2008–2009 m. mokymus pagal bendrą globėjų ir įtėvių rengimo programą baigė 81 norinčiųjų globoti ar įvaikinti grupė. Iš viso per minėtus metus parengtos 355 būsimų globėjų ir 169 įtėvių šeimos.

Šiandien ketinančioms globoti ar įvaikinti vaikus šeimoms (asmenims) paslaugas teikia 25 įstaigos ar organizacijos. Dauguma iš jų yra pasirašiusios bendradarbiavimo sutartis su keliomis savivaldybėmis, todėl bet kurioje Lietuvos savivaldybėje gyvenanti šeima gali dalyvauti mokymuose ir tapti globėjais ar įtėviais. 

„Įgyvendindami prigimtinę vaiko teisę augti šeimoje, turime ypatingą dėmesį skirti globėjų ir įtėvių parengimui, jų supratimo apie vaiko poreikius gilinimui, motyvacijos skatinimui ir darbo komandoje įgūdžių stiprinimui, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Odeta Tarvydienė. – Globojančios ir įvaikinusios šeimos neretai susiduria su įvairiais sunkumais bei problemomis. Visus klausimus lengviau išspręsti turint specialių žinių ar galint gauti kvalifikuoto specialisto pagalbą. Kartais iškyla pavojus  tėvų globos netekusiu vaiku besirūpinančiai šeimai palūžti, o globojamam šeimoje  vaikui kyla rizika būti grąžintam į socialinės globos įstaigą. Pagal bendrą programą vykdomi mokymai suteikia vaikus auginančioms šeimoms pasitikėjimo savimi, sustiprina atsakomybės už vaiką jausmą ir padeda spręsti sudėtingas situacijas, išvengiant galimybės dar kartą traumuoti tėvų globos netekusį vaiką.“

Miestų ir rajonų vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybų) pateiktais duomenimis, pernai Lietuvoje buvo 11608 tėvų globos netekę vaikai. 6931 vaikui nustatyta globa (rūpyba) šeimose, 286 – šeimynose ir 4391 – institucijose. Praėjusiais metais lietuvių šeimos įvaikino 110 be tėvų globos likusių vaikų.

Informuoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba

Šiemet įvaikintas 81 vaikas iki 3 metų amžiaus, 23 vaikai  – nuo 4 iki 6 metų (pernai įvaikinta 13 šio amžiaus vaikų), 2 vaikai – nuo 7 iki 9 metų ir  po 1 vaiką 10 ir 17 metų amžiaus.

Iš 98 įvaikinusių šeimų 10 įvaikino po 2 vaikus (2009 metais tokių šeimų buvo 7, 2008 m. – 6).

„Per šimtą perkopęs įvaikintų vaikų skaičius rodo, kad ekonominis sunkmetis neturėjo neigiamos įtakos įvaikinimui Lietuvoje, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Odeta Tarvydienė. – O po du  vaikus įvaikinusių šeimų skaičius net išaugo, jei lyginsime ankstesnių metų duomenis. Taip pat didėja ir įvaikintų  vyresnių vaikų skaičius. Taigi pastebima, kad keičiasi įvaikinančių šeimų požiūris – ilgą laiką šeimas Lietuvoje pavykdavo surasti tik patiems mažiausiems bei sveikiausiems vaikučiams, o dabar vis daugiau įvaikinama ir vyresnių vaikų, ir po kelis mažylius iš karto.“

Elektrėnų globos namų gyventojams vieną spalio popietę dienas praskaidrino rašytoja Birutė Jonuškaitė ir literatė, skaitovė Violeta Mickevičiūtė. Jos pristatė naujai išleistą rašytojos knygą vaikams ,,Kuo išsiritai, tuo ir būk“. Vaikus labai sudomino, kaip skaitovė išraiškingai, įsijautusi į vaidmenį pristatė knygelę, kurią galima perversti per penkias minutes, ir to pakaktų. Literatė prikaustė vaikučių žvilgsnius, jie norėjo, kad ji skaitytų dar ir dar.

,,Knygos – nauji pasauliai, juk kai skaitai knygą, pasineri į visiškai naują, neregėtą pasaulį, kurį dažnai būna sunku pamiršti“, - sakė Violeta Mickevičiūtė. Birutė Jonuškaitė papasakojo vaikams, kaip atsiranda knygos, kaip jos gimsta rašytojo mintyse. ,,Atrodo, eini gatve, ir į galvą ateina eilėraščio posmas, kurį skubi užsirašyti. Taip ir gimsta eilėraščiai“, - pasakojo rašytoja.

Skaitovė perskaitė kelis eilėraščius iš Martyno Vainilaičio knygos ,,Juokų maišelis“, taip pat perteikė rašytojo Gendručio Morkūno mintis, kurios vaikučiams įsiminė.

Paklausta, kaip ir kada rašytoja pradėjo rašyti, atsakė: ,,Mano pats pirmasis eilėraštis buvo ,,Apie praėjusią vasaros audrą“, kurį rašiau į lietuvišką žurnalą ,,Aušra“.  Taip ir pradėjau po truputį. Taip išleidau 4 romanus, 5 apsakymų rinkinius, 1 knygelę vaikams, 1 prozos rinkinį“, - kalbėjo Birutė Jonuškaitė.

Svečiai pabendravo su vaikais, pakalbėjo apie svajones, kas kuo nori tapti užaugęs. B. Jonuškaitė prisiminė, kad niekada nesvajojo tapti rašytoja. Ji visuomet norėjo studijuoti psichologiją. Svajonei išsipildyti sutrukdė tai, kad norint stoti į šią specialybę, reikia matematikos, kuri rašytojai, deja, sekėsi ne kaip. ,,Man labai pasisekė arba nepasisekė, kad turėjau vieną labai gerą draugę – matematikę. Ji visada už mane viską padarydavo, viską man padėdavo. Galima teigti, kad mano matematikos brandos egzaminą ji už mane ir išlaikė“, - gyvenimo patirtimi dalijosi viešnia.

Laikas prabėgo labai greitai. Juk geros akimirkos, kaip ir blogos, turi kažkada pasibaigti. Prieš išvykdamos viešnios padovanojo vaikučiams daug knygų. Turės per atostogas ką skaityti. Svečiai pažadėjo sugrįžti, dar kartelį paįvairinti globos namų ugdytinių kasdienybę kitais pasauliais. Kitokiais nei jų, tokiais, kuriuose vaikai taip pat gali pasinerti į gražųjį knygų pasaulį, į pasaulį, kurio galbūt niekada nebus realybėje. ,,Juk taip gera pasvajoti“, - sakė rašytoja.

Kiekvienais metais tėvų globos netenka keli tūkstančiai vaikų, tik nedidelė dalis dėl to, jog tampa našlaičiais. Lietuva Europoje pirmauja pagal valstybinėse institucijose augančių vaikų skaičių.

Aktualu visai Europai

Vaikų socialinės atskirties ir skurdo problemos aktualios visoje Europoje. Europos Komisijos duomenimis, vaikų, esančių ties skurdo riba, santykis Europos Sąjungoje (ES) nebuvo sumažėjęs nuo 2000 metų. Pradėjus socialinio įtraukimo procesus, daug dėmesio skiriama kovai su vaikų skurdu ir siekiui užkirsti kelią sunkių gyvenimo sąlygų perdavimui iš kartos į kartą. Ši problema ES valstybėse narėse vis labiau išskiriama kaip didžiausias prioritetas. 2010-uosius Europos Komisijai paskelbus Kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais, Lietuvos prioritetu taip pat įvardyti vaikai.

„Socialinė atskirtis vaikus žeidžia labiausiai, nes jie neturi galimybių daryti įtakos aplinkybėms, lemiančioms socialinę atskirtį. Vaikų skurdas didžiąja dalimi priklauso nuo šeimos, kurioje jie auga, situacijos. Neretai skurstančiose šeimose augantys vaikai patenka į skurdo „spąstus“ ir toliau patirdami sunkumų integruojantis į visuomenę, lieka tam tikroje socialinėje atskirtyje“, – sakė Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Maža auka dideliems pokyčiams

Sociologai pastebi, kad Lietuvoje nėra labdaros tradicijos – tik nedaugelis žmonių reguliariai aukoja nevyriausybinėms organizacijoms, skurstančius remiančioms parapijoms ir pan. Šalies gyventojai nenoriai dalijasi ne tik savo lėšomis, bet retai teikia ir paramą daiktais. Nebenešiojami drabužiai dažniau išmetami, nei sutvarkomi ir atiduodami stokojantiems.

„Nėra tokio supratimo, kad aš, kaip pilietis, kam nors aukočiau savo lėšas. Taip pat yra ir su verslo įmonėmis – vos viena kita skiria pinigų labdarai. Visos kitos sako: mes neturim, mano kalnas dar per mažas, nuo jo dar nepradėjo byrėti. Turi būti labai didelis kalnas, kad nuo jo byrėtų. Čia yra kultūros, vertybių klausimas, kada aš jau pradedu dalintis su kitais“, – sakė Vilniaus universiteto docentė, socialinių mokslų daktarė Jolita Kašalynienė.

Visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė teigė, jog svarbu formuoti labdaros sampratą: „Paremti galima ne tik pinigais, o jei aukojami pinigai, tam nebūtina turėti milijono. Žmogus gali paaukoti 5 litus, bet jei jis tai darys kiekvieną mėnesį, daugybė socialinių projektų turės tęstinumą, tada ir matysime pokyčius“.

Akcentuoja savanorystės svarbą

„Sprendžiant socialines problemas svarbus visuomenės bendruomeniškumas, altruizmas, žmonių pagalba vieni kitiems. Deja, Lietuvoje to labai trūksta. Mūsų šalyje yra didžiulė savanorystės problema, surasti savanorių, kurie skirtų laiko neatlygintinai kažkam padėti yra labai sudėtinga“, – sakė J.Kašalynienė.

Ekonominio sunkmečio laikotarpiu žmonių galimybės dalintis materialinėmis gėrybėmis sumažėja, tačiau atsiranda daugiau laisvo laiko, kurį galima skirti prasmingai veiklai. Savanorių laukia daugybė nevyriausybinių organizacijų, tačiau norint padėti, nebūtina tapti vienos jų nariu.

„Kiekvienas žmogus turi polinkių ir gabumų kokiai nors veiklai – vienas moka megzti, kitas puikiai supranta matematiką. Kodėl tuo nepasidalinus su dienos centrus lankančiais vaikais? Jei žmogus turi valandėlę po darbo arba yra pensininkas, jis gali labai pasitarnauti. Prisidėdamas prie likimo skriaudžiamų vaikų tobulėjimo žmogus patirtų didžiulį malonumą“, – teigė SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugijos nacionalinis direktorius Audrius Natkevičius.

Padėti nelaukiant padėkos

Vaikų laikinosios globos namuose „Atsigręžk į vaikus“ dirbanti psichologė Goda Panaradaitė pastebi, kad vaikams padedantys suaugusieji neretai jaučiasi darantys šiems paslaugą ir už tai iš vaikų reikalauja dėkingumo, o jo nesulaukę, jaučia apmaudą. Psichologė teigė, kad svarbiausia  nesureikšminti vaikų tiesioginio elgesio, bet įžvelgti už jo slypinčius poreikius.

„Globos namuose augantys vaikai yra nusivylę suaugusiais: tie, kurie buvo artimiausi, juos paliko, įskaudino ar jų apskritai neteko sutikti. Vaikai nejaučia saugumą teikiančios besąlyginės meilės arba niekada tokios nepatyrė. Jie nepasitiki suaugusiais. Dėl to, kokioje situacijoje šiuo metu yra, jie nesijaučia dėkingi niekam. Tokie vaikai neretai būna agresyvūs, pikti, destruktyvūs tiek savo, tiek aplinkinių atžvilgiu. Toks elgesys labai skaudina globėjus“, – pasakojo G. Panaradaitė.

Specialistai atkreipia dėmesį ir į vaikus, kurie skaudžią gyvenimo patirtį priima kitaip: tampa liūdni, užsisklendę, tylūs. Kadangi jie nieko neiškrečia, yra mažiau pastebimi, nekelia didelių problemų, todėl laikomi „gerais“ vaikais. Tačiau neretai jiems pagalbos reikia žymiai labiau, kadangi jie savo emocijas laiko viduje ir jų būsena psichologiškai yra pavojingesnė ir žalingesnė nei tų, kurie mušasi, atsikalbinėja ir neklauso suaugusiųjų.

Įvaikinimas ar globa nesibaigia užvėrus teismo ar vaiko teisių apsaugos tarnybos duris. Tai – tik ilgo ir dažnai nelengvo kelio pradžia. Remdamosi savo patirtimi taip teigia šeimos, jau auginančios įvaikintus ar globojamus vaikus.

Panevėžio rajono gyventojai Audronė ir Kęstas (tikrieji vardai ir pavardės redakcijai žinomi) prieš šešerius metus įsivaikino tuomet trimetį Matą, o prieš trejus į savo namus parsivežė septynmetę Kristiną. Dabar jų sūnui yra 9 metai, dukrai – 10 metų.

Šeima nenori viešumo, nors niekada nuo nieko neslėpė, kad augina ne savo biologinius vaikus. Audronė ir Kęstas tiesiog nori apsaugoti juos nuo bendraamžių, o galbūt ir suaugusiųjų, perdėto smalsumo. Nenori, kad jų vaikai jaustųsi kitokie.

Dėl tos pačios priežasties savo ir įvaikinto sūnaus, kuriam jau eina šešiolikti metai, pavardžių neatskleidžia ir panevėžietė tarnautoja Regina.

„Mano sūnus žino, kad ne aš jį pagimdžiau. Tai ne paslaptis ir mano giminėms, draugams, kolegoms. Bet, patikėkite, nenoriu, kad po straipsnio kitą dieną į mano sūnų bendraklasiai spoksotų išpūtę akis arba mėtytų replikas“, – sakė prieš dešimt metų į savo namus parsivedusi mažą berniuką ir tapusi jam mama moteris.

Svetimus vaikus pasiryžusi auginti Audronė su vyru ir šeimos nesukūrusi Regina dabar gerai žino gyvenimo pilnatvės, kurią suteikia mažieji, kainą. Jie kartu su vaikais išgyveno ir išgyvena visokių akimirkų. Tačiau tvirtina, kad nebeįsivaizduoja gyvenimo be jų.

Kita vertus, jie įsitikinę, kad nereikia žmonių dirbtinai skatinti, įtikinėti paimti auginti svetimus vaikus. 
„Tikrai negalima aklai sekti Holivudą apsėdusia įsivaikinimo mada. Tam būtina subręsti, suvokti, kad galėsi atverti svetimam vaikui ne tik savo namų duris, bet ir širdį“, – kalbėjo Regina.

Po sūnaus netekties neskubėjo

Audronės ir Kęsto šeimoje Matas atsirado praėjus šešeriems metams po jų pradinuko sūnaus mirties. Vyras ir žmona, iš pažįstamų sužinoję apie mažą, vaikų globos namuose atsidūrusį berniuką, ilgai nesvarstę nuvažiavo į įstaigą ir sustingo iš nuostabos pamatę, koks jis panašus į jų mirusį sūnų. Netrukus jie mažylį parsivežė pas save ir pradėjo tvarkyti dokumentus, kad galėtų įsivaikinti.

Iš tiesų sutuoktinių sprendimas auginti svetimą vaiką nebuvo spontaniškas. Tam jie dvasiškai brendo visus tuos metus, kai gyveno dviese. Audronė pasakojo, kad Matas jų šeimoje adaptavosi labai lengvai ir greitai. Viskas ėjosi sklandžiai ir džiaugsmingai. Įtėviai apgaubė meile savo sūnų, o šis atsakė jiems tuo pačiu.

Dabar devynerių metų sulaukęs Matas jaučiasi tarsi biologinis jų vaikas. Įtėviai nuo berniuko niekada neslėpė, kad jis nėra jų tikras sūnus, tačiau dabar sako ir patys pamiršę, kad taip yra.

Tačiau visiškai kitokią patirtį sutuoktiniai įgijo po kelerių metų pasiėmė auginti dar vieną vaiką – tuomet septynmetę Kristiną.

Mergaitei buvo kur kas sunkiau pritapti naujoje šeimoje. Nors jau praėjo treji metai, Kristina iki šiol prisimena savo velionę motiną, ilgisi sesers. Ji dažnai priešgyniauja prašoma susitvarkyti kambarį ar išplauti puodelį, iš kurio gėrė arbatą.

„Aš jums reikalinga tik kaip tarnaitė“, – pyksta mergaitė.

Audronė ir Kęstas baigia ilgai užtrukusią jos įvaikinimo procedūrą. Kristina pageidauja, kad dokumentuose būtų palikta ir jos tikroji pavardė.

Audronė, paklausta, kodėl ji su vyru vaikams nenorėjo būti tik globėjais, atsakė, kad jiems nepriimtinas globėjų statusas.

Moteris svarstė, kad tokiu atveju išlieka tam tikra siena tarp vaiko ir netikrų tėvų. Jie vaikus priėmė visa širdimi ir norėjo jiems būti pačiais tikriausiais tėvais. „Manau, kad vaiko globa vis tiek turi baigtis įvaikinimu“, – įsitikinusi ji.

Audronė nesistebi, kad šeimos dažniausiai pageidauja mažų vaikų. Pasak jos, mažyliai greičiau ir lengviau adaptuojasi.

Neištekėjusi Regina juokauja, kad jau dešimt metų jai labai patinka būti vieniša motina. Paauglystės sulaukęs įsūnis jai nekelia ypatingų rūpesčių, bet vaikystėje būta visko.

Berniukas turėjo elgesio ir sveikatos problemų. Regina jį vežiojo pas daktarus, psichologus. Reikėjo laiko, kantrybės, kol visa tai buvo įveikta.

Regina pritaria Audronei, kad mažam vaikui lengviau prigyti naujoje šeimoje nei vyresnio amžiaus.

Užsieniečiai ne tokie reiklūs

Panevėžio A.Bandzos vaikų globos namų direktoriaus pavaduotoja Salomėja Jareckienė sako, kad pastaruoju metu lietuvių šeimos, norinčios įsivaikinti, ypač retos viešnios. Sumažėjo ir norinčiųjų globoti svetimus vaikus.

Šiemet įvaikinti tik du vaikai, abu juos pasiėmė užsieniečiai. Dar vieną ketina priglausti lietuvių pora. Pavaduotoja nesiima spręsti, ar lietuviai labai atsakingai žiūri į įvaikinimą ir globą, ar toks mūsų tautos mentalitetas.

„Lietuviai nori mažų vaikų, iki trejų metų. Būtinai sveikų, gražių. Pageidauja, kad jų biologiniai tėvai nebūtų narkomanai, psichikos ligoniai ir panašiai. Geriau, kad vaikai neturėtų brolių ir seserų.

Tokių beglobių retai kada galime pasiūlyti. Todėl nenuostabu, kad užsieniečiai pas mus vis dažnesni svečiai. Jie nekelia ypatingų reikalavimų vaiko amžiui ir sveikatos būklei“, – „Sekundei“ pasakojo S.Jareckienė.

Daugiausia globėjų – giminės

A.Bandzos vaikų globos namų darbuotojai pastebėjo, kad pastaruoju metu sumažėjo ir pageidaujančiųjų globoti svetimus vaikus. Tai patvirtina ir miesto bei rajono vaikų teisių apsaugos specialistai.

Panevėžio vaiko teisių apsaugos skyriaus duomenimis, praėjusiais metais 46 vaikai apgyvendinti globos įstaigose, 29 globoti pasiėmė giminaičiai: seneliai, tetos, dėdės, seserys, broliai. Tik du vaikai prieglobsti rado visiškai jiems svetimų žmonių šeimose.

Šiais metais iš 52 dėl įvairių priežasčių tėvų globos netekusių vaikų 31 buvo apgyvendintas globos įstaigose, 21 priglaudė giminaičiai ir tik du vaikus panoro globoti su jais giminystės ryšiais nesusijusios šeimos.

Tos pačios tendencijos ir Panevėžio rajone. Pernai buvo įformintos globos 35 vaikams, iš jų tik vieną vaiką priglaudė jam svetima šeima.

Visus kitus arba pasiėmė giminės, arba jie buvo apgyvendinti vaikų globos namuose. Šiais metais globėjai surasti 28 vaikams.

Panevėžio rajono vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Nijolė Stakytė mano, kad žmonių nenorą paimti į šeimą svetimą vaiką lemia ne tik psichologinės, bet ir ekonominės priežastys.

„Sunkmečiu daug šeimų sunkiai verčiasi. Už vaiko globą mokamai 500 litų nebėra jau tokie dideli pinigai. Juolab kad tie vaikai dažnai turi specialių poreikių, sveikatos problemų. Globėjams tenka juos vežioti pas įvairius specialistus, o tai kainuoja“, – sakė ji.

Beje, Panevėžio rajone nė vienas giminaičių globoti paimtas vaikas nebuvo jų įvaikintas.

Kursai padeda pasitikrinti

Lietuvoje norintieji vaiką globoti ar įsivaikinti privalo baigti specialius kursus. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, pernai mokymuose dalyvavo 410 globėjų (272 šeimos) ir 242 įtėviai (125 šeimos). 2008 metais tokių žmonių buvo tris kartus mažiau.

Globėjų šeimų amžiaus vidurkis – 41 metai, įtėvių – 36 metai.

Kursų lankytojai turi išklausyti 10 sesijų įvairiomis temomis, taip pat jie yra individualiai konsultuojami. Mokymų dalyviai atlieka namų darbus, juos aptaria ir analizuoja kartu su grupės vadovais individualių ir grupinių užsiėmimų metu.

Ne visi pradėjusieji mokymus juos baigia. Pernai 26 norėjusios globoti šeimos ir 3 ketinančios įsivaikinti šeimos per kursus atsisakė savo planų.

Dar 9 būsimų globėjų ir 4 įtėvių šeimos buvo pripažintos netinkamomis auginti svetimus vaikus.

Kursų metų paaiškėjo, kad jos nesugebės užtikrinti vaikui saugios aplinkos, sužinota, kad kai kurie vyrai ir moterys serga priklausomybės ligomis.

Šių kursų specialistai teigia, kad meilė, gailestis, noras padėti vaikui yra labai svarbu, tačiau ne mažiau svarbu šeimai suprasti, kokią atsakomybę ji prisiima, labai aiškiai suvokti savo galimybes.

Ne paslaptis, kad yra svetimus vaikus auginančių šeimų, kurios pavėluotai suvokia paskubėjusios paimti globoti ar įsivaikinti. Tokiose šeimose kenčia visi – ir suaugusieji, ir vaikai.

Tiesa, palyginti reta tokia šeima ryžtasi grąžinti vaiką atgal į globos namus.

Panevėžyje toks atvejis yra buvęs prieš kelerius metus. Tuomet viena išsilavinusi, pasiturinti kauniečių šeima Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistėms atvežė 10 metų įvaikį ir pareiškė jo atsisakanti.

Sutuoktiniai motyvavo, kad vaiko būdas nepakenčiamas, skundėsi, kad jis nuolat terorizuoja jų biologinį sūnų.

Inga SMALSKIENĖ

www.sekunde.lt

Ministerija savininko teisėmis ir pareigomis perima 22 suaugusių žmonių su negalia socialinės globos įstaigas (pensionatus), 6 vaikų globos namus, 3 vaikų ir jaunimo su negalia socialinės globos įstaigas (pensionatus), 3 senyvo amžiaus žmonių socialinės globos įstaigas (pensionatus), 3 specialiuosius socialinės globos namus, 2 socialinės pagalbos ir invalidų reabilitacijos dienos centrus, 1 vaikų resocializacijos centrą ir 5 gestų kalbos vertėjų centrus. Pastarieji bus pertvarkomi į 5 iš dabar veikiančių 7-ių. 

Nuo liepos 1 d. keičiasi ir visų 28 apskričių pensionatų pavadinimai. Nuo šiol šios įstaigos taps socialinės globos namais. Minėtuose pensionatuose gyvena apie 6 tūkst. suaugusių žmonių, vaikų ir jaunimo, senyvo amžiaus žmonių su negalia, kuriems šios įstaigos atstoja namus. 

Likusių 28 biudžetinių apskričių viršininkų vaikų globos namų, senelių globos namų savininko teisės ir pareigos nuo liepos 1 d. perduodamos savivaldybėms. Jos bus atsakingos už 25 vaikų globos ir 3 senyvo amžiaus senelių globos namus. 

Nuo liepos 1 dienos oficialiai pabaigus apskričių reformą vietoje trijų vykdomosios valdžios grandžių lieka tik dvi – savivaldybės ir vyriausybė. Iš buvusių 88 apskričių funkcijų panaikinamos 58. Savivaldybėms bus perduodama 10 funkcijų, o dar 20 funkcijų atliks ministerijos ir kitos valdžios įstaigos. Skaičiuojama, kad jau kitais metais dėl šios reformos valstybė sutaupys per 35 milijonus litų, daugiau nei dvigubai (iš 2 tūkst. dirbs apie 1 tūkst.) bus sumažintas tarnautojų skaičius.

Informuoja LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Berniukai ir mergaitės, susibūrę į komandą, yra tarsi šeima: kiekvienas turi savo vaidmenį, kiekvienas kažką geriausiai išmano ir moka, bet visi turi vieną tikslą ir drauge atsako už rezultatą.

„Labai smagu matyti tiek jaunų džiugių veidų šiame turnyre, ir nors visų mūsų kelyje pasitaiko ne vien pergalių, bet ir pralaimėjimų, - svarbiausia išmokti ir žaisti, ir gyventi garbingai“, - po apdovanojimų ceremonijos sakė D. Jankauskas.  

Šis Lietuvos futbolo federacijos turnyras, skirtas globos namų auklėtiniams – berniukams ir mergaitėms – nuo 10 iki 15 metų amžiaus, vyko tarsi atkartojant Pietų Afrikoje rengiamo Pasaulio futbolo čempionato sistemą.

Vaikų komandos atstovavo tikroms įvairių valstybių komandoms, kurios žaidžia šių metų birželio 11 d. prasidedančiame čempionate.

Šiame, „mažajame čempionate“ laimėjo Alytaus vaikų globos komanda, atstovavusi Pietų Afrikos rinktinei. Antrą vietą užėmė Nyderlandai (Tauragės vaikų globos namai) ir Graikija (Panevėžio vaikų globos namai).

Informuoja LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

„Džiaugiuosi, kad kasmet mažėja vaikų, kurie netenka tėvų globos ir daugėja vaikų, kurie suranda namus globėjų šeimose ir šeimynose. Tai yra visų, kurie dirba vaiko globos srityje, pastangų ir darbo rezultatas, taip pat ir mūsų visuomenės brandos ir žmogiškumo ženklas“, – sakė D. Jankauskas.

Siekiant mažinti vaikų globos namuose augančių vaikų skaičių, nuo 2008 m.  Lietuvoje įgyvendinama bendra globėjų (rūpintojų) ir įtėvių rengimo programa, organizuojami būsimų globėjų (rūpintojų) bei įtėvių mokymai. Mokymų tikslas - parengti būsimus globėjus (rūpintoju) ir įtėvius vaiko globai šeimoje, šeimynoje ar įvaikinimui bei skatinti šeimas  pasiryžti globoti ar įvaikinti tėvų globos netekusį vaiką. Per pastaruosius du metus mokymus sėkmingai baigė daugiau kaip 900 asmenų.

Konferencijoje bus aptariamos vaiko globos šeimoje ir šeimynoje aktualijos  Lietuvoje, dalinamasi vaiko globos šeimoje gerąja patirtimi ir  nagrinėjamos  vaiko globos  sistemos tobulinimo perspektyvos.

Renginį organizuoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetu.

Informuoja LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Mažėja tėvų globos netenkančių vaikų be to vis daugiau jų imasi globoti šeimos ir šeimynos, praneša LTV „Šiandien“.

Specialistai tikina, kad ši tendencija nuoseklaus darbo su rizikos šeimomis pasekmė, tačiau pripažįsta, kad dalis probleminių šeimų su vaikais tiesiog emigravo į užsienį.

Aštuoniolikmetė Eugenija Snitkov

a sako, kad prieš keletą metų mirus močiutei, nesvarstydama pati ėmėsi globoti savo penkiolikmetį brolį ir aštuonmetę seserį.

„Kadangi mes neturim normalių tėvų, ir nors faktiškai jie yra, bet mes jų neturim, teko pasiimti globą man. Bet, sakau, nebuvo jokio svarstymo, nes tu negali galvoti – pasiimti savo vaikus, ar ne. Tai tavo vaikai, tu juos pasiimi, aišku“, – kalbėjo E. Snitkova.

Statistikos duomenimis, Lietuvoje globėjų šeimose auga apie 7 tūkst. vaikų, beveik 70 proc. jų – su artimais giminaičiais ir tik trečdalį globoja svetimi žmonės. Tačiau, pasak įvaikinimo ir globos specialistų, pastaraisiais metais statistika gerėja.

„2009-ieji buvo pirmieji metai, kuomet sumažėjo tėvų globos netekusių vaikų daugiau kaip 500, ir iš tų vaikų, kurie neteko tėvų globos per metus (tai buvo šiek tiek daugiau negu 2 tūkst. vaikų), didžioji dalis iškeliavo ne į institucijas, kaip įprasta, o į šeimos aplinką“, – teigia Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktoriaus pavaduotoja Dalia Lapėnienė.

Tikimasi, kad šiemet Seimui priėmus Socialinių paslaugų pakeitimo įstatymą, kuriuo įteisinamas vaikus globojančių šeimų juridinis statusas ir galimybė gauti priemokas iš savivaldybių už laikinos globos paslaugas, bei Šeimynų įstatymą, kuris turėtų palengvinti šeimynų steigimąsi, vaikų globos namuose liks dar mažiau vaikų. Be to, mažėja ir socialinių rizikų šeimų, nes daugėja su jomis dirbančių socialinių darbuotojų.

„Tų šeimų yra daugiau kaip 2 tūkst., jose yra 11 tūkst. vaikų,   bet su kiekvienais metais jų tikrai mažiau. Per gerą dešimtmetį jų nuo 40 tūkst. sumažėjo iki 11 tūkst.“, – pastebi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja Daina Urbonaitienė.

„Labai nemažas skaičius socialinės rizikos šeimų kartu su vaikais išvažiuoja į užsienį. Tai tokiu atveju, kai šeima išvyksta, ji taip pat yra išbraukiama iš socialinės rizikos šeimų apskaitos“, – tvirtina D. Lapėnienė.

Šių metų pradžioje tėvų globos netekusių vaikų buvo iš viso 11,6 tūkst.

Šiais metais atrinkti 25 projektai – tiek įstaigų vykdys įtėvių ir globėjų (rūpintojų) paiešką, atranką, mokymus, vertinimą bei teiks jiems pagalbą. Pernai įvairiose savivaldybėse organizuoti 23 tokie projektai.

2009 metų pabaigoje iš 60 miestų ir rajonų savivaldybių 52 buvo pasirašiusios bendradarbiavimo sutartis su socialinių partnerių įstaigomis, vykdančiomis mokymus ir teikiančiomis kitas paslaugas norintiesiems globoti vaikus ir įvaikinti. Šie socialiniai partneriai geranoriškai sutinka priimti į mokymus ir 8 savivaldybių, dar neturinčių socialinių partnerių, būsimus įtėvius ir globėjus. Kai kuriose savivaldybėse tokioms šeimoms teikiamos ir individualios socialinio darbuotojo, psichologo konsultacijos, organizuojamos savipagalbos grupės bei paskaitos, seminarai ar kiti renginiai, atliekama tam tikrų atvejų analizė ir kt.

Mūsų šalies piliečiai, norintys globoti ar įvaikinti vaiką, kreipiasi į gyvenamosios vietos Vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybą). Tada jie pirmiausia siunčiami į mokymus. Visas PRIDE programos kursas būsimiesiems globėjams ir įtėviams trunka apie tris, išimtiniais atvejais (pavyzdžiui, trūksta informacijos išvadai parengti, rengiami papildomi susitikimai su šeima) apie keturis mėnesius. Per šį laikotarpį asmenys, ketinantys įvaikinti ar globoti, turi išklausyti 10 sesijų įvairiomis temomis (viena sesija per savaitę, kurios trukmė ne ilgiau nei trys valandos), taip pat organizuojamos individualios konsultacijos ir apsilankymai globėjų (rūpintojų) ir įvaikintojų namuose. Mokymų dalyviai atlieka namų darbus, kuriuos vėliau aptaria ir analizuoja kartu su grupės vadovais individualių ar grupinių užsiėmimų metu.

Ne visi pradėję minėtus mokymus juos baigia. Pernai 26 norinčios globoti šeimos ir 3 ketinančios įvaikinti šeimos apsigalvojo ir nutraukė kursus. Taip pat 9 būsimų globėjų ir 4 įtėvių šeimos buvo įvertintos neigiamai dėl to, kad jos negalėjo užtikrinti saugios vaikui aplinkos arba išryškėjo suaugusiųjų priklausomybės ligos, iškilo abejonių dėl jų gebėjimų tenkinti vaiko poreikius ir pan.

Mokymų metu keičiasi jų dalyvių požiūris į vaiko biologinę šeimą, geriau suprantamos tėvų globos netekusio vaiko elgesio priežastys, darosi aiškesni ir tvirtesni globos bei įvaikinimo motyvai. Be to, neretai būsimi įtėviai pakeičia ir pageidaujamo įvaikinti vaiko amžių – iš pradžių norima įvaikinti tik kuo mažesnį vaiką, o vėliau sutinkama priglausti ir vyresnį. Daugiausia kursų dalyvių nori padėti globos institucijoje augančiam ar giminaičių vaikui, kita svarbi priežastis – negalėjimas susilaukti vaikų.

„Neretai tenka išgirsti įvairių nuomonių dėl šių mokymų poreikio, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Odeta Tarvydienė. – Manoma, jeigu žmogus susikūrė gerovę, įgijo aukštąjį išsilavinimą, augina biologinį vaiką, tai jis be problemų užaugins ir tėvų globos netekusį vaiką. Meilė, gailestis, noras padėti šiuo atveju labai svarbu, bet ne mažiau svarbu suprasti ir įvertinti, kokią atsakomybę prisiima šeima, įsipareigodama suteikti naujus namus praradimą išgyvenusiam vaikui. Pirmiausia ji pati turi įvertinti, ar sugebės padėti vaikui išsigydyti biologinės šeimos netekties žaizdas, ar bus stipri, kai reiks padėti jam ieškoti tapatybės. Juk įvaikinimo procesas nesibaigia teismui priėmus sprendimą dėl įvaikinimo. Tai tik ilgo kelio pradžia, kuriame bus visko. Taigi PRIDE mokymų tikslas – padėti šeimoms įvertinti savo gebėjimus, pažiūrėti į save ir į tai, kas daroma, iš šalies, suvokti, kokį svarbu žingsnį jos žengia, atverdamos savo namų ir širdies duris vaikui, kuriam to reikia.“

Pernai lietuviai įvaikino 110 be tėvų globos likusių vaikų

Papildomą informaciją teikia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Odeta Tarvydienė, tel. 2 31 09 36, odeta@ivaikinimas.lt

Informuoja LR Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba