Vienas garsiausių tyrinėtojų Deividas Perettas patvirtina šį faktą – jo teigimu, tėvo išvaizda yra reikšminga moters partnerio pasirinkimui, taip pat kaip vyro motinos vaizdinys svarbus šiam renkantis žmoną.

Rodos, mūsų tėvų veidų charakteristika yra tarsi pažymėta mintyse jau nuo vaikystės ir šie bruožai daro didelę įtaką ateityje renkantis partnerį.

Neseniai atliktas tyrimas rodo, jog dauguma vyrų yra vienodos ar panašios plaukų ir akių spalvos kaip partnerės tėvas. Paprastai tariant, jei moters tėvas yra mėlynakis blondinas, tikėtina, jog šios partneris bus taip pat mėlynakis blondinas.

Tačiau svarbios ne tik spalvos. Veido bruožai  yra tai, kas dažniausiai padaro kitą žmogų patrauklų mums. Tyrimo metu, palyginus susituokusių porų nuotraukas su jų tėvų tokio amžiaus nuotraukomis, pastebėtas didelis kartų panašumas. 

Beje, jei išsigandote minties žvilgtelėję į savo tėvus, nusiraminkite. Mokslininkų teigimu, viskas gana paprasta: jei būdami vaikai žavimės tėvų draugyste, meile, puikiai su jais sutariame – užaugę tiesiog nesąmoningai norime „perkelti“ gerus santykius į savo šeimą ar draugystę, todėl renkamės panašius partnerius.

Penktus metus veikiančios internetinės įspūdžio dovanų parduotuvės „LaisvalaikioDovanos.lt“ projekto vadovas Rokas Černiauskas teigia, kad užsienyje jau tapo įprasta jauniesiems dovanoti ne pinigus, o laisvalaikį, pramogas. Tuo tarpu Lietuvoje įspūdžio dovanos sparčiai populiarėja. Anot R. Černiausko, dovanodami voką su pinigais dažnai susimąstome, ar dovanojama pinigų suma tikrai atspindi mūsų jausmus artimiesiems. Kita vertus, laisvalaikio dovanos negali būti vertinamos pinigais. Šių dovanų vertė žymiai didesnė, juk  įspūdžiai ir emocijos išlieka visam gyvenimui.

Pasak internetinės parduotuvės projekto vadovo, „LaisvalaikioDovanos.lt“ pramogų asortimentas pasižymi didele įvairove, todėl čia dovanų rasite ir ramų, ir aktyvų poilsį mėgstančioms poroms. Tarp mėgstamiausių dovanų įsimylėjėliams – romantiški savaitgaliai su SPA procedūromis Druskininkuose, Birštone ar Labanore (kaina nuo 150 Lt), masažai (nuo 60 Lt), vyno, šampano degustacijos, šokolado fondiu (nuo 45 Lt), prabangūs rytietiški atsipalaidavimo ritualai (apie 250 Lt). Anot R. Černiausko, vis dažniau jauniesiems dovanojamos originalios aktyvios pramogos, kaip romantiška kelionė kanoja prie Didžiosios kopos Nidoje (119 Lt), naktinis pasiplaukiojimas jachta aplink Trakų pilį (120 Lt) arba skrydis oro balionu (iki 800 Lt).

Jei jauniesiems ieškote labai prabangios, išskirtinės dovanos, el. parduotuvėje „LaisvalaikioDovanos.lt“ galite įsigyti pramogų užsienyje, pvz., turą gondolomis žymiaisiais Venecijos kanalais ar vakarienę naktinių pramogų mieste Las Vegase. Internetinės parduotuvės projekto vadovas pasakojo, kad „LaisvalaikioDovanos.lt“  nuolat stengiasi papildyti savo dovanų asortimentą ypatingomis, dar negirdėtomis dovanomis, o artimiausiu metu žadama pardavinėti skrydį į kosmosą. Kiek ši pramoga kainuos, R. Černiauskas kol kas neišduoda.

Įspūdžio dovanų parduotuvėje „LaisvalaikioDovanos.lt“ pramogas įsigysite tokia pačia kaina, kokią tiesiogiai siūlo pramogų organizatoriai, be jokių papildomų antkainių.

Daugiau informacijos:

Rokas Černiauskas (LaisvalaikioDovanos.lt projekto vadovas)

Tel: +370 687 21847

El. paštas: rokas@laisvalaikiodovanos.lt

Apie pavyduliavimą žinoma nuo senų senovės. Dekartas tvirtino, kad pavydus žmogus iš pradžių prašo, paskui reikalauja ir pagaliau priverčia. Spinoza tą aistrą vadino neapykantos ir meilės mišiniu, V.Šekspyras – žaliaake pabaisa.

Šiuolaikinių psichologų požiūris į pavyduliavimą skiriasi. Vieni tikina, kad tai – jausminio sutrikimo reiškinys ir viena iš baimės formų, kiti mano, kad patologinis pavydo jausmas yra rimtos psichinės ligos požymis. Kad ir kaip būtų, bet gyventi su pavydžiu žmogumi labai sunku, o gana dažnai – ir neįmanoma. Juk pavydas skatina smulkmeniškumą, priekabumą, žiaurumą.

Pasak specialistų, posakis, kad be pavydo nėra meilės, neteisingas. Meilė – kuriamoji jėga, mylintys žmonės kupini jėgų ir ryžto – galėtų ir kalnus nuversti, ir jūras perplaukti. O pavydas viską naikina, griauna. Šis nesveikas jausmas apnuodija gyvenimą ir pačiam pavyduoliui, ir jo aukai.

Tikra meilė – altruistiška, nes stengiamasi, kad artimasis būtų laimingas, o pavydas – egoistiškas, t. y. norima užvaldyti kitą žmogų, paversti jį savo vergu. Be to, kankinamas pavydo žmogus neretai yra pavojingas – agresyvus viskam, kas, jo supratimu, kėsinasi į „nuosavybę“.

Kai kurie mokslininkai teigia, kad vyrai kur kas pavydesni nei moterys, tačiau pripažįsta, kad ir jos linkusios pavyduliauti.

Štai Vytautas pasakojo, kad žmona per dieną keliolika kartų skambina jam į darbą, jeigu tenka ilgiau padirbėti, kelia pavydo scenas, nors žino, kad tokios srities darbuotojams tai – neišvengiama. Į visas moteris, o ką jau kalbėti apie bendradarbes, ji žvelgianti kaip į varžoves, kurioms terūpi tik viena – suvilioti jos sutuoktinį. Kaip tvirtino Vytautas, kolegos iš jo atvirai šaiposi, dėl tokio nesveiko ir nepagrįsto įtarumo jis jaučiasi sugniuždytas. Pasak vyriškio, jeigu ne pavydo priepuoliai, žmonai nieko negalėtum prikišti – ji gera šeimininkė, rūpestinga motina, vaikams girdint kol kas nedrįsta jam priekaištauti dėl tariamos neištikimybės.

Vilma ir Robertas atsidūrė ties skyrybų slenksčiu. Moteris prisipažino daugiau nebegalinti kentėti. Jos gyvenimas su pavydžiu vyru virto tikru košmaru. Neduok Dieve, jei gatvėje pasisveikins pažįstamas ar ji linktelės galvą laiptinėje sutiktam kaimynui. Vyras kelias dienas tardys, kas čia toks, kodėl su ja sveikinasi, kodėl taip reikšmingai pažvelgė į kaimyną, o jis šyptelėjo, vadinasi, abu kažką rezga, o gal jau yra meilužiai. Kiekvieną jos gestą, žodį, šypseną svečiuojantis ar tiesiog apsiperkant Robertas vertina savaip. Nuolat tenka aiškintis, įrodinėti, teisintis. Tas liguistas įtarumas atšaldė meilę vyrui, namai tapo nebemieli, nors, atrodo, nieko netrūktų – materialiai Robertas šeimą aprūpina. Vilma pasidarė jautri, nervinga, ją nuolat kamuoja galvos skausmai. Nors dukra dar nedidelė, kenčia ir ji – kai tėvai aiškinasi santykius, mergaitė susigūžia kamputyje, o naktį šoka iš miego, verkia. Ne, Robertas nėra pakėlęs rankos prieš žmoną, bet, pasak Vilmos, tas psichologinis teroras smogia taip pat skaudžiai, kaip ir kumštis.

 Jausmų labirintai

Jei vedybiniai santykiai nepatenkina vieno iš sutuoktinių reikmių ir interesų, kitas, visa tai matantis ir suprantantis, jaučia prieštaringą jausmą – ir meilės, ir pavydo. Pavyduliaujančiajam atrodo, kad netinkamas jo partnerio elgesys yra nevykusios santuokos priežastis. Meilės santykiai pasidaro ne vieninga visuma, o dviejų sąjunga, kuriai gresia pavojus – trečias žmogus, ardantis jų ryšius. O tas trečias gali būti ir abstraktus asmuo. Pavyduolis kankinasi, bijo netekti partnerio, abejoja ir savo mylimuoju, ir pačiu savimi, ir savo dabartine padėtimi, ir tolesniu likimu.

Noras įsigyti, turėti, išsaugoti susijęs su pastangomis, o pavydus žmogus visai nenori stengtis. Pavyzdžiui, norint išlaikyti draugą, mylimąjį, pagaliau – vyrą ar žmoną, reikia ne pavyduliauti, bet patraukti, žavėti jį. O tai padaryti gali tik dvasinga asmenybė. Pavydus žmogus dažniausiai tų savybių neturi. Nors jis mano, kad myli, tačiau tai anaiptol nėra meilė, o siekimas kuo nors užpildyti savo vidinę tuštumą, abejotinomis priemonėmis kompensuoti baimės ir nesaugumo jausmą.

Mokslininkai išskiria dar vieną pavyduolių grupę – tų, kurie barnį pasitelkia kaip savotišką viagrą. Tai – erotinis pavydas, jis tapatinamas su seksualine prievarta. Tokiam pavyduliautojui ne taip svarbu, ar faktai tikri, ar išgalvoti – jį jaudina partnerio reakcija į priekaištus, ir tai jam tarsi seksualinis dopingas.

Yra ir tokių moterų, kurios nori priversti sutuoktinį pavyduliauti, nes mano, kad, abejodamas savo gyvenimo draugės jausmais ir matydamas kitų vyrų susidomėjimą, jis kaskart stengsis užkariauti jos širdį ir dar labiau mylės. Tačiau tai – žaidimas su ugnimi: galima skaudžiai nukentėti. Vyras ims įtarti, kad jo mylimoji lengvabūdė, pradės abejoti jos jausmų nuoširdumu – juk mylimo žmogaus stengiamasi neskaudinti. O abejonės pasėja nesantaiką. Santykiams atnaujinti reikia nemažai pastangų – visiems žinoma, kad daug lengviau griauti nei kurti.

Sociologai skiria keturias sutuoktinių pavydo rūšis. Tironiškas pavydo jausmas kamuoja užsispyrusius, savimi patenkintus, despotiškus, emociškai šaltus žmones. Jiems nesvarbūs kitų jausmai ir lūkesčiai, aplinkiniams jie labai reiklūs ir griežti. Todėl savo partnerio pavyduliauja netgi tada, kai tam nėra nė menkiausios priežasties. Tironiško pavydo apimtieji yra šventai įsitikinę, kad sutuoktinis priklauso tik jiems, jis negali turėti jokių savo pomėgių, draugų. Tad kitiems žmonėms nevalia rodyti net draugiško palankumo jo „nuosavybei“.

Kita rūšis – užgaulusis. Toks pavyduolis nepasitiki savimi, yra įtarus. Jam atrodo, kad kiekvienas tik ir taikosi suvilioti jo sutuoktinį. Iš musės išpučia dramblį – įprastas mandagumas, šypsena užgauliajam sukelia įtarimą, kad jo partneris neištikimas. Tada prasideda audringas santykių aiškinimasis.

Grįžtamasis pavydas – kai žmogus savo gyvenimo draugą vertina pagal save: jei aš neištikimas, toks ir tu esi. Šio pavydo rūšis gali gimti tada, kai sutuoktiniai, būdami atskirai, pavyzdžiui, komandiruotėje, kurorte, sanatorijoje, užmezga romaną, o grįžę į namus nesantuokiniais ryšiais pradeda įtarinėti partnerį. Jie bijo išdavystės, nes patys išduoda.

Patologinį pavydą dažnai jaučia žmonės, piktnaudžiaujantys alkoholiu, sergantys psichinėmis ligomis. Tai–rimtas sutrikimas, nes toks pavydas dažnai tampa kliedesiu, agresyvumu. Ištiktasis liguisto pavyduliavimo priepuolio gali padaryti sunkų nusikaltimą, todėl toks žmogus – socialiai pavojingas.

 Pavydo ištakos

Pavydas visada yra psichologinio sutrikimo požymis. Psichologai tvirtina, kad, sužinojus, kokia buvo žmogaus vaikystė, dažniausiai galima atsakyti, kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi. Juk jausmai prabunda labai anksti. Kūdikis skirtingai reaguoja į žmones, kurie juo rūpinasi, ir į tuos, kurie jam svetimi. Kai mažylį ant rankų paima tėvai, jis patiria teigiamus jausmus, kai jam nepažįstami žmonės – neigiamus. Vėliau tie jausmai vis labiau diferencijuojasi. Taigi pavyduliavimas dažniausiai formuojasi dėl neigiamų vaikystės išgyvenimų ir dėl to, kad vaikas buvo netinkamai auklėjamas.

Vaiko pavydo jausmas dažniausiai yra nesąmoningas. Pavydus mažylis neretai tampa agresyvus – įnirtęs laužo, trypia žaislus, įžeidinėja savo „konkurentus“. Toks pavydas gali sukelti vaikų nervinius sutrikimus.

Pavydas pavojingas ir tada, kai vaikas, norėdamas į save atkreipti dėmesį, apsimeta esąs silpnas, reikalingas globos. Jeigu tokia situacija tęsiasi ilgai, vaikas auga nervingas ir infantiliškas, o sukūręs savo šeimą iš sutuoktinio taip pat reikalauja besąlygiško dėmesio tik jam vienam

Australų psichoterapeutas Vanas Velda, daug metų tyrinėjas šeimos santykius, daro išvadą: daugelis pavydžių žmonių vaikystėje buvo hiperaktyvūs, jų tėvas ne itin pagarbiai elgėsi su savo žmona arba juos auginusi vieniša motina nelepino atžalos švelnumu. Sukūręs savo šeimą vaikinas ima kopijuoti tėvo elgesį, o mergina, kadangi jai trūko motinos meilės, nori, kad vyras visą savo dėmesį skirtų tik jai. Ir vieni, ir kiti, jei nesusivokia, kad griauna santykius, savo namus paverčia pragaru. Tačiau, pasak psichoterapeuto, negalima teigti, kad taip daroma tyčia ar norima išbandyti artimo žmogaus kantrybę – taip elgtis skatina vaikystės patirtis.

Pavydas gali išsikeroti ir tada, kai, atrodo, šeimoje puikūs santykiai, tačiau mažesniam vaikui skiriama kur kas daugiau dėmesio. Vyresnėlis pavydi savo broliukai ar sesutei, kad iš tėvų atėmė dar taip neseniai tik jam vienam skirtus jausmus. Tai pastebėję tėvai neturi leisti tam pavydui išsikeroti – negalima į šalį nustumti vyresnėlio, reikia sudaryti sąlygas vaikui pajusti, kad ir jis yra atsakingas už mažo šeimos nario auklėjimą.

Įtarumo šešėlis gali persekioti ir tą šeimą, jei vienas iš sutuoktinių vaikystėje ar paauglystėje išgyveno tėvų skyrybas – tėvas ar motina susirado kitą žmogų ir išėjo pas jį gyventi. Patyrusysis tokį smūgį ir užaugęs gana dažnai šeimoje nesijaučia saugus, jam atrodo, kad sutuoktinis, progai pasitaikius, nedvejodamas jį išduos.

 Kantrybė – pražūtinga

Pavydo jausmas labai individualus, pavydas neturi nei amžiaus, nei lyties ir kyla iš baimės prarasti mylimąjį. Normalu, kad mylintis žmogus šiek tiek pavydi, juk visiškai abejingas būna tik tas, kuriam nesvarbūs kito jausmai. Tačiau yra riba, kurios niekada nevalia peržengti.

Nesveiką pavyduliavimą būtina gydyti, kol jis dar netapo liga, o yra tik yda. Žinoma, patologinis pavydas – ligos požymis, ir ligonį reikia gydyti atitinkamais vaistais, o erotinį pavydą nugalėti padės seksologas.

Mažiau rūpesčių kiltų, jei, prieš susiedamas savo likimą su kitu žmogumi, kiekvienas pagalvotų, ar čia tikrai tas, su kuriuo norėtų susilaukti vaikų ir galėtų sutikti gyvenimo saulėlydį. Gana dažnai pirmieji pavojaus signalai pasigirsta draugystės pradžioje. Jei draugas ar draugė pradeda kontroliuoti kiekvieną žingsnį, reikalauja pasiaiškinti, klausosi telefoninių pokalbių ir tardo, kas skambino, reikėtų susirūpinti. Tačiau gana dažnai nenorima pripažinti, kad tai – nesveikas pavydas. Juk mane myli, saugo, nori apie mane viską žinoti, – maždaug taip mąstoma.

Susituokus situacija pablogėja. Pavydus sutuoktinis mano, kad dabar jis visateisis valdovas, tad gali elgtis kaip tinkamas. Ir apkartina gyvenimą ne tik sau, bet ir visiems šeimos nariams.

Jeigu patenkama į pavyduolio gniaužtus, pirmiausia negalima apsimesti, kad šeimoje viskas gerai, ir nerimastingai laukti kito pavydo priepuolio. Esant tokiai situacijai, kantrybė – pražūtinga, nes pavydus žmogus gali tapti despotu.

Nutaikius progą, kai sutuoktinis puikiai nusiteikęs, reikia atvirai pasikalbėti. Paaiškinti, kaip skaudžiai žeidžia mylimojo nepasitikėjimas, kad pavydėti nėra jokio pagrindo – savas žmogus yra mylimas ir branginamas. Kalbėti reikia švelniai, nuoširdžiai ir įtikinamai. Jei tai bus daroma dažnokai, yra tikimybė, kad pavyks nugalėti pavydą.

Kaip pagelbėti pavydo apakintiesiems, yra nemažai metodų. Tačiau pirmiausia pats žmogus turi pripažinti savo ydą ir norėti jos atsikratyti. Juk net geriausi savo srities specialistai negali padėti tiems, kurie atsisako pagalbos.

PARENGĖ L.ŽUKAITĖ

Daugelyje Europos šalių susilaikymas iki vestuvių yra retenybė.  Tik kas dešimta kanadietė tiki, kad susilaikymas nuo sekso iki  vedybų yra dorybė ir tausoja savo skaistybę pirmajai vestuvių nakčiai.

Kaip rašo portalas canada.com, apklausus 1241 moterį paaiškėjo, kad 8 procentai susižadėjusių moterų  mano, kad mylėtis tik po vestuvių yra gera mintis, o  4 procentai sužadėtinių įsitikinę, kad susilaikymas – būtinas.

Tyrimo autoriai sako, kad šis tyrimas – realybės atspindys, nes skaistybė šiuolaikinėje visuomenėje nėra taip aukštinama kaip prieš daug dešimtmečių.   Anot seksologo Viktoro Šapurovo situacija radikaliai pasikeitė per 20 metų: moterys tapo drąsesnės, pagerėjo kontraceptinių priemonių kokybė bei padidėjo jų pasirinkimas.

„Iki vedybų partneriai tikrina vienas kitą įvairiais būdais: stebi ar jausmai neblėsta, tikrina ar sutinka požiūris į vertybes ar artimas mąstymas. Svarbu įsitikinti, ar partneriai tinka ir seksualiai. Kita vertus sukurti abu partnerius tenkinančią mylėjimosi eigą galima tik po 20 – 30 meilės aktų“, - V.Šapurovas teigia, kad norėdami apsaugoti šeimą nuo problemų ir įvertinti seksualinį suderinamumą būtina mylėtis prieš vestuves. Tai sumažins skyrybų tikimybę.

Seksologas pabrėžia, kad partnerystė neturėtų trukti ilgiau nei 1 – 2 metus. Per šiuos metus abu partneriai turi nuspręsti ar tuoktis bei gimdyti vaikus, ar išsiskirti ir ieškoti kito partnerio, kad liktų laiko kitai šeimai sukurti.

Vargu ar visada žmonos ir vyro nuomonės sutampa, ar yra šeima, kurioje niekada nekyla didesnių ar mažesnių nesutarimų. Bet vieni sutuoktiniai ginčus greitai išsprendžia, kitų šeimoje jie audringai suliepsnoja ir ilgam palieka nuosėdų.

Išlietas nepasitenkinimas, patirti įžeidimai ir nuoskaudos drumsčia tarpusavio santykius. Kad du artimi žmonės neįsiveltų į nuolatinį santykių aiškinimąsi, o jų vaikai augtų ramioje aplinkoje, galbūt reikia šiek tiek diplomatijos, bet svarbiausia – sugebėti suprasti sutuoktinį, mokėti kartkartėmis nusileisti, būti nuoširdžiam ir iš tiesų norėti išsaugoti šeimą.

Žymus amerikiečių psichologas Erikas Bernas sutuoktinius pagal psichologines ypatybes suskirstė į „tėvus“, „suaugusiuosius“ ir „vaikus“. Pasak jo, visos tos savybės būdingos kiekvienam žmogui, bet svarbu, kurios dominuoja.

„Tėvai“ mumyse prabunda tada, kai mokome kitus suaugusiuosius, kaip jiems reikia elgtis, duodame jiems patarimus ir reikalaujame, kad besąlygiškai juos vykdytų. Taigi braunamės į kito gyvenimą, nes manome, kad be mūsų tas žmogus – kaip be rankų.

„Suaugusieji“ – kur kas išmintingesni. Tokie žmonės sugeba išklausyti kitą, jį suprasti, adekvačiai reaguoti į situaciją ir priimti protingus sprendimus. „Suaugusysis“ nereikalauja sau išskirtinio dėmesio, jis gerbia ir save, ir aplinkinius.

„Vaikas“ – užsispyręs ir kaprizingas. Jis pabrėžtinai demonstruoja nepasitenkinimą artimaisiais, nepasitikėjimą savo jėgomis. Šie žmonės nemėgsta, kad kas nors varžytų jų laisvę. Jie tai džiaugiasi, tai būna įsižeidę, tai juokiasi, tai sėdi nosį nukabinę.

Konfliktai šeimoje dažnai kyla todėl, kad vienas iš sutuoktinių visą laiką yra „vaikas“, o kitas, tarsi būtų tėvas ar motina, žeria priekaištus: „Ir vėl indų nesuplovei“, „Apsivilk kitus drabužius, tau tie netinka“, „Kiek kartų reikės aiškinti?!“ ir t. t. „Tėvai“ amžinai kuo nors nepatenkinti, jie nori visus perauklėti pagal savo supratimą. Ilgainiui „vaikui“ įgrysta nuolatinis mokymas, kaip reikia gyventi, jis jaučiasi netenkantis savojo „aš“, todėl ima kirbėti mintis apie skyrybas. Kremtasi ir „tėvai“: tiek jėgų ir nervų išeikvota beauklėjant savo gyvenimo draugą, bet rezultatų nematyti.

Ir vyrui, ir moteriai pravartu atminti, kad tuokiasi suaugę žmonės, todėl ir elgtis dera kaip subrendusioms asmenybėms. Išmintingiausia būtų ramiai aptarti visus reikalus, kartu išanalizuoti nesutarimų priežastis, papasakoti apie savo lūkesčius, pasakyti, ko tikimasi iš partnerio. Du protingi žmonės tikrai suras išeitį. Tik jos ieškoti būtina norėti abiem.

Koks elgesys naudingesnis

Barnis dažnai kyla tada, kai abu konfliktuojantys asmenys suvokia, kad jų tikslai ir ketinimai nesuderinami. Tačiau susidūrimą lemia savitarpio supratimo stoka, nemokėjimas valdyti emocijų.

Psichologė Vitalija Lepeškienė konfliktus tarp vyro ir žmonos pagal jų elgesio tipą skirsto į tris rūšis.

Pirma. Abu partneriai bet kuria kaina siekia įgyvendinti savo sumanymą ir atvirai kovoja. Siekiant tikslo – ne visada protingo ir pagrįsto, priimtinomis laikomos visos priemonės, su oponentu, artimiausiu žmogumi, elgiamasi kaip su kliūtimi, kurią bet kokiu būdu reikia pašalinti. Tad barnis stiprėja. Apie rimtą ir konstruktyvų elgesį negali būti nė kalbos. O jeigu priešininkas atsako tuo pačiu? Tenka pagailėti tokio reginio liudininkų – ką jau kalbėti apie barnio dalyvius.

Antra. Vienas iš oponentų tam tikru barnio momentu palieka „mūšio lauką“. Taigi neleidžia šeiminei dramai pasiekti kulminacijos. Paprastai taip pasielgia santūresnis, gebantis geriau valdyti savo jausmus sutuoktinis, kai tik pajunta susiklosčiusios situacijos beprasmiškumą. Jis paprasčiausiai išeina iš kambario, kuriame kilo barnis, arba tiesiog nutyla ir neatsako į priekaištus.

Be abejo, nutraukiantis barnį žmogus patiria didesnę nuoskaudą negu jo partneris. Tačiau, esant konfliktinei situacijai, toks elgesys naudingesnis šeimai, nei beatodairiškas siekimas „laimėti“. Juk abejotina, ar kilus vyro ir žmonos barniui gali būti nugalėtojai ir nugalėtieji.

Trečia. Abu besibarantieji elgiasi lanksčiai, leidžia vienas kitam iš dalies patenkinti savo pretenzijas. Pakanka vienam iš konfliktuojančiųjų paklausti savęs ir sutuoktinio: „Ko gi mes siekiame?“ – ir konfliktas įgauna konstruktyvių elementų.

Iš tikrųjų – argi turima galutinį tikslą – įskaudinti, pažeminti artimą žmogų? Argi ne abiem rūpi, kad šeimos gyvenimas būtų taikus ir turiningas, kad vaikai augtų šiltoje, ramioje aplinkoje?

Taigi šiuo atveju barnis užgęsta nespėjęs įsiliepsnoti. Paprastai vyras ir žmona šiek tiek nusileidžia vienas kitam, todėl ir išsprendžia jiems rūpimą klausimą.

Tačiau ne visada barnis – nemalonūs, užgaulūs žodžiai, pakeltas tonas, išraiškingi gestai. Ne mažiau skaudus yra nebylus konfliktas arba mandagiai išreikštas priešiškumas, paslėpta ironija.

Tai, kaip ir barnis, palieka sunkiai dylančius pėdsakus šeimos gyvenime. Galbūt išgirsti žodžiai netrukus bus pamiršti, bet patirta nuoskauda tikrai ilgai glūdės atmintyje.

Tad kaip išvengti namuose audros? Ką daryti, kad ginčas neperaugtų į barnį? Pirmiausia, reikia mokėti kultūringai bendrauti, išmokti gerbti žmones, būti tolerantiškiems.

Antra, pasistengti iškrauti susikaupusią nervinę įtampą, neigiamas emocijas kitais būdais. Čia gali padėti tinkamas laisvalaikis, darbas sode ar tiesiog pasivaikščiojimas gamtoje.

Žingsnis taikos link

Rytų išmintis sako: prieš įeidamas pagalvok, kaip išeisi. Taigi prieš pradėdami bartis pamąstykite, kas bus barniui pasibaigus.

Jeigu žadate gyventi toliau, ginčydamiesi neprisiminkite senų skriaudų – dėl jų jau pykotės, leiskite išsakyti savo nuomonę ir partneriui, kalbėkite ramiai ir argumentuotai. Neaptarkite viso šeimos gyvenimo – svarstykite tik tai, kas jus dabar jaudina. Būkite kaip įmanoma teisingesni, nesileiskite, kad skriauda nugalėtų objektyvumą.

Tačiau ne visada sveikas protas nugali – gana dažnai laimi emocijos. Tada mylintys ir norintys išsaugoti šeimą žmonės ieško būdų, kaip susitaikyti.

Kas žengs pirmą žingsnį taikos link? To norėti turite abu. Pirmiausia nurimkite ir pažvelkite į buvusią konfliktinę situaciją kitomis akimis. Kas iš tiesų atsitiko – principinis ginčas ar emocijų proveržis? Gerokai perlenkėte lazdą ir rėžėte užgaulius žodžius?

Psichologai pataria užsirašyti barnio priežastis. Tai daryti reikia nuoširdžiai. Perskaitykite, ką parašėte. Jei supratote, kad buvote kaltas jūs, nebeskaudinkite savo partnerio, prisipažinkite, kad apgailestaujate dėl to, kas atsitiko. Tik nesistenkite teisintis ir priminti barnio: „Jei tu nebūtum taip pasakiusi (pasakęs), tai aš...“ Kitaip, užuot susitaikius, gali įsiplieksti jau ne ginčas, o skandalas.

Nesvarbu, kokiais žodžiais prašysite atleisti, daug svarbiau, kad jie būtų nuoširdūs. Sutuoktinių konfliktas – tik jų abiejų reikalas. Todėl nedera apie tai pasakoti kitiems ir ieškoti jų užuojautos. Savo rūpesčius stenkitės įveikti patys ir neneškite iš namų šiukšlių. Taigi ir susitaikykite be kitų pagalbos, nuoširdžiai pasikalbėkite tik dviese. Jei nedrįstate prisipažinti apie kapituliaciją, išsiųskite SMS žinutę. Rašykite trumpai, pavyzdžiui: „Atleisk. Myliu.“

Gana dažnai moterys mano: „Kodėl aš turiu taikytis? Jis – vyras, todėl tegu pirmas prašo, kad atleisčiau.“ Žinoma, jos gali palaukti, kol gyvenimo draugas susivoks prisipažinti klydęs. Tačiau, psichologų teigimu, kai kuriems vyrams prireikia daugiau laiko nusiraminti ir apgalvoti buvusią konfliktinę situaciją.

Matydama, kaip vyras kankinasi dėl to, kad buvo neteisus, paliaubas turi pirmoji paskelbti moteris. Jokiu būdu negalima leisti, kad nesutarimai tęstųsi savaites. Reikia mokėti pyktis ir greitai užmiršti barnį. Ar šeimoje kils karas, ar bus taika, labai daug priklauso nuo moters, nuo jos gebėjimų valdyti situaciją, nuo jos takto.

Tačiau kartais būna taip, kad nebesinori taikytis, nes žinai, jog partneris vėl pradės įrodinėti savo tiesas, ims nesivaržydamas tave kritikuoti, įžeidinėti, primins būtas ir nebūtas praeities klaidas. Sunku gyventi su žmogumi, kuris niekada nenori pripažinti savo kaltės, kritiškai vertinti savo elgesio arba bent objektyviai aiškintis, ieškoti kompromisų. Tada, jei norima išsaugoti šeimą, vertėtų abiem sutuoktiniams pagalbos kreiptis į specialistą.

Noras perauklėti partnerį

„Susituoksime, ir aš visai kitokį žmogų iš jo (jos) padarysiu“, „Aš jį (ją) nuo to atpratinsiu“, „Pasistengsiu, kad jis (ji) pakeistų gyvenimo būdą“.

Kai šeimoje atsiranda tokių nuomonių, pats laikas prabilti apie artėjantį pavojų. Tas, kuris nori perauklėti savo partnerį, gyvena iliuzijų pasaulyje.

„Perauklėjimo“ nuostata anksčiau ar vėliau patirs visišką nesėkmę, gal net sukels šeimos krizę. Juk tai, kad vienam sutuoktiniui nepatinka kito asmenybė, savaime skatina gintis. Galiausiai jis (ji) – suaugęs žmogus ir atsako už savo poelgius. Tad dar gerokai prieš vedybas reikia paklausti savęs, ar vienas kitą suprantame, kad galėtume svajoti apie bendrą gyvenimą.

Ar visada reikia derintis?

Be tarpusavio supratimo negali būti ir kalbų apie laimingą vedybinį gyvenimą. Tačiau daugelis porų, klaidingai suvokiančių harmoniją, viską daro kartu – keliauja, leidžia poilsio dienas, eina į svečius...

Puiku, jei abiem tai teikia džiaugsmo. Bet gana dažnai vienam iš sutuoktinių toks gyvenimas tampa našta. Paprastai tam, kuris atsisako savo individualybės, savo poreikių ir interesų arba stipriai juos riboja. Taip po kurio laiko šeimos židinys virsta kalėjimu. Abu sutuoktiniai gerai jaučiasi tik tada, kai nė vienas iš jų nėra sunki našta kitam.

Jokių paslapčių

Norą, kad sutuoktinis būtų visiškai atviras, daugelis laiko idealiu dalyku, bet užmiršta, kad toks noras gali apnuodyti net puikiausią dviejų žmonių sąjungą. Bet kuriam nemalonu, kai nuolat iš jo reikalaujama pasakyti viską – net ką mąstai.

Visada dera pagalvoti, ką galima papasakoti ir ką būtina nutylėti. Nuoširdumas, ta iš tikrųjų puiki savybė, neturi būti naudojama žmogui žeminti.

PARENGĖ L.ŽUKAITĖ

www.sekundė.lt

Kas lemia, kad jauni žmonės renkasi partnerystę, o ne santuoką? Kokie tokio gyvenimo privalumai ir trūkumai? Su „Sekunde“ bendravę pašnekovai tikino, kad gyvenimas nesusituokus turi daugiau teigiamų nei neigiamų pusių, tačiau psichologai tai vertina skeptiškai.

Prieš dešimt metų gyvenančių kartu ir dar nebaigusių vidurinės mokyklos aštuoniolikmečių dar nebuvo, dabar pagalbos į specialistus jie kreipiasi vis dažniau.

Rengiant straipsnį apie nesusituokusias poras teko įsitikinti, kad Panevėžyje toks gyvenimo būdas visuomenės nėra toleruojamas. Kalbinti panevėžiečiai geriausiu atveju norėjo būti įvardinti tik vardais, neleido minėti jų pavardžių, nesutiko fotografuotis. Pašnekovai teigė bijantys neigiamos aplinkinių reakcijos.

38 metų Darius su gyvenimo drauge kartu jau ketveri metai, prieš metus susilaukė sūnaus, tačiau pora nesureikšmina to, kad laiku nesusituokė, ir nemano, kad tuoktis reikia dar prieš sulaukiant vaikų. „Sąmoningai nesprendėm, kad gyvensime nesusituokę. Mūsų planas yra toks: kai vaikas paaugs ir pradės vaikščioti, susituoksime. Nematau didelio skirtumo tarp susituokusių šeimų ir nesusituokusių. Santuoka įpareigoja labiau, todėl ir planuojame ateityje susituokti, bet tai priklauso ir nuo žmonių bei jų požiūrio“, – „Sekundei“ teigė vyras.

Minusai ir pliusai

Svarbiausiu gyvenimo nesusituokus pliusu panevėžietis laiko galimybę įsitikinti, ar susirado tinkamą žmogų.

„Daugelis porų nenori vedybų, kol įsitikina, kad kartu gyvenantis žmogus tinkamas. Yra porų, kurios neišlaikė tokio egzamino. Tik praėjus laikui gali pasakyti, kad su tuo žmogumi gali gyventi, arba jis tau netinka. Juk vyras, kuris susituokti nusprendė vos susipažinęs, nežino, kaip bendrauti su naująja žmona, kokią vietą šeimoje jis turi užimti. Jis mano: vedžiau, man visi rūpesčiai neįdomūs, o šeima ir vaikų auginimu tegul užsiima žmona“, – greitomis santuokomis stebėjosi vyras.

Panevėžietis mano, kad šeimyninis bendravimas prasideda tada, kai kartu gyvenantys žmonės supranta, kad jiems svarbu ugdyti santykius.

„Pradedant nuo skalbinių, baigiant maisto ruoša ir remontu – visus šiuos rūpesčius gyvenantys šeimoje jau turi mokėti spręsti“, – mano Darius.

Pasak Dariaus, gyventi nesusituokus netgi labiau apsimoka.

„Jei gyveni nesusituokęs, pavyzdžiui, moteris su vaiku, gauni lengvatas iš savivaldybės, pavyzdžiui, butui išlaikyti. Mes tokiomis lengvatomis nesinaudojame, nors ir svarstėme. Jei būtų finansinių sunkumų, būtų galima pasinaudoti. Krizės laikotarpiu tai būtų vienas iš pliusų“, – kalbėjo vyras.

Didžiausiu gyvenimo nesusituokus minusu Darius laiko visuomenės požiūrį. Daugelis žmonių atkreipia dėmesį, kad pora augina vaiką, bet vis dar nėra įteisinusi savo santykių.

Tekės, bet vėliau

Vienerius metus kartu su draugu gyvenanti panevėžietė Laura pritaria Dariaus nuomonei, kad gyvenimas kartu nėra santuokos vengimas, o bandymas vienas kitą pažinti prieš susaistant gyvenimą priesaikomis. „Esu nenusiteikusi prieš santuoką ir ateityje tikrai norėsiu ištekėti. Esu už tradicinę šeimą, bet tam reikia laiko pažinti partnerį – tiesiog būtina subręsti.

Nereikia tęsti dešimt metų, bet galima pažiūrėti, ar žmonės suderinami“, – teigė Laura.

Mergina mano, kad gyvenimas nesusituokus turi minusų, tačiau jie nenustelbia teigiamos partnerystės pusės.

„Minusai šiais laikais lieka mažesni, nes partnerystę galima įteisinti. Negerovės atsirastų dėl teisinių dalykų, įsigijus brangesnio turto, pavyzdžiui, namą ar automobilį. Taip pat, jei gimtų vaikas. Kai moteris išteka, ji galbūt tampa saugesne ir ramesne. Į tokią moterį visuomenė žiūri kitaip“, – paaiškino Laura.

Vestuvės nevilioja

Penkerius metus su partneriu gyvenanti trisdešimtmetė Mėta kalbėdama apie vedybas buvo kategoriška. Mergina mano, kad gyvenimas kartu yra tik jos reikalas ir nei artimųjų, nei visuomenės požiūris nėra svarbus.

„Gal bus banalu, tačiau pasakysiu: svarbiausia – pasitikėjimas. Jei jis yra, tai niekur nedingsta ir gyvenant nesusituokus.

Kiekvienas pasirenka, ko nori labiausiai: vieniems labai svarbu santykius įteisinti viešai, prieš visą pasaulį, sukviesti visas gimines, o kiti tuokiasi, nes taip reikia, arba baiminasi, ką giminės pasakys. Dar kitiems svarbu dviejų žmonių ryšys, o ne toks afišavimasis. Vestuvėms poreikio kol kas nejaučiu“, – savo argumentus žėrė Mėta.

Moteris, kurių gyvenimo tikslas ištekėti, panevėžietė vertino pašaipiai. Pašnekovė mano, kad toks kai kurių elgesys – nevisavertiškumo kompleksas.

„Yra mergaičių, kurios nuo vaikystės svajoja apie tradicinę šeimą, princą ant balto gyvūno ir jau nuo jaunų dienų įsivaizduoja svajonių vestuves. Aš niekada apie tai nesvajojau. Vidinio poreikio tam niekada nebuvo ir abejoju, ar kada bus“, – prisipažino mergina.

Ji mano, kad tai – šiuolaikinio gyvenimo būdo pasekmė. Moterys gali pačios užtektinai užsidirbti ir save išlaikyti, todėl mažėja santuokos poreikis.

„Užsidirbu pati, todėl man papildomo saugumo jausmo nereikia. Šiandien viskas taip greitai kinta. Pažiūrėjus statistiką aišku, kad vis daugiau žmonių gyvena nesusituokę, nemaža jų dalis net susilaukia vaikų, o nemažai susituokusių porų skiriasi. Vadinasi, vyksta procesai, žmonija laužo kanonus ir ieško naujų gyvenimo būdo formų, kurios yra priimtinesnės šiandieniniam pasaulyje“, – teigė panevėžietė.

Jaučia spaudimą

Šeimą sukūrusi ir prieš dešimt metų ištekėjusi panevėžietė Giedrė teigė, kad anuomet ištekėti nusprendė ne ji pati. Moteris tikino, kad tikriausiai iki šiol gyventų nesusituokusi, jei ne tėvų spaudimas. Jis prasidėjo po to, kai moteris sužinojo, kad laukiasi kūdikio.

„Tėvai vis klausinėjo, kada vestuvės. Dėl šventos ramybės susituokėme trečiadienį, tuo metu liudininkų nereikėjo. Vėliau tėvams pasakėme, kad jau – tikra šeima“, – apie trumpą vestuvių ceremoniją pasakojo moteris. Giedrė teigė, kad panašiai pasielgtų ir dabar.

„Manau, tėvai gyvena pagal savo supratimą. Kadangi tuoktuvės truko tik pusvalandį, taip pasielgtume ir dabar, kad visiems būtų ramu. Tėvai dėl mūsų stengiasi, galime ir mes ką nors dėl jų ramybės padaryti “, – argumentus dėstė Giedrė.

Panašius spaudimus teigė patiriantys ir kiti nesusituokę, bet kartu gyvenantys panevėžiečiai.

„Žmonės stebisi, kad nenešioju žiedo, bet vaiką turiu. Bet tai – jų pačių nesupratimas ir netolerancija. Visuomenėje dar nesuprantama, kad kiekvienas gyvena savo gyvenimą. Kas nors viską galbūt susiplanuoja iš anksto, o kito gyvenimas būna spontaniškas, dar kitam neišėjo iškelti vestuvių laiku“, – sakė Darius.

Dažniausiai spaudimą tuoktis šeimos nariai išreiškia juokaudami, tačiau ilgainiui tokios užuominos pradeda erzinti.

„Prasideda juokai: kaip tau sekasi, kada tapsi tikru šeimos nariu. Vieną ar du kartus tai išgirsti yra linksma, bet kai tą patį girdi 20 kartų, tai pradeda erzinti. Nebesinori klausyti“, – prisipažino vyras.

Panevėžietis laikosi nuomonės, kad moteriai santuoka yra svarbesnė nei vyrui. Šį svarbumą lemia ir artimųjų spaudimas, nes tradiciškai vis dar manoma, kad moteriai nedera gyventi vienai.

„Lietuvoje manoma: jei esi 25 metų mergina, tau būtina tekėti. Vaikinams tas laikas ateina vėliau. Dar iš senų laikų išlikusi nuomonė, kad tuoktis turi kuo greičiau, o tada daryk, ką nori – svarbiausia susituok. Toks spaudimas juntamas ir gyvenant kaip partneriams. Manau, kad spaudimas yra perdėtas. Galima pulti ir susituokti, bet taip pat greitai gali tekti ir išsiskirti. Skubėti nereikia“, – mano Laura.

Pašnekovė tikino spaudimui nepasiduosianti ir išlauksianti tinkamo momento ištekėti.

Mantas TOMKŪNAS

Internete esantis „Didysis Vestuvių katalogas“ rengia Lietuvoje analogų neturintį konkursą „Vestuvių blogas 2010“, kuriame būsimieji jaunavedžiai iki pat savo vestuvių su skaitytojais dalijasi savo vestuvių idėjomis, planais bei iškylančiais sunkumais.

Būsimųjų jaunavedžių rašomi tinklaraščiai – ypač naudingi tiems, kurie patys ruošiasi vestuvėms, nes čia gali rasti įdomių, naudingų ir originalių minčių, kaip sukurti nepakartojamą ir nuostabią šventę.

 „Vestuvės – gražiausia ir įsimintiniausia gyvenimo šventė, todėl daugelis jai ilgai ir kruopščiai ruošiasi. Šį konkursą suorganizavome tam, kad paskatintumėme jaunavedžius pasidalinti įspūdžiais ir patarimais besirengiant šventei, kad vestuves planuojančioms poroms šis pasiruošimas galėtų būti lengvesnis“, – teigia konkursą organizuojantis Rokas Grunda.

„Vestuvių bloge 2010” konkurso dalyviai ne tik aprašo, kaip jie ruošiasi vestuvėms, kur jas planuoja švęsti, kokią vestuvių atributiką ruošiasi įsigyti. Čia gausu ir įvairiausių nuotraukų – nuo papuošimų, gėlių, pakvietimų iki šukuosenų, žiedų, vestuvinių suknelių modelių.

Šis konkursas tai ne tik galimybė vieniems su kitais pasidalinti savo vestuvių idėjomis, bet ir puiki proga laimėti medaus mėnesio kelionę bei kitų naudingų prizų.

Geriausią Vestuvių blogą rinks komisija, o laimingiesiems atiteks pagrindinis šio konkurso prizas – 3000 litų vertės povestuvinė kelionė.

Šiame konkurse gali dalyvauti visi jaunavedžiai, kurie susituoks šiais metais nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. spalio 15 d. Lietuvoje.

Jaunavedžiams tereikia susikurti savo vestuvių tinklaraštį, užregistruoti jį „Didžiojo vestuvių katalogo“ internetiniame puslapyje bei nuolatos jį papildyti naujais įspūdžiais.

Konkurso laimėtojus rinks ne tik komisija, bet ir patys tinklaraščių skaitytojai. Dešimčiai kitų prizininkų atiteks 100 litų dovanų čekiai vestuvinių nuotraukų spausdinimui „EurokosFoto“.

Šiuo metu konkurse jau dalyvauja 20 porų. Konkurso organizatorius tikisi, kad artėjant vestuvių sezono įkarščiui dalyvių skaičius dar sparčiai augs.

„Tai savotiškas „realybės šou“, kuris įdomus ne tik vestuvėms besiruošiančioms poroms ieškančioms idėjų savo šventei, bet ir kitiems skaitytojams, sekantiems unikalią kiekvienos poros istoriją iki pat jaudinančios atomazgos – vestuvių šventės“, - sako R. Grunda.

Kas yra meilė? Tikros meilės vaistų recepto Šv.Valentino dienos išvakarėse paprašėme gydytojo reanimatologo, širdies chirurgo ir psichoterapeutės.

Svarbiausia – mokėti atleisti

"Aš bet kurią minutę galiu paskambinti savo žmonai ir pasakyti, kad ją myliu. Iš tikrųjų labai labai myliu, lenkiu galvą prieš ją", – be jokios pompastikos, natūraliai ir nuoširdžiai tikino Kauno medicinos universiteto Intensyviosios terapijos klinikos vadovas docentas Vidas Pilvinis.

Susituokę jie gyvena 20 metų. Per tą laikotarpį ne kartą nesutapo jo ir žmonos nuomonės, bet tai jokios neigiamos įtakos jų jausmams nepadarė. Jei žmogus sugeba priimti kitaip mąstantį, matyti jo gerąsias savybes, sugeba mylėti – yra laimingas. Toks V.Pilvinis jaučiasi. Jo žmona Rugilė mąsto taip pat.

"Santykių sėkmė priklauso nuo žmogaus sugebėjimo atleisti, priimti kito netobulumą, įsiklausyti į sutuoktinio nuomonę, niekada nereikalauti, kad dominuotų tavoji", – tarsi tęsė savo vyro mintis R.Pilvinienė, nors kalbėjomės atskirai.

Mirties šešėlis sukrečia

Meilė padeda išsaugoti gerą sveikatą, o susirgus – sveikti. Intensyviosios terapijos skyriaus medikai mato įvairių žmonių santykių. Jie itin išryškėja susirgus, ištikus nelaimei. Artimo žmogaus praradimo grėsmė neretai priverčia sveikuosius įvertinti savo elgesį ir santykius. Tačiau sugebėjimas mylėti, anot V.Pilvinio, yra iš Dievo. Vieni sugeba mylėti, kiti – ne. Kodėl?

"Labai daug priklauso nuo to, ką gavome iš savo tėvų, kokie buvo jų tarpusavio santykiai", – įsitikinęs V.Pilvinis.

Jis lenkia galvą prieš savo tėvus ir yra jiems už viską dėkingas. Gydytojas tvirtina: laimingi tie, kurie moka mylėti visus žmones, sugeba matyti juose ne blogį, o gėrį. Tai akivaizdu žvelgiant į žmonių akis, stebint elgesį. Labai nesunku pastebėti, ar savo darbą, ligonius myli medikai.

"Meilė šalia esančiajam – neapsakomai didelė jėga, milžiniškas postūmis dideliems darbams", – įsitikinęs V.Pilvinis.

Širdyje – meilės randai

Pirmoji meilė aplanko labai anksti. Retenybė, kad ji būtų vienintelė, kaip yra R. ir V.Pilvinių šeimoje.

"Kiekvienas savo širdyje nešiojamės kapinaites, kuriose palaidotos visos nelaimingos meilės", – į klausimą, kas yra randai širdyje, atsakė Kauno medicinos universiteto Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos sektoriaus vadovas gydytojas Saulius Giedraitis.

Širdis – tik meilės simbolis, o randų joje išties būna. Kardiochirurgai skalpeliu širdį operuoja retai. Randai susidaro ištikus miokardo infarktui. Jį gali sukelti stresas, skatinantis širdies permušimus, ritmo sutrikimus. Meilė – taip pat stresas, priverčiantis širdį plakti dažniau.

"Informacija ateina per protą, suvokimą. Simpatinė nervų sistema širdies ritmą dažnina, parasimpatinė – retina. Taip gerosios emocijos, iš jų ir meilė, gydo, o blogosios žudo", – aiškino gydytojas S.Giedraitis.

Trisdešimt metų išgyvenęs santuokoje ir ne vienus metus dirbęs užsienyje S.Giedraitis įsitikino, kad atstumas artimų žmonių neišskiria, bet geriau visada būti kartu.

Kai baigiasi euforija

Kiekvienoje šeimoje – savas modelis. Meilė ir įsimylėjimas – skirtingi dalykai.

"Įsimylėjus partneris idealizuojamas, jam priskiriamos geriausios savybės, trūkumų nepastebima, o jiems išryškėjus tikimasi su jais susitaikyti. Iš pradžių užtenka aistros ir į meilę tarsi nieko nereikia investuoti. Tik tada, kai euforija baigiasi, o ji negali tęstis amžinai, apsinuogina problemos. Tie, kurie mažiau linkę idealizuoti mylimąjį, ir nusivylimo patiria mažiau, jis nėra toks skausmingas. Kuo labiau idealizuojamas mylimasis, tuo labiau juo nusiviliama", – nemeilės anatomijos pradžią atskleidė Šeimos santykių instituto šeimos psichoterapeutė Vaiva Bingelienė.

Viena didžiausių problemų ta, kad sutuoktiniai nesikalba, neišsiaiškina savo jausmų, nemoka spręsti konfliktų. Iš pradžių linkę nusileisti, pakentėti, bet ilgainiui tai susikaupia ir tampa per sunku. Tylint apima nuoskaudos, kaupiasi pyktis.

Psichoterapeutė pabrėžia, kad sprendžiant kasdienes problemas labai svarbu kalbantis pradėti ne nuo to, ką partneris blogai padarė, nekaltinti jo, nes kaltinimai atstumia, stato sieną. Nuoširdus pokalbis priverčia susimąstyti.

"Man trūksta tavo dėmesio, man skaudu, kai tu negrįžti po darbo namo, liūdna vienai, kai tu vakaroji su draugais", – tokius žodžius sakyti mylimajam moteris moko psichoterapeutė V.Bingelienė.

Šeimoje labai svarbu akcentuoti ne "tavo" ir "mano", o "mūsų". Labai svarbu ne tik išsakyti savo nuomonę, bet ir išklausyti, išgirsti partnerį.

Pyktis auga nesikalbant

Į Šeimos santykių institutą ateina daug porų, kurios tarpusavyje nesikalba. Ateina ir kaltina vienas kitą.

"Ateina tarsi klausdami, kuris labiau kaltas, o ne ieškodami sutarimo", – apibendrina gydytoja V.Bingelienė.

O kaip išsaugoti meilę? Reikia norėti ją išsaugoti, nes jei ji buvo, vadinasi, verta tai daryti, o ne ieškoti kito meilės objekto. Abiem reikia ieškoti kompromisų. Yra moterų, kurios linkusios aukotis šeimai, mylimam vyrui. Tai, sako gydytoja, nėra meilės išsaugojimo receptas. Kiekvienas žmogus turi turėti savąjį "aš", būti asmenybe. Nereikia išsižadėti savęs, savo pomėgių. Jei jie nesutampa, galima laisvalaikį praleisti atskirai ir grįžti laimingiems vienam pas kitą. Labai svarbu ieškoti bendrų pomėgių, bendros veiklos, nes nieko kartu nedarant įsiskverbia susvetimėjimas.

"Nereikia sėdėti ir su apmaudu laukti, kol mylimasis pakvies. Reikia kviesti pačiam, nesvarbu, kiek kartų iš eilės tai darei. Rutina skandina net ir jausmus", – pabrėžia V.Bingelienė.

Į klausimą, kodėl tiek daug porų skiriasi, gydytoja psichoterapeutė atsako pragmatiškai: netikros vertybės, seksualinė laisvė daro didžiulę žalą meilei. Nebėra tabu, niekas nenori vargintis spręsdamas problemas, dalytis gyvenimo našta, nori viską turėti greitai. Tik tas, kuris patiria laimę duodamas, o ne imdamas, gali išsaugoti pačią didžiausią vertybę gyvenime – meilę.

Vidas Rugilę įsimylėjo būdamas aštuonerių. Juos suvedė šokiai. Vido tėvai labai norėjo, kad jis šoktų, ir nuvedė sūnų į šokių mokyklą. Jo šokių partnere buvo paskirta Rugilė. Vidui ji labai patiko.

Tačiau tokio amžiaus mergaitės auga greičiau ir per pusantrų metų Rugilė tapo visa galva aukštesnė. Dėl to Vidui buvo parinkta kita šokių partnerė, o Rugilė nusprendė nebešokti.

"Verkiau, kad mus išskyrė, kad Rugilės daugiau nebemačiau. Nenorėjau šokti su kita mergaite", – pirmąją meilę ir dėl jos patirto skausmo neužmirš V.Pilvinis.

Tačiau gyvenimas yra banguotas. Liūdesį keičia džiaugsmas. Jis Vidą aplankė įstojus į Kauno medicinos universitetą: Rugilė buvo ne tik toje pačioje grupėje, bet ir tame pačiame pogrupyje! Ūgiu ji jau buvo daug žemesnė. Mergaitės, kurią visąlaik mylėjo, Vidas buvo nematęs 8 metus.

"Tačiau man reikėjo atsikovoti Rugilę iš kito", – prisimena Vidas.

"Vidas mane pavergė savo asmenybės turtingumu, iškalba. Jau tada jis lotyniškų sentencijų mokėjo", – pasakoja Rugilė.

Juodu susituokė būdami trečiajame kurse.

Kaip išsaugoti meilę

• Kalbėti, aiškintis, išsakyti jausmus.
• Problemoms iškilus, kalbėtis tarpusavyje, o ne guostis artimiesiems.
• Ieškoti būdų, kaip praskaidrinti rutiną.
• Konsultuotis su specialistais.
• Neištikimybė, melas tolina.
• Skyrybos – kraštutinė, o ne pirmoji priemonė konfliktams spręsti.

– Kokia yra meilės anatomija?

– Labai daug žmonių nesuvokia, kas yra meilė, kokia ji turi būti. Kalbu apie tikrą brandžią meilę, nes tik tokią galima vadinti šiuo vardu. Neatsitiktinai ji yra retas dalykas.

Meilę, kaip lygiašonį trikampį, sudaro trys sudedamosios dalys. Tai intymumas, atsakingumas ir seksualumas. Intymumas – emocinis elementas, suprantamas kaip artumas, abipusė pagalba, partnerystė. Atsakingumas – savaime suprantamas dalykas. Trečia, labiausiai diskutuotina sudedamoji dalis – seksualumas. Jo pagrindas yra aistra. Tai didžiulė motyvacinė jėga meilės jausmui gimti. Tačiau aistra gali sukelti priklausomybę nuo sekso, ypač mažiau brandžioms asmenybėms.

Optimaliu atveju visos trys trikampio dalys turi funkcionuoti lygiavertiškai. Intymumas ir seksualumas gimdo aistringą romantinę, intymumas ir atsakingumas – draugišką, partnerišką meilę. Pastarojoje nėra seksualumo, o pirmuoju atveju – atsakomybės. Brandžiai meilei reikalingi visi trys lygiaverčiai subalansuoti komponentai.

– O mums atrodo, kad visa, kas intymu, yra seksualu?

– Taip manydama visuomenė klysta. Seksualumas – tai lytinė aistra, jos tenkinimas, ir nieko daugiau. Labai svarbus ir reikšmingas psichoanalitinis požiūris į meilę. Intymumas, seksualumas yra išvestiniai reiškiniai. Giluminiu lygiu suaugusio žmogaus meilė yra noras susigrąžinti vaikystėje patirtą jausmą, tarsi sugrįžti į rojų. Vaikystės meilė mamai ar tėčiui, mamai – besąlygiškai dažniau, persikūnija į meilę partneriui. Ta meile grįstas partnerio, panašaus į mamą ar tėtį, pasirinkimas.

Kitas pasąmoninis aspektas meilei gimti – neišvengiamas noras įvertinti pačiam save. Meilė lyg ir skirta jos objektui, bet jos vaisiai – sau. Galvojama: jei mane įsimylėjo, vadinasi, aš esu vertingas. Tai glosto ego ir tenkina narcisizmą. Juk ir šiaip daugiausia bendraujame su tais, kurie mums palankūs, mus vertina. Pamilstame tuos, kurie į mus palankiai žiūri. Tai giluminis psichoanalitinis vertinimas.

– Tačiau vyro ir moters meilė grįsta ne tik savimeilės, bet ir kūniškų poreikių tenkinimu? Sakoma, kad kuo jie malonesni, tuo meilė stipresnė?

– Deja, seksui skiriama vis mažiau dėmesio, nebent pirmaisiais lytinio gyvenimo metais. Zigmundo Froido teorija apie libido – nesąmoningo lytinio potraukio galią – tampa nebepopuliari. Poros santykiuose seksualumas užima trečią vietą, tai tvirtina pasaulio specialistai. Tik mūsų visuomenei dar atrodo, kad tai – pagrindinis aspektas. Mūsų porų santykiai dažnai grįsti mainais. Vienas, dažniau moteris, iš vyro gauna pinigų, dėmesio, o ji jam atsilygina sekso paslaugomis.

– Bet tokios poros nėra laimingos. Tai juk nėra meilė?

– Todėl labai svarbu žmogaus branda. Pirmiausia – asmenybės branda. Abejoju, ar dvidešimties metų žmogus gali būti brandi asmenybė.

– O meilė aplanko būtent tokio amžiaus ir priimami sprendimai visam gyvenimui.

– Todėl ir dominuoja tik seksualumas ir aistra. Ji akina. Tokia biochemija grįsta meilė trunka tik trejus metus, nes aistra užgožia realybę, atsakomybę. Aistra lemia, kad gaminasi susijaudinimo hormonas – serotoninas, jis svaigina. Meilė – kaip gripo pradžia, vėliau – kaip priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų.

– Tai gal reikia vaistų nuo tokios tarsi neprotingos meilės?

– Gal ne, reikia išgyventi tą malonų gyvenimo laikotarpį.

– Bet aistra gali turėti ir neigiamų pasekmių?

– Kiekvienąkart bendravimas prasideda panašiai, tai yra neišvengiama. Nuo neigiamų pasekmių apsaugo iš tėvų paveldėtas, įgytas atsakomybės jausmas. Visa atsakomybė už būsimą vaikų elgesį priklauso tėvams, o ne vaikų darželiams, mokykloms, kitoms visuomenės institucijoms. Man baisu, kai mama palieka auklei dviejų mėnesių vaiką ir eina į darbą. Pirmaisias gyvenimo metais neturėjęs ryšio su jam artimiausiu žmogumi vaikas užaugęs nemokės mylėti.

– Kaip išsaugoti aistrą kuo ilgiau, kaip išsaugoti meilę?

– Brandžiai meilei reikia labai daug, ne vien žinoti, kur yra "G" taškas. Genitalinis seksualumas ir emocinė negalia – šių laikų diagnozė. Net ir tada, kai partnerių sekso kokybė yra aukščiausio lygio, be emocinių ryšių karalius greitai tampa nuogas. Serotonino mažėja, erotinė trauka blėsta. Banaliai pasakysiu: tas pats patiekalas atsibosta, tas pats kūnas mažiau jaudina. Reikia stimuliatoriaus.

– Ką daryti, kad taip neatsitiktų?

– Tai labai sunkus klausimas. Žmogus, negavęs iš savo tėvų, ypač mamos, to, ko jam reikia, vargu sugebės to išvengti. Renkantis partnerį visam gyvenimui gali padėti ilgas bendravimas, asmenybės pažinimas. Reikia paklausti savęs: ar noriu būti su tuo žmogumi visą gyvenimą ir ką galiu jam duoti, o ne gauti tarsi greitojo maitinimo restorane. Noras duoti – brandaus ryšio, laimingos partnerysės pagrindas.

Nors meilės reikaluose daugelis žmonių pasikliauja chemija, čia ne mažiau naudinga gali būti ir matematika.

Australijos statistikai sukūrė formulę, padedančią apskaičiuoti, kada tinkamiausias laikas pasipiršti, rašo telegraph.co.uk.

Lygtyje, kurią sukūrė Naujojo Pietų Velso Matematikos ir statistikos mokyklos mokslininkai, reikia įrašyti amžių, kurio sulaukę ketinate ieškoti ilgalaikio partnerio, ir amžių, iki kurio jau norėtumėte ištekėti.

„Širdies reikalams taikyti matematiką visuomet pavojinga. Žmogaus gyvenime, kai tenka susidurti su jausmais, visuomet 

reikia gerai pagalvoti. Tačiau jeigu norite sulaukti tinkamo momento, kuomet į santykius imsite žiūrėti rimtai, ši formulė siūlo matematinę sistemą“, – Australijos dienraščiui „Sydney Daily Telegraph“ teigė profesorius Tony`is Dolley`us.

Nors šia formule pasitikėti gali ne visi, jos kūrėjai tvirtina, kad beveik 40 proc. jos pateiktų rezultatų yra patikimi.

Panašios formulės naudojamos finansų ir sveikatos sektoriuose, sprendžiant, kada pradėti veikti, kad būtų patiriama maksimaliausia nauda su minimaliausiais kaštais.

Meilė skaičiais:

1. Pasirinkate, kokio amžiaus sulaukę vėliausiai norėtumėte ištekėti, pavyzdžiui 39 metų. Šį kintamąjį pavadinkime „n“.

2. Nuspręskite, mažiausiai kelių metų sulaukę pradėsite svarstyti apie potencialų sutuoktinį, pavyzdžiui 20. Šis skaičius bus ­„p“.

3. Atimkite „n“ iš „p“ (39-20), tumėt gautą skaičių padauginkite iš 0,368. Gauname 6,992.

4. Pridėkite šį skaičių prie minimalaus amžiaus (20+7).

Gauname, kad šiuo atveju geriausia pirštis sulaukus 27-erių.