Dainų šventė prasidės 16 val. sostinės V. Kudirkos aikštėje. Čia susirinkusius choristus senjorus kanklių muzika pasveikins bočių fokloro ansamblis „Rasoda” (vad. Valentina Račkauskienė). Vėliau aikštėje chorai padainuos kelias dainas. 16.30 val. dainuodami šventės dalyviai Vilniaus gatve patrauks į Vilniaus mokytojų namų kiemelį, kur vyks didysis šventės koncertas.

17 val. Mokytojų namų kiemelyje vyksiančiame didžiajame V Senjorų dainų šventės „Mes vėl kartu” koncerte skambės daugeliui gerai žinomi chorinės muzikos kūriniai: „Giedu dainelę”, „Kur bėga Šešupė”, „Ant Vilniaus kalvų”, „Mūsų dienos kaip šventės” ir t.t. Organizatoriai patikino, kad šventės metu galės dainuoti visi tą vakarą susirinkę į kiemelį – ir publika, ir šventės dalyviai. Šventę ves skaitovas Juozas Šalkauskas.

Senjorų dainų šventė „Mes vėl kartu” Vilniaus mokytojų namuose pradėta rengti nuo 2006-ųjų metų, kuomet šis kultūros centras minėjo savo veiklos 60-metį. Tuomet vadintoje mažojoje Senjorų dainų šventėje dalyvovo tik sostinės senjorai. Vėliau šventė gerokai išsiplėtė, joje dalyvauja chorai iš įvairių Lietuvos miestų bei miestelių.

Ši šventė – tai ne tik pramoga, bet ir dalis senjorų socializacijos programos, jų integravimo į aktyvų kultūrinį gyvenimą. Tai paskata ne tik kūrybinei saviraiškai, bet ir tos kūrybinės saviraškos viešam realizavimui.

Dainų šventė prasidės 16 val. sostinės V. Kudirkos aikštėje. Čia susirinkusius choristus senjorus kanklių muzika pasveikins bočių fokloro ansamblis „Rasoda” (vad. Valentina Račkauskienė). Vėliau aikštėje chorai padainuos kelias dainas. 16.30 val. dainuodami šventės dalyviai Vilniaus gatve patrauks į Vilniaus mokytojų namų kiemelį, kur vyks didysis šventės koncertas.

17 val. Mokytojų namų kiemelyje vyksiančiame didžiajame V Senjorų dainų šventės „Mes vėl kartu” koncerte skambės daugeliui gerai žinomi chorinės muzikos kūriniai: „Giedu dainelę”, „Kur bėga Šešupė”, „Ant Vilniaus kalvų”, „Mūsų dienos kaip šventės” ir t.t. Organizatoriai patikino, kad šventės metu galės dainuoti visi tą vakarą susirinkę į kiemelį – ir publika, ir šventės dalyviai. Šventę ves skaitovas Juozas Šalkauskas.

Senjorų dainų šventė „Mes vėl kartu” Vilniaus mokytojų namuose pradėta rengti nuo 2006-ųjų metų, kuomet šis kultūros centras minėjo savo veiklos 60-metį. Tuomet vadintoje mažojoje Senjorų dainų šventėje dalyvovo tik sostinės senjorai. Vėliau šventė gerokai išsiplėtė, joje dalyvauja chorai iš įvairių Lietuvos miestų bei miestelių.

Ši šventė – tai ne tik pramoga, bet ir dalis senjorų socializacijos programos, jų integravimo į aktyvų kultūrinį gyvenimą. Tai paskata ne tik kūrybinei saviraiškai, bet ir tos kūrybinės saviraškos viešam realizavimui.

Gyventojams, kurie 1995-2002 metais dirbo ir dėl to gavo ne visą senatvės ar invalidumo pensiją, negautą jos dalį atgaus 2012 metų birželį.

Apskaičiuotos pensijos dalies mokėjimas už mirusius pensijų gavėjus taip pat atidėtas 2012 metų birželiui, pranešė "Sodra".

Sprendimas atidėti negautos pensijos dalies mokėjimą priimtas pernai gruodį. Anksčiau buvo numatyta, kad pinigai turėtų būti išmokėti šių metų birželį.

Dirbusiems pensininkams valstybė dar skolinga 269 mln. litų.

Absoliuta Andželika Lukaitė

Lrt.lt kalbinti jaunuoliai teigia apie Lietuvoje veikiančius senelių namus tebemanantys gana prastai. Dauguma jų pažymi, kad prireikus, pirmiausia bandytų ieškoti senolį galinčio prižiūrėti asmens, o senelių namų priežiūrai savo garbaus amžiaus sulaukusius artimuosius patikėtų tik neturėdami kitos išeities.

Tuo metu patys seneliai sako, kad senelių namų jie nelaiko blogybe.

Jauni pašnekovai pabrėžė, kad patys savo senatvės sutikti Lietuvoje veikiančiuose senelių namuose jokiu būdu nenorėtų. 30-etis Zigmas pažymėjo, kad sau artimų žmonių į senelių namus neatiduotų, o pats viliasi, kad „nesulauks to amžiaus, kai jam reikės važiuoti į senelių namus“.

„Man atrodo, kad lietuviškų senelių namų ne koks lygis – tiek kalbant apie jų gyventojų maitinimą, tiek apie visą situaciją. Manau, kad galima surasti žmogų su mediko išsilavinimu, kuris galėtų prižiūrėti seną žmogų jo paties namuose“, – kalbėjo pašnekovas.

24 metų Ignas mano, kad dabartinėmis sąlygomis būdamas garbaus amžiaus į senelių namus pats neitų, tačiau sako, jog tarp pažįstamų vyresnio amžiaus žmonių yra daug norinčių į juos pakliūti.

„Aš pats asmeniškai nežinau, ar norėčiau Lietuvoje gyventi būdamas pensinio amžiaus, tačiau jeigu reikėtų rekomenduoti senelių namus tėvams ar seneliams – gerai paieškočiau, bet į bet kokius tikrai neleisčiau. Aš manau, kad jais (senelių namuose – lrt.lt) galėtų tinkamai pasirūpinti, bet mano nuomone, jiems ten gali būti per daug nuobodu“, – pastebėjo pašnekovas.

Anot Igno, abejotinai patraukli ir lietuviškų senelių namų infrastruktūra.

„Jeigu žmogus sugeba būti vienas, turi namą, tai aš manau, kad jis mieliau po truputį krutės, judės jame, negu eis į senelių namus – vien todėl, kad turėtų daugiau laisvės ir gali savimi pasirūpinti.

Bet jeigu senelis gyvena su didele šeimyna – dukromis, sūnumis ir anūkais – galbūt jis iš tikrųjų gauna per mažai priežiūros ir senelių namai galėtų būti išeitis. Iš esmės, matau vienintelę sąlygą eiti gyventi į senelių namus – jeigu žmogus pats negali savimi pasirūpinti, o vaikai ir anūkai taip pat negali to padaryti“, – svarstė Ignas.

27-erių Rasa pažymėjo, kad į senelių namus savo artimą leistų tik su sąlyga, jeigu tai būtų jo paties noras.

„Lyginant, kaip gyvena skandinavai savo senelių namuose, ir kaip gyvena lietuviai senelių namuose, skirtumas – kaip tarp dangaus ir žemės. Lietuviški senelių namai, man atrodo, toli gražu ne rojus.

Matau tik vieną senelių namų pliusą – senolis juose sutinka savo bendraamžius, su kuriais gali bendrauti. Žmonės skirtingi. Vienam būtina būti tarp tokių, kaip jis, kad nesijaustų vienišas, o kitam labai svarbu būti savo namuose“, – kalbėjo moteris.

Rasa pažymėjo, jog smagiau turėti mamą ir tėtį šalia bei žinoti, kaip jais yra rūpinamasi, o ne iš nuogirdų žinoti, kaip jiems sekasi senelių namuose.

Visi pašnekovai prisipažino, kad nepaisant to, kokia yra padėtis senelių namuose, neigiamą atspalvį jiems suteikia ir sąmonėje įsitvirtinusi nuostata, kad rūpintis senstančiais tėvais yra vaikų pareiga.

Senoliai: tai ne pats blogiausias variantas

Vyresnio amžiaus žmonės gyvenimo sąlygas Lietuvos senelių namuose vertina vidutiniškai ir nors patys ten sutikti gyvenimo saulėlydį nenorėtų, pripažįsta, kad vienišiems žmonėms tai „visai nebloga išeitis“.

52 metų Antanas sako, kad senelių namai jam atrodo „ne pats blogiausias variantas“.

„Aš pats netoliese jų gyvenu. Yra tekę užeiti. Aišku, nuomonių apie juos girdėjau įvairių – nebūna visiems gerai, bet nebūna ir visiems blogai“, – kalbėjo vyras.

70-etė Joana teigė, kad nesutiktų nei pati keltis į senelių namus, nei jų priežiūrai atiduoti artimo žmogaus. „Kodėl senoliai negali namie gyventi? Kam atiduoti, jeigu gali pats juos prižiūrėti. Aš turėjau tėvus – vienas jų išgyveno iki 90 -ies, kitas iki 86 metų.

Žinau atvejų, kai iš senų žmonių pelnomasi. Jie pasirašo buto atidavimo slaugytojams dokumentus, tačiau guli neįgalūs ir neprižiūrėti“, – sakė Joana.

Vis dėlto pašnekovė kiek pagalvojusi pasitaiso – į senelių namus ji keltis sutiktų, jei neturėtų artimųjų ir negalėtų savimi pasirūpinti.

79 metų Vytautas sakė apie senelių namus esantis „geros nuomonės“. Žmoną palaidojęs vyras apie gyvenimą senelių namuose vis pagalvoja, nes slegia vienatvė, tačiau kol kas į juos keltis nežada, nes turi sūnų ir anūkų, kurie jį aplanko.

„Jeigu nebūtų jų, būtų kitas reikalas“, – pažymėjo pašnekovas.

Patys senelių namų paslaugų neįpirktų

Lrt.lt pašnekovų iki 30 metų nuomone, kokybiškos senelių namų paslaugos mėnesiui laiko turėtų atsieiti nuo 1200 iki 2000 litų, tačiau visi pabrėžė, kad šiuo metu tokių pinigų mokėti už artimojo priežiūrą neįstengtų.

Vyresni negu 50 metų pašnekovai teigė, kad artimųjų priežiūrai senelių namuose galėtų skirti daugiausia 15–20 procentų savo gaunamų pajamų.

Kaip lrt.lt informavo senelių namų atstovai, į visus juos – tiek valstybinius, tiek privačius – priėmimo tvarka yra vienoda.

Garbaus amžiaus sulaukęs asmuo, norintis gyventi senelių namuose, turi kreiptis į savo savivaldybės socialinių reikalų arba socialinės paramos skyrių: pateikti pasą, gydytojo pažymą, kokio tipo senelių namuose – bendro tipo ar psichoneurologiniame pensionate – gali gyventi, taip pat, jeigu turi, invalidumo pažymėjimą.

„Užpildę prašymą skyriaus darbuotojai atvyks pas jus į namus ir ištirs poreikį gyventi senelių namuose. Senjorai turi teisę ir patys pasirinkti, kokiuose senelių namuose jie nori gyventi“, – sakė Kauno Panemunės senelių namų direktorė Aldona Krinickienė.

Privačių senelių namų „Senjorų Eldoradas“ direktorė Laimutė Giedraitienė pastebi, kad dažnai žmonės nežino, jog tiek valstybiniuose, tiek privačiuose senelių namuose galioja ta pati finansavimo tvarka.

„Kai žmonės išgirsta, kad senelių namai privatūs, galvoja jog negalės išsimokėti, esą paslaugos kainuoja milijonus. Bet iš tikrųjų privačiuose senelių namuose galioja ta pati tvarka, kaip ir   valstybiniuose (80 proc. pensijos, 1 proc. turimo turto mokesčio, jeigu jo vertė viršija nustatytą gyvenamos vertės turto mokestį ir valstybės dotacija – lrt.lt)“, – pasakojo pašnekovė.

Kauno Panemunės senelių namuose sunkaus ligonio slauga per mėnesį kainuoja 1982 Lt, neturinčio sunkios negalios – 1764 Lt.

Kaip informavo Šilutės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vyriausioji specialistė Vida Rimkutė, Šilutės senelių namuose praleistas mėnuo atsieina nuo 1616 Lt senyvo amžiaus žmogui iki 2140 Lt sunkią negalią turinčiam asmeniui.

Privačiuose senelių namuose „Senjorų Eldoradas“ gyvenimo mėnuo įkainotas 2500 Lt.

Visų senelių namų atstovai pažymėjo, kad senjorams grąžinama 20 proc. jų pensijos (80 proc. atitenka senelių namams), o likusią dalį (jeigu socialinės rūpybos specialistai nustato poreikį) kompensuoja valstybė. Į senelių namus taip pat priimami senjorai, galintys patys apsimokėti pilną paslaugos kainą.

Kompiuterinius žaidimus Lietuvoje žaidžia maždaug trečdalis šalies gyventojų, o šia pramoga nevengia mėgautis ir vyresnio amžiaus žmonės, rodo didžiausios Šiaurės ir Baltijos šalių telekomunikacijų bendrovės „TeliaSonera“ atlikto „Tendencijų tyrimo“ („Trend Report“) duomenys.

Tyrimo duomenimis, daugiau nei 29 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų skiria dalį laisvalaikio žaisdami žaidimus internetu, su draugais ar vieni. Gerokai dažniau tai daro vyrai – maždaug 38 proc. apklaustųjų. Tarp moterų yra 21,5 proc. kompiuterinių žaidimų mėgėjų.

Aktyviausi iš apklaustųjų yra 18-25 metų amžiaus jaunuoliai – žaidimus žaidžia beveik 60 proc. jų. Tačiau prisėsti prie kompiuterio ir tokiu būdu leisti laisvalaikį yra linkę ir kiek daugiau nei penktadalis 36-50 metų amžiaus apklaustųjų bei 17 procentų 51-64 metų amžiaus tyrimo dalyvių. Apklausos duomenimis, kompiuteriniais žaidimais Lietuvoje mėgaujasi ir 7,6 proc. vyresnių nei 65-erių metų žmonių.

„Tendencijų tyrimo“ duomenimis, populiariausi šalyje yra individualūs žaidimai – juos renkasi 56,1 proc. kompiuterinių pramogų gerbėjų. Nedaug nuo jų atsilieka bendruomeniniai, internetu žaidžiami žaidimai – pastaruosius renkasi 31,1 proc. apklaustųjų.

Itin didelis „tinklinių“ žaidimų populiarumas pastebimas tarp vyrų – juos renkasi daugiau nei 39 proc. stipriosios lyties atstovų ir tik maždaug 19 proc. apklaustų moterų.

Su išsamiais bendrovės „TeliaSonera“ Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Danijoje, Kazachstane ir Lietuvoje atlikto įmonių ir gyventojų tyrimo duomenimis galima susipažinti tinklapyje www.teo.lt, naujoje rubrikoje „Tyrimai ir tendencijos“. Šioje rubrikoje nuo šiol taip pat skelbiami įvairūs telekomunikacijų srities tyrimai: skaitmeninės televizijos „Interaktyvioji GALA“ klientų populiariausi kanalai – „GALA metrai“, duomenys apie interneto vartotojų įpročius Lietuvoje, taip pat nuorodos į kitus šios srities tyrimus.

Senatvė dažniausiai pasibeldžia nelaukta. Kalbėti apie ją – neįprasta, nemalonu. Kaip atverti duris senatvei? Kokiais uždaviniais nešina ji ateina? Kas yra senatvės išaukštinimas ir kodėl senti katalikiškoje visuomenėje daug maloniau? Galų gale, ar tikrai ateina metas, kai turime įsivaikinti savo tėvus?

Kaip jaunai merginai kilo idėja parašyti šį straipsnį apie senatvę? Tokia paskata tapo vienos pažįstamos mintis, jog gyvenime ateina metas, kai  turime įsivaikinti savo tėvus. Ši mintis neatrodė pagrįsta, kol stebėjau turbūt idealią senatvę Katalonijoje. Rytais, susikrovę savo miniatiūrinius šuniukus į motorolerių bagažines, senukai važiuoja apsipirkti. Vėliau dienas leidžia būriais klegėdami pliaže. O vakarais rūko kvapnų vietinį tabaką, lošia pokerį ir Viduržemio jūros pakrante stumdo vežimėlius su mažais įdegusiais anūkais... 

Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas profesorius Albinas Bagdonas sako, kad neįmanoma objektyviai pasakyti, kada ateina senatvė: „Tai individualus dalykas, kuriam įtakos turi genetika, gyvenimo būdas, klimato sąlygos, mityba, polinkis į stresą, imuninė sistema ir aibė kitų veiksnių. Kūnas sensta vienaip, psichologinės žmogaus savybės – kitaip, o šie procesai dar ir nebūtinai vyksta išvien. Nevienoda atskirų sistemų raida dar vadinama heterochroniškumu. Vienas tokių sistemų raidos neatitikimų pavyzdžių – Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, atsirado ankstyvosios senatvės reiškinys, kai jauną žmogų kamuoja išoriniai senatvės požymiai.“

Taigi, skiriamės vieni nuo kitų ne tik svoriu, akių spalva, psichologinėmis, emocinėmis savybėmis ar intelektiniais gebėjimais, bet ir senėjimo ypatybėmis. Kitaip tariant, senatvę lemia tam tikros genų kombinacijos, o pasibeldžia ji tuomet, kai prasideda degeneraciniai procesai. „Žinoma, galime remtis statistika – pavyzdžiui, šiandien žmogaus gyvenimo trukmė artėja prie šimto metų, nors kadaise ji tebuvo apie keturis dešimtmečius. Panašu, jog medicina prailgino mūsų gyvenimus šešiasdešimt metų, todėl senatvės etapas ištįsta. Vadinasi, mes vis ilgiau būsime seni. Negana to, moterims senatvės tenka daugiau – statistika rodo, jog, palaidojusios vyrus, jos išgyvena vidutiniškai dar dešimt metų. Lai nesupyksta moterys, bet taip yra todėl, kad vyrai esti fronto priešaky ir dažnai jiems tenka pavojingesni gyvenimo iššūkiai“, – sako profesorius Albinas Bagdonas.

Žmogaus gyvenimą galima suskirstyti į tris etapus – tapsmo, brandos ir nykimo. Senatvė kaip tik ir yra nykimo periodas, kai mus po truputį apleidžia kūno ir psichikos galios. Pavyzdžiui, 70–80 metų sulaukęs žmogus jau perpus silpnesnis nei 25, o ir jo plaučių tūris dukart mažesnis.

Mes pasaulio kontekste

Pasak prof. A. Bagdono, puikus atskaitos taškas – religija. Lietuvoje, kaip ir kitose katalikiškose šalyse, senatvė yra kitokia nei protestantiškuose kraštuose. Išskirtinis katalikiškos visuomenės bruožas – išugdytas šeimos solidarumas, nes krikščionybė skatina nusigręžti nuo egoizmo, ji puoselėja atjautą. Tyrimai rodo, jog katalikiškuose kraštuose kur kas mažesnė takoskyra tarp kartų. Bet yra ir kita medalio pusė – protestantiškuose kraštuose daug retesni nepagrįsto aukojimosi artimui atvejai.

„Lietuvoje galima rasti žmonių, metančių darbą dėl to, kad galėtų prižiūrėti senstantį artimą. Tai jau senatvės išaukštinimas“, – pastebi profesorius.

Anot jo, kitas atskaitos taškas – finansinis fonas. Žmogus kuo ilgiau nori išlikti savarankiškas ir nepriklausomas. Kai vienas gyventi nebepajėgia, protestantiškose šalyse, kurios yra ir turtingesnės, senstantysis apgyvendinamas globos namuose. Tai – priimtinas ir savaime suprantamas žingsnis. O katalikiškuose kraštuose tai prilyginama žmogaus atstūmimui, išdavystei ar, kaip toje pasakoje, išvežimui į mišką ant rogučių. Žinoma, tie skirtumai nėra labai dideli, tai tik bendros tendencijos: yra daug katalikiškai auklėtų žmonių, kuriems nusenę artimieji tik našta, ir yra daug protestantų, besirūpinančių savo artimaisiais lygiai taip pat, kaip katalikai.

„Nacionalinius senatvės skirtumus galima pastebėti ir įvairiatautėje Lietuvoje. Jei daugiabučio namo kieme vyrai susėdę lošia kortomis, o tarp moterų, sėdinčių ant suoliukų, liejasi pokalbiai, prieikite arčiau ir pasiklausykite. Greičiausiai išgirsite kalbant rusiškai. Panašu, kad jų tarpusavio santykiai kur kas artimesni“, – teigia pašnekovas. Pasak jo, kitas ypatumas tas, jog senyvo amžiaus žmonės Lietuvoje vartoja per daug vaistų ir į polikliniką eina lyg į darbą. Tai – nemokėjimo rasti sau prasmingos veiklos  pasekmė.

Kaip knygoje „Sielogyda“ rašo logoterapijos (į prasmę orientuotos terapijos) pradininkas Viktoras Franklis, „psichiatrai dažnai susiduria su tipišku psichofiziniu sukriošimu, ištinkančiu į pensiją išėjusius žmones. Analogiški reiškiniai būdingi ir gyvūnams: antai dresuojami cirko gyvūnai, kuriems keliami tam tikri „uždaviniai“, gyvena vidutiniškai ilgiau už tos pačios rūšies gyvūnus, laikomus zoologijos soduose ir neturinčius „užsiėmimo“.

Ekonominė našta ir smalsumo demonas

Senatvė yra nemenka ekonominė našta. Prof. A. Bagdonas pastebi, kad Europa senėja, darbingo amžiaus riba vis nukeliama tolyn, nuolat kalbama apie mokymąsi visą gyvenimą, būtinybę persikvalifikuoti, inovacijas, progresą... Iš tiesų žmogaus mokymosi galios smarkiai nusenka apie 70-uosius gyvenimo metus, kai nusilpsta mokymuisi būtina trumpalaikė atmintis. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia stengtis išmokti kažko naujo: smegenims reikia nuolatinės apkrovos. Nieko neveikdami: nemąstydami, nesidomėdami, kas dedasi pasaulyje, neplanuodami savo gyvenimo, greitai sunyktume kaip asmenybės. „Čia gamta pasielgė gudriai: „įkalė“ į mūsų prigimtį smalsumo demoniuką, kuris ir skatina žmogų domėtis, pažinti, kurti, ką nors kombinuoti ir pan. Tik blogai, jog kartais mes susiauriname smalsumo demoniuko veikimo sritis. Įkalinam jį savo kūne: atsikėlęs truputėlį ilgiau šlapinausi, visą naktį pūtė vidurius, naktį blogai miegojau, nors vakar atsiguliau 18 val., o šį rytą atsikėliau 9 val. Normalus žmogus (taip pat ir senas normalus žmogus) negali gerai miegoti, jei jis miega ilgiau nei 8 val. per parą“, – teigia mokslininkas.

Visą gyvenimą dirbusį žmogų dažnai senatvėje užklumpa žeminantis finansinės priklausomybės nuo artimųjų jausmas. Anot pašnekovo, vienas pasiruošimo senatvei etapų turėtų būti finansų planavimas ir kapitalo taupymas. Ne mažiau svarbu laiku aptarti ir turtinius santykius. „Ši tema labai nepatogi, todėl atidedama paskutinei minutei. Bet aptarinėti turtinius santykius mirties patale yra kur kas nepatogiau nei esant šviesiam protui, emociškai nepakitusiame fone. Mano manymu, turtinius klausimus geriausia spręsti kraujo giminių rate“, – sako profesorius Albinas Bagdonas.

Vengimas spręsti turtinius klausimus – dar viena priežastis, kodėl senelių globos namai Lietuvoje vis dar nėra labai populiarūs. „Tiesa, vietų trūkumas jose didelis, bet tai priklauso jau nuo Lietuvos ekonominės galios (tiksliau negalios)“, – priduria profesorius.

Darželiai senukams?

„Aš juokauju, kad mano kartos žmonės yra laimingesni, nes jie trumpiau gyveno su savo tėvais, anksčiau nuo jų atsiskyrė – vadinasi, buvo mažiau trinties, išlaikė geresnius tarpusavio santykius. Dažna atsiradusios trinties ir konfliktų priežastis – neišvengiamas artimųjų nuovargis prižiūrint senstantį šeimos narį, o ir tie senstantys neretai įgyja socialiai nepageidautinų bruožų – manipuliuoja artimųjų meile, reikalauja neadekvačiai daug dėmesio, besaikės meilės ir pagarbos. Kraštutinumas, kai senas žmogus ne tik leidžia artimiesiems dėl jo tiesiog aukotis, bet to ir reikalauja. Tokį bruožą psichologai galėtų pavadinti senatviško charakterio akcentuacija – riba tarp normalios ir patologiškos asmenybės“, – teigia A. Bagdonas.

Jo nuomone, „senukų darželiai“ (tokie dienos centrai jau įkurti Šiaulių senelių globos namuose ir VU EKMI Gerontologijos ir reabilitacijos centre Vilniuje) yra tobula išeitis – profesionalaus personalo priežiūra visą dieną ir jaukūs vakarai su šeima, skiriant laiką ne buičiai, o poilsiui ir bendravimui. Tiesa, su kai kuriais senyvo amžiaus žmonėmis bendravimas labai apsunksta dėl atsiradusių socialiai nepageidautinų bruožų. Markas Tulijus Ciceronas, žmonijai palikęs klodus savo įžvalgų, knygoje „Pokalbiai apie senatvę ir bičiulystę“ pastebi, kad „gyvenimas teikia daugybę dingsčių įtarimams ir užgavimams, o juos ar apeiti, ar sumažinti, ar ištverti yra būdinga išminčiams“.

Nors išmintis – senatvės simbolis, kartais kaip tik jos ir pritrūksta. Pametėdamas atitinkamų tragikomiškų senatvės pavyzdžių, gyvenimas pats pailiustravo mintį apie užklupsiantį metą įsivaikinti vyresnius artimuosius. Štai trisdešimtmečiui Andriui tenka prižiūrėti laiko nuovoką praradusią močiutę. „Ji žino, kad aštuntą valandą vakaro turi gerti labai svarbius vaistus, ir pradeda jų prašyti dar per pietus. Prašo su ašaromis akyse, kaltindama, jog noriu ją numarinti, traukuliai ir isterija tapo tokio prašymo kasdieniais palydovais. Kartą garaže radau raudonų makaronų, skirtų karpių žvejybai. Nunešiau vieną močiutei su stikline vandens ir pasakiau, kad parsiunčiau jai iš užsienio labai retų ir brangių vaistų, kurie negali nepadėti. Nuo to laiko, per kiekvienus pietus išgėrusi raudoną žvejybinį makaroną, ji nurimsta ir tampa sukalbama.

Apie senatvės baimę ir uždavinius

Psichosocialinės asmenybės vystymosi teorijos autorius Erikas Eriksonas paskutiniąją gyvenimo stadiją vadina integracijos ir nevilties krize. Pasak jo, integracija yra harmonijos ir pasitenkinimo prabėgusiu gyvenimu jausmas, o neviltis – apgailestavimo dėl praeities ir suvokimo, kad ką nors keisti jau vėlu, rezultatas. Įveikta krizė suteikia gyvenimo išminties.

„Senatvė neišvengiama – beprasmiška bijoti to, ko nepakeisi. Senatvės baimė nėra masinis reiškinys (greičiau tai nuokrypis), nes gamta apdovanojo mus daugybe apsauginių mechanizmų – mes rūpinamės, ką valgysime, kaip įveiksime visuomenės užduotis ir aibe kitų dalykų, todėl pamąstymus apie senatvę tiesiog atidedame. Verta pastebėti, jog kiekvienas raidos etapas turi užduotis, o jų sąraše tikrai nėra užduoties bijoti“, – sako prof. A. Bagdonas.

Kokie gi tie senatvės uždaviniai? Anot profesoriaus, senatvė turėtų būti prisijaukinama palaipsniui, nes staigius pokyčius visuomet lydi nerimas. Šiam gyvenimo etapui būtina pasiruošti iš anksto, su artimaisiais apsvarstant, kaip aš gyvensiu po 10–15 metų. Vienas svarbiausių senatvės uždavinių – kuo ilgiau išlikti savarankiškam, nes pagalba nėra nei lengvai teikiama, nei lengvai priimama. Labai svarbus uždavinys – plėtoti socialinius ryšius, susirasti širdžiai mielos, prasmingos veiklos. „Mano kartos žmonėms, gimusiems ir augusiems kaime, artima sodininkystė, žemdirbystė – neturintieji žemės sklypelio lai augina gėles namuose. Vienas prasmingų užsiėmimų (jei nėra kitų) galėtų būti daug laiko reikalaujanti veikla – sudaryti savo giminės genealoginį medį, kurį paliksite ateinančioms giminės kartoms“, – pataria mokslininkas.

Žmogui, sulaukusiam senatvės, jis išskiria aštuonias užduotis. Visų pirma reikėtų susitaikyti su prastėjančia sveikata ir silpstančiu fiziniu pajėgumu – uoliai dirbdami sode nei sau, nei aplinkiniams neįrodysime, jog esame jaunesni, nei byloja mūsų gimimo data. Antroji senatvės užduotis – prisitaikyti prie pensininko gyvenimo ir pajamų sumažėjimo. Juk yra aibė nebrangių malonumų, galinčių praturtinti dieną, pavyzdžiui, mezgimas ar žvejyba. Kita senatvės užduotis ypač aktuali moterims dėl statistiškai ilgesnės jų gyvenimo trukmės – tai susitaikymas su sutuoktinio mirtimi ir prisitaikymas gyventi be jo. Vienatvę praskaidrina kaimynai, įvairūs senjorų klubai, visuomeninė veikla. Ryšių su savo bendraamžiais nustatymas ir yra ketvirtoji senatvės užduotis. Kita vertus, penktasis senatvės uždavinys beveik priešingas – tai prisitaikymas ilgesnį laiką būti vienam: draugų gretos retėja, o dirbantys artimieji ne visuomet gali skirti tiek laiko, kiek norėtųsi.

Socialinių ir pilietinių pareigų vykdymas (aktyvi veikla bendruomenėje, domėjimasis politika) taip pat įtrauktas į prof. A. Bagdono senatvės užduočių sąrašą. Kaip knygoje „Pokalbiai apie senatvę ir bičiulystę“ rašo Markas Tulijus Ciceronas, „didžiausios valstybės buvo sužlugdytos jaunų žmonių, o išsaugotos ir atstatytos – senių“.

Septintoji senatvės užduotis – rūpinimasis savo gyvenimo kokybe, o aštuntoji – pasiruošimas savo paties mirčiai. Galbūt įkvepianti pasirodys Viktoro Franklio mintis iš knygos „Sielogyda“: „Mirtis, užbaigianti gyvenimo laiką, gali bauginti tik to laiko neišnaudojantį žmogų.“

-----------------------------------------------------------------------------------------

Profesorius Ira Rosofsky, psichologas ir rašytojas iš Konektikuto, dirbantis senelių namuose, sudarė geriausių filmų apie senatvę ir senus žmones dešimtuką:

1.  Ira Wohl „Best Boy“ (1979).
2. Akira Kurosawa „Ikiru“ (1952).
3. Ingmar Bergman „Žemuogių pievelė“ (1957).
4. Louis Malle „Atlantic City“ ( 1980).
5. Frederico Fellini „8 ½“ (1963).
6. Francis Ford Coppola „Krikštatėvis“ (1972).
7. Brian Desmond Hurst „Kalėdų giesmė“ (1952).
8. Sam Wood „Goodbye, Mr. Chips“ (1933).
9. Bruce Beresford „Ponios Deizės vairuotojas“ (1989).
10. 10.  Carl Reiner „Where's Poppa?“ (1970).

Anot Jūsų, senatvė yra:

Ilgai lauktos atostogos       12%

Didelė ir sunki našta vaikams                  5%

Gyvenimo etapas, kurio nenorėtumėte sulaukti            21%

Tiesiog nauja patirtis          42%

Dramatiškų pasikeitimų metas                 9%

Pasiruošimas mirčiai           11%

Apklausos, atliktos www.asirpsichologija.lt, rezultatai.

Naujausiame kovo mėn. ''Aš ir psichologija'' žurnale skaitykite: 

Psichologas mokykloje.Kaip jis gali padėti?; Gyvybės paslaptis išlieka; Sąmoningas vartojimas ir kt.

Pensija Vakarų Europos senjorams asocijuojasi su sočiu ir ramiu gyvenimu, kai atsiranda daugiau laiko kruizams, žygiams dviračiais ir anūkams. Tuo tarpu Lietuvos pensininkams tai – skurdo metas.

Arbatėlės, klubai, kelionės

Pažintinių ir poilsinių kelionių organizatoriai patvirtintų, kad didelę dalį jų klientų sudaro senjorai iš Vakarų Europos. Su bendradarbiais atsisveikinę solidaus amžiaus žmonės traukia į kruizus, aplanko miestus, į kuriuos visada svajojo nukakti arba sugrįžti. Mėgautis ramiu poilsiu, skirti laiko hobiui nesudėtinga, kai esi gimęs socialiai atsakingoje, sočią senatvę užtikrinančioje Vakarų valstybėje.

Vokietijos miestelyje Oberursel gyvenanti emigrantė iš Lietuvos Sigita sako, kad lyginti pensininkų Vokietijoje ir Lietuvoje padėtį sudėtinga, nes esą ji skiriasi kaip diena ir naktis. Įsikūrusi ramiame nuosavų namų kvartale, kuriame didžiąją dalį kaimynų sudaro pensininkai, Sigita per keturiolika metų susidarė tvirtą įspūdį apie Vokietijos pensininkus.

"Popietės arbatėlės, diskusijų klubai, skaitovų konkursai, gražiausio sodo rinkimai ir po kelionę kas ketvirtį, – apie kaimynų gyvenimo būdą kalbėjo Sigita. – Ir nematyti jokio nerimo ar vargo jų veiduose." Jai apmaudu, kad Lietuvoje gyvenanti mama ir sesuo gauna keliolika kartų mažesnes pensijas negu vokiečiai. Sigita sutinka, kad ten ir pragyvenimas brangesnis, bet esą iš esmės Vokietijoje pensininkai gyvena puikesnį gyvenimą.

Skandinavai iškart numirtų

Lietuvoje įsikūrę Vakarų piliečiai neretai stebisi mūsų pensininkų sugebėjimu išgyventi. Pavyzdžiui, Kauno senamiestyje kavinę atidaręs danas Stanley Klemmensenas yra stebėjęsis požiūriu į solidaus amžiaus žmones Lietuvoje.

"Jeigu pensininkams iš Skandinavijos būtų pasiūlyta gyventi tokiomis sąlygomis, kokias čia matau, jie iškart numirtų", – rimtai kalbėjo S.Klemmensenas.

Žvelgdamas į gatve einančius lietuvius pensininkus danas jaučia gailestį. Esą Skandinavijoje senjorai gali sau leisti išgerti arbatos ar suvalgyti pyragėlį kavinėje, o Lietuvos senjorams tai – jau prabanga.

Viešose diskusijose politikai pripažįsta, kad mūsų šalyje pensininkams išgyventi sunku, bet priima sprendimus, kurie ne palengvina šių žmonių dalią, bet atvirkščiai – dar labiau apsunkina.

Pensijų fondų dalyvių asociacija yra pareiškusi, kad ekonominės krizės padarinius Seimas sprendžia mažindamas pensininkų ir būsimųjų pensininkų pajamas.

"Mes suprantame, kad visai šaliai bendromis jėgomis reikia bristi iš ekonominės krizės, tačiau dabartiniai dirbantieji nukentės dvigubai – jie turi ne tik atlaikyti atlyginimų mažinimą ar net atleidimą šiuo metu, bet ir Seimo sprendimu iš jų atimami senatvei kaupiami pinigai", – sakė Pensijų fondų dalyvių asociacijos pirmininkas Mindaugas Gedeikis.

Kartų solidarumo principas

Tarptautinės socialinės apsaugos asociacijos (ISSA) duomenimis, daugelyje Europos valstybių žmonės iš darbo rinkos pasitraukia sulaukę 60–65 metų. Kai kuriose valstybėse pensija pradedama mokėti atidirbus tam tikrą laikotarpį, pavyzdžiui, 30–40 metų. Daugelyje šalių vyrai ir moterys į pensiją išeina būdami vienodo amžiaus. Kai kuriose valstybėse moterys iš darbo rinkos pasitraukia anksčiau, nors jų gyvenimo trukmė ilgesnė. Šiuo metu Europos valstybės yra linkusios suvienodinti pensinį amžių.

"Daugelyje valstybių pensijos dydis priklauso nuo buvusio uždarbio dydžio, tačiau kai kuriose šalyse pensija nustatoma neatsižvelgiant į ankstesnes pajamas", – rašoma ISSA apžvalgoje.

Šiuo metu Lietuvoje pensijas dirbantiems ir įmokas mokantiems žmonėms garantuoja valstybinė socialinio draudimo sistema. Socialinis draudimas remiasi kartų solidarumo principu – mes, mokėdami įmokas "Sodrai", išlaikome tėvus ir senelius, o kai sulauksime senatvės, mūsų vaikai mokės pensijas mums.

Įgyvendinus pensijų reformą, be socialinio draudimo, nuo 2003 m. pradėjo veikti privatūs pensijų fondai. Apie 1 mln. Lietuvos piliečių sutiko dalį "Sodros" įmokų skirti į šiuos fondus, nes tikisi senatvės išmokas gauti iš abiejų šaltinių. Tačiau būsimos pensijos dydis kol kas tėra miražas.

Kas išlaikys pensininkus?

Kartų solidarumo principas išrastas XIX a. Vokietijoje, geležinio kanclerio Otto Bismarcko laikais. Mūsų "Sodros" naudojama sistema tada buvo labai sėkminga: gimstamumas didelis, žmonės pradeda dirbti pakankamai anksti, o gyvenimo trukmė – ne per ilgiausia. Tačiau šiuolaikinė medicina ir gyvenimo sąlygų gerėjimas pakeitė situaciją – žmonės ėmė gyventi ilgiau. Be to, vis daugiau jaunų žmonių neskuba susirasti darbo ir mokosi, taigi ir mokesčius pradeda mokėti vėliau.

Demografai perspėja, kad jeigu nebus imtasi priemonių, 2030 m. Europa susidurs su rimta bėda – vieną pensininką išlaikys du dirbantys žmonės. Dabar šis santykis, anot jų, dukart didesnis – keturiems dirbantiems tenka vienas vyresnis nei 65 metų žmogus. Taigi ateityje reikės daugiau lėšų pensijoms ir sveikatos apsaugai, todėl neišvengiamai didės mokesčių našta dirbantiems gyventojams. Mažėjant darbą turinčių asmenų, surenkama mažiau pajamų mokesčio, o išlaidos pensijoms ir sveikatos priežiūros paslaugoms didėja, nes didėja senyvo amžiaus žmonių gretos.

Šiuo metu socialinei apsaugai ES išleidžia 27 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Senatvės išmokoms ir pensijoms sumokėti – 46 proc. visų socialinei apsaugai skirtų lėšų. Dabar statistiniam europiečiui yra 39-eri, tuo tarpu 2050 m. Europos gyventojų amžiaus vidurkis, manoma, sieks 49 metus.

Daugės ilgaamžių

Europiečių senėjimui daugiausia įtakos daro menkas gimstamumas. 25 ES valstybėse, be Bulgarijos ir Rumunijos, vidutinis gimstamumo lygis siekia 1,5 vaiko vienai moteriai. Skaičiuojama, kad gyventojų skaičius taptų stabilus, jeigu šis rodiklis pasiektų 2,5 vaiko vienai moteriai.

Dar viena Europos senėjimo priežastis yra ilgėjanti gyvenimo trukmė: nuo 1960 m. Europoje ji pailgėjo aštuoneriais metais, o 2050 m., planuojama, bus dar penkeriais ilgesnė, todėl padaugės 80–90 metų gyventojų. Europos Komisija (EK) prognozuoja, kad šiemet darbingo amžiaus gyventojų skaičius pasieks 331 mln. ir paskui nuolatos mažės. Skaičiuojama, kad 2050 m. dirbančiųjų gretos sumažės iki maždaug 268 mln. Šie demografiniai pokyčiai neabejotinai paveiks Europos darbo rinką, produktyvumą ir ekonomikos plėtrą. Jei nebus imtasi naujų priemonių, 25 ES valstybėse, neskaitant Bulgarijos ir Rumunijos, BVP 2030–2050 m. kasmet augs vos 1,2 proc. EK skaičiavimu, dėl gyventojų senėjimo 2050 m. valstybių išlaidos pensijoms, socialinei apsaugai ir kitoms paslaugoms, reikalingoms patenkinti vyresnio amžiaus žmonių poreikius, išaugs 10 proc.

Laisvosios rinkos institutas: aukojamas žmogus

Laisvosios rinkos institutas (LRI) valdžios siūlymą didinti ir suvienodinti pensinį amžių iki 65 metų vertina kaip paslėptą mokesčių didinimą, nes žmonės bus priversti ilgesnį laikotarpį mokėti įmokas "Sodrai". Šis siūlymas, anot LRI, ne reforma, bet nepagrįstas ir vienašališkas esamos sistemos parametrų keitimas. LLRI ekspertės Kaetanos Leontjevos teigimu, pensinio amžiaus ilginimas ne tik demonstruoja esamos valstybinio socialinio draudimo sistemos ydas, bet ir pagilina jas. "Pensinis amžius, o taip pat ir kiti žmonėms svarbūs dalykai yra politizuojami, žmogus yra aukojamas sistemos labui. Vienašališkai keisdama esminius socialinio draudimo parametrus – ilgindama pensinį amžių – valdžia stengiasi nusimesti dalį valstybinei sistemai tenkančios naštos, priversdama žmones ilgesnį laiką dirbti ir mokėti įmokas "Sodrai". Pamažu ir kryptingai "Sodra" tampa nominalia garantija senatvėje, tačiau sunaudoja milžiniškus resursus, klaidina žmones, daugiausia vilčių senatvėje dedančius būtent į šią sistemą", – sako ekspertė. Pagrindinė "Sodros" bėda esą yra jos pamatuose – einamąsias įmokas perskirstanti sistema nėra tinkamas būdas apsirūpinti senatvei, be to, ji negali sėkmingai funkcionuoti dėl demografinių ar ekonominių priežasčių sumažėjus įmokoms. "Valstybinio socialinio draudimo sistemoje forma neatitinka turinio: senatvė nėra rizika, kuriai reikėtų draustis. Senatvei reikia kaupti. Visi, išskyrus valdžią, džiaugiasi žmonių gyvenimo ilgėjimu. Tiktai valdžiai ilgėjanti gyvenimo trukmė yra problema, nes tuomet pradeda matytis einamųjų išmokų sistemos netvarumas.

Kviečiame viešai diskutuoti

"Kauno diena" pradeda viešą diskusiją apie "Sodros" reformą ir jos galimus kertinius akmenis. Kviečiame joje dalyvauti ne tik specialistus. Jūsų nuomonių laukiame adresu: "Kauno dienos" redakcija, Kęstučio g. 86, 44296 Kaunas arba e. paštu redakcija@kaunodiena.lt.

Senatvės pensijai skiriama BVP dalis, proc.

Belgija 7

Bulgarija 5,4

Čekijos respublika 6,2

Danija 7,5

Vokietija 8,7

Estija 4,1

Airija 3,5

Graikija 6,8

Ispanija 5,3

Prancūzija 10,6

Italija 11,3

Kipras 5,4

Latvija 4,5

Lietuva 5

Liuksemburgas 3,7

Vengrija 6,4

Malta 6,6

Nyderlandai 8

Austrija 9,4

Lenkija 6,4

Portugalija 9

Rumunija 5,1

Slovėnija 5,3

Slovakija 5,3

Suomija 6,9

Švedija 8,2

Jungtinė Karalystė 8,8

Islandija 4,4

Norvegija 4,9

Šveicarija 9,2

Šaltinis: Laisvosios rinkos institutas

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje (LGKT) padaugėjo pavienių pensininkų bei pensininkų organizacijų pateiktų skundų.

Per nepilnus du 2010 m. mėnesius jau gauti 6 pensininkų skundai - 5 raštu ir 1 žodžiu. Tai beveik tiek pat, kiek per visus 2009 m.

Raštu ir žodžiu skundžiamasi dėl pensijų sumažinimo dirbantiems pensininkams; pensijų išmokėjimo laiko nukėlimo į mėnesio galą dirbantiems pensininkams; spaudimo išeiti iš darbo; skirtingo amžiaus pensininkams taikomų skirtingų transporto lengvatų; dėl to, kad viengungių pensininkų gyvenimo sąlygos blogesnės nei našlių.

Skunduose taip pat prašoma ištirti, ar laikinasis įstatymas dėl socialinių išmokų neprieštarauja Lygių galimybių įstatymui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Savo nusiskundimus pensininkai motyvuoja, parodo teisės ir ekonomikos žinias: skunduose pateikiami ir siūlymai kaip geriau subalansuoti šalies biudžetą ir taip rasti lėšų jų pensijoms, pateikiamos nuorodos į pensininkams palankius Konstitucinio Teismo nutarimus.

Laiškuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad dirbantiems pensininkams nukėlus pensijų išmokėjimą į mėnesio galą, pensininkams kils didelių papildomų sunkumų sumokėti mokesčius už komunalinius patarnavimus, nes mokesčių mokėjimo terminų niekas nenukėlė, o sumažinto darbo užmokesčio tam nepakanka. Pensininkams kyla klausimų ir kaip išgyventi laiką po mokesčių sumokėjimo iki pensijų gavimo.  

LGKT nuolat gauna daugiausiai skundų iš darbo santykių srities.

Lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė teigia: „Pensininkai - labai pažeidžiama žmonių grupė, tai patvirtino ir daugelio apklausų rezultatai dar prieš pensijų mažinimą. Dabar jų padėtis dar sunkesnė. Gaila žmonių, nes dirbantiems pensininkams ne tik sumažinti atlyginimai, bet ir nurėžtos pensijos. Sunkmečiu labiausiai pažeidžiamos žmonių grupės nukenčia skaudžiausiai“.