Lankytinus objektus, pritaikytus apžiūrėti neįgaliesiems, galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, be to, specialiai nefinansuojamos ir į užsienio šalis neįgalųjį lydinčio asmens kelionės išlaidos, be kurio pagalbos negalią turintis žmogus dažnai tampa viešbučio kambario kaliniu.

Lietuvos turizmo asociacijos prezidentė Danutė Mažeikaitė sako, kad turizmo agentūros yra nepajėgios iš savo kišenės padengti neįgalųjį lydinčio asmens kelionės išlaidas, o „valstybė nė piršto nepajudina, kad socialinis turizmas Lietuvoje bent pradėtų judėti“.

„Kad žmogus su negalia galėtų keliauti, reikia jam pritaikytos infrastruktūros: transporto, apgyvendinimo, lydinčio asmens. Nereikia jokio dviračio išradinėti – Europos šalys tai daro. Tai yra vadinamas socialinis turizmas. Siūlomas specializuotas transportas, kuris turi atitinkamas nuleidžiamas grindis, kartu gali važiuoti neįgalųjį lydintis asmuo (tai yra šeimos narys).

Lietuvio verslininko niekas neremia. Agentūra, parduodanti kelionių organizatoriaus produktą, yra tik pardavėjas. Norint, kad lydintis asmuo važiuotų, jo važiavimo kaštus kažkas turi dengti. Asmuo, kuris yra neįgalus, mano, kad tas išlaidas turi dengti agentūra, bet agentūra tas lėšas surenka iš visų dalyvių, tad išeina, kad visi kiti važiuojantys turi padengti to neįgalųjį lydinčio asmens kelionę?

Aš tikrai esu už tai, kad jie (neįgalieji – lrt.lt) būtų mūsų bendruomenėje, bet verslas to negali vienas padaryti. Tai yra ir viešojo sektoriaus reikalas, deja, valstybė į šią tikslinę grupę iš tiesų dar neatsigręžė“, – kalbėjo D. Mažeikaitė.

Lietuvos turizmo asociacijos prezidentė D. Mažeikaitė taip pat pažymėjo, „kad yra verslininkų, kurie investuoja“, kad jų siūloma paslauga būtų tinkama neįgaliesiems, tačiau trūksta „bendrosios vidinės reklamos“.

Lietuvos neįgaliųjų departamentas: pirmenybė – būtinųjų paslaugų paketui

Lietuvos neįgaliųjų departamento Informavimo ir bendrųjų reikalų skyriaus vedėja Agnė Martinaitytė aiškina, jog dėl sunkios ekonominės padėties šalyje lėšos pirmiausia skiriamos pačioms būtiniausioms neįgaliuosius liečiančioms sritims.

„Remiantis Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija neįgaliesiems yra užtikrinama judėjimo laisvė, tačiau atsižvelgiant į mūsų šalies ekonominę padėtį, labiausiai kreipiamas dėmesys į reikšmingiausias neįgaliesiems sritis, tenkinančias specialiuosius poreikius: sveikatos priežiūrą, medicinos reabilitacijos paslaugas, profesinės reabilitacijos paslaugas ir kita“, – sakė pašnekovė.

A. Martinaitytė pažymi, jog nustačius nuolatinės globos poreikį neįgalusis gauna 765 litus, nuolatinės priežiūros – 306 litus. Šiuos pinigus, esant būtinybei, anot pašnekovės, neįgalusis gali skirti lydinčiam jį kelionėje žmogui pasisamdyti.

„Deja, šiuo metu valstybė neturi pakankamai resersų šioms paslaugoms“, – apgailestavo Lietuvos neįgaliųjų departamento Informavimo ir bendrųjų reikalų skyriaus vedėja A. Martinaitytė.

Lietuvos neįgaliųjų departamento atstovė taip pat pažymėjo, kad keliaujant po visą Lietuvą – tiek traukiniais, tiek autobusais, tiek troleibusais – neįgalųjį lydinčiam asmeniui taikoma iki 80 procentų nuolaida kelioniniam bilietui.

Didinama atskirtis tarp sveikųjų ir neįgaliųjų

Lrt.lt pašnekovai pažymi, kad įprastų turizmo agentūrų paslaugomis besinaudojančių judėjimo negalią turinčių žmonių yra, bet dėl per tokias keliones patiriamų nepatogumų neretai neįgalieji renkasi keliauti kartu su savo likimo žmonėmis. Tokiais atvejais vyksta grupelė neįgaliųjų ir keletas jiems pagelbėjančių sveikųjų.

„Tokias keliones paprastai organizuoja asociacijos, nevyriausybinės organizacijos (besirūpinančios neįgaliųjų reikalais – lrt.lt), kurios žino visas sąlygas, visas galimybes, kad būtų patogu tam neįgaliam žmogui“, – pasakojo Lietuvos neįgaliųjų forumo prezidentė ir Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė.

Pašnekovės teigimu, keliauti po Vakarų ir Skandinavijos šalis neįgaliajam dažniausiai nėra taip problematiška, kaip po Rytų šalis arba pačią Lietuvą.
„Aš buvau Egipte, bet aš vaikštanti (moteriai kairės pusės paralyžius – lrt.lt). Man tai nėra dar taip sudėtinga, bet sėdinčiam invalido vežimėlyje. Jeigu viešbučio teritorijoje viskas gerai, tai už viešbučio ribų žmogus toliau judėti nelabai gali.

Ta pati situacija ir Lietuvoje. Didžioji dalis kaimo sodybų neįgaliesiems neprieinamos. Praktiškai yra taip – tu atvažiuoji į kaimo turizmo sodybą ir iš karto susiduri su laipteliais – niekas negalvoja, kad reikėtų kokį nuolydį padaryti. Tu jau negali įvažiuoti į patį pastatą, aš jau nekalbu apie tai, kad būtų pritaikytos sąlygos tam, jog neįgalusis galėtų nusimaudyti greta sodybos esančiame ežere“, – pasakojo pašnekovė.

Patiria psichologinį diskomfortą

Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkas Zigmantas Jančauskis prisipažįsta, kad nemažai neįgaliųjų nuo kelionių į svečius kraštus sulaiko ne tik pinigų stygius, bet ir psichologinis neužtikrintumas.

„Keliauti reikia turėti drąsos, kadangi nežinai, kas ten tavęs laukia, kaip ten bus. Paprasčiausiai bijai. Aš ir pats skrisdamas susiduriu su tokiais nepatogumais: tave atskirai veža, tave atskirai sodina, tave paskutinį iškelia. Įsivaizduokite, į vieną lėktuvą tave velka trapu, kitame yra terminalas – įvažiuoji, bet du puškuojantys vyrukai nuneša tave iki sėdynės atsisėsti. Nežinai, kaip ten tave atvykus pasitiks, o gal nepasitiks. Aš manau, kad ne vienas šitą jaučia, todėl nekeliauja. Aš gal ir norėčiau, ir turėčiau galimybių į Egiptą ar Turkiją vykti, bet aš nežinau, kaip ten mane pasitiks, ar galėsiu į ekskursijas patekti, o gal tik sėdėsiu viešbutyje“, – atviravo pašnekovas.

Neįgalieji: verslininkai nesuinteresuoti, nes mažos pajamos

Lietuvos parolimpinio komiteto generalinis sekretorius Gintaras Zavadckis pastebi, kad „neįgalių žmonių finansiniai pajėgumai yra nedideli ir tų žmonių nėra daug“, todėl verslas nesuinteresuotas investuoti dideles sumas tam, kad paslaugos būtų prieinamesnės negalią turintiems asmenims.

„Taip, žinau viešbučių Turkijoje ir Egipte, kurie yra pritaikyti neįgaliesiems, bet problema tame, kad tame viešbutyje tikrai būsi kaip kalėjime, niekur į šoną nežengsi.

O ar jus matėte autobusą, kur gali paprastai patekti žmogus, sėdintis vežimėlyje. Nei vieno tokio autobuso nėra. Visur neįgaliuosius reikia nešioti.
Lietuvoje labai nedaug objektų, kurie pritaikyti neįgaliesiems lankyti. Keli. Žinau, kad Asvejos regioniniame parke yra pritaikytas neįgaliesiems apžiūrėti vienas piliakalnis. Į Gedimino pilį patekti padeda tas vadinamas keltuvas. Veikia ar neveikia jis – čia jau kiti niuansai, bet jis yra“, – pasakojo pašnekovas.

G. Zavadckis pripažįsta, kad kelią į lankytinus objektus neįgaliesiems pastoja ir kultūros paveldo apsaugos įstatymai. „Negalima daug ko keisti, griauti ir dėl to irgi neišeina tų vietų pritaikyti neįgaliesiems“, – kalbėjo Lietuvos parolimpinio komiteto generalinis sekretorius.

Jam antrino Lietuvos paraplegikų asociacijos prezidentas Juozas Bernatavičius. „Kadangi tų keliaujančių neįgaliųjų yra tikrai labai nedaug, tai manau nei viena turizmo agentūra nėra suinteresuota specialiai kažką jiems specialiai daryti. Jeigu mes pažiūrėtume Lietuvos mąstu, tai vienetai tokių, kurie gali keliauti. Nėra paklausos, nėra ir pasiūlos“, – dėstė pašnekovas. Tokie atvejai, kai neįgalusis keliauti nusprendžia vienas arba dviese, anot J. Bernatavičiaus, kol kas yra pavieniai.

Absoliuta Andželika Lukaitė