SADM atkreipia dėmesį, kad dar ne visi žino, jog Darbo kodekse yra nustatyta galimybė šeimai pasirinkti, kas eis vaiko priežiūros atostogų – močiutė, senelis ar kiti artimieji, kuri iš tikrųjų augina mažylį. Atostogos vaikui prižiūrėti taip pat gali būti suteiktos darbuotojui, kuris yra paskirtas vaiko globėju, kol vaikui sueis treji metai. Tokias atostogas galima imti visas iš karto arba dalimis.

Svarbu atminti ir tai, kad per šį atostogų laikotarpį žmogui turi būti paliekama darbo vieta (pareigos), išskyrus atvejus, kai įmonė visiškai likviduojama, tačiau tėvystės (motinystės) pašalpa nemokama. Minėta galimybė skirta nenumatytiems atvejams, kai tėvai negali ar nepajėgia tinkamai pasirūpinti mažu vaiku. Tačiau prioritetas turėtų būti teikiamas būtent tėvams ar oficialiai paskirtiems globėjams. Vaiko priežiūros atostogų metu šiuos žmones valstybė draudžia pensijų ir nedarbo draudimu.

„Sodros“ duomenimis, tokių atostogų poreikis nėra didelis. Per 2010 metus gauti 176 pranešimai apie atvejus, kai vaiką auginantis žmogus, kuris nėra mama ar tėtis, išeina motinystės (tėvystės) atostogų. Paprastai žmonės renkasi trumpus laikotarpius arba einama šių atostogų dalimis.

Teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas turi tomis pačiomis sąlygomis. Svarbiausia jis turi būti apdraustas, turėti atitinkamą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą (išskyrus, jei jo neįgijo iki 26 metų dėl to, kad mokėsi) ir įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų. Nuo šių metų liepos 1 d., keičiantis motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo tvarkai, šie reikalavimai nesikeis.

Informuoja LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Artimai bendraujate su įvairiomis šeimomis – kaip galėtumėte apibūdinti dabartinę jų būklę? Kas, jūsų manymu, labiausiai apsunkina šeimų gyvenimą Lietuvoje?

Rima Kurtinaitienė: Pirmiausia noriu pabrėžti, kad mes nesistengiame dalyvauti politiniuose ar finansiniuose debatuose, nesiekiame daryti įtakos politiniu lygiu. Mūsų tikslas – dirbti su normaliomis šeimomis ir padėti joms auginti vaikus. Didžiausia problema, mūsų manymu, yra ta, kurią ne taip seniai atskleidė sociologinis tyrimas, kad tėvai labai mažai laiko praleidžia su vaikais.

Matome, ši situacija prasideda dar nėštumo metu ar vaikeliui tik gimus. Pagrindinės krypties vaikų auklėjimo literatūra rašo, kad vaikas kuo anksčiau turi išmokti būti savarankiškas, kuo anksčiau išmokti mažiau trukdyti tėvams. Turėtų valgyti tam tikru periodiškumu – ir ne dažniau, išmokti miegoti vienas savo lovytėje, atsibudęs turėtų išmokti pažaisti pats su savimi, tai yra būti vienas ir netrukdyti tėvams gyventi savo gyvenimo.

Kai atliekamas tyrimas su jau paaugusiais 5–6 metų vaikais, rezultatai sukrečia: vaikai praleidžia su tėvais 7 minutes per dieną. (Mes mamos klausėme viena kitos, kaip šis laikas buvo apskaičiuotas, juk vien nuprausti vaiką ryte – vakare užtrunka ilgiau...) Kai susiduriame su problemomis – prastais tėvų – vaikų santykiais, kai vaikai išeina į gatvę ir atsisako bendrauti su tėvais, tada jau keliamas klausimas, kodėl taip atsitiko ir ką dabar daryti?

Tad mes savo centre labai daug dėmesio skiriame pirmiesiems vaiko gyvenimo metams. Prieraišios tėvystės esmė – santykio tarp tėvų ir vaikų kūrimas, siekis, kad tas santykis būtų pagrįstas meile ir abipuse pagarba. Kad būtų patenkinami visų pirma svarbiausi vaiko poreikiai, o tik tada kalbama apie tai, kad jis galėtų tapti savarankiškas, kai jau tvirtai tiki tėvais, yra užmezgęs gerą santykį su jais. Tik paskui vaikas gali išeiti ir tapti savarankiškas, kiek jam tuo metu pagal jo amžių reikia. Kai jam vėl reikia tėvų globos ir pagalbos, jis vėl gali grįžti atgal. Šitas momentas, mano galva, yra labai svarbus.

Lietuvoje kol kas turime dar labai daug baimių ir dėl maitinimo, ir dėl nešiojimo, dėl miegojimo kartu su vaiku, dėl jausmų raiškos: jei vaikas rėkia, tai problema; jei pradeda rėkti viduryje prekybos centro, tėvai jaučia didžiulę gėdą...

Norime auginti sau patogų vaiką, o paskui nustembame, kad praėjus 10–15 metų susiduriame su tuo, kad nebėra tarp tėvų ir vaikų santykio.

Kaip prasidėjo jūsų centro veikla? Kaip kilo mintis įkurti kažką savo, juk užmojis tikrai nemenkas?

Taip, užmojis tikrai nemenkas. Viskas prasideda, kai pats pasigimdai vaikus. Kol jų neturi, tai pagrindinė literatūra, kalbanti apie vaikų auklėjimą, tavo paties patirtis, įgyta matant savo šeimos, giminės praktiką, neskatina susimąstyti, atrodo, kad viskas taip ir turi būti.

Kai gimė mano pirmasis vaikas, aš pati galvojau, kad gal ir žindyti jį nelabai gerai, gal ir miegoti turėtų atskirai, juk jeigu užgulsiu... ir nešioti gal nebūtina, juk visi tvirtina, kad daug patogiau naudotis vežimėliu... Tačiau augindama savo pirmagimį supratau, kad daugelis dalykų man tiesiog netinka: man daug ramiau, kai turiu vaiką šalia savęs naktį, kad vežimėlis labai nepatogu – gyvenau trečiame aukšte ir nebuvo lengva nešioti jį aukštyn žemyn kas kartą, o žiemą dar per pusnis stumtis... Nešioklėje nešiojant vaikelį gyventi galima daug lengviau ir patogiau, mama gali daug daugiau kur nukeliauti ir daugiau nuveikti. Šie dalykai dėstėsi pamažu. Tai, kaip vaiką auginu, kur jį guldau, kaip nešioju ar vežioju – tai keičia mano santykį su vaiku.

Prieš devynerius metus, kai tapau motina, man labai trūko bendravimo su kitais žmonėmis. Sakyčiau, kad mažamečių motinos yra tam tikra socialinės atskirties grupė. Mama priversta sėdėti namuose, negali išeiti niekur į viešą erdvę, nes tai – nepriimta. Apskritai yra tikima, kad kūdikėlių vieta – namuose. Pamenu, kai vasarą keliaudavau į miestą, biblioteką ar pasivaikščioti, pati stebėjausi, kodėl nėra daugiau vaikų, kilo klausimas: kurgi jie? Kur mamos su mažais vaikais? Viena draugė man atsakė: „Taigi, parkuose. Būti mieste, parduotuvėse yra nesveika ir pavojinga kūdikiui.“

Šis dalykas man, kaip socialinei darbuotojai, parodė, kad mamos yra kaip socialinės atskirties grupė ir ypač mamoms, kurios yra visiškai izoliuotos, dėl bendravimo stokos ir vienišumo jausmo kyla psichologinių problemų. Dėl pirmo vaiko neretai kyla abejonių: ar tu esi normali? Ar tai, kas vyksta su tavimi ir tavo vaiku yra normalu?

Visų šių pastebėjimų paskatinta supratau, kad būtų labai gerai turėti grupę, į kurią mamos galėtų susiburti, pabendrauti. Ji turėtų veikti ne vakare, juk tuomet iš darbo grįžta tėtis ir visi kiti „normalūs“ žmonės.

Gal prieš ketverius metus Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centre su grupe bendraminčių įkūrėme Mamų klubą. Jis ir toliau gyvuoja, prisijungė labai daug mamų, įkūrėme elektroninę konferenciją, per kurią mamos labai aktyviai bendrauja, tačiau gyvi susitikimai vis tiek yra kur kas daugiau.

Mamų daugėjo, tad kilo mintis susitikti ne tik kartą per savaitę, atsirado temų, kuriomis norėjome pasidalyti su kitomis mamomis ir jau nebepakako apsiriboti Mamų klubu. Taip šią vasarą įsteigėme Prieraišiosios tėvystės centrą.

Kaip centras veikia? Ką siūlo?

Dažnai žmonės klausia, kas mus remia finansiškai. Turiu pasakyti, kad mes, keturios mamos, šią įstaigą pradėjome savo lėšomis. Sakėme, jeigu matysime, kad poreikis tikrai yra, tuomet išsilaikysime iš to, ką mamos palieka už veiklas, kurias siūlome.

Mamų susitikimo grupė ir rankdarbių grupelė yra nemokamos. Organizuojame taip pat ir įvairias paskaitas bei užsiėmimus, kuriuose mamos gali būti su vaikais. Ne tai, kad vaikai atskiriami kitoje patalpoje, bet viskas vyksta kartu. Tai svarbu, juk mamos dažnai neturi galimybės palikti vaikų dieną.

Kas jus įkvepia šiame darbe? Kokiais principais remiatės?

Termino „Prieraišioji tėvystė“ autoriai yra amerikiečiai Martha ir Williamas Searsai, aštuonių vaikų tėvai ir daugelio knygų, kurios apima ne tik asmeninę šeimos patirtį, bet ir profesines žinias (W. Searsas yra pediatras, M. Sears – slaugė), autoriai. Pati prieraišumo samprata remiasi viena iš psichologijos teorijų, kurios autorius yra Johnas Bowlby, ir bendrosios raidos psichologijos dėsniais.

Prieraišiosios tėvystės pradininkai yra suformulavę aštuonis savo veiklos principus. Pirmiausia – sąmoningas pasiruošimas nėštumui, paskui – maitinimas su pagarba, tai yra apskritai šeimos mityba, trečia – jautrus reagavimas į vaiko poreikius: čia svarbu žinoti, kad kuo mažesnis vaikas, tuo greičiau jo poreikiai turi būti patenkinti. Juk naujagimio poreikiai ir 5 metų vaiko poreikiai turėtų būti skirtingai vertinami. Kūdikio poreikius gali atidėti keletą minučių, o 5 metų vaikas gali palaukti ir pusvalandį, kol mama paruoš pietus, nes jau gali suprasti.

Ketvirta – lytėjimas ir jausmų raiškos mokymasis; penkta – saugus miegas; šešta – nuolatine meile pagrįsta priežiūra; septinta – pozityvus auklėjimas, kuris padėtų vaikui ugdyti sąžinės jausmą, paremtą vidine savikontrole ir atjauta kitiems. Auklėjimas, anot prieraišiosios tėvystės, – tai empatija, meile ir pagarba pagrįstas ryšys tarp tėvų ir vaikų, kuriamas bendraujant ir kartu ieškant sprendimų.

Paskutinis principas teigia, kad svarbiausia – visos šeimos darna. Nėra taip, kad vaiko poreikiai yra aukščiau visos šeimos. Tiesa, kažkurį laiką, tarkim, dėl naujagimio tenka paaukoti kai kuriuos savo poreikius. Kartais mamos sako, jog nieko daugiau nedarančios, tik žindančios vaikelį, keičiančios vystyklus ir neturinčios kada net sau valgyti pasidaryti. Taip gali būti keletą pirmųjų mėnesių kol mama išmoksta apsieiti su vaiku ir kol jo poreikiai pasikeičia. Tačiau vaikelis greitai auga ir antrą-trečią mėnesį jo poreikiai – kitokie, mama jau randa daugiau laiko sau. Tuo laikotarpiu šeimai reikia daugiau pagalbos, ypač jeigu yra daugiau vaikų. Tad labai džiugu, kad Lietuvoje turime atostogas tėčiams – tai tikrai labai didelė parama mamoms prisitaikymo laikotarpiu, kuris gali būti labai keblus.

Kaip įsivaizduojate savo misiją? Ar nėra taip, kad Prieraišiosios tėvystės centras sukuria tam tikras šiltnamio sąlygas, kurias sunku vėliau rasti aplinkoje?

Mūsų tikslas nėra sukurti tam tikras šiltnamio sąlygas, bet įteikti tėvams įrankius, kurių padedamos šeimos galėtų toliau gyventi šiuolaikinėje visuomenėje. Per prieraišų santykį, užmegztą su savo vaikais, keistų ir visuomenės santykį su vaikais.

Jei manoma, kad vaikai privalo likti namuose, tai ir visuomenė yra atitinkamai pritaikyta. Panašiai kaip su neįgaliaisiais, kurie ilgai buvo visiškoje atskirtyje, o dabar yra visiškai normalu įrengti specialius laiptelius, keltuvus ir pan. – jie vis labiau integruojami į visuomenę. Sakyčiau, tas pat atsitinka ir su vaikais, kūdikiais. Kol jie būna tik namuose, tol niekam nerūpi sukurti aplinką, kur motina su vaiku galėtų jaustis patogiai. Vaikams pritaikyta aplinka atsiranda tik darželyje – specialioje įstaigoje vaikams prižiūrėti.

Jei norime, kad šeima galėtų laisvai išeiti su vaikais, aplinka privalo pasiruošti priimti juos į savo tarpą. Labai smagu, kad „Akropolio“ prekybos centre atsirado motinos ir vaiko kambarys, ir kitose įstaigose gali pamatyti iškabą, jog čia galite pakeisti vystyklus ir pamaitinti vaikelį. Tačiau siekiamybė yra ne tiek atskiri kambariai vaikui pamaitinti, bet kad kiekviename tualete būtų vaiko vystymo lenta, kad nereikėtų eiti per visą prekybos centrą norint vaiką pervystyti. Mano svajonė, kad ir vyrų tualetuose jos būtų, kad ir tėčiai vis dažniau išeinantys su vaikais pasivaikščioti turėtų kur pakeisti jiems vystyklus.

Vaikams paaugus, kartais iškyla išties keistų klausimų: ar berniuką mama turėtų vestis į moterų tualetą, o tėtis mergaitę į vyrų? Gal turėtų būti patalpa, kur užeiti galėtų visa šeima? Mamos ir vaiko kambarys galėtų vadintis tiesiog šeimos kambariu.

Kalbino Saulena Žiugždaitė

Tekstas remiamas iš  lėšų, skirtų Nacionalinės demografinės politikos strategijos šeimos gerovės 2010 m. priemonių plano įgyvendinimui.

„Prieš keletą metų, kai pati buvau neseniai pagimdžiusi dukrelę, galvojau, kaip galėčiau sportuoti, atgauti turėtas figūros linijas ir tuo pačiu nepalikti vaikelio. Tuomet ir kilo mintis, kad galima sportuoti kartu su mažyliu. Dabar ši idėja sėkmingai įgyvendinta sveikatingumo klube „G7 sportas“. Mamytės čia sportuoja, stiprina ryšį su mažyliu ir susidraugauja su kitomis mamomis“, – teigė sveikatingumo klubo „G7 sportas“ trenerė ir kineziterapeutė Agnė Stanienė.

Per treniruotes daugiausia dėmesio skiriama mamoms. Kilnodamos vaikelius jos atgauna buvusias iki nėštumo figūros linijas ir po truputį sustiprina kūną. Mažyliai visada būna šalia mamų, o jos treniruotės eigoje vaikeliams daro kineziterapijos pratimus. Tokios treniruotės tvirtina mamos ir vaiko ryšį.

Pasak A. Stanienės, kai kurios mamos nuogąstauja, kad treniruotės po gimdymo joms bus per sunkios. Tačiau fizinių pratimų krūviai didėja pamažu: pradinėse treniruotėse taikomi lengvučiai Kėgelio pratimai, toliau mankšta ir kineziterapija, o vėliau atliekami aerobikos pratimai ir treniruotė intensyvėja.

„Mamos ir vaiko“ treniruotėse lankosi net ir metų neturintys vaikai. Jauniausiam treniruočių lankytojui yra trys mėnesiai.

Sveikatingumo klubas „G7 sportas“ kviečia mamytes nemokamai išbandyti „Mamos ir vaiko“ treniruotes, kurios vyksta pirmadieniais ir trečiadieniais 12 val. Antakalnyje, Grybo g. 7.
 
Taip pat mamos vaikučius gali palikti prie sporto klubo įsikūrusioje mokyklėlėje visai šeimai „Linksmosios strazdanėlės“. Mokyklėlėje veikia meninė studija ir žaidimų kambarys, kuriame galima palikti mažylius (nuo 1 metų) kol tėvai sportuoja. Meninė studija atvira vaikams nuo 4 mėn. iki 18 m., čia kartą per savaitę vyksta muzikos, dailės, teatro, judesio, jogos, fleitos, fortepijono bei mušamųjų užsiėmimai. Šiuo metu lankytojams taikomos ženklios nuolaidos bei kviečiama nemokamai išbandyti žaidimų kambarį.

Pabandykite suvaidinti savo mažyliui, kad jo mėgstamas meškiukas ar lėlė tampa gyvi – pasivaikščiokite, nuneškite į lovą, šokinėkite per kambarį. Įtraukite į jo kasdieninę veiklą – pasodinkite prie vaiko staliuko, uždėkite seilinuką ir maitinkite. Kalbėkite apie tai, ką jūs darote. Tai padės girdėti aiškiu žodžius ir suprasti kalbą. Pavaizduokite nuotaikas: žaislas laimingas, po to liūdnas. Tai padės sužinoti ir įvardinti jausmus ir emocijas, taip pat plėtoti vaizduotę. Galima pavaidinti, kad klausotės, ką Jums į ausį sako „gyvas“žaislas ir tai perduoti vaikučiui. Pvz., meškutis sako, kad Tave myli ir nori apsikabinti :) Pabandykite! Tai išties suteiks daug gerų emocijų. Dar visapusiškiau pažinsite savo žmogelį!

• Stump ir trauk
Jei jūsų vaikas dar tik pradeda vaikščioti įsikibęs, padėkite Jam tai padaryti ką nors stumiant ir traukiant. Naudokite kilnojamus daiktus, pvz., didesnę dėžę, pilną minkštų žaislų. Nuolat stebėkite ir, jei reikia, prilaikykite. Tada lėtai patraukite dėžę į savo pusę ir paskatinkite vaikutį žengti į priekį. Netrukus jis ims stumti, o jūs švelniai traukite. Tai sukurs pasitikėjimą savimi, kad drąsiau pradėti žengti  tuos sunkius pirmuosius žingsnelius.

• Suplokime linksmai
Paimkite mažiuką už rankyčių (jei jis dar neploja savarankiškai) ir plokite kartu. Atsisėskite prieš vaiką ant grindų ar pasisodinkite ant kelių, ir dainuokite daineles, kaip „Katu katu katučiu“. Tai praturtins kalbos įgūdžius, taip pat rankų judesių koordinaciją.

• Kas čia slepiasi?
Jūsų vaikučiui tikrai patiks šis paprastas slėpynių žaidimas. Būkite kūrybinga ir su jumoro jausmu! Atsikėlus ryte pasislėpkite po lova; vonioje naudokite didelį rankšluostį ir pan. Kad būtų dar linksmiau, pasislėpus, iškiškite ranką ir švelniai lieskite klausdami: „Ar tai Tavo kojytės?“, „Ar tai Tavo rankytės?” ir pan. Toks žaidimas parodo ir leidžia geriau suvokti realybę: jei nematai, tai nereiškia, kad to nėra. Kai nešate iš vonios išmaudytą vaiką, uždenkite rankšluosčiu, kad vaikas nematytų. Tai irgi bus atradimas, kai susivoks, kad jau yra kitoje vietoje!

Parengė VšĮ Mamų menė

http://mamumene.lt/

Ką tik pirmą kartą pagimdžiusios moterys, kurios galvoja, kad būtinai tūrės būti puikios motinos, labiausiai rizikuoja susirikti pogimdymine depresija.

Naujojo tyrimo rezultatai atskleidė, kad dažniausiai pogimdyminė depresija suserga tam tikras tipas perfekcionistų, kurie jaučia, kad kiti tikisi juos būsiant tobulais.

Kaip tyrimą pristato portalas „Live Science“, mokslininkai norėjo iš

siaiškinti, kaip perfekcionizmas paveikia moterų galimybes prisitaikyti prie gyvenimo po gimdymo. Tyrimo metu 100 moterų iš Toronto (Kanada) buvo išdalintos anketos su klausimais apie perfekciozimo tipus bei depresiją.

Stipriausias ryšis tarp perfekcionizmo bei pogimdyminės depresijos aptiktas tarp tų motinų, kurios su perfekcionizmu kovojo apsimesdamos, kad tai nėra problema.

Kaip teigia tyrimui vadovavęs psichologijos profesorius Gordonas Flettas iš Yorko universiteto Kanadoje, yra tokių pirmą kartą pagimdžiusių motinų, kurios – nors ir jaučiasi prastai – sugeba labai gerai apsimesti, kad viskas puiku ir net tobula. Dėl to artimiesiems ypač sunku pastebėti, kad moterys kenčia.

Pasak mokslininko iš Kandos, kuo greičiau mitas apie „tobulus tėvus“ bus išsklaidytas, tuo geriau taps patiems tėvams.

„Aš manau, kad naujiems tėvams ir motinoms reikia suprasti, kad jie neturi pakankamai daug patirties, ir kad nereikia būti tobuliems, kad neriekia būti absoliučiai geriausiais tėvais pasaulyje.   Reikia įsijausti į tėvų vaidmenį, stengtis būti gerais tėvais ir to, ką galite, užtenka“, – sakė G. Flettas.

Psichologai teigia, kad problemą, net jei ji gerai užmaskuota, vis dėlto galima pastebėti: sergantieji daug ką pagerina dirbtinai, per daug dažnai teigia, kad nėra jokių problemų.

Pasak mokslininko, kuris savo tyrimą šią vasarą pristatė Psichologijos mokslo asociacijos suvažiavime Bostone (JAV), situaciją galima taisyti jei motinos apie problemas kalbės „realistiškais“ terminais.  

Pasak tyrėjų, kūdikiai greičiau reaguoja į ritmą ir muzikos tempą, šiuos dalykus įsisąmonina greičiau už kalbą. 

Kaip praneša portalas „Live Science" tyrėjai, stebėję 120 kūdikių, kurių amžius buvo nuo 5 iki 24 mėnesių, linkę manyti, kad žmonės gimsta turėdami polinkį judėti ritmiškai ir reaguoti į muziką.

„Mūsų tyrimo rezultatai rodo, jog ritmas labiau nei bet koks kitas muzikos komponentas, pavyzdžiui melodija, kūdikiams palieka didžiausia įspūdį“, – cituojamas Jorko universiteto (D. Britanija) psichologas Marcelas Zentneris.  

„Mes taip pat aptikome, kad kuo geriau vaikams pavykdavo savo judesius suderinti su muzika, tuo labiau jie šypsojosi“, – pridūrė mokslininkas.  

Tyrinėdami mokslininkai kūdikiams leido klasikinę muziką, ritmiškas melodijas. Be to, mokslininkai paprašė, kad tyrimo rezultatus – kaip gerai kūdikiai savo judesius derina su muzika – padėtų apibendrinti profesionalios baleto šokėjos. Nors eksperimentų metu kūdikiai sėdėdavo ant tėvų kelių, tačiau jiems – kad negirdėtų muzikos – buvo uždėtos specialios ausinės.

Pasak tyrėjų, kūdikiai, reaguodami į muziką (priešingai nei į žmogaus balsą), judino rankas, kojas, pėdas, liemenį ir galvą.

Dr. Eglė MARKŪNIENĖ
KMUK Neonatologijos klinikos vadovė

Susimąstykime, kiek kartų per dieną mes liečiame artimą žmogų vyrą, žmoną, vaikus. Paprastas rankos paspaudimas ar švelnūs apsikabinimai susitinkant ir atsisveikinant, bučinukai, galvos paglostymai. Visa tai taip natūralu ir kasdieniška, kad dažnai viso to net nebepastebime.

Psichologai nustatė, kad suaugusiam žmogui, kad jis gerai jaustųsi, reikia bent 20 kartų per parą būti paliestam artimo žmogaus. Vaikams, kuo jie mažesni, tuo šis poreikis stipresnis. Kūdikis nurimsta vos tik mama ar tėtis jį paima ant rankų, jau paaugęs mažylis vis tiesia rankutes ir prašosi priglaudžiamas. Dar ir dabar kartais tenka iš suaugusių žmonių išgirsti patarimą: „Neimk vaiko per dažnai ant rankų, pripras.“ Toks požiūris buvo labai populiarus prieš keliolika metų. Net ir knygose apie vaikų auginimą būdavo patariama palikti kūdikį vieną paverkti ir jokiu būdu neimti ant rankų, kad neišleptų, nepriprastų. Taip ir lieka neaišku, prie ko tas mažylis turėtų nepriprasti. Meilė, artumas, saugumas, pasitikėjimas savimi ir savo artimu... Kažkam atrodė, kad tai ydos, nuo kurių vaiką reikia saugoti nuo kūdikystės.
           
Vaiko gera savijauta priklauso nuo to ar jis jaučiasi mylimas. Turbūt kiekviena mama ar tėtis patvirtins mylintys savo vaikelį. Tačiau ar mažylis tikrai jaučia tą meilę, ar sugebame ją parodyti taip, kad vaikas suprastų. Jei suaugę žmonės vienas kitą geriausiai supranta iš pasakytų žodžių, tai vaikams svarbesni visai kiti dalykai. Vaikas jaučiasi mylimas kai patenkinami jo poreikiai jausti prisilietimą ne žaislo, kad ir koks švelnus jis būtų, o mylimo žmogaus. Girdėti ne radiją, o mamos ar tėčio balsą. Matyti ne televizorių, o mylinčias akis, veidą. Užuosti ne nikotiną ar dezodorantą, o mamos ar tėčio kvapą. Jausti ne čiulptuko gumos, o mamos pieno skonį.

Pagrindiniai žmogaus pojūčiai yra lytėjimas, uoslė, klausa, rega. Kuo kūdikis mažesnis, tuo labiau išreikšti jo lytėjimo pojūčiai. Per lietimą mažylis geriausiai pažįsta jį supantį pasaulį ir priima jį kaip draugišką ir saugų arba ne. Vos gimęs kūdikis saugiausiai jaučiasi ant mamos krūtinės, visu savo kūneliu jausdamas jos šilumą ir širdies plakimą. Kiek ūgtelėjusiam vaikučiui geriausiai galima patenkinti lietimo poreikį jį kasdien masažuojant. Dažnai galima išgirsti mamytes sakant, kad jos savo mažylį patiki masažuoti profesionaliai masažistei, nes tik ji tą geriausiai moka daryti. Bet vaikučiui daug svarbiau jausti jūsų rankas ir artumą nei profesionalius judesius. Tik tais atvejais, kai mažylis turi rimtesnių sveikatos problemų, reikalinga kvalifikuota masažistė. Sveiką vaikelį kiekviena mamytė be vargo gali masažuoti pati. Per lytėjimą jūs galite perteikti savo meilę, švelnumą, suteikti saugumo jausmą ir jūsų santykiai su vaikeliu taps artimesni, geriau suprasite vienas kitą. Niekada nevėlu pradėti masažą. Ar jūsų vaikelis naujagimis, ar jam jau keleri metai, masažas duos rezultatus iš karto ir jie tęsis ilgą laiką.         

Kūdikių masažavimo menas turi gilias tradicijas ir buvo praktikuojamas jau senovėje. Jo teikiama nauda yra įrodyta ir neginčijama. Tačiau šį skubėjimo laikmetį dažnai tėveliai pamiršta tokį paprastą ir abipusiai naudingą bendravimo su savo vaiku būdą.
         

NAUDA KŪDIKIUI

• suteikia malonių bendravimo su kūdikiu akimirkų
• skatina pasitikėjimą tėvais
• pagerina virškinamojo trakto veiklą ir maisto virškinimą
• padeda normalizuoti raumenų tonusą
• pagerina kraujo cirkuliaciją
• įtakoja limfos tekėjimą ir sustiprina imunitetą
• pagerina neurologinį vystymąsi
• padeda kūdikiui giliau ir kiečiau miegoti
• pagerina kai kurių hormonų išsiskyrimą (pvz. augimo hormono), todėl stimuliuoja kūdikio augimą ir vystymąsi
• sumažina streso hormono kortizolio lygį
• gali sumažinti įvairios prigimties skausmą (dantų dygimo, pilvo dieglių, dujų kaupimosi žarnyne)
• pagerina deguonies ir maisto medžiagų patekimą į ląsteles
• suteikia viską ko reikia tėvų ir kūdikio artimam ryšiui susidaryti: akių kontaktą, lietimo pojūtį, balso ir kvapo pojūtį. Sukuriamas artimas ryšys tarp kūdikio ir tėvų, kuris išlieka visą gyvenimą
• per odą stimuliuojamos visos organizmo sistemos. Natūralus atsakas į įgimtą lietimo poreikį sukelia teigiamus jausmus, gerai veikiama centrinė nervų sistema, gerėja smegenų vystymasis
• švelnūs pratimai įtakoja lankstumo ir koordinacijos vystymąsi
• sustiprina ypač svarbų kiekvienam kūdikiui akių kontaktą.

          
NAUDA TĖVAMS

• masažas tampa nusistovėjusia dienos ritmo dalis, sukuria ramybę, atsipalaidavimą ir poilsį ir tėvams ir vaikui
• padeda tėvams pasijusti pasitikinčiais savimi
• suteikia tėvams galimybę pabūti su vaiku, skirti savo laiką tik jam. Tai ypač svarbu jei šeimoje yra vyresnių vaikų
• kasdieninis masažas padeda atsipalaiduoti ir pailsėti ne tik vaikui, bet ir tėvams
• stiprina prisirišimą prie savo kūdikio, sudaro galimybę pabendrauti su juo
• padeda tėvams geriau suprasti kūdikio kūno kalbą

ILGALAIKĖ NAUDA

• formuoja stiprų ryšį, pagrįstą meile, tarpusavio supratimu ir atviru bendravimu tarp tėvų ir vaikų
• palengvina saugumo, pasitikėjimo savimi, pagarbos jausmų formavimąsi
• sąlygoja optimalų fizinį ir emocinį vystymąsi
• moko valdyti emocijas, susitvarkyti su stresu, atsipalaiduoti
• padeda tėvams perprasti vaiko kūno kalbą.

 Kad masažas kūdikiui teiktų ne tik malonumą, bet ir įvairiapusę naudą, reikia šiek tiek žinių ir įgūdžių.

Rita Blažienė - licencijuota vaikų ir fizinės medicinos ir reabilitacijos slaugytoja

www.sveikapradzia.lt

Vaiko gimimas registruojamas tėvams pasirinkus, t.y ten kur vaikas gimė arba vieno iš tėvų gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigoje per tris mėnesius nuo vaiko gimimo.  

Jei Lietuvos Respublikos piliečio vaiko gimimas jau įregistruotas kitos valstybės institucijoje, jo tėvai turi teisę gimimą perregistruoti betkuriame Lietuvos civilinės metrikacijos skyriuje arba Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje. Jums reikės pateikti kitos valstybės institucijos išduotą gimimo liudijimo kopiją, nustatytąja tvarka patvirtintą (jeigu reikia - legalizuotą) ir išverstą į lietuvių kalbą.

Dokumentai reikalingi registruojant vaiką:

• pateikiamas medicinos įstaigos išduotas pažymėjimas, kuriuo patvirtintas vaiko gimimo faktas ir laikas.
• Kartu pateikiami abiejų tėvų pasai ir santuokos liudijimas ar motinos pasas (kai motina nėra susituokusi su vaiko tėvu).
  

Keletas išskirtinių pastebėjimų:

• Kai vaiko tėvai nesusituokę, pateikiami pasai ar juos atstojantys asmens dokumentai ir nustatytąja tvarka notaro patvirtintas tėvų prašymas dėl tėvystės pripažinimo.

• Jei vaiko tėvai susituokę ir jų pavardės bei tautybė vienodos, vaikui suteikiama tėvų pavardė ir tautybė. Vardas (du vardai) suteikiamas tėvų susitarimu. Tėvams nesutarus dėl vaiko vardo ar pavardės (kai tėvų pavardės skirtingos), vaiko gimimo registravimas atidedamas tol, kol tėvai nepateiks teismo nutarties suteikti vaikui vardą (pavardę).

• Jei vaikas gimė praėjus ne daugiau kaip trims šimtams dienų nuo tėvų skyrybų pradžios arba po santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo, ar po vyro mirties, vaiko tėvu įrašomas vaiko motinos buvęs sutuoktinis.

• Jei vaikas gimė išsituokusiai motinai po santuokos pabaigos nepraėjus trims šimtams dienų, tačiau pateiktas teismo nutartimi patvirtintas vaiko motinos, buvusio sutuoktinio ir vyro, pripažįstančio save vaiko tėvu, bendras pareiškimas, vaiko tėvu įrašomas vyras, pripažįstantis save vaiko tėvu.

• Jei vaiko motina nėra susituokusi su jo tėvu ir jei tėvystė nepripažinta ir nenustatyta, vaikui suteikiama motinos pavardė, tautybė ir jos nurodytas vardas. Duomenys apie motiną įrašomi remiantis jos pasu ar jį atstojančiu asmens dokumentu,  tačiau duomenys apie vaiko tėvą nėra įrašomi.

Kai įregistruosite vaiko gimimą, bus išduodams vaiko gimimo liudijimas. Turintiems vaiko liudijimą Jūs turėsite teisę į pašalpą.

Pagrindinės PSO rekomendacijos:
- duoti kūdikiui tik krūties pieną iki 6 mėnesių, nes tai geriausiai apsaugo kūdikį nuo infekcinių ligų, viduriavimo, brandina visas organizmo sistemas ir visiškai patenkina energijos poreikį;
- duoti papildomą maistai nuo 4 mėnesių rekomenduojama tik tuo atveju, jei nežiūrint dažno žindymo kūdikis nebepriauga svorio ir labai greitai išalksta lyginant su prieš tai buvusiu svorio prieaugliu ir žindymo dažniu;
- žindyti iki dviejų metų ir ilgiau iki kūdikis atsisakys pats;
- pradėjus duoti papildomo maisto tęsti žindymą tuo pačiu dažniu kaip ir iki tol (pagal kūdikio poreikį);
- papildomas maistas turi būti turtingas kalorijomis ir vertingomis maisto medžiagomis, švarus ir saugus, lengvai paruošiamas iš šeimos maisto ir naudojami vietiniai, o ne egzotiniai produktai (ypač ne miltelių ar konservuotos košės iš pakelių ir pan.);
- pradėti duoti papildomą maistą tris kartus per dieną 6-7 mėn. amžiaus kūdikiams ir dažninti iki 5 kartų 12 mėn. amžiuje. Pradžioje duoti tik 1-2 arbatinius šaukštelius, didinti pagal vaiko apetitą;
- sudominti vaiką maistu, kai yra maitinimosi laikas;
- indai ir stalo įrankiai duodami vaikui turi būti švarūs;
- maitinti tik šaukšteliu iš puodelio ar lėkštės. Neduoti iš buteliuko skysto papildomo maisto (košių);
- jei paruoštas papildomas maistas nelaikomas šaldytuve, sumaitinti jį per dvi valandas nuo pagaminimo;
- kūdikiui sergant ar tuoj po ligos, jį žindyti dažniau nei paprastai ir duoti po truputį papildomo maisto;
- po ligos skatinti kūdikį valgyti per kiekvieną maitinimo laiką ir tiek, kiek jis gali suvalgyti. Tęsti tol, kol vaikas atauga ligos metu prarastą svorį ir vėl gerai pradeda augti;
- stebėti vaiko sveikatos būklę, raidą ir svorio prieauglį. Kiekvieną kartą apsilankius pas sveikatos darbuotoją aptarti jo maitinimo praktiką.
 
Kas yra papildomas maitinimas?

Papildomas maitinimas - tai maitinimas kūdikio kitu maistu ir tęsiant žindymą. Kitas maistas nei motinos pienas vadinamas papildomu maistu. Papildomo maitinimo metu vaikas palaipsniui pripranta prie šeimos maisto. Šio laikotarpio pabaigoje (paprastai antrų gyvenimo metų pabaigoje), motinos pienas pakeičiamas šeimos maistu, bet kūdikis gali norėti dar žįsti iš krūties nusiraminimui, geros savijautos palaikymui.

Kaip jau buvo minėta maistą galima ruošti specialiai kūdikiui, bet galima įprastą šeimos maistą modifikuoti. Šeimos maistą būtina praturtinti apgalvotai, pridedant kūdikiui reikalingų maisto medžiagų, keičiant jo konsistenciją. Pvz. pridėti gabaliuką morkos, mango ar apelsino ir praturtinti patiekalą A vitaminu, ar gabaliuką kepenų - praturtinti geležimi. Gabaliukas sviesto, margarino padidins kalorijų (energijos) kiekį, esantį paruoštame šeimos maiste.
 
Kodėl kūdikiui reikalingas papildomas maitinimas?

Augant kūdikiui, jis tampa vis judresnis ir aktyvesnis. Pasiekiamas toks amžius, kai vien tik motinos pienas nebeužtikrina mitybinių vaiko poreikių. Taigi, papildomas maistas reikalingas tam, kad užpildytų skirtumą tarp vaiko mitybinio poreikio ir maisto medžiagų, gaunamų su motinos pienu. Jei šis skirtumas laiku neužpildomas, kūdikio augimas sulėtėja arba visai sustoja. Tačiau nepamirškite, kad kiekvienas vaikas turi individualų augimo tempą. Galima sutikti mažučius, bet labai gerai, sveikai atrodančius vaikus, kurie netelpa į įprastas augimo kreives. Taigi, jiems reikalingas mažesnis energijos kiekis, užtikrinantis jų augimą ir raidą, bei aktyvumą, o kai kurie vaikai gali turėti didesnį kalorijų poreikį nei didžioji dauguma vaikų, bet jie nebus nutukę. Sudėtingiausia papildomo maisto pagalba užtikrinti energijos (kalorijų), geležies, cinko ir vitamino A poreikio skirtumą.
 
Kada pradėti duoti papildomą maistą?

Kaip jau buvo minėta, iki šešių mėnesių pilnai pakanka motinos pieno. Šeši mėnesiai tai amžius, kai burnos nervai ir raumenys jau pakankamai subrendo ir kūdikis jau gali kąsti, kramtyti ir gromuliuoti. Iki keturių – šešių mėnesių kūdikiai negali pakankami gerai kontroliuoti liežuvio judesių, išstumti maisto, kuris jam nepatinka. Patekusį maistą dažniausiai jis gali tik nuryti. Po ketvirto-šešto mėnesio jis jau gali liežuviu išstumti lauk maisto perteklių ar nepatinkantį jam maistą, efektyviai gromuliuoti, išlaikyti maistą burnoje, pradeda daugiau gamintis seilių ir maisto virškinimui reikalingų fermentų ypač amilazės, kuri jau burnoje pradeda skaldyti angliavandenius (krakmolą). Dažnai jau pasirodo pirmieji dantukai, kaip ženklas, jog kūdikio organizmas ruošiasi tiršto papildomo maisto gavimui. Pradeda kišti į burną daiktus, domisi naujais skoniais, maistu ant šeimos stalo. Ypač svarbu jog tuo laiku kūdikių fermentinė ir virškinimo sistema yra pakankamai subrendusi priimti ir virškinti kitokį maistą nei motinos pienas.

Per anksti duotas papildomas maistas yra žalingas nes:

- mažyliui dar nereikia kitokio maisto. Be to kitas maistas užpildo skanduką ir vaikas rečiau bei trumpiau žinda iš krūties ir motinai pradeda gamintis mažiau pieno. Gaunat mažiau motinos pieno, tokio amžiaus vaikui nepilnai patenkinami mitybiniai poreikiai, o papildomas maistas šiuos poreikius užtikrina tik dalinai;
- didėja infekcinių susirgimų rizika, nes kūdikis mažiau gauna antiinfekcinių faktorių;
- didėja viduriavimo rizika, nes kitas maistas nėra toks švarus, kaip motinos pienas;
- motinos gali per greitai pakartotinai pastoti.

Pavėluotas papildomo maisto davimas žalingas nes:
- neužtikrinamas kalorijų (energijos ) ir mitybinių medžiagų poreikis;
- vaiko augimas ir raida sulėtėja;
- atsiranda prastos mitybos ar raidos sutrikimų dėl atskirų mitybinių faktorių trūkumo.
 
Koks papildomas maistas reikalingas kūdikiui?

Geras papildomas maistas turi būti:
- turtingas kalorijomis, mikroelementais (ypač geležimi), cinku, kalciu, vitaminu A, C ir foliatais;
- švarus ir saugus;
- be patogeninių organizmų;
- be žalingų chemikalų, toksinų, konservantų;
- be kaulų ar kitų aštrių bei kietų dalelių;
- ne per karštas;
- ne per sūrus, kartus, rūgštus ar aštrus;
- lengvai kramtomas;
- malonaus skonio, kad vaikas jį pamėgtų;
- pagamintas iš vietinių produktų;
- lengvai ruošiamas;
- ne per skystas ar tirštas.

Norint paruošti tinkamos konsistencijos košę, ji verdama nedideliame kiekyje vandens gana tiršta, po to skiedžiama ištrauktu iš krūties motinos pienu (jei motinos pieno neįmanoma gauti – mišiniu). Praskiedžiama tiek, kad pavertus šaukštelį košė iš jo neišbėgtų, o apvertus šaukštelį – tuoj pat iškristų, nereiktų šaukštelio purtyti, kad iškristų.

Per skysta košė ar šeimos sriuba kūdikiams ir mažiems vaikams iki 3-5 metų netinka, nes jų skrandukas yra tik apie 200 ml talpos. Norint patenkinti bent minimaliai kūdikio energijos poreikį, jam reiktų suvalgyti dvi dideles lėkštes skystos košės ar sriubos.Tiek niekaip netilptų į mažą vaiko skranduką. Deja, vaikų darželiuose dažnai per pietus bandoma sumaitinti lėkštę sriubos, antrą patiekalą (pvz. kotletą su bulvių koše) ir dar išgerti stiklinę kisieliaus ar kito gėrimo. Pabandžius paskaičiuoti bendrą maisto tūrį paaiškėtų, kodėl auklėtojos skundžiasi vaikų nevalgumu ar išrankumu darželiuose.
 

Literatūra:
Complementaty Feeding. Family foods for breastfed children. WHO, 2000.
Dr. Eglė MARKŪNIENĖ
KMUK Neonatologijos klinikos vadovė

www.sveikapradzia.lt