Forume nagrinėtos šeimos ir darželio atsakomybės už vaikų ugdymą ribos, kalbėta apie tėvų ir darželio auklėtojų bendradarbiavimo svarbą, aptarti labiausiai pasiteisinę bendradarbiavimo formos ir metodai.

Atsakomybė už vaiko ugdymą Lietuvoje visų pirma tenka tėvams. Lietuvos teisės aktuose įtvirtinta nuostata, kad tėvai – svarbiausi vaiko ugdytojai ir mokytojai.  Tai teisinga, nes su tėvais vaikas praleidžia žymiai  daugiau laiko, negu darželyje. Pasak forumo lektorės dr. Austėjos Landsbergienės,  vaikas darželyje praleidžia tik apie 15 proc. laiko,  o likusius 85 proc.  praleidžia su tėvais.

Nesuabejota nauda, kurią gauna vaikas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Apie kokybišką ankstyvąjį ugdymą šiandien kalbama ne tik Lietuvoje. Pasak forumo lektorės Gražinos Šeibokienės, Europos Komisijos dar tik rengiamose rekomendacijose  ES šalims narėms dėl ankstyvojo ugdymo kokybės gerinimo, kokybiškas ankstyvasis  ugdymas įvardinamas kaip ugdymo ir rūpinimosi vienovė.

Įvardinta, kad tėvų ir pedagogų bendravimas ir bendradarbiavimas yra svarbus veiksnys, ne tik padedantis auklėtojams užmegzti emocinius ryšius su vaiku, bet ir ateityje galintis turėti įtakos vaiko mokymosi sėkmei bei vertybėms.

Pasak Forumo lektorės Eglės Čaplikienės, Valdorfo pedagogikos specialistės,  šiuolaikiniams vaikams vien gražios išorės – nudažytų sienų ir naujų žaislų, neužtenka. Vidiniai dalykai jiems tampa svarbesniais už išorinius, emociniai ryšiai svarbesniais už žodžius. Auklėtojos lengviau užmezga emocinius ryšius su tais vaikais, su kurių tėvais jos bendradarbiauja. Stebint tėvų ir pedagogų santykius formuojasi vaikų vertybės, kuriomis jie vadovausis visą gyvenimą.

Forumo metu aptarta kelios dešimtys tėvų ir darželio bendravimo formų: nuo pokalbių su atėjusiais vaiko pasiimti tėvais iki  trumpųjų žinučių telefonu ar laiškų elektroniniu paštu, nuo informacinės lentos iki kartą per savaitę siunčiamo naujienlaiškio. Forumo dalyvių nuomonės apie jų naudingumą ne visada sutapdavo. Pavyzdžiui, pokalbius su vaikų pasiimti atėjusiais tėvais vieni vertino kaip svarbią ir labai atsakingą savo darbo dalį, kitiems su tėvais kalbanti auklėtoja reiškia, kad  vaikai palikti vieni, be priežiūros.

Elektroninio pašto žinutės įvardintos kaip viena efektyviausių bendravimo su tėvais formų. Tai pigus, laiką taupantis, lankstus, tačiau konkrečios informacijos reikalaujantis būdas:  80 proc. tėvų el. paštu gautai informacijai skiria 30 s. laiko, 19 proc. – 3 min.  1 proc. tėvų ¬– 30 min.

Kalbant apie tėvų ir darželio bendradarbiavimo formas dr. Austėja Landsbergienė minėjo, kad tėvų įsitraukimas į darželio veiklą nebūtinai turi būti labai didelis. Pradžioje užtektų tiesiog pasišnekėti su vaiku apie tai, kaip praėjo jo diena darželyje, pasižiūrėti ir pagirti  jo darbelį.

Kita Lietuvoje beveik nenaudojama, tačiau Europoje pasiteisinusi tėvų įsitraukimo į darželio veiklą forma – savanoriavimas. Pasak dr. Austėjos Landsbergienės, auklėtojoms vertėtų stengtis įtraukti tėvus  į daugelį veiklų: švenčių organizavimą, pasiruošimą šventei, pavėsinės stogo taisymą ir kt.

Pastebėta, kad įsitraukę tėvai geriau supranta ir pozityviau vertina darželio veiklą. Tyrimų duomenimis,  tėvų įsitraukimas – nepaprastai vertingas. Tėvų, kurie buvo įsitraukę darželio veiklą,  vaikai  mokykloje gauna geresnius pažymius, dažniau atlieka namų darbus,  mažiau turi elgesio problemų,  daugiau jų stoja į universitetus.

Forumo pranešimų temos:
- Kokybiškas ankstyvasis ugdymas ir ugdytojų socialinė partnerystė
- Šeimos ir ikimokyklinio ugdymo įstaigos bendradarbiavimo svarba ir ypatumai
- Veiksniai, laiduojantys sąveikos su šeima ikimokyklinėje įstaigoje kokybę
- Bendradarbiavimas su tėvais. Bendruomeniškų santykių formavimas darželyje.
- Vaikų darželio bendravimo su šeima formos ir metodai
- Kodėl ugdymo įstaiga turi tikėti, kad be bendravimo su šeima jos darbas nebus optimalus?

Forumo lektoriai – LR Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo departamento Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė,  Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo departamento Neformaliojo švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Ona Vaicekauskienė, socialinių mokslų daktarė, darželių tinklo „Vaikystės sodas“ įkūrėja ir vadovė dr. Austėja Landsbergienė,  Vilniaus kolegijos Pedagogikos katedros vedėja Ingrida Stankevičienė, Ugdymo inovacijų centro atstovė Regina Rimkienė, Valdorfo pedagogikos specialistė Eglė Čaplikienė.

Darbo grupių moderatoriai – Kauno Valdorfo darželio „Šaltinėlis" direktorė Audra Liaudanskienė, darželio „Vaikystės takas“ direktorė Asta Kraujelienė, darželio „Metų laikai“ auklėtoja Dovilė Vingelytė, LVJC neformaliojo švietimo ir mokymų metodininkės Neringa Grigorjeva ir Giedrė Juzėnienė.

Teniso klubo treneriai, kurie mokė dvylikametį Martyną, nežinojo, kaip susidoroti su berniuko pykčio priepuoliais – jie pasireikšdavo po kiekvieno pralaimėjimo. Tėvai sūnui irgi nieko negalėjo padaryti, tad galiausiai buvo nutarta pusmečiui nutraukti užsiėmimus.

Per tą laiką talentingas mažasis tenisininkas turėjo suprasti, ar nori jis toliau mokytis žaisti tenisą, išmokti išgyventi pergales ir pralaimėjimus.

Trylikametis Giedrius per keletą metų išbandė įvairiausias sporto šakas, iš visur teko išeiti su skandalais. Kalti būdavo visi – ir treneriai, kimbantys be reikalo, ir kiti vaikai, neva pavydintys ir kenkiantys.

Nors treneriai tvirtino, kad berniukas labai gabus, gali pasiekti gerų rezultatų tiek žaisdamas futbolą, tiek užsiimdamas lengvąja atletika, tačiau po 8 klasių paauglys metė sportą. Tėvai tik skėsčiojo rankomis. Net žaisdamas sode su kaimynų vaikais futbolą Giedrius rėkė ir ginčijosi iki užkimimo, atsisakydamas pripažinti savo klaidas.

Kokias išvadas galima padaryti iš šių dviejų istorijų? Pirmu atveju tėvai padėjo Martynui suprasti, jog tenisas – ne tik malonus laisvalaikis, bet ir rimtas darbas. Jei nori rimtai treniruotis, siekti rezultato, tai į treniruotes reikia žiūrėti kaip į darbą, o ne kaip į žaidimą.

Giedriaus tėvai pro pirštus žiūrėjo į vaiko pykčio priepuolius, manydami, jog tai praeis savaime, kai sūnus paaugs. Galbūt taip ir bus, tačiau nuoskauda dėl prarastų draugų ir veltui leisto laiko gali likti ilgam.

Lengva suvokti, kad ignoruoti vaiko pykčio protrūkius ar jam pataikauti – ne pats teisingiausias sprendimas. Daug sunkiau nuspręsti, ką reikia daryti. Bet kuris suaugęs žmogus supranta, jog neįmanoma mėgautis pergalėmis, jei nemoki susitaikyti su pralaimėjimu.

Štai klasikinis pavyzdys. Tomas Edisonas apie elektros lemputės išradimą pasakojo maždaug taip: „Man teko atlikti apie 700 bandymų, tačiau aš nemanau, kad tiek kartų klydau. Aš 700 kartų sėkmingai įrodžiau, jog šie būdai neveikia.“

Tačiau viena – postringauti, kad viskas, kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius, o visai kas kita – ramiai reaguoti į nesėkmes, nuo kurių kenčia jūsų vaikas.

Koks tėvas gali būti ramus, kai jo vaikas gauna nepatenkinamą pažymį už egzaminą, kuriam rimtai rengėsi? Arba kai dukra lieja ašaras dėl nelaimingos meilės. Taip, mes suprantame, kad tai – smulkmenos, kurios ateityje padės vaikams išvengti rimtų nusivylimų. Bet kiek tėvų susivaldys neguodę savo atžalų apsikabinę ir tikindami, kad dėl visų nusivylimų ir liūdesio kaltas kažkas kitas, o ne jis pats?

Pasiryžę apsaugoti

Iš vienos pusės, mes norim, kad vaikas išmoktų konstruktyviai reaguoti į nesėkmes, analizuotų priežastis, dėl ko jam nepasisekė, ir kitą kartą nekartotų tų pačių klaidų. Iš kitos – mes pasiryžę bet kokioms gudrybėms, kad tik apsaugotume vaikus nuo nusivylimų.

Tai gali duoti daugiau žalos nei naudos. Šiuolaikiniai tėvai stengiasi vaikui įskiepyti pasitikėjimą savo jėgomis ir galimybėmis. Todėl stengiasi vaikų kaltę dėl nesėkmių perkelti kam nors kitam.

Po pralaimėtų futbolo rungtynių vaiką guodžia, kad teisėjai buvo šališki, nors daug protingiau būtų pasakyti, kad vaikas buvo išsiblaškęs ir dėl to ne itin gerai žaidė. Juk tėvų pareiga – ne apsaugoti vaiką nuo visų nemalonumų, o išmokyti susidoroti su sunkia situacija, adekvačiai reaguoti į nesėkmę.

Kuo anksčiau pradėsite vaiką mokyti konstruktyviai reaguoti į nesėkmes, tuo geresni bus rezultatai.

Psichologai vis dažniau kalba apie du pagrindinius požiūrius į pasaulį.

Pirmasis tipas vadinamas fiksuotu, žmogus suvokia save ir savo gabumus kaip kai ką nesikeičiančio. Taip mąstantys žmonės dažniau nei kiti susiduria su būtinybe nuolat sau ir kitiems įrodinėti, kad yra verti visokeriopos pagarbos.

Žmonės, kurių požiūris paslankus, priešingai, mano, kad jie patys ir jų galimybės gali keistis ir augti, priklausomai nuo situacijos ir įgytos patirties. Būtent jie lengviau nei kiti prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų.

Vaiko požiūris į pasaulį labai priklauso nuo tėvų, vadinasi, jie gali turėti įtakos tam, kaip vaikas reaguos į savo pergales ir pralaimėjimus.

Susidūręs su nesėkme vaikas, kurio požiūris fiksuotas, gali palūžti, o gali teisintis visais įmanomais būdais. Tokie vaikai arba labai jaudinasi dėl pralaimėjimo, arba visiškai jį ignoruoja, apsimesdami, kad nieko neatsitiko.

Vaikai, kurių požiūris paslankus, priešingai, stengiasi sunkumus įveikti, kad kitą kartą rezultatai būtų geresni.

Žinoma, jie irgi nusimena, susidūrę su pralaimėjimu, tačiau praėjus kiek laiko gali teisingai įvertinti, kas iš tikro atsitiko, ką reikia daryti, kad situacija pasikeistų.

Kad padėtumėte vaikui pakeisti požiūrį į pasaulį ir išmokytumėte padaryti išvadas iš pralaimėjimų, o paskui pasiekti pergalių, įsiklausykite į psichologų patarimus.

Girkite už tai, kas verta pagyrų

Nepaisant to, kokį pažymį gavo iš mokyklos grįžęs vaikas, susitelkite ne į pažymį, o į tai, ką vaikas sužinojo, kas jam buvo įdomu, kur tas žinias jis galės panaudoti.

Vaikai, kuriuos tėvai giria ne už geriausius įvertinimus, o už sugebėjimą mąstyti ir netradicinius sprendimo būdus, nebijo sudėtingų užduočių. Priešingai, kuo sunkesnė užduotis, tuo įdomiau ją atlikti.

Ką daryti, jei vaikas atliko didelį darbą ir vis dėlto gavo nepatenkinamą pažymį? Būtinai pagirkite jį už pastangas, kurias jis įdėjo darbą. Tačiau nekaltinkite mokytojo neteisingu įvertinimu.

Galima paguosti vaiką, kad jis labai stengėsi, šaunuolis, bet, pasirodo, ne taip suprato temą. Tad reikia pabandyti išsiaiškinti, kas buvo padaryta blogai.

Mokytojai iš vaikų dažniausiai reikalauja gerų pažymių, tačiau jei vaikas ėmėsi sunkios ir įdomios užduoties, bet ji pasirodė per sunki, jis verta pagyrimo.

Galbūt net labiau nei tie, kurie apsiribojo standartiniais sprendimais ir gavo pelnytus dešimtukus ar devintukus.

Ar jūs tikite, kad mokėjimas nebijoti sunkumų ir mąstyti nestandartiškai yra svarbiau nei geras pažymys už algebros kontrolinį? Jei taip, tegul jūsų vaikas apie tai žino.

Pasikalbėkite apie sėkmę ir nesėkmę

Kaip paaiškinti vaikui, kad varžybų pergalė ar geras pažymys – ne vienintelis sėkmės matas? Pasistenkite išaiškinti, kad pats pasirengimo procesas vertas pagarbos, o ne tik rezultatas.

Keista, bet kuo mažiau vaikas jaudinasi dėl rezultato, tuo jis būna geresnis. Juk būtent taip mokinys geriausiai gali susitelkti į tai, ką tuo metu daro, ir parodyti geriausias žinias.

Pasakykite vaikui, kad jums tikriausia sėkmė – kai jis iš tikro stengiasi ir dirba iš širdies, su malonumu. Turbūt teko patirti situacijų, kai įveikėte sunkumus ir iš jų pasimokėte. Papasakokite apie tai vaikui.

Nepagražinkite faktų

Visi kada nors patiria nesėkmių. Ši taisyklė neturi išimčių. Kai ko nepriėmė į baleto mokyklą, kai kas iškrito iš varžybų po pirmo turo, kai kas neįstojo į gimnaziją. Toks gyvenimas. Tačiau apie tai būtina kalbėtis, neįtikinėkite, kad viskas puiku, tačiau nekreipti dėmesio taip pat negalima.

Tylėjimas vaikui sudaro įspūdį, jog tai, kas atsitiko, yra taip baisu, kad net kalbėti apie tai negalima. Konstruktyviausia būtų mąstyti taip: jei šito egzamino ir neišlaikėme, kitam geriau pasirengsime.

Atsisakykite savo ambicijų

Kartais tai, kas tėvams atrodo kaip vaiko pralaimėjimas, iš tikro užgauna jų pačių jausmus. Štai kad ir Eglės istorija: jos dukra šoko vienam kolektyve. Jų grupė turėjo važiuoti į Lenkiją.

Mergaitė parėjusi pasakė, kad ji nevažiuos, nes jos neįtraukė į vykstančiųjų sąrašą. Motina pasibaisėjo, buvo pasirengusi lėkti aiškintis, sukelti didžiausią triukšmą, o jos dukra buvo labai rami.

Mergaitė pasakė, kad nebenori šokti, o nori dainuoti, matė laikraštyje skelbimą, kad bus vykdoma atranka į merginų ansamblį. Ji perėjo atranką ir pateko į ansamblį.

Nepainiokite savo pačių vaikystės troškimų su jūsų vaikų. Jei dėl nesėkmės jūs jaudinatės labiau nei vaikas, vadinasi, tai jūsų problema ir spręsti ją reikia jums.

Nepamirškite, kad tai jūsų vaiko gyvenimas, o ne jūsų. Tad svarbiausi yra jo interesai ir siekiai.

Būkite ramūs, ir vaikas taip pat nurims

Vaikai dėl nesėkmių dažnai kelia isterijas, nes nemoka savo emocijų išreikšti žodžiais, o ašaros ir riksmai atrodo vienintelis būdas jausmams išreikšti. Ketverių penkerių metų vaikams taip elgtis normalu, o dešimtmečiai jau geba puikiai susivaldyti.

Ką daryti, jei vaikas rėkia visa gerkle, o aplinkiniai žiūri su pašaipa? Pirmiausia vaiką nuveskite į šalį.

Kalbėkite ramiai, jį paguoskite, pasakykite, kad suprantate, kaip jam skaudu. Apkabinkite, paglostykite.

Pirmiausia jums reikia nuraminti vaiką, o paskui galima pasikalbėti apie tai, kas atsitiko.

Dažniausiai vaikai arba labai ilgai verkia, arba užsisklendžia, bando būti suaugę. Geriausia prisitaikyti prie vaiko, paklauskite, kuo jis norėtų užsiimti, apie ką pasikalbėti. Nereaguokite labai audringai, parodykite, kad nieko labai baisaus neatsitiko.

Ir pats svarbiausias patarimas – kiekvieną dieną parodykite vaikams, kad juos mylite, nepaisant jų pažymių ar sportinių pasiekimų. Mylite juos tiesiog todėl, kad jie yra, o ne už tai, kad jie kažką gerai daro.

Jei vaikas supranta, kad tėvai neims jo mylėti mažiau, jei jis gaus nepatenkinamą įvertinimą, pažymiai jam niekada nebus tragedija.

Parengė A. Kaminskienė

www.sekunde.lt

Kvalifikuotai kalbėti apie konkrečias  vaiko teises ir pareigas geriausiai gali vaikų psichologai ir tie, kurie nuolat dirba specializuotose vaikais besirūpinančiose organizacijose. Todėl aš galiu pateikti tik savo požiūrį į tėvų-vaikų santykių problemą ir tik savo pačius bendriausius samprotavimus, kurie atsirado auginant mano paties vaikus bei kurį laiką dirbant organizacijoje „Gelbėkite vaikus” .

Mano pirma tezė: mylėkime vaikus, jie turi teisę būti mylimi, jei juos išleidome į šį pasaulį, bet meilės turinys neturi būti pataikavimas vaikams ar mėginimas jiems įsiteikti įvairiomis dovanėlėmis. Meilė vaikams turi būti tokia, kad vaikas jaustų, jog jis yra lygiateisis šeimos narys, kad jo išklausoma, jo siūlymai vertinami ir motyvuotai priimami ar atmetami. Jei atmetami, tai motyvai turi būti išsakomi ne žodžiais „tu dar mažas ir nieko neišmanai“, o vaikui suprantamais argumentais.

Meilės turinyje turėtų būti ir toks tėvų elgesys ir jų priimami sprendimai, kurie vaiko akyse atrodytų teisingi. Tai jo teisė. Todėl tėvai turėtų vienodai traktuoti savo vaikus, neskirstant jų į daugiau ar mažiau mylimus. Išimtį čia gali sudaryti turintis kurią nors negalę vaikas, jam reikalingas papildomas dėmesys, kurį turėtų rodyti tiek tėvai, tiek ir kiti sveiki vaikai. Tėvai turėtų paaiškinti jiems, kodėl toks papildomas dėmesys neįgaliam vaikui būtinas. Kiekvienas vaikas turi matyti, kad tėvai elgiasi teisingai ir niekados nematyti tėvų barnių ir santykių aiškinimosi, dar įveliant į tai ir savo vaikus. Jei tokios atmosferos šeimoje nėra, tai vaikas jautriai reaguoja į tokią neteisybę, kurios jis nesupranta ir negali sau paaiškinti, kodėl nesutaria jo tėvai, kodėl ir kuo jis yra blogesnis nei  jo sesutė ar broliukas. Jei taip tęsiasi – vaikas užsidaro, būna nelaimingas ir ieško kelio, kaip išeiti iš tokios aklavietės. Dažniausiai jau paauglystės metais  jis susiranda draugų, kurie iš dalies kompensuoja vaiko patiriamą savo šeimoje skriaudą. Bet  nebūtinai tie draugai būna tokie, kokių mes norėtume. Ir nebūtinai jie patys yra gero elgesio etalonai. Greičiau priešingai.

Meilės turinyje būtina ir tokia komponentė, kaip nuolatinis tėvų bendravimas su vaiku. Tai taip pat vaiko teisė. Jaunesniems vaikams pakanka pasakų sekimo,  žaidimų ar knygučių skaitymo, o vyresniems reikia bendrų iškylų į gamtą, reikia diskusijų apie jiems suprantamas ir aktualias problemas. Apie problemas, kurios brandina vaiką ir ruošia jį savarankiškam gyvenimui. Čia neturėtų būti jokio tabu, nes, vengiant diskusijų apie jautrias problemas, paauglys ras atsakymus gatvėje.  Šiose diskusijose vaikas turi jaustis lygiaverčiu partneriu, o ne tik tėvų nuomonės klausytoju. Diskusijos pabaigoje turėtų būti rasta bendra nuomonė kartais nevengiant ir kompromisų (juk ne viską tėvai išmano šiame greitai besikeičiančiame pasaulyje. Kartais jų pažiūros gali būti ir perdėm archaiškos). Tokios diskusijos suformuoja vertybių sistemą vaiko sąmonėje, kuria jis vadovaujasi ir pradėjęs savarankišką gyvenimą. Jei vertybių sistemos nepadeda suformuoti jo tėvai, tai ją suformuoja visados paslaugi gatvė.

Meilė vaikams nereiškia, kad vaikų negalima bausti už jų prasižengimus, tačiau tos bausmės neturi būti fizinės, nes jos žemina vaiką. Bausmių tipas priklauso tiek nuo vaiko amžiaus, tiek ir nuo padarytos pražangos. Ir bausmės tikslas – ne pažeminti vaiką, o jam parodyti, kad jo neteisingas elgesys bus tinkamai vertinamas ir tada, kai vaikas suaugs. Parinkdami bausmę tėvai turi būti ypač atsargūs, nes bausmė neturi sukelti vaiko pasipiktinimo jos neteisingumu. Vaikas bausmę turi įvertinti kaip teisingą atpildą už jo padarytą prasižengimą.

Meilė vaikams reiškia ir tai, kad jie nuo pat mažų dienų privalo turėti tinkamas jo amžiui nuolatines pareigas. Tėvai turi nedaryti to, ką gali padaryti jų vaikai, pradedant savo lovos sutvarkymu, pagalba ir motinai, ir tėvui jų darbuose.

Ypatingą vietą  užima pareiga gerai mokytis. Gali taip būti, kad vaikas ko nors mokykloje nesuprato, tada tėvų šventa pareiga jam padėti suprasti. Kitaip - vaikui nesiseks mokslas, bendraklasiai iš jo tyčiosis, vaikas tik ir lauks, kaip greičiau baigti šią kankynę - mokyklą. Čia pravartu būtų paminėti „Gelbėkite vaikus“ iniciatyvą mokyklose įkurti pačių mokinių grupes kovai su smurtu, nes juk nepastatysi prie kiekvieno vaiko po mokytoją. Grupės nariai, kurie nešiojo prisisegę  ir specialius ženkliukus,  akylai stebėdavo, ar kuris vaikas nėra bendraamžių (ar net mokytojų) skriaudžiamas, ir patys sudrausmindavo mokinius skriaudikus, o apie tokius mokytojus pranešdavo mokyklos direkcijai. Nežinau, kiek plačiai paplito ši iniciatyva, bet didėjant smurto prieš vaikus apimtims,  vaikų, kovojančių su smurtu, grupės – vienintelė reali priemonė apsaugoti vaikus. Galų gale kova su vaikų skriaudėjais – tai taip pat kiekvieno vaiko pareiga, apie kurią galėtų kalbėti su vaikais ir jų tėvai.

Baigiant noriu pabrėžti, kad jokios dovanėlės, net ir brangiausios, nepadarys vaiko visaverčiu žmogumi, ir net geriausios buitinės sąlygos niekados jam neatstos tėvo ir motinos meilės. Greičiau priešingai, gyvenimo prabanga, brangios dovanos ir puošnūs drabužiai žaloja vaiko psichiką. Iš vaiko sąmonės tada dingsta humanistinės  vertybės, kurios daro žmogų žmogumi. Viena iš jų – tai nepraeiti abejingu veidu pro tą žmogų, kuriam reikalinga mūsų parama žodžiu ar veiksmu.

Bet kaip susirasti sau tinkamą veiklą, ar pakanka užklasinės veiklos pasirinkimo, kaip tėvams ir vaikams ieškoti informacijos apie būrelius?

Lietuvoje šiuo metu yra pusė milijono mokyklinio amžiaus vaikų.  Jaunuolių (žmonių nuo 5 iki 23 metų) yra apie 800 tūkstančių, o tai jau ketvirtadalis Lietuvos gyventojų. Tačiau, įvairūs skaičiavimai ir atlikti tyrimai rodo, kad maždaug trečdalis mokyklinukų neturi ką veikti po pamokų ir nesidomi bei nedalyvauja papildomoje veikloje.

Kiek būrelių ar mokyklėlių veikia Lietuvoje – sunku suskaičiuoti. Juolab, kad ir popamokinė veikla spiečiasi skirtingomis formomis – mokyklose, privačiuose būreliuose, viešajame sektoriuje. Akivaizdu, kad pasiūla didelė. Atrodo, kad ir paklausa tam turėtų būti, nes juk retas tėvas norėtų, kad jo vaikas ar paauglys „šlifuotų“ asfaltą ar lindėtų sukišęs nosį į kompiuterio ekraną.

Sunku suskaičiuoti ir surasti

„Būreliai nėra juridiniai asmenys, suskaičiuoti jų nėra galimybės. Būrelių skaičius labai kintantis, kaip ir juose dalyvaujančių vaikų skaičius. Dažniausiai popamokinės veiklos vyksta bendrojo lavinimo mokyklose, neformaliojo vaikų švietimo mokyklose, kitose švietimo ar kultūros įstaigose. Remiantis Atviros informavimo ir konsultavimo sistemos duomenimis, šalyje yra 254 neformaliojo vaikų švietimo mokyklos, 1320 bendrojo lavinimo mokyklos, kuriose visose organizuojamas neformalusis ugdymas (būreliai)“, - bandymus suskaičiuoti vaikams veiklą po pamokų siūlančias vietas komentuoja Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė Aušra Birietienė.

Ji užsimena ir apie pavienes, naujai besikuriančias iniciatyvas suburti visus būrelius po vienu stogu ir susisteminti juos, kad būtų paprasta vaikams ir tėvams surasti reikiamą informaciją. Tokių naujai pradėjusių kurtis svetainių, apjungiančių įvairias veiklas jaunuoliams – net keletas.

Visi mes – asfalto vaikai

Vienas tokių viską apjungiančių portalų – asfaltovaikai.lt  ”Visi mes, miesto vaikai, esame užaugę ant asfalto – žaidėme kiemuose, bėgiojome gatvėse, taip pat daro ir dabartiniai mokyklinukai. Tačiau tikriausia daugelis suaugusiųjų prisipažins, kad susidomėjimas sportu, dainavimu ar kita veikla juos pačius dažnai gelbėdavo nuo nuobodulio, gal net išgelbėjo nuo nedorų poelgių”, - pasakoja Andrius Šilovas, internetinio portalo asfaltovaikai.lt idėjos autorius ir įkūrėjas.

Kai Andrius tiesiog iš smalsumo pradėjo domėtis vaikams ir jaunimui skirtais būreliais, jis nustebo, kiek daug įvairių veiklų galima užsiimti ir kiek daug apie juos galima rasti informacijos. Tačiau čia ir iškilo problema - informacijos yra daug, tačiau ji nekonkreti, pabira, nepatikima ir neaiški. 

Andriui tuomet ir kilo idėja sukurti vietą, kurioje tilptų viskas, kas telpa žodyje užklasinė veikla. ”Juk norėdami pirkti automobilį jo ieškome specialiuose automobilių pardavimo interneto svetainėse, ieškodami būsto einame į nekilnojamojo turto pasiūlos portalus, todėl pagalvojau, kad turėtų būti toks kanalas, kuriame pageidaujamo būrelio ieškotų jaunuoliai, mokiniai, tėvai”, - pasakoja Andrius.

Vakar europarlamentarai pritarė siūlymui pailginti minimalias apmokamas motinystės atostogas visoje ES nuo 14 iki 20 savaičių. 390 balsų už, 190 prieš, 59 susilaikius priimta nauja direktyva numato pratęsti motinystės atostogas nuo 14 savaičių, apmokamų ligos pašalpos dydžio užmokesčiu, iki 20 dienų pilnu darbo užmokesčiu apmokamų savaičių, įskaitant 2 savaites tėvystės apsostogų. Tačiau, kad šis sprendimas įsigaliotų, jam dar turės pritarti visų ES šalių vyriausybės.

"Lietuvoje kalbant apie šioje direktyvoje reglamentuojamas motinystės atostogas dažnai supainiojamos sąvokos. Ši direktyva nepaliečia 2 metus Lietuvoje trunkančių vaiko auginimo ir priežiūros atostogų, o keičia tik vadinamųjų "nėštumo ir gimdymo atostogų", kurios šiuo metu mūsų šalyje sudaro 18 savaičių (126 dienų), tvarką", - pažymėjo Radvilė Morkūnaitė. Taigi, anot europarlamentarės, pagal dabartinę direktyvą, Lietuvoje motinystės (nėštumo ir gimdymo) atostogos pailgėtų 14 dienų, tačiau tai iš esmės neįtakotų vaiko priežiūros atostogų.

Pasak Europos Parlamento narės, kalbant apie priimtą dokumentą, svarbu paminėti nuostatas, kurios turėtų sustiprinti besilaukiančių ir vaikus auginančių mamų saugumą bei garantijas darbo rinkoje: Parlamentas pritarė nuostatai po motinystės atostogų grąžinti moterį į pareigas su tokiu pačiu užmokesčiu ir tokioje pat profesinėje kategorijoje kaip ir iki atostogų. Tos pačios sąlygos galiotų ir tėvams, įsivaikinusiems vaikus.

“Valstybės narės taip pat įpareigojamos uždrausti atleisti iš darbo moterį mažiausiai šešias savaites po jos motinystės atostogų pabaigos. Be to, moteris maitinanti vaiką krūtimi ir besilaukianti mama, jai iki gimdymo likus mažiau kaip 10 savaičių, taip pat bus saugoma nuo viršvalandžių ar priverstinio darbo naktį” - apie priimtus direktyvos pakeitimus pasakoja R.Morkūnaitė.

"Atsižvelgiant į nepaprastą visos Europos demografinę situaciją, reali pagalba ir saugumas motinoms – labai reikalinga paskata", - teigia R. Morkūnaitė, - "o garantuojama tėvystės atsostogų galimybė -  neabejotinai sustiprins tėvo ryšį su kūdikiu ir skatins atsakomybę nuo pirmųjų gyvenimo dienų".

Įrodyta, kad vienas geriausių būdų formuoti būsimą žmogaus ir visuomenės nario asmenybę yra literatūra, ypač pasakos.

Ar būtų gerai, jeigu gyvenimas būtų panašus į pasaką? Viena vertus, tokiame pasaulyje raganos keptų vaikus, o nunuodytos gražuolės miegotų žiemos miegu. Vilkai griautų kiaulių suręstus namelius ir ėstų neįgalias seneles.

Iš kitos pusės, teisingumas ir tretieji broliai visada nugalėtų, o nevidonai mirtų baisiose kančiose. Taigi, prieš atsakant į šį iš pažiūros paprastą klausimą, tektų gerai pasverti visus tokio pasakiško pasaulio pliusus ir minusus.  

Pasakos fantastika, bet nurengus – teisybė

Kiekvieno mūsų gyvenime ateina akimirka, kai susimąstome apie gyvenimo prasmę. Tai nutinka ne tik sulaukus brandaus amžiaus, bet ir vaikystėje bei paauglystėje. Pati svarbiausia ir sunkiausia tėvų užduotis, jų misija – padėti savo vaikui surasti tą gyvenimo prasmę. Vaikas augdamas vis geriau supranta save, susipažįsta su pasauliu ir su kitais žmonėmis. Jis taip pat turi patikėti, kad ateityje atliks kažką prasminga.

Taip, veikiant tėvams ir kultūrinei aplinkai, formuojasi būsimojo žmogaus ir visuomenės nario asmenybė. Įrodyta, kad geriausias tokio ugdymo pagalbininkas yra literatūra, o ypač pasakos. Todėl šia kūrybos forma domisi daugelio šalių mokslininkai, tarp kurių yra ir lietuvių. Pasakas rinko tautos patriarchas Jonas Basanavičius, jas kūrė poetas Oskaras Milašius, rašytojas Kazys Boruta ir daug kitų.

Pasakos puikiai iliustruoja tikrovę – pavyzdžiui, „Joniukas ir Grytutė“ atspindėjo tuo metu paplitusią prievartą prieš vaikus. Kai kurios pasakos tarnavo bažnyčios ideologijai, padėdavo įtvirtinti religines tiesas. Visuomenėje klestintis patriarchatas akivaizdus pasakose „Tūkstantis ir viena naktis“. Pasipūtusios princesės, negalinčios užmigti ant žirnio ir aikštingi princai – tai demaskuotos didikų ydos. Taigi, pasakos gali būti geras pasaulio komentavimo instrumentas ir ne tik.

Dvasios penas

Žymiausias pasakų tyrinėtojas ir analizuotojas buvo psichoanalitikas, dr. Bruno Betelheimas. Jis parašė gausiai apdovanotą, klasikine tapusią knygą „Kerų naudojimas“ ( angl. The Uses of Enchantment). Joje mokslininkas analizuoja pasakas, jų poveikio mechanizmus ir padeda mums suprasti, kodėl ir kuo jos tokios svarbios mūsų netobulai civilizacijai.

Tarp daugybės apibrėžimų pasirinkime tokį: tradicinė pasaka – tai paprastos struktūros pasakojimas su griežtu moralu pabaigoje, kur veikia stebuklingos jėgos, burtai ir magiškos būtybės. Tokios, kaip fėjos, burtininkai, milžinai, slibinai ar vienaragiai. Jas kūrė paprasti žmonės ir perduodavo iš lūpų į lūpas. Bėgant metams, pasakos tobulėjo ir vis geriau atlikdavo savo pagrindinį uždavinį – auklėti jaunąją kartą.

Pasakos atlieka ne tik patirties saugojimo funkcijas. Šioje liaudies kūryboje galima pastebėti kelis siužetų arba įvykių tipus. Vienas iš tokių – svetimos jėgos įsiveržimas į harmoningą pasaulį. Klasikinėse pasakose tokia jėga gali tapti pamotė, atėjusi į šeimą ir paverčianti vaiko gyvenimą nepakeliamą. Literatūrinėse pasakose arba fentezi romanuose, kaip J. R. R. Tolkieno trilogijoje „Žiedų valdovas“, tai Blogio jėgos, ketinančios sunaikinti ne tik hobitų, bet visą pasaulį. Tačiau vienas arba keli, kur kas silpnesni personažai sugeba pasipriešinti galingoms jėgoms. Jie naudojasi gudrumu, vienijasi arba suranda savyje nepaprastų galių. Tad pasakos palaiko žmogaus dvasią. Ir leidžia tikėtis, kad visus sunkumus įmanoma įveikti. Tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius.

Vaikams kuriamos pasakos padeda jiems pažinti savo jausmus ir įsiminti pagrindines sėkmingo gyvenimo taisykles. Tuose kūriniuose nuolat pasikartoja tokie principai: niekad nepasiduok, siek tikslo; spręsk apie kitus ne pagal jų išorę, bet pagal vidų. Pasakos yra tarsi žinynai, universalių taisyklių rinkiniai.

Pasakos kaip terapija

Bruno Betelheimas sako, kad tėvai dažnai klysta, norėdami vaikus apsaugoti nuo rūsčios tikrovės. Iš tiesų pasakų baisumai padeda mažiesiems suprasti, kas jų laukia gyvenime ir kad daugelio bėdų priežastis esame mes patys. Tėvai nori įtikinti, kad visi žmonės yra geri, o vaikai supranta, kad taip nėra. Tai sukelia vidinį prieštaravimą ir stresą. Be to, pasąmonė labai stipriai veikia mūsų elgesį. Kai pasąmonė ir joje glūdinčios niūrios fantazijos visą laiką slopinamos, tai gali pažeisti vaiko asmenybę, jo psichiką.

Juoba, kad vaikų fantazijos būna žiaurios, o pyktis gali būti labai stiprus. Pasakų siaubai parodo vaikui, kad tokios mintys gimsta natūraliai. Jos kyla daug kam ir kaip galima su jomis susidoroti. Pasakos tarsi „iškrauna" vaiko pasąmonėje susikaupusias blogas mintis ir emocijas.

Be to, pasakų siužetai moko tolerancijos ir pareigų atlikimo. Tie įvairūs herojų išmėginimai irgi atspindi visuomenėje susiformavusius papročius. Pavyzdžiui, tokį svarbų įvykį pasaulio kultūrose, kaip berniukų ir mergaičių perėjimą arba įšventinimą į suaugusiųjų gretas. Norint tapti tikru vyru ar moterimi, reikia įveikti vienokį ar kitokį, lengvesnį ar sunkesnį kliūčių ruožą, vadinamą iniciacija.

Taip pat aiškiai pasakų herojai padalijami į gerus ir blogus, kad vaikui būtų lengviau juos atskirti. Pavyzdžiui, du broliai protingi, bet beširdžiai, o trečias kvailas, bet geras. Tokia poliarizacija ir laimingas pasakos finalas padeda vaikui susitapatinti su simpatiškuoju, geruoju herojumi ir apsispręsti, kokiu žmogumi geriau apsimoka būti užaugus. Tačiau kita pasakų rūšis nesmerkia herojaus, jeigu jis apgauna, pavyzdžiui, velnią arba apvagia piktą milžiną kokioje nors pasakoje. Taip pasakų išmintis moko, kad laimėti gali net silpnas žmogus. Yra ir kitų naudingų triukų, kuriuos reikia žinoti.

Jūs, aišku, pastebėjote, kad net mažiausi kūdikiai suklūsta, kai televizijos ekrane prasideda reklaminė pauzė. Spalvos, dinamika, garsas ir scenarijaus triukai – visa tai traukia dėmesį ir slapčia auklėja. Kol nebuvo televizorių, pasakos padėdavo tėvams ar seneliams pasiekti panašų efektą.

Viskas prasideda nuo to, kad pasakos patraukia vaikų dėmesį, sužadindamos jo smalsumą. Ar išgyvens mergaitė, išvaryta pamotės žiemą į mišką? Ar parveš tėtis mylimai dukrai raudonąją gėlelę, ar vilkas suės visus paršiukus ar tik vieną? Antra svarbi pasakų paskirtis - praturtinti vaiko gyvenimą, sužadinant jo vaizduotę. Bruno Betelheimo žodžiais tariant, tai formuoja jo intelektą ir išgrynina emocijas. Padeda vaikui suprasti jį kamuojančias problemas ir parodo, kaip būtų galima jas išspręsti. Vadinasi, tokia nepaprasta istorija visapusiškai ugdo būsimą visuomenės narį. Vokiečių poetas Frydrichas Šileris kartą yra pasakęs: „Vaikystėje mano girdėtose pasakose glūdi gilesnė prasmė, negu gyvenimo pamokose“.

Tačiau, kad šios istorijos veiksmingai auklėtų ir padėtų vaikui suprasti moralaus elgesio privalumus, jos turi būti pakankamai paprastos ir aiškios. Kitaip sakant, negerai, kai specialieji efektai užgožia esmę.

Pasakos suaugusiems

Ar reikia pasakų suaugusiems? Neblėstantis TV realybės šou ir telenovelių populiarumas liudija, kad taip. Daugeliui žmonių norisi tikėti, ar bent trumpam įsivaizduoti, jog įmanoma sukurti pasakišką gerąja prasme, t. y. gana tobulą pasaulį. Kartais taip norisi pasakyti: aš gyvenu iliuzijų pasauly, kur ant kiekvieno medžio saulė.

Kalbėdami apie pasakišką pasaulį, dažniausiai turime omenyje gražiąją jų pusę arba, tiksliau sakant, pačia pabaigą, kai herojai, įveikę visas kliūtis, gauna dovanų gražuolę princesę arba pusę karalystės. Kai prasideda puota, o po to visi ima gyventi ilgai ir laimingai. Tačiau iki finišo reikia atlikti daug sunkių darbų, kautis dėl savo gyvybės, gudrumu įveikti demonus ar milžinus ir t.t. Taigi, didžioji pasakos dalis yra ne kas kita kaip tikras siaubo filmas.

Režisierius Davidas Cronenbergas teigia, jog mūsų vaikystės baimės iš esmės sutampa su suaugusio žmogaus baimėmis. Tik bręsdami mes jas kitaip suvokiame. Tačiau tai vis tiek tebėra baimės. Todėl siaubo filmus ir pasakas sieja ne tik tai, kad tokių filmų siužetai neretai kuriami, naudojantis įvairių šalių pasakomis, legendomis ar mitais. Jie padeda įvairaus amžiaus žiūrovams įveikti giliai įsišaknijusias fobijas. Tai yra tam tikra psichoterapijos forma džiaugiantis, kad mums pasisekė labiau, negu kvailiems ar tiesiog nevykėliams filmo herojams. Tad siaubo arba „fentezi“ filmai suaugusiems – gydomoji priemonė ir proga pabėgti nuo tikrovės, o vaikams pasakos itin svarbios kaip auklėjamoji priemonė.

Žodis prieš technologijas

Pasaulis kinta, ir vaikai jau neturi kada skaityti pasakų. Jie žaidžia kompiuteriais, o jų rankose vietoj knygos – mobilusis telefonas. Tačiau rašytojai atkakliai teberašo pasakas ir kai kuriais atvejais jų laukia stulbinanti sėkmė. „Hario Poterio“ ciklo kūrėja įrodė skeptikams, kad ir šiais laikais žodis nugali technologijas. Tačiau kodėl, ir kodėl tik kartais?

Dabar rašytojai neatsižvelgia į žmogaus atmintį. Todėl nedažnai pasakos tampa kultūros reiškiniu. Garsieji pasakų rašytojai arba rinkėjai dirbo skirtingais būdais: broliai Grimai tiesiog kruopščiai rinko liaudies pasakas, šiek tiek jas sušvelnindami, t.y. išmesdami seksualines aliuzijas, tačiau palikdami prievartos ir smurto scenas. Hansas Kristianas Andersenas kūrė savas pasakas, semdamasis įkvėpimo iš tradicinių pasakų.

Naujosios kartos rašytoja J. Rowling, prieš sėsdama rašyti, ne vienerius metus studijavo daugelio šalių pasakas bei mitologijas. Jos knygos apie Hario Poterio nuotykius – originali proza, įkvėpta įvairių kultūrų, bet išlaikanti klasikinių pasakų principus. Pagrindinis herojus irgi yra našlaitis. Jis priverstas pakeisti gyvenamąją vietą ir turi įveikti daug pavojų, įrodydamas savo brandumą bei sumanumą.

Ciklas fenomenaliai populiarus dar ir dėl to, kad tai tiesiog talentingai parašytos knygos. Be to, jose daug siaubo elementų, kurie yra pagrindinis liaudies pasakų elementas. Daug vaikų gali lengvai susitapatinti su akiniuočiu Poteriu, kuris yra ne koks supermenas, bet eilinis berniukas, priverstas kovoti dėl savo gyvybės ir laimės. Magija jam iš esmės tik apsunkino gyvenimą. Visi šie niuansai paverčia personažą patraukliu, išskirtiniu naujųjų laikų herojumi. Tokiu, kaip daugelis mūsų. J. Rowling gerai išanalizavo liaudies pasakų mechanizmus ir struktūrą ir tai atnešė jai sėkmę. Tai liudija, kad pasakos nemirė - jos tebėra tokios pat aktualios, kaip ir prieš šimtus metų.

Pasakos kine

Kine šiuo metu išryškėjo dvi tendencijos. Viena vertus, režisieriai atrado naują aukso gyslą – tiesiogines arba beveik pažodines klasikinių bei naujų pasakų ekranizacijas. Kadangi pastaruoju metu komiksai, literatūra ir kinas lengvai paverčiami vienas kitu, knygos ar komikso populiarumas reiškia, kad jie greitai pavirs filmu. Taip, pavyzdžiui, nutiko su „Hario Poterio“ ciklu. Naujausias Holivudo projektas – jau senokai mirusio rašytojo C. S. Lewiso epas apie Narniją, kuris komercinės sėkmės atveju gali išaugti net iki šešių filmų ciklo.

Antroji kryptis – modernios, arba tiksliau sakant, postmodernios pasakų versijos. Geriausias to pavyzdys yra „Šrekas“. Čia irgi išlaikyti tradicinių pasakų atributai bei principai: pavojinga ir ilga kelionė už septynių jūrų marių, herojaus išmėginimas ugnimi, gražuolės ir pabaisos motyvas, bet vienoje istorijoje sumaišyti keliolikos pasakų personažai, siekiant komiško efekto suaugusiems ir auklėjamojo – vaikams. O rezultatas puikus. Patenkinti visi – ir visų amžiaus grupių žiūrovai, ir filmo prodiuseriai.

Taigi, norint sulaukti sėkmės, galima žaisti stiliais, maišyti pasakas su mitais, parodijuoti, bet svarbu išlaikyti jų esmę. Svarbu auklėti, truputį gąsdinti ir įdėti į tą kūrybą visą širdį. Taip, kaip elgėsi mūsų protėviai, kurdami pasakas savo vaikams, kad palengvintų jų kelionę per gyvenimą ir padėtų geriau suprasti pasaulį ir save.

UAB „Pro Coaching“ įkūrėja ir vadovė, oficiali „Gordon Training International“ atstovė Lietuvoje ir Latvijoje

Milijonai tėvų kasmet imasi veiklos, kuri priskiriama prie sunkiausių, – jie prisiima visą atsakomybę už mažo bejėgio kūdikio fizinę ir psichinę sveikatą ir stengiasi išugdyti dorą, kūrybingą ir atsakingą asmenybę. Tačiau kas nutinka šeimose, kad vaikai nustoja kalbėtis su tėvais apie tai, kas juos iš tikrųjų jaudina, kodėl tiek mažai tėvų gali išties padėti vaikams?

Tėvai nesusimąsto, kad kalbėjimas daro didelį poveikį vaiko asmenybei ir kuria jų santykius su vaiku. Pamažu vaikas susidaro nuomonę, koks tėvų požiūris į jį kaip asmenybę. Tėvai dažnai leidžia sau kritikuoti, barti, moralizuoti, net įžeidinėti vaiką – tą kasdien galima išgirsti bet kurioje parduotuvėje, gatvėje ar parke, tai akivaizdi mūsų visuomenės norma. Vaikų psichologas dr. Thomasas Gordonas, tris kartus nominuotas Nobelio taikos premijai ir daugiau kaip prieš 40 metų išleidęs klasikinę, o dabar jau bestseleriu tapusią knygą apie efektyvią vaikų ugdymo sistemą – „Parent Effectiveness Training“ (liet. – „Tėvų efektyvumo ugdymas“), arba P.E.T., pabrėžia, jog kiekvienas tėvų bandymas įsakinėti, gąsdinti, moralizuoti, patarinėti, kritikuoti, kaltinti, įžeidinėti, gėdinti, guosti, tardyti ar tiesiog pašiepti vaiką iš esmės yra barjeras, trukdantis efektyviai su juo bendrauti. Kad tėvai suprastų, kaip šis bendravimas paveikia vaiką ir jų santykius su vaiku, žemiau pateikiami dr. Thomaso Gordono išskirti bendravimo klaidų tipai.

Svarbu suprasti, jog minimos bendravimo kliūtys egzistuoja tik tada, kai vaikas turi, sprendžia problemą, kai jis išgyvena stiprius jausmus ar emocijas. Kitais atvejais kai kurie iš šių bendravimo būdų (pavyzdžiui: klausinėjimas, liaupsinimas) nėra priskiriami prie  efektyvaus bendravimo su vaiku kliūčių. Kiti poelgiai, tokie kaip prasivardžiavimas ar teisimas, yra visada rizikingi ir gali sukelti bendravimo problemas bet kuriuo metu.

1. VADOVAVIMAS, ĮSAKINĖJIMAS. Liepiate vaikui ką nors daryti: Nustok savęs gailėti... Dabar grįžk ir eik plauti grindų... Nekalbėk taip su ... . Man nesvarbu, tu privalai ... .

-       Toks tėvų elgesys rodo vaikui, kad jo jausmai ar poreikiai nėra svarbūs, kad jis privalo nusileisti tėvų jausmams ir poreikiams. (Mums nerūpi, ką tu nori daryti, tuoj pat eik namo.)

-       Tėvų galios rodymas verčia vaiką jausti baimę, kylančią grėsmę, kad didesnis ir stipresnis jį nuskriaus.

-       Iš vaiko atimama galimybė padaryti ką nors savarankiškai. Taip mažėja atsakomybės jausmas ir noras ateityje kažką daryti be paliepimo. (Juk tu man neliepei išplauti grindų, tai kodėl turėčiau tai daryti. Tu man nesakei, kad turiu pašerti šuniuką.)

-       Vaikas jaučia apmaudą ir pyktį, dažnai reiškia priešiškus jausmus: įniršį, norą ginčytis, muštis, išbandyti leistinas elgesio ribas. (Neplausiu aš tų grindų, pati išsiplauk. Kalbėsiu, kaip norėsiu, jau tu man nepaaiškinsi.)

2. GRASINIMAS, ĮSPĖJIMAS. Sakote vaikui, kokie bus padariniai, jei jis ką nors padarys ar nepadarys: Jei taip pasielgsi – pasigailėsi! Geriau nustok taip nervinti, nes gausi!

-       Grasinimas sukelia tokias pat pasekmes, kaip ir vadovavimas, įsakinėjimas. Labai dažnai šie bendravimo būdai naudojami kartu.

-       Šis bendravimo būdas gali priversi vaiką jausti baimę, nepriėmimą, gali sukelti apmaudą, pyktį, priešiškumą.

-       Toks tėvų elgesys skatina vaiką išbandyti grasinimų tikrumą, kartais kyla noras padaryti tai, kas uždrausta, kad įsitikintų, ar tėvai nubaus, kaip sakė. Vaikai į grasinimus ir įspėjimus kartais reaguoja sakydami: Man nesvarbu, kas bus, aš vis tiek taip padarysiu.

-       Grasindami, tačiau nevykdydami savųjų grasinimų, tėvai praranda pagarbą,  rizikuoja tapti „nieko verti“.

3. PAMOKSLAVIMAS, MORALIZAVIMAS. Sakote vaikui, ką jis turėtų ar privalėtų daryti:

 Neturėtum taip jaustis... Tu visada turėtum gerbti ... .  Turėtum išmokti kantrybės...

-       Taip elgdamiesi tėvai daro vaikui spaudimą, skatina jo atsitraukimą, priešiškumą ar priešgyniavimą.

-       Į žodžius „turėtum“, „privalėtum“, „reikėtų“  vaikai reaguoja priešindamiesi ir gindami savo pozicijas dar smarkiau. (Kas taip pasakė?)

-       Vaikui sukeliamas „įsipareigojimo“ ar kaltės, kad yra blogas, jausmas. (Tu neturėtum  taip  blogai galvoti apie savo močiutę.)

-       Tokie tėvų pasakymai, kaip tu visada turėtum gerbti savo mokytojus, verčia vaiką  pajusti, kad tėvai nepasitiki jo sugebėjimu įvertinti  kitų planus ar vertybių pagrįstumą.

4. PATARINĖJIMAS. Pasakote vaikui, kaip spręsti problemą, pateikiate patarimus ar pasiūlymus: Tai susidraugauk su ... . Palauk porą metų, o tada ... . Kodėl tau nepadarius ... . Aš tau patarčiau ... .

-       Vaikas dažnai tai suvokia kaip įrodymą, kad tėvai nepasitiki jo sugebėjimu priimti teisingus sprendimus.

-       Gali lemti vaiko nesugebėjimą ar nenorą pačiam spręsti savąsias problemas. (Mama, ką man šiandien rengtis? Tėti, ką aš turėčiau žaisti kieme?)

-       Nesuteikia vaikui galimybės išanalizuoti problemą, apsvarstyti ir išbandyti alternatyvas.

-       Gali sukelti pasipriešinimą, vaikas dažnai linkęs priešintis tėvų patarimams. (Nenoriu, kad man aiškintum, ką turiu daryti. Leisk man pačiam nuspręsti.)

-       Patarimai rodo, kad jūsų sprendimas yra tariamai geresnis nei vaiko. (Mudu su mama žinome, kas tau geriausia.)

-        

5. MOKYMAS, DĖSTYMAS. Stengiatės vaiką paveikti faktais, logika, informacija ar savo nuomone: Tu esi neteisus, nes... Teisybė yra tokia, kad... Taip, bet...

-       Nuolatinis vaiko mokymas verčia jį pasijusti žemesnį, priklausomą, nevisavertį. (Tau visada atrodo, kad aš nieko nežinau.)

-       Vaikai, kaip ir suaugę, nemėgsta prisipažinti klydę, tai provokuoja jų gynybinę poziciją ir priešgyniavimą. (Tu manęs neįtikinsi. Tu klysti, aš teisus.)

-       Vaikas dažnai atsiriboja nuo tėvų, nustoja jų klausytis, ignoruoja faktus. (Na ir kas. Man taip neatsitiks. Man nerūpi.)

-       Griebiasi desperatiškų būdų, siekdami atmesti pateiktus faktus. (Tavo idėjos jau visai pasenusios ir nepriimtinos. Tu per senas, kad suprastum dabartinius jaunimo poreikius.)

6. TEISIMAS, KRITIKAVIMAS. Neigiamai vertinate ir teisiate vaiką: Tu dar nemąstai brandžiai... Tu tiesiog tingi... Galbūt tu pirmas pradėjai muštynes...

-       Toks tėvų elgesys turbūt labiausiai verčia vaiką pasijusti nevisavertį, kvailą, buką. Vaikas dažnai priima vertinimą kaip tiesą, tampa kerštingas. Kitaip sakant, kokios nuomonės apie vaiką yra tėvai, taip apie save ima galvoti pats vaikas. (Taip dažnai girdėjau sakant, kad aš kvailys, greičiausiai aš toks ir esu. Aš esu blogas.)

-       Neigiama kritika sukelia atsakomąją reakciją. (Ir tu taip darai nuolat. Tu ir pati jau ne tokia šventuolė.)

-       Dėl neigiamo vertinimo, pabrėžiančio nepilnavertiškumą, dėl baimės būti kritikuojamam nutrūksta bendravimas su vaiku. (Jei pasakyčiau jiems, jie mane kritikuotų, o aš to nenoriu.)

7. LIAUPSINIMAS, GYRIMAS. Pozityviai vertinate, giriate ir palaikote: Nagi, manau, tau puikiai sekasi! Tu teisus – ta mokytoja tikras siaubas! Tu tokia tvarkinga mergaitė!

-       Priešingai bendrai nuomonei, kad liaupsinimas visada naudingas, jis dažnai turi neigiamą poveikį – teigiamas, tačiau neatitinkantis paties vaiko tuo metu turimo savo įvaizdžio vaiko vertinimas gali sukelti priešiškumą. (Aš nesu graži, aš bjauri. Nekenčiu savo šypsenos. Aš nežaidžiu gerai, visada viską sugadinu., Jūs taip nesakytumėte, jei iš tikrųjų žinotumėte, kaip aš jaučiuosi.)

-       Giriami vaikai, ypač girdint draugams, jaučiasi nesmagiai, būna sumišę.

-       Vaikas dažnai jaučia, kad girdami tėvai manipuliuoja, nes tai subtilus būdas paveikti, siekiant skatinti norimą elgseną. (Jūs taip tik sakote, nes norite, kad ir vėl kažką padaryčiau.)

8. PRASIVARDŽIAVIMAS, PAŠAIPA. Vaiką verčiate jaustis kvailą, pravardžiuojate ir gėdijate:

verksnys, nevala, užsispyrėlė, negera mergaitė, tik kvailys gali jaudintis dėl vieno blogo pažymio.

-       Žeminimas verčia vaiką jaustis nevisavertį, griauna savigarbą, jis jaučiasi nereikalingas ir nemylimas. (Aš nieko nesugebu padaryti gerai. Manęs niekas nemyli.)

-       Dažnai sukelia keršijimą žodžiais (atsilyginimą). (Tu pats kvailys. Pasižiūrėk į save, pati tokia.)

-       Kai vaikas sulaukia tokio tėvų vertinimo, kuriuo stengiamasi jį paveikti, iš tikrųjų jis keistis net neketina. (Visai aš neatrodau nevykėlis. Visai aš ne tinginė.)

9. INTERPRETAVIMAS, VERTINIMAS. Sakote vaikui, kokie jo motyvai, ar analizuojate, ką jis pasako ar padaro, ir vertinate situaciją: Su tavim yra blogai tai, kad ... . Tu tiesiog pavargęs, nes ... . Tu iš tiesų norėjai pasakyti ... .

-       Kai tėvų interpretavimas ar vertinimas yra teisingas, vaikas pasijunta sumišęs – tai jį gąsdina ir žlugdo. (Tu neini į pasimatymus, nes esi per daug jau lėtas ir drovus. Tu taip elgiesi, nes nuolat reikalauji kitų dėmesio.)

-       Jei tėvų interpretacija klaidinga, kaip dažniausiai ir būna, vaikas gali supykti, kad jį kaltina neteisingai, kad jo negirdi ar nesiklauso. (Tai nesąmonė, aš ne dėl to neinu į pasimatymus. Tai absurdiška, aš nesu akiplėša.)

-       Pasakymai: aš žinau kodėl, aš tave permatau, žlugdo bendravimą, ilgainiui vaikas pradeda vengti tėvų, nes bijo, jog bus nesuprastas.

10. GUODIMAS, PALANKUMO RODYMAS. Stengiatės, kad vaikas geriau jaustųsi, išsakydami jo jausmus, paneigiate jų stiprumą: Nesijaudink. Tu jausiesi geriau. Nagi, pralinksmėk! Visiems vaikams taip pasitaiko.

-       Toks tėvų elgesys anaiptol nepadeda, nors daugumai atrodo kitaip. Sutrikusio vaiko raminimas tik parodo, kad jūs nesuvokiate jo savijautos. (Jūs taip nekalbėtumėte, jei žinotumėte, kaip aš bijau.)

-       Vaikas jaučiasi nesuprastas, jūsų pasakymai: viskas pasikeis į gerą, tu taip nesijaudink, rodo vaiko jausmų ignoravimą

-       Bandymą nuraminti vaikas gali suvokti kaip mėginimą jį pakeisti, todėl dažnai tėvais nepasitiki. (Tu tik taip sakai, kad man pasidarytų geriau.)

-       Dažnai vaikas tėvų žodžius supranta kaip negerai jaustis blogai, toks tėvų palankumo rodymas užkerta kelią tolimesniam bendravimui, nes vaikas jaučia, kad jo savijauta tėvams nepriimtina.

11. KVOTIMAS, KLAUSINĖJIMAS. Stengiatės rasti priežastis, motyvus, paaiškinimus, ieškote informacijos, kuri jums padėtų išspręsti problemą: kodėl, kas, ką tu padarei, kaip?

-       Kai klausinėjate tuo metu, kada vaikas su jumis dalinasi savo problema, apribojate jo laisvę kalbėti tai, ką jis iš tikrųjų nori pasakyti, nes reikalaujate tam tikro atsakymo į pateiktą klausimą. Pavyzdžiui, jeigu klausiate: Kada tu tai pajutai?, liepiate vaikui kalbėti tik apie jausmų pradžią ir nieko daugiau. Dažniausiai vaiko sakoma informacija, ypač pokalbio pradžioje, nėra tikslus problemos nusakymas. Klausinėjant koncentruojamasi į šią pradinę informaciją ir užkertamas kelias gilesnei vaiko problemos ir jausmų analizei.

-       Klausinėjamas vaikas gali manyti, jog renkate duomenis problemai spręsti be jo, užuot leidę pačiam surasti sprendimą. Vaikas dažnai nenori, kad tėvai rastų atsakymus už jį. (Jeigu aš pasakyčiau tėvams, jie man vėl nurodinėtų, ką turėčiau daryti.)

-       Detalūs klausimai vaikui yra labai nemalonūs – jie reikalauja tikslių atsakymų, gali stipriai varžyti. Tai nėra geras būdas palengvinti bendravimą. Vaikas bijo klausimų, ypač kai nesupranta, kodėl jo klausinėjama. Pastebėkite, kaip dažnai vaikai sako: Kodėl tu manęs klausi? Ką tu tuo nori pasakyti?

12. SARKAZMAS, ATITRAUKIMAS. Bandote atitraukti vaiką nuo problemos, atsiribojate patys, vaiką linksminate, juokaujate, nustumiate problemą į šalį: Pakalbėkime apie malonesnius dalykus... Mes jau tai esame aptarę! O kaip tau sekasi futbolas?

-       Toks tėvų elgesys gali vaikui sudaryti įspūdį, kad jo problemos yra nesvarbios, niekingos ar kvailos.

-       Parodo, kad geriau vengti gyvenimo sunkumų, užuot su jais susitvarkius.

-       Vaikas, turėdamas sunkumų, nustoja jais dalintis.

-       Vaikai, kaip ir suaugusieji, nori būti pagarbiai išgirsti ir suprasti. Jei tėvai to nepaiso, vaikai pradeda savo problemas spręsti kitur.

Taip bendraudami tėvai diena po dienos silpnina vaikų savigarbą, nutolina juos nuo savęs. Kaip vandens lašai krisdami ant akmens jį pratašo, taip kasdieniniai negatyvūs žodžiai pamažu naikina vaiko savigarbą. Kaip vaikai gali tapti atsakingi, kaip jie gali norėti atskleisti tėvams savo paslaptis, jei šie atima iš jų kiekvieną galimybę išsakyti savo jausmus, padaryti ką nors savarankiškai? Ir visai nekeista, kad vaikai priešinasi, ginasi ar rodo priešiškumą, nekeista, kad jie jaučiasi žeminami, slopinami, kontroliuojami, negerbiami, nekeista, kad kai kurie auga nuolankūs ir nesavarankiški, tikėdamiesi visada gauti parengtus sprendimus.

Tėvai turėtų suprasti, jog vaikai nemaištauja prieš suaugusiuosius – jie priešinasi šių mėginimui atimti iš jų laisvę, protestuoja prieš suaugusiųjų pastangas juos pakeisti ar suformuoti pagal savo įvaizdį, prieš kabinėjimąsi, spaudimą elgtis pagal suaugusiųjų standartus. Savarankiškų, sugebančių efektyviai suvokti ir mąstyti vaikų ugdymas yra tikras menas, nes svarbu yra ne tik tai, ką ir kaip sakome vaikams. Ne mažiau svarbu yra ir tai, ko nesakome.

Geriausia, ką tėveliai gali duoti savo vaikams, yra būtent jie patys. Tėvai turi ir gali tapti tikrais savo vaikų draugais, pavyzdžiais gyvenime, jie gali perteikti savo idėjas, žinias ir patirtį. Perteikti, bet ne auklėti; siūlyti, bet ne versti; patarti, bet ne reikalauti. Ir neatmesti vaiko požiūrio. Palikti vaikui atsakomybę: rinktis ar atmesti.

Suaugusieji, norėdami keisi vaiko elgesį, turi keistis patys ir atsisakyti nepriimtinų savo elgesio bruožų, suvokdami, kad jų vaikai – ne jų nuosavybė, ne jų tąsa, bet atskiri saviti asmenys. Jūs pašaukėte vaiką į gyvenimą, todėl leiskite jam gyventi. Leiskite vaikui pačiam nuspręsti, ką daryti su savo gyvenimu.

Jūsų vaikai – ne vaikai Jums.

Jie yra sūnūs ir dukros savęs besiilginčio Gyvenimo.

Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų,

Ir nors jie yra su jumis, jums nepriklauso.

Galite duoti jiems savo meilę, bet ne mintis,

Nes jie turi savo mintis...

Galite stengtis būti tokie kaip jie,

Bet nedarykite iš jų tokių kaip Jūs

Nes gyvenimas neina atgal ir nelūkuriuoja vakardienos.

K. Gibran

Projekto iniciatorė Seimo narė Ona Valiukevičiūtė, atsižvelgdama į Jungtinių Tautų organizacijos Vaiko teisių komiteto rekomendacijas, parengė įstatymo pataisas, kuriomis siūlo aiškiau apibrėžti smurto prieš vaikus sampratą, įvairias smurto prieš vaiką formas bei įtvirtinti bet kokio smurto prieš vaiką draudimą.

Šiuo metu Lietuvoje teisės aktai uždraudžia nusikalstamą smurtą prieš vaikus. Tačiau, Seimo narės teigimu, fizinis ir psichologinis smurtas namuose, vaikų ugdymo, globos ar priežiūros įstaigose nėra aiškiai ir nedviprasmiškai uždraustas.

Jungtinės Tautos 2006 metais pateikė tyrimo apie smurtą prieš vaikus rezultatus, teigdama, jog fizinės bausmės vaikams yra pasaulinė problema, jos egzistuoja visose pasaulio valstybėse, kultūrose, visuomenės sluoksniuose, nepaisant žmonių rasės, etninės kilmės, išsilavinimo ar uždirbamų pajamų dydžio.

Kažkada vaikystė buvo tolygu žaidimas kieme. Šiandien kieman vaikai leidžiami ne taip noriai – jų ten tyko tikri ir įsivaizduojami pavojai, o kartais dėl šiuolaikinės architektūros įmantrybių kiemo, kokiame žaidėme mes, tiesiog nėra... Todėl vedame savo atžalas į įvairiausius būrelius ir mokyklėles, tikėdami: „Bus saugiau, o svarbiausia – taip vaikas lavėja ar netgi kloja pamatus savo būsimai karjerai.“ Kaip siekiant gero neperlenkti lazdos?

Šia tema kalbamės su Vilniaus miesto psichologinės pedagoginės tarnybos direktore psichologe Roma Vida Pivoriene ir šios tarnybos psichologe Jolanta Šabliauskiene.

 Vaikas lanko būrelį. Kaip atrodo idealus variantas?

Pakankamai gera galima laikyti situaciją, kai savo laisvalaikiu patenkintas tiek vaikas, tiek jo tėvai. Jei vaikas nenoriai lanko būrelį, tai gali rodyti, jog tėvų parinkta veikla neatitinka vaiko interesų ar lūkesčių. Būtų gerai, kad tėvai tartųsi su vaiku, atsižvelgtų į jo norus, gebėjimus, sveikatą.

Tėvų noras lavinti savo vaiką ir užpildyti jo laisvalaikį prasminga veikla suprantamas ir gerbtinas. Tačiau svarbu, kad tėvai neperlenktų lazdos, neapkrautų vaiko daugybe įvairių būrelių, kai ir patys atsiduria savo gerų norų spąstuose. Neretai tėvai visiškai ignoruoja savo asmeninius poreikius, vaiko vežiojimas po skirtingus būrelius sukelia daug organizacinių sunkumų šeimai, dėl ko neretai kyla įtampa tarp tėvų, jie jaučiasi irzlūs ir pavargę. Be to, tėvai turi prisiminti, kad turiningas vaiko laisvalaikis nėra tik daugybė jį lavinančių būrelių. Harmoningai asmenybės raidai svarbu, kad vaikas turėtų pakankamai laiko kalbėtis, žaisti, dirbti ir užsiimti įvairiausia veikla drauge su tėvais. Neretai suaugusieji neįvertina ir kito svarbaus vaiko poreikio – laiko „pabūti su savimi“, nevadovaujamam rinktis veiklą, laisvai fantazuoti, kas leidžia vaikui pasijusti atsakingam, kūrybingam ir galinčiam.

Kai kas teigia, jog vesdami vaiką į būrelius atimame iš jo vaikystę. Tiesa?

Kaip jau minėjome, jei tėvai ignoruoja vaiko norus, gebėjimus, ypač kai vaikas jau gali juos sąmoningai suvokti ir išreikšti, ir perkrauna jo laisvalaikį daugybe būrelių, o vaikui nebelieka laiko pabūti namuose, susitikti su draugais, tuomet galime kalbėti apie „prarastos“ vaikystės fenomeną: vaikas gali išgyventi nuolatinę įtampą dėl skubėjimo, nuovargį dėl daugybės struktūruotų užsiėmimų ir jų kaitos. Laikui bėgant dėl minėtų dalykų vaikai gali prarasti motyvaciją ką nors lankyti. Vertėtų prisiminti, kad miela veikla būrelyje gali pasitarnauti kaip relaksacija po sunkios dienos mokykloje.

Kartais, vesdami į būrelius tėvai galvoja apie vaiko ateitį, būsimą profesinę karjerą. Tuomet vaikui keliami didesni reikalavimai, didinama atsakomybė, atsiranda pasiekimų vertinimas, tokia veikla dažniausiai praranda pramogos pobūdį. Gerai, kad tėvai rūpinasi ir stengiasi kuo anksčiau atskleisti vaiko įgimtus gabumus, kryptingai juos lavinti, galvodami apie vaiko karjeros galimybes. Pavojus vaikystei dažniausiai iškyla tada, kai aukštų vaiko pasiekimų tikimasi keliose skirtingose srityse. Vienas iš pasirenkamų dalykų turėtų pasitarnauti atsipalaidavimui ir malonumui. Labai svarbu, kad vaikas turėtų galimybę rinktis būrelį, nes tai motyvuoja ir leidžia pajusti atsakomybę.

Kartais tokia vaikui suteikiama pasirinkimo laisvė tėvus gąsdina. Juk vaikas gali bandyti iki begalybės...

Vaikystėje išbandydamas įvairią veiklą vaikas pažįsta save, savo gebėjimus, pasaulį. Laisvė rinktis ir bandyti nereiškia, kad vaikas nenuoseklus, paviršutiniškas, besiblaškantis, neatsakingas. Dėl to dažnai tėvai nerimauja. Leidę pasirinkti norimą būrelį, jie turėtų pasirūpinti, kad vaikas nenutrauktų veiklos per greitai, susidūręs su pirmaisiais sunkumais ar patyręs nusivylimą. Tėvai turėtų išklausyti ir pasikalbėti su vaiku, suprasti patys ir paaiškinti jam, kad net patrauklioje veikloje yra ir nelabai malonių dalykų, rutinos. Pavyzdžiui, mergaitės nori lankyti pramoginius šokius dėl spalvingų renginių, išskirtinių suknelių ir šukuosenų, tačiau užsiėmimai prasideda nuo žingsnelių...

Tėvai turėtų būti kantrūs, neleisti vaikui tuoj pat mesti pradėtos veiklos, bet ir nekaltinti jo. Lankydamas būrelį vaikas taip pat gali mokytis laikytis susitarimo, užbaigti pradėtą veiklą.

Kaip renkantis būrelį atskirti, kas geriausia vaikui, kurie yra tavo ir kurie tavo vaiko norai?

Kartais rinkdami vaikui papildomą veiklą tėvai remiasi savo neišsipildžiusiais vaikystės  troškimais ar tuo, kas jiems dabar atrodo patrauklu ir prasminga, o gal netgi madinga...

Natūralu, kad renkant veiklą mažesniam vaikui svarbiausia bus tėvų nuomonė. Vaikui augant, kaip jau minėjome, svarbu vis labiau atsižvelgti į jo paties pasiūlymus, kartu tartis ir nuspręsti.

Kartais vaiko gebėjimai ar fiziniai duomenys nesutampa su jo interesais. Pavyzdžiui, berniukas yra aukštaūgis, galėtų tapti krepšininku, bet jam nepatinka sportas apskritai... Taigi tėvai turėtų gerai įvertinti aplinkybes ir atsižvelgti į vaiko interesus.

Vaikas nenori lankyti jokių būrelių, nes visą laiką leidžia prie kompiuterio... Tokia situacija pažįstama daugeliui tėvų.

Tėvai dažniausiai per vėlai atkreipia dėmesį į tokią situaciją. Kartais girdime, kaip dvejų–trejų metų vaikų tėvai džiaugiasi, šneka su pasididžiavimu apie tai, jog jų vaikas jau išmano, kaip elgtis su kompiuteriu. Kompiuteris – kaip televizorius. Vaikas atsisėda prie jo ir „viskas gerai“ – nereikia ginčytis, spręsti problemų, nes jis ramus. Nors vieni tėvai galvoja, kad kompiuteris padeda lavinti vaiką, supažindina su technologijomis, kiti atranda, jog tai geras būdas, kad vaikas nelakstytų į kiemą, nelįstų ir nieko iš tėvų nenorėtų. Tačiau sėdėjimas prie kompiuterio turi juodąją pusę – formuojasi priklausomybė, vaikas nebenori kitos veiklos, nes sėdėdamas prie kompiuterio jis patenkina daug savo poreikių. Taigi, nereikėtų labai ankstyvame amžiuje leisti vaikui naudotis kompiuteriu, „dozuoti“ prie jo praleidžiamo laiko.

Lavinimosi, mokymosi tendencijos, „mados“ į Lietuvą ateina iš Vakarų. Kas jau vyksta ten ir ko pas mus laukti artimiausioje ateityje?

Šiuolaikiniam pasauliui būdingi greiti ir nuolatiniai pokyčiai, atsirandantys dėl sparčiai besivystančių technologijų. Kai kurios profesijos numiršta, atsiranda naujos, keičiasi jų turinys. Tai reikalauja nuolatinio mokymosi, kvalifikacijos kėlimo, žinių gilinimo. Dabartinėje realybėje mokymosi amžius ilgėja – normalu net brandesniame amžiuje įgyti ar keisti profesiją, pradėti mokytis aukštesniojoje ar aukštojoje mokykloje. Mokymosi amžiaus ribos platėja į abi puses.

Kitas dalykas – atsiranda vis daugiau sričių, įvairios veiklos. Atsiranda vis daugiau galimybių atrasti save.

Šiandieninėje informacinėje ir konkurencinėje visuomenėje tėvai siekia suteikti vaikams gerą gyvenimo startą, turėti didesnes pasirinkimo galimybes, kad šie saugiau jaustųsi. Todėl stengiasi intensyviai ugdyti savo vaikus, kartais net perlenkdami lazdą ir ignoruodami kitus ne mažiau svarbius vaiko poreikius, kurių patenkinimas vaikystėje lemia harmoningos asmenybės raidą.

 Ką turėtume žinoti apie vaikų laisvalaikio užpildymą įvairiais būreliais ir pamokėlėmis?

Lazda visuomet turi du galus... Griežtai suplanuotas laisvalaikis slepia pavojų. Vaikui gali būti sunkiau išmokti savarankiškai organizuoti laisvalaikį, užmegzti ir palaikyti santykius su bendraamžiais, spręsti kylančius tarpasmeninius nesutarimus. Dar vienas svarbus dalykas – būnant nuolatinėje suaugusiųjų priežiūroje vaikui sunkiau laisvai reikšti savo jausmus. Žaidimai su bendraamžiais kieme padeda vaikui agresyvius impulsus išreikšti ir valdyti savo terpėje, išmokti elgtis socialiai.

Ar egzistuoja kažkokios rekomenduojamos normos, kiek būrelių, lavinimosi pamokėlių derėtų lankyti ir kokio amžiaus vaikui?

Vargu ar tokios normos gali būti – juk visi tokie skirtingi. Ir kūdikiai, ir vaikai skiriasi – charakteriu, energijos lygiu, jų nevienoda sveikata, gyvenimo situacija ir kitos aplinkybės. Galbūt vienas lankys tris būrelius ir viską suspės, o kitas sugebės po mokyklos nueiti tik į vieną. Rinkdami būrelius savo vaikui, turime prisiminti apie „neperdozavimą“!