Šeima turi galybę didelių privalumų palyginti su kitomis meilės santykių formomis: visų šeimos narių galimybė būti laimingiems, galimybė išsaugoti meilę neribotą laiką, galimybė išauginti vaikus visavertiškomis ir harmoningomis asmenybėmis.

Kodėl kalbame apie galimybę? Todėl kad bet kurį savo darbą kiekvienas žmogus bet kada gali sugadinti.

Kad galėtume kurti šeimą, visų pirma turime žinoti, kaip tai daryti. Tai rimtas ir sudėtingas mokslas. Čia peržvelgsmie tik kai kuriuos principinius šeimos kūrimo aspektus.

Svarbiausias šeimos gyvenimo tikslas

Jei jaunų, dar nesusituokusių žmonių paklaustume, koks yra svarbiausias tikslas kuriant šeimą, jie greičiausiai atsakytų maždaug taip: „Kaip tai koks tikslas? Du žmonės myli vienas kitą ir nori būti kartu!“

Iš principo, atsakymas geras. Problema ta, kad nuo „norėti būti kartu“ iki „galėti/pajėgti būti kartu“ yra didelis atstumas. Jei šeima kuriama turint vienintelį tikslą „būti kartu“, tai anksčiau ar vėliau neišvengsite susvetimėjimo jausmo. Šis momentas gali nutikti po dešimties santuokos metų, o gali ir anksčiau – bet jis ateis. Klausimą „kodėl aš esu tuo žmogumi“ reikia užduoti prieš kuriant šeimą, o ne tada, kai jau per vėlu.

Šeimyninis gyvenimas šiek tiek panašus į kelionę/keliavimą. Kaip galima į jį keliauti, neturint jokio tikslo? Tikslas ne tik turi būti, bet jis dar turi būti gana aukštas ir reikšmingas, kad jo būtų galima siekti visą gyvenimą. Kitaip jūs tikslą anksčiau ar vėliau pasieksite, ir automatiškai jūsų bendra kelionė baigsis. Ar pavyks po to jums sugalvoti naują tikslą, ir ar sutiks jūsų partneris toliau su jumis keliauti – tai dar didelis klausimas.

Dėl to ir tikslas – turėti bei auklėti vaikus – taip pat neturėtų būti pagrindinis. Didelė tikimybė, kad, vaikams užaugus, jūsų santuokai ateis pabaiga. Tikslas pasiektas! Neretai po to santuoka egzistuoja tik formaliai, dėl visuomenės nuomonės ir pan. Tikra šeima, turinti teisingą tikslą, niekada netaps šeima kabutėse. Dar vienas dalykas – nežinodami, koks yra šeimyninio gyvenimo tikslas, jūs negalite teisingai įvertinti būsimo savo partnerio. Kiek pasirinktas žmogus yra geras, kad galėtum su juo pereiti šį kelią?

Tai koks gi tikslas daro šeimą visavertę? Aukščiausias šeimos tikslas – meilė. Taip, šeima – tai meilės mokykla. Tikroje šeimoje meilė metams bėgant vis auga. Šeima tampa tuo institutu, kuris padeda pasiekti aukščiausią meilę. Labai svarbu, kad meilė pasiekiama (sulaukiama) būtent šeimoje, bet toli gražu ne iš karto. Juk būtent tarp vyro ir žmonos vyksta glaudžiausias bendravimas – mes pažįstame žmogų iš labai arti, su visais jo trūkumais ir, nepaisydami to, vis tiek stengiamės toliau jį mylėti. Tam mums reikia gana stipriai „aplaužyti“ savo egoizmą bei trūkumus. Žmogaus viso gyvenimo tikslas sutampa su svarbiausiu šeimos tikslu. Tai suvokdami, mes galime pajėgti elgtis teisingai ir pamatyti, ar mūsų poelgiai veda meilės augimo link, ar jos mažėjimo.

Šeimą kuria du suaugę žmonės

Kurti šeimą gali tik du suaugę, savarankiški žmonės. Vienas iš brandos požymių – kai žmogus nebėra priklausomas nuo tėvų. Ir kalbame ne tik apie materialinę nepriklausomybę, o visų pirma – apie psichologinę. Jei nors vienas šeimos narys ir toliau lieka emociškai priklausomas bent nuo vieno iš tėvų, sukurti visavertę šeimą bus sunku. Paprastai daugiausia problemų kyla tiems sūnums/dukroms, kuriuos augino vienišos mamos: jos paprastai sukuria itin stiprų, neretai ir ligotą ryšį su savo vaikais ir nenori jų paleisti net šiems suaugus.

Svarbiausios šeimos funkcijos

Mylėti ir būti mylimam – svarbiausia žmogui. O to geriausia siekti šeimoje. Bet kad šeimoje būtų gerovė, būtina realizuoti ir kitus sutuoktinių poreikius, kurių išpildymas vadinamas šeimos funkcijomis. Prie šeimos funkcijų priskiriamos tokios užduotys kaip vaikų gimimas ir auginimas, materialinių šeimos poreikių tenkinimas (namai, maistas, apranga), buitinių problemų sprendimas, taip pat ir bendravimas, emocinis vienas kito palaikymas, laisvalaikis.

Jei susikoncentruosite tik ties viena funkcija, nebegalėsite įgyvendinti kitų. Tai sukels disbalansą ir problemų. Netgi toks, atrodytų, antraeilis dalykas kaip laisvalaikis turi nemažą reikšmę, nes padeda išlaikyti šeimos „energetinį“ balansą. Nemažai užsienio tyrimų įrodo, kad bene svarbiausia šeimoje yra bendravimas – tai dviejų žmonių sugebėjimas kalbėtis vienas su kitu iš širdies, atvirai ir su pasitikėjimu atskleisti savo jausmus bei įdėmiai išklausyti kito. Jau seniai įrodyta, jog dažniausia moterų neištikimybės priežastis – tai ne fiziologinės problemos, o bendravimo su vyru ir emocinio artumo trūkumas.

Emocinis palaikymas – tai tam tikra bendravimo forma. Juk visiems mums kartkartėmis prireikia tokio palaikymo, nuraminimo, pritarimo. Ir vyrui psichologinio palaikymo reikia ne ką mažiau nei moteriai.

Sekso vaidmuo šeimos gyvenime

Tikroje santuokoje seksas – tai meilės išraiška, ne tik kūnų, bet tam tikra prasme ir dvasių susijungimas. Todėl fiziologinis vaidmuo čia nėra toks svarbus kaip ikisantuokiniame „sporte“. Mitas, kad seksualinis suderinamumas yra vienas svarbiausių šeimos sukūrimo momentų, yra sukurtas seksologų. Patyrę ir garbingi seksologai seksualiniam suderinamumui skiria prideramą vietą. (Amerikoje atlikti tyrimai rodo, kad seksas užima tik devintą vietą tarp dešimties svarbiausių tarpusavio santykių aspektų.)

Nevalia maišyti priežasties su rezultatu: juk meilė – tai ne rezultatas, o priežastis rastis intymiems santykiams. Noras duoti, o ne gauti juos plėtoja. Galima daug diskutuoti apie lytinio potraukio dydį ir akivaizdu, kad žmonės paprastai tui silpną, vidutinę ir stiprią lytinę konstituciją, bet pasiekti protingo kompromiso visada padeda meilė. Artimumas šeimoje – tai itin vertinga meilės išraiška, bet ne vienintelė ir toli gražu ne pagrindinė. Be visiško fiziologinių parametrų sutapimo šeima vis dėlto gali būti visavertė ir laiminga, o be meilės – ne.

Nuo kurio momento prasideda šeima

Gyvenime visko būna... tačiau dažniausiai šeima prasideda nuo santuokos įregistravimo. Čia yra bent pora teigiamų momentų – visų pirma juridinis jūsų santuokos pripažinimas, antra – tai jūsų oficialus, paliudytas sutikimas būti vyru ir žmona. Atrodytų, toks paprastas dalykas kaip pasižadėjimas (raštu ir žodžiu) vis dėlto turi stiprią galią. Žodis – tai minties išraiška. O mintis, kaip žinome, – materiali. Ji turi galios. Netgi sau pačiam duotas pasižadėjimas, ypač rašytine forma, veikia ypač stipriai. Jei pažado netesėsime – kaltės jausmas bus gerokai stipresnis. Santuokos įregistravimo metu, rodos, tariame paparastus, iki banalumo girdėtus žodžius: „Imu tave į vyrus/žmonas.“ Tačiau juose slypi didelė prasmė! Juk jei, tarkim, ateitumėte užsirašyti į sporto klubą, o jums pasakytų, kad čia labai rimtas sporto klubas, ir jis dirba dėl rezultatų. Čia priims jus tik su tokia sąlyga, jei įsipareigosite pasaulio čempionate ar olimpiadoje užimti ne mažiau kaip trečią vietą. Greičiausiai jūs, prieš pasirašydamas, pamąstytumėte, kaip ilgai jums teks darbuotis, kad to pasiektumėte.

Įsipareigojimas būti žmona/vyru, beje, ne kažkokio ten idealaus, o šio – paprasto žmogaus, turinčio ir trūkumų, iš tiesų reiškia, kad sutinkame kibti į sunkų darbą, kuris žmones padaro čempionais. Bet jūsų apdovanojimas bus gerokai malonesnis nei aukso medalis... Po visiems pabodusiais, formaliais atrodančiais žodžiais privalu pamatyti santuokos registracijos tikslą, kuris sutelkia du mylinčius žmones apsispręsti visą gyvenimą būti kartu.

Kuo skiriasi žmonos ir vyro vaidmenys santuokoje

Iš prigimties vyrai ir moterys nevienodi, todėl akivaizdu, kad žmonos ir vyro vaidmenys šeimoje taip pat skirtingi. Pasaulis, kuriame gyvename, nėra chaotiškas. Tai harmonijos ir hierarchijos pasaulis, o šeima – pati seniausia iš visų žmogiškųjų institucijų – taip pat laikosi tam tikrų įstatymų ir hierarchijos.

Įprasta, kad vyras – šeimos galva, o žmona – jo pagalbininkė. Žmona puoselėja šeimą emocijomis, o vyras emocijų perteklių tramdo savo taika. Vyras – frontas, žmona – užnugaris. Vyras atsakingas už šeimos santykį su išoriniu pasauliu (t.y. jis aprūpina šeimą materialiai), gina ją, žmona palaiko vyrą, rūpinasi namų priežiūra. Vaikų auklėjimu rūpinasi abu, kiekvienas pagal savo galimybes.

Toks vaidmenų pasiskirstymas glūdi žmogaus prigimtyje. Kai sutuoktiniai nenori atlikti savo vaidmenų ar siekia atlikti kito vaidmenį, tai daro šeimą nelaimingą. Jokie technikos pasiekimai nekeičia prigimtinių įstatymų veikimo. O „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“. Svarbiausia šiuolaikinių šeimų problema ta, kad vyrai palaipsniui vis labiau praranda šeimos galvos vaidmenį.

Beje, kiekvienas laisvas turėti savo požiūrį šiuo klausimu ir elgtis taip, kaip mano esant teisingai. Bet yra faktai. Ir jie kalba apie tai, kad šeimos, kuriose vyrai yra šeimos galva, paprastai nesikreipia į šeimos psichologus. t.y. jie neturi sunkių problemų. Nuo vaidmenų nesilaikymo kenčia ir šių šeimų vaikai, vėliau nesugebantys susitvarkyti savo gyvenimo. Beje, viename populiariame pažinčių portale anketoje prašoma nurodyti, kas buvo jų tėvų šeimoje galva. Paaiškėjo, kad dauguma moterų, kurios niekaip negali sukurti savo šeimos, užaugo šeimose, kuriose vadovavo mama.

Tiesa, pasitaiko, jog moterys ir vyrai apsikeičia vaidmenimis – moteris yra stipri ir organizuota, o vyras – silpnas. Jie atitinka vienas kitą, tik atvirkščiai. Tokios šeimos gali gyvuoti, jei taip gerai sutapo jų vaidmenų apsikeitimas. Tačiau ar visada ir kaip ilgai bus laimingi jie bei jų vaikai, čia dar didelis klausimas.

Protinga žmona, pasirinkdama moteriškumą ir silpnumą, daro savo sutuoktinį vyriškesnį ir stipresnį. Net jei vyras atrodo ne itin vertas pagarbos, išmintinga žmona stengsis jį gerbti vien dėl dvasinio įsipareigojimo jį gerbti. Žmona rūpinasi namais ir tuo, kad juose šeiminykščiams būtų gera – visų pirma psichologinių sasntykių prasme. Moteris stengiasi kontroliuoti savo emocijas. Ji nežemina, neprikaišioja, negraužia vyro. Ji tariasi su juo. Ji išsako savo nuomonę, bet galutinį sprendimą palieka vyrui. Ir neniekina jo tais atvejais, kai sprendimas nebuvo pats sėkmingiausias.

Vyras ir žmona – du susisiekiantys indai. Jei žmona kantriai ir su meile rodo vyrui savo nuoširdų jo kaip šeimos galvos palaikymą, vyras palaipsniui juo ir tampa. Žinoma, vyras ir pats turi stengtis. Ne tik dėl materialinė šeimos gerovės. Jis turi nebijoti priimti sprendimus sudėtingais atvejais ir už tai atsakyti. Beje, vyras taip pat gali padėti tapti žmonai moteriškesnei. Didžiausia vyro jėga, kuri užkariauja moterį, – tai ramybė ir taika sieloje. O to, beje, reikia mokytis visą gyvenimą.

Vaikų vaidmuo šeimyniniame gyvenime

„Tiesą atrasi laikydamasis vidurio kelio“. Taip ir santykiuose su vaikais svarbu vengti kraštutinumų. Vaikai negali būti svarbiausia gyvenime, o visa kita – paskui, bet taip pat negerai, kai vaikai tampa našta, ir tėvai stengiasi gyventi tik dėl savęs. Vaikai – ne našta, o toks džiaugsmas, kurio niekuo nepakeisi.

Normalioje šeimoje tėvai neužsiima būsimų vaikų „planavimu“ ir gimdymų „reguliavimu“. Visų pirma – dauguma kontraceptinių priemonių veikia pagal aborto principą – t.y. jos ne apsaugo nuo nėštumo, o sunaikina jau užsimezgusią gyvybę. Antra – yra kažkas aukščiau, kas geriau žino, kiek vaikų mums reikia turėti ir kada jiems gimti. Trečia – nuolatinė kova su pastojimu atima iš sutuoktinių tą intymaus gyvenimo laisvę ir džiaugsmą, kuriuo jie turi teisę džiaugtis.

Šaltinis: http://www.realisti.ru

Parengė J. Lūžaitė

www.bernardinai.lt

Kodėl neįmanoma nekreipti dėmesio į verkiančius vaikus?

Mon, 30 Jan 2012 12:10:00 +0200

Nustatyta, kad žmogui beveik neįmanoma ignoruoti kūdikio verksmo. Nustatyta, kad tai gali būti evoliucijos rezultatas.

Net jei aplink girdime daug triukšmo, mūsų ausis automatiškai užfiksuoja vaiko verksmą dėl to, kad suaugę žmonės yra biologiškai „užprogramuoti“ reaguoti į vaiko bėdas, tvirtina mokslininkai.

Į vaiko verksmą žmogaus organizmas reaguoja labai jautriai, todėl jį girdime daug aštriau ir šaižiau nei kitus aplink esančius garsus, rašo telegraph.co.uk.

Tyrėjai atliko bandymą su 40 savanorių. Jie turėjo klausytis skirtingų garsų, o po to atliko tam tikras užduotis, kurioms reikalinga greita reakcija. Išgirdus vaiko verksmą, savanorių reakcija buvo greitesnė nei jų pasiklausius susinervinusių žmonių kalbų ar paukščių čiulbėjimo.

„Paaštrėjusi reakcija į kūdikio verksmą atsiranda dėl to, kad žmogus supranta, kad kai vaikas verkia, jam iškilo pavojus arba reikia pagalbos“, – sako Oksfordo universiteto profesorius Mortenas Kringelbachas.

Šalies mokytojai gilina žinias, kaip dirbti su gabiais vaikais

Fri, 27 Jan 2012 11:43:00 +0200

Praėjusių metų pabaigoje pradėtas įgyvendinti projektas „Gabių mokinių ugdymo efektyvumo didinimas švietimo sistemoje“, kuriuo siekiama sukurti gabių vaikų ugdymo modelį, kuris mokytojams padėtų dirbti su gabiais vaikais bendrojo lavinimo mokykloje, atsižvelgiant į tų moksleivių išskirtinius poreikius.

Gruodį ir sausį Vilniuje vykusiuose mokymuose 26 Lietuvos mokytojai iš Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio, Pakruojo, Lazdijų išklausė specialųjį kursą apie gabius vaikus, jų ugdymą, atpažinimą, taip pat buvo pristatytas gabių vaikų ugdymomodelis, jo metodika, taikymas. Palangoje vykusiuose užsiėmimuose mokytojai jau gilino specialiąsias ir profesines žinias pagal savo mokomąjį dalyką: chemija, biologija, fizika, istorija, matematika, lietuvių kalba, informatika.

Mokymuose dalyvavę pedagogai palankiai atsiliepia apie projektą bei jo naudą, tikina įgavę naudingų žinių.

„Tokių mokymų neatsimenu, kada turėjusi. Visų pirma - tema labai aktuali. Lektoriai visi buvo asmenybės, tai ir praktikai, ir puikiai gebantys sudominti savo dėstomu dalyku. Mums mokytojams, ypač provincijoje, labai sunku gauti metodinę medžiagą, labai džiaugiuosi dovanota knygute „Rinktiniai matematikos skyriai“. Su savo 3g klasės mokiniu jau pradėjom ją studijuoti. Aš manau, kad savo darbe pritaikysiu labai daug ką, o tokius dėstytojus išgirsti siūlyčiau kiekvienam kolegai”, - apie paskaitų turinį pasakojo mokytoja Jolanta Dimšienė.

Projekto metu numatyta apmokyti 61 pedagogą taikyti sukurtą modelį. Tačiau projekto turėtų pasiekti visos šalies gabius mokinius ir jų mokytojus, nes projekto metu sukurtoje el. sistemoje bus galima susipažinti ir naudotis ugdymo modeliu, metodine medžiaga.

„Universitetų dėstytojų požiūriu, šis projektas yra labai prasmingas. Gabūs vaikai yra neįkainojamas Lietuvos ateities potencialas, ir jiems skirtas projektas yra ženklas, kad valstybė yra nusiteikusi jį puoselėti. Parengti tokią programą turėtų universitetų pedagogai, dirbdami kartu su mokytojais praktikais, ir tai yra gana nelengva kūrybinė užduotis abiems pusėms. Džiugu, kad šis procesas jau prasidėjo. Bendravome su keturiomis itin gabių auklėtinių turinčiomis biologijos mokytojomis iš įvairių miestų, diskusijos apie praktines projekto įgyvendinimo galimybes buvo labai vertingos“, - apie projekto naudą pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto prof. Vida Mildažienė.

Pasak Vilniaus licėjaus istorijos mokytojo Algio Sindaravičiaus, Vilniaus licėjaus mokytojai, dalyvaujantys šiame projekte, jau nutarė įsteigti klubą, skirtą gabių vaikų ugdymui.

„Nacionalinė moksleivių akademija“ - pelno nesiekianti papildomo ugdymo organizacija, nuo 2004 m. užsiimanti gabių ir didelį potencialią turinčių Lietuvos mokinių ugdymu. Nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, gabiausiems mokiniams suteikiamos sąlygos mokytis pas geriausius Lietuvos ir kitų šalių mokytojus bei dėstytojus. Akademijoje be nuotolinio ugdymo programos, organizuojamos ir rudens, žiemos ir vasaros sesijos, kuriose moksleiviai gali pagilinti pasirinkto dalyko žinias, ypatingas dėmesys skiriamas asmenybės ugdymui.

Bernardinai.lt

Jurga Lūžaitė. Apie daugiavaikę šeimą

Wed, 25 Jan 2012 12:56:00 +0200

Jei man kas būtų pasakęs, kad būdama trisdešimties turėsiu trejetą vaikų, būčiau mažų mažiausiai nepatikėjus. Vaikysteje aš išvis sakiau, kad niekada gyvenime netekėsiu ir nekepsiu vyrui kotletų, o visą laiką gyvensiu su mama :). Dabar turiu tris dukras. Ir vyrą. Kotletų kartais iškepu. Taip pat turime oficialų daugiavaikės šeimos statusą, kuris, beje, Lietuvoje tesuteikia nuolaidą lankant darželį...

Aplinkiniai dažnai stebisi – ooo, trys vaikai, didvyriška, kaip jūs susitvarkote ir pan.? Nei čia didvyriška, nei ką... Va, kokie 5 vaikai ar netgi 4 man jau atrodo daug. Ir labai gerbiu tokias šeimas. Tiesiog! Viskas labai paprasta – to nepatyręs, nelabai ir suprasi. Daug vaikų auginanti šeima susiduria su visiškai skirtingomis auklėjimo (kur du pešasi, trečias laimi:)), ugdymo (kaip savo laiką ir dėmesį padalinti visoms po lygiai, kaip atpažinti vaiko gabumus, nes į visus iš eilės būrelius neturime galimybės ir laiko leisti), požiūrio („trys vaikai? tai jau turbūt socminus“), elgesio (mažiausioji yra tiek visko gero ir nelabai prisimokiusi iš didžiųjų, kad tai toli gražu lenkia jos amžiui būdingas veiklas, o ką jau kalbėti apie žaidimus ir žaislus), netgi elementariomis materialinėmis problemomis (pavyzdžiui, gimus trečiajai, kažkaip savaime atsirado poreikis peržiūrėti šeimos biudžetą, pradėti naudotis buhalterine namų finansų programa, atrasti „į balą išmetamų pinigų“ ir juos panaudoti protingiau), nei vieną ar du vaikus auginanti šeima.

Kartais, kai didesniąsias dukras savaitgaliui pasiima seneliai ir liekame su viena mažąja, suprantame, kad neturime ką veikti. Pati pagaunu save vaikštančią iš kambario į kambarį ir... neturinčią kuo užsiimti! Kai namuose visos trys, neturiu nė minutėlės apie tai pagalvoti, manęs visados kuriai nors reikia, o apie savo kaip kulinarės įgūdžių ištobulėjimą nė nekalbėsiu. Galima pamanyti, kad daugiavaikė mama gyvena tik vaikais ir niekam kitam jai laiko nelieka. Priešingai – man rodos, kad kuo daugiau vaikų, tuo daugiau galimybių atrasti laiko sau. Žinoma, čia gelbsti ir seneliai, ir vyresnioji dukra, kuri kuo puikiausiai suvokia mažųjų poreikius ir sugeba spręsti jų problemas ar tiesiog nuraminti. Aišku, būna ir sunkių akimirkų – kai visos trys serga, kai kelias naktis iš eilės nemiegi, nes vieną naktį vienai dygsta dantys, antrą naktį kitai pakyla temperatūra, o trečią naktį trečioji pradeda vemti... Arba kai dukros pykstasi, nepasidalina kažkuo... Bet juk ir vieną vaiką auginantiems tėvams būna sunku! Tiesiog tai praeina. Ir tada jos ateina į kambarį, apkloja tave antklode, apkamšo, paglosto galvą ir uždaro duris, pranešdamos, kad „mama, dabar mes pačios savimi pasirūpinsim, pailsėk“.

Lietuviškame internete ne taip jau ir gausu palaikymo daug vaikų auginančioms šeimoms. Net elementarių žinių apie tokias šeimas. Gal jų nėra daug? Noriu pasidalinti keletu ištraukų ir skirtingų užsienio puslapių apie daugiavaikės šeimos teigiamumus. Nei čia agituoju, nei ką. Turbūt tie, kurie turi daug vaikų, neplanuoja to specialiai, tiesiog natūraliai taip išeina. Ir smagu. Ir gera. Ir sunku lygiai taip pat. Bet vis tiek gera:).

Gal tiesiog sužinosit, ko nežinoję. Pamąstysite. O gal nusijuoksite. Ir tai gerai.

Apie ligas ir mokyklą. Kai šeimoje reguliariai gimsta vis daugiau vaikų, joje savaime išsisprendžia tam tikros problemos, būdingos mažavaikėms šeimoms. Pavyzdžiui, yra atlikta nemažai tyrimų, kurie įrodė, kad daugiavaikėse šeimose vaikai daug rečiau serga gripu ir kitomis peršalimo ligomis. Visų pirma kiekvieno vis vėliau gimstančio vaiko imunitetas iš prigimties yra stipresnis. Be to, šių vaikų būna gerokai labiau išsivystęs altruizmo ir tarpusavio pagalbos jausmas, jie žymiai dažniau susiduria su fizinio darbo galimybe, yra savarankiškesni, atkaklesni, dėl didesnės valios jie kryptingiau siekia užsibrėžtų tikslų. Paprastai pastebima, kad pradinėse klasėse tokie vaikai šiek tiek atsilieka nuo tų vaikų, kurie šeimoje auga vieni, tačiau darbštumo ir didesnio žinių troškimo dėka pasiveja juos vyresnėse klasėse ir netgi pralenkia. Beje, neprošal būtų paminėti keletą garsių žmonių, kilusių iš daugiavaikių šeimų, kuriose jie buvo toli gražu ne pirmieji vaikai, vardų: mokslininkas D. Mendelejevas (17-as vaikas šeimoje), daininkė C. Dion (14-a šeimoje), Krisitijonas Donelaitis, R.Tagorė, Lietuvos prezidentas A. Smetona (6-asis vaikas šeimoje) ir t.t.... Sakysite, tai seni laikai, seniau visos šeimos gausios buvo – na, bent 3–5 vaikai atrodė įprasta. Bet šiandien šeimos kūrimo menas yra užmirštas. O aš pati, va, net pagalvoti negaliu, ko būčiau netekus, jei neturėčiau savo mažojo trečio stebuklėlio. Ir dar man labai liūdna klausytis žmonių, kurie sako: „Ne, mes neplanuojame daugiau nė vieno vaiko. Tai labai sunku ir atima daug laiko.“

Motiniškas instinktas. Ar pastebėjote, kad paprastai moterys visada meiliai žiūri į kitas mamas su mažais vaikais – akivaizdu, jog moters motiniškas instinktas turi būti patenkintas. Tai reiškia, kad šalia jos visada turi būti mažų vaikų. Kai moteris neturi vaikų, arba kai turi viso labo 1–2 vaikus, ir jie jau paauga, jos motiniškas instinktas lieka neptenkintas, dėl to atsiranda tam tikrų moters elgesio problemų, vadinamų hormoniniais sutrikimais. Todėl kai šeimoje nuolatos gimsta mažylių, moteris jaučiasi harmoningai, jos motiniškas instinktas patenkinamas, moteris yra realizavusis kaip žmona, kaip mama ir jaučia gyvenimo džiaugsmą. Gal visa tai skamba ir kiek banaliai, bet juk iš tiesų – ar ne svarbiausia gyvenime jausti gyvenimo džiaugsmą ir būti laimingai?

Lengvesnis vaikų auklėjimas. Daugiavaikių šeimų tėvai puikiai žino, kad vaikus auklėti gerokai lengviau, kai jų daug, nes vaikai „priversti“ nuolatos rūpintis vieni kitais, vaikai auga socialiai atsakingesni, vyresnieji greičiau suauga, rūpinasi mažaisiais. Tai suteikia tėvams galimybę dalį savo rūpinimosi vaikais įgaliojimų deleguoti vyresniems vaikams, o tai suteikia tėvams mažiau rūpesčių ir problemų vaikų auklėjimo klausimais. Žinoma, kadangi vyresni vaikai jau mokosi mokykloje, visų namų ruošos ir vaikų priežiūros rūpesčių nereikia užkrauti vien jiems, tačiau daugiavaikėse šeimose gerokai didesnis yra pareigų pasidalijimas ir atsakomybė. Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, bet paprastai daugiavaikėse šeimose tėvai gali daugiau dėmesio skirti sau, nei šeimose, kuriose auginami 1–2 vaikai.

Geras vaikų ugdymas. Ne paslaptis, kad kai šeimoje auga vienas vaikas, dažniausiai jis tampa egoistu (aišku, tai nėra absoliutu, bet...). Daugiavaikėje šeimoje tokios problemos labai retos. 1–2 vaikus auginančiose šeimose neretai pasitaiko, kad mama pernelyg rūpinasi vaikais, netgi tuomet, kai jie jau seniai nebėra maži – dėl to neretai tokia vaikai užauga kaip „mamytės sūneliai ir dukrytės“, jie nesugeba išspręsti iškylančių gyvenimio problemų. O kai šeimoje nuolat yra mažų vaikų, mama ir tėtis žymiai geriau pasidalija auklėjimo rūpesčiais – mama savo dėmesio daugiau skiria mažiausiems, labiausiai jos pagalbos ir priežiūros reikalingiems, o tėtis gali labiau kištis į paaugusių vaikų problemas.

Apsauga ir palaikymas senatvėje. Žinote, geriausia parama senatvėje – ne valstybinė pensija, o gausus skaičius vaikų, kuriems daug lengviau paremti ar išlaikyti savo tėvus ir rūpintis jais taip, kaip tėvai jais rūpinosi vaikystėje. Tai – pati geriausiai jėgų ir laiko investicija!

Demografinių tautos problemų sprendimas. Internete teko skaityti, kad kažkelintais ten metais (berods, 2200-aisiais) mirs paskutinis lietuvis planetoje. Juk ne paslaptis, kad Lietuvoje mirštamumas gerokai lenkia gimstamumą. Šiuolaikinė antišeimyniška kultūra nesuteikia galimybių tėvams ir mamos tenkinti savo motiniškus ir tėviškus instinktus, dėl ko žmonės vis dažniau jaučiasi nelaimingi. Paprastai savo išlaidų ir poreikių nesugebantys kontroliuoti žmonės teisinasi, kad daugiavaikei šeimai išlaikyti reikalingi milijonai. Bet juk esmė tikrai ne čia! Mes privalome geriau išmokti kontroliuoti savo norus. Įprotis išleisti tiek, kiek uždirbai, neretai daro žmones neturtingus bet kokiomis sąlygomis – toks žmogus, net ir milijoną uždirbęs, jį iškart išleis, likdamas toks pat vargeta, koks buvo prieš tai.

Bernardinai.lt

Vaiko globa šeimoje: galimybė atrasti savo kelią

Wed, 25 Jan 2012 11:34:00 +0200

Kaip tampama vaiko globėju? Svarbiausia – eiti ten, kur tave veda širdis.“ Tokiais žodžiais praeitais metais užbaigėme VšĮ SOTAS konferenciją priėmimo tema. Šiemet norėtume pratęsti pokalbį apie vaiko globą ir pakviesti Jus į rengiamą konferenciją „Vaiko globa šeimoje: galimybė atrasti savo kelią“. Konferencijos tikslas supažindinti visuomenę su tuo, kas yra globa, kokios galimybės atsiveria vaikui ir globėjui einant globos keliu. Konferencija nėra skirta tik įtėviams ir globėjams, jau auginantiems vaikus, bet visiems, kuriems tai galėtų būti įdomu, kurie norėtų daugiau sužinoti apie globos procesą, apie pagalbos vaikui būdus. Kviečiame visus: kurie jau susidūrė su vaiko globa, ir tuos, kurie nieko nėra apie ją girdėję. Mūsų organizacija jau 10 metų dirba globos ir įvaikinimo srityje, norime su Jumis pasidalinti savo patirtimi.
Konferencija vyks 2012 vasario 4 d. (šeštadienį) 11 val. viešbutyje „Best Western Vilnius“, Konstitucijos pr. 14, Vilniuje. Tikimės, kad šis susitikimas leis Jums naujai pažvelgti į vaiko globos ir įvaikinimo patirtį.

PROGRAMA

10:45 - 11:00 Registracija
11:00 - 11:15 Konferencijos atidarymas
11:15 - 11:45 Doc. dr. Irenos Eglės Laumenskaitės pranešimas apie asmenį kaip dovaną

11:45 - 12:15 Globojančių šeimų liudijimai apie savo patirtį
12:15 - 12:45 Kavos pertrauka
12:45 - 13:00 Vilniaus m. savivaldybės Sveikatos ir socialinių reikalų
departamento direktoriaus pavaduotojos Rasos Laiconienės pranešimas
apie vaiko globos galimybes Vilniaus mieste

13:00 - 13:30 Klausimai, diskusija, pasidalijimas patirtimi, apibendrinimas.

Konferencijos dalyviai bus vaišinami kava, arbata

Veiks vaikų priežiūros tarnyba

Konferencija nemokama

Dėl registracijos (iki vasario 2 d. 17 val.) ir išsamesnės informacijos kreipkitės tel. 8-5 212 14 53, mob. tel. 8 685 76 331, el.paštu: sotas.projektai@sotas.org

Laukiame Jūsų!