Tai "labas" ir "iki pasimatymo".  Knygos „Fight Less, Love More“ autorės Lauros Poon tvirtinimu, poros, kurios kasdien sako vienas kitam šiuos žodžius, gali drąsiai apibūdinti savo santykius žodžiu „puikūs“, skirtingai nei tie, kurie nekreipia dėmesio į tokias „smulkmenas“.

"Kai jūsų mylimasis išeina iš namų ir judu atsisveikinate, tai būtinai ištarkite jam „iki pasimatymo“, tuo pačiu parodysite, kad jis – svarbiausias jūsų gyvenime žmogus, - teigė Laura. – Tokie paprasti dėmesio ženklai padeda ne tik palaikyti gerus santykius, bet ir juos sustiprinti bei išsaugoti".

Lietuva šiais metais prisijungs prie 26 Europos valstybių, kuriose veikia tokios pagalbos linijos (angl. Helpline). „Vaikai, susidūrę su įvairiomis grėsmėmis internete, galės gauti kvalifikuotą pagalbą, konsultacijas, kaip elgtis seksualinio priekabiavimo, viliojimo ar kito neigiamo poveikio atvejais, – sako RRT direktoriaus pavaduotojas Feliksas Dobrovolskis. – Be abejonės, vaikai, iškilus pavojui ar pasijutę nesaugūs internete, pirmiausia turėtų apie tai pranešti tėvams ar globėjams, tačiau kartais apie savo išgyvenimus jie drąsiau pasipasakoja svetimam žmogui. Žinoma, geriausia, kad šiuo atveju jis būtų pagalbą saugesnio interneto klausimais teikiantis konsultantas“, – pabrėžė F.Dobrovolskis.

Pagalba saugesnio interneto klausimais pradedama teikti RRT ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo informacinių technologijų centrui (ITC) vykdant Lietuvoje Europos Sąjungos projektą ,,Saugesnis internetas“ pagal daugiametę Europos Komisijos programą ,,Safer Internet“. Plačiau apie Saugesnio interneto projektą ir vykdomas veiklas galima rasti http://www.draugiskasinternetas.lt/

Kai tėvo nėra vaiko gyvenime, tai sparčiai progresuojanti įvairiapusė problema pasaulyje. Labiausiai betėvystės problemos augimui įtaką daro kintantis požiūris į gyvybę, lytiškumą ir šeimą. Lietuva – ne išimtis. Skyrybų skaičius Lietuvoje labai didelis apie 60 iš 100 susituokusiųjų, apie 50 tūkstančių nepilnamečių vaikų (7% visų vaikų) nesulaukia priteistų alimentų iš savo tėvų. Lietuvoje po ištuokos be vieno tėvų (dažniausiai be tėvo) lieka apie 10 tūkstančių vaikų per metus vidutiniškai, beveik trečdalis vaikų 2006 m. gimė santuokos neregistravusiems tėvams, nesantuokinių gimimų skaičius nuolat auga.

Nuomonės įvairuoja tarp tvirtinimo – „geriau jokio tėvo, nei bet koks“ ir „tėvas, kad ir koks būtų, nepakeičiamas vaiko gyvenime“. Šio straipsnio tikslas supažindinti skaitytoją su pasekmėmis, kurios kyla dėl betėvystės.

Betėvystės priežastys ir pasekmės

Betėvystės (angl. fatherlessnes, rus. bezotsovstvo) sąvoka vartojama biologinio tėvo nebuvimo vaiko gyvenime faktui nusakyti. „Faktas, kad vyras gali pradėti vaiką, o paskui pabėgti, atsisakydamas tėvo pareigų, yra vienas dažniausių ir klastingiausių visų laikų nusikaltimų“, – rašo L. Zoja knygoje „Tėvas“.

Betėvystę kaip fenomeną įvardijantys autoriai sieja socialinius ir dvasinius šio reiškinio aspektus: sekuliarumą, spartų socialinių vertybių kitimą, industrializaciją, feminizmą. Kiti autoriai tėvo pasitraukimą aiškina pagal streso teoriją, t. y., jog vyrai, patyrę stresą, labiau linkę jo išvengti ateityje. Pavyzdžiui, jei žmona kritikuoja savo sutuoktinį, kad jis netinkamai elgiasi su vaiku arba nuolat „pataiso, pertvarko, komentuoja“ vyro veiksmus, ilgainiui vyras vis mažiau įsitrauks į tokią veiklą. Įvairūs autoriai teigia, kad tėvo dėka išugdomos tam tikros savybės, o jei tėvo nėra, pastebimas tam tikrų savybių nebuvimas. Taigi betėvyste reikėtų vadinti ne tik fizinį tėvo nebuvimą (mirtis, skyrybos, vieniša motinystė), bet ir nebendravimą, nesidomėjimą, nusišalinimą nuo vaiko, tėvo vaidmens unikalumo nesuvokimą.

Betėvystė – labiausiai žalinga mūsų generacijos tendencija, ir šiandien nėra didesnės grėsmės ilgalaikei vaikų, mūsų valstybių bei tautų gerovei kaip augantis vaikų be mylinčio, atsakingo ir bendraujančio tėvo skaičius, rašo Billas Muehlenbergas – Australijos šeimų asociacijos nacionalinis sekretorius.  

Nėra jokio mokslinio skyrybų pateisinimo – ypač tai aktualu kalbant apie pagarbą dvasinei sveikatai. Tėvo svarba nėra tik Vakarų visuomenės atradimas, tai istorinė universali duotybė. Svarbu pabrėžti, kad jungiantis visus žmones panašumas yra tas, kad nė vienas vaikas pasaulyje negimsta be tėvo indėlio – be vienintelio tėvo. Tai universalus sociologinis dėsnis. Visose kultūrose šis dėsnis skelbia, jog tėvas nepakeičiamas, kaip ir mama, ir kad tik motinos bei vaiko ryšys yra nepakankamas bei neteisėtas.

Betėvystė yra skurdo priežastis. Vaikų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, Amerikoje yra 8,3% iš pilnų šeimų, 47,1% tokių vaikų augina vienišos motinos. Tyrimų duomenimis, per penkerius–aštuonerius metus po skyrybų keturioms iš penkių išsiskyrusių motinų reikėjo socialinės pagalbos (duomenys pateikti pagal B.Muehlenbergo 2003 metais paskelbtą tyrimą).

Betėvystė lemia mokymosi rezultatų blogėjimą. 21% metusių mokslus vaikų yra iš pilnų šeimų, 46% – iš išsiskyrusių. Kuo vaikas anksčiau neteko tėvo, tuo žemesnis yra jo IQ ir pasiekimų koeficientas. Palyginę santuokoje gyvenančių, partnerystėje gyvenančių ir homoseksualių porų vaikų mokymosi rodiklius, tyrėjai daro išvadą, kad susituokusios poros gali užtikrinti geresnę aplinką vaiko psichosocialinei raidai ir išsilavinimui. Tėvas labiau nei motina padeda vaikui pritapti mokykloje. Vaikai, kuriuos tėvai pirmaisiais mokymosi metais nuolat atvesdavo į pamokas ir domėdavosi mokymosi rezultatais, bendraudami su klasės draugais, buvo labiau linkę padėti, savarankiškesni, nei vaikai be tėvo priežiūros.

Betėvystė padidina nusikalstamumą. Britų mokslininkai nustatė tiesioginę statistinę priklausomybę tarp vienišos motinystės ir beveik visų nusikaltimų rūšių, įskaitant plėšimus, smurtą, prievartavimus, nesuvokiamą pyktį nepažįstamiems žmonėms, vagystes, įsilaužimus. Amerikoje sociologai D. Smithas ir R. Jarjoura paskelbė išvadą, jog ne skurdas, o betėvystė provokuoja nusikalstamumo augimą.

Betėvystė susijusi su narkomanijos augimu. Nepilna šeimos struktūra padaro vaikus labiau pasiduodančius įpročiui vartoti narkotikus kaip priemonę, mažinančią depresiją, nerimą, įtampą. Šeimose, kur auklėjant dalyvavo griežtas ir reiklus tėvas, tik 18% vaikų bandė vartoti alkoholį arba narkotikus, o šeimose, kuriose dominavo motina, net 35% vaikų vartojo narkotikus reguliariai.

Tėvo nebuvimas – svarbiausias veiksnys, paankstinantis mergaičių lytinį subrendimą, ir šio fakto nepakoreguoja kitų vyrų atsiradimas jos gyvenime, pvz., jei motina išteka už kito vyro. Ankstyvą seksualinį brendimą tyrę autoriai pabrėžia sutuoktinių konfliktus, tėvo nebuvimą ir prastą tėvystę kaip stiprius stresorius, darančius įtaką ankstyvam lytiniam brendimui. Šios studijos leidžia daryti išvadą, jog tėvo nebuvimas, atsiribojimas nuo vaikų ar įtempti tarpusavio santykiai skatina puberteto paankstėjimą.

Betėvystė susijusi su paauglystės nėštumų skaičiaus augimu. Įvairiuose kraštuose atlikti tyrimai rodo, jog mergaitės, augusios be tėvo, anksčiau subręsta, anksčiau tampa seksualiai aktyvesnės ir anksčiau pradeda lytinį gyvenimą. Joms būdingas ankstyvas susidomėjimas lytiškumu, vyrų ir vyriškumo niekinimu bei menkas gebėjimas palaikyti seksualinį ir emocinį ryšį su vienu partneriu. JAV tyrimais nustatyta, kad mergaitėms, augusioms be tėvo, yra du kartus didesnė tikimybė ištekėti paauglystėje, tris kartus didesnė tikimybė susilaukti vaikų paauglystėje, keturis su puse karto didesnė tikimybė susilaukti vaiko iki santuokos, du kartus didesnė tikimybė nutraukti santuokinį ryšį. Įvairūs autoriai teigia, jog yra kažkas išskirtinai susiję su tėvo vaidmeniu ir mergaitės lytine raida. Britų mokslininkų tyrimais nustatyta, kad mergaitės, priverstos augti be tėvo, dvigubai dažniau palieka namus dar nesulaukusios pilnametystės, trigubai dažniau gyvena nesusituokusios iki 20 metų amžiaus ir trigubai dažniau ryžtasi gimdyti nesantuokinius vaikus.

Betėvystė turi įtakos psichinės sveikatos problemų didėjimui. Remiantis PSO prognozėmis, pirmaisiais XXI a. dešimtmečiais psichikos ligos, tarp jų depresijos, nurungs širdies ir kraujagyslių ligas. Tiek Suomijoje, tiek Pietų Afrikoje daugeliu kitų studijų nustatyta, kad 50–80% psichiatrinių pacientų yra iš išsiskyrusių šeimų. Kanadoje atlikta psichinių ligoninių ligos istorijų išrašų studija, kurios išvada teigia, jog tuomet, kai buvo nustatyta liga, tik 16% pacientų buvo iš pilnų šeimų. Ištyrus apie 14 000 Olandijos paauglių nuo 12 iki 19 metų, paaiškėjo, jog respondentai, augantys su vienu iš tėvų arba pakartotinėje tėvų santuokoje, yra žemesnės savivertės, išgyvena didesnį nerimą ir vienatvę, labiau linkę į depresiją, mintis apie savižudybę, nei pilnose šeimose augantys vaikai.

Viena didžiausių longitudinių studijų, pradėta Švedijoje ir apimanti apie milijoną respondentų, nustatė, jog vaikams, augantiems su vienu iš tėvų, didesnė rizika patirti psichikos sutrikimų, žudytis ar ketinti tai daryti, patekti į traumuojančias ir žalingas situacijas, susirgti priklausomybėmis.

Mokslininkai daro išvadą, jog „vieno augintojo šeima tiesiogiai kenkia vaiko sveikatai“. Šie duomenys liudija, kad vaikai, gyvenantys tik su vienu augintoju, kenčia labiau nei pilnų šeimų vaikai, o turint omenyje vieną aukščiausių pragyvenimo lygį ir socialinę rūpybą Švedijoje, remiantis tokiomis išvadomis galima teigti, jog aukštas pragyvenimo lygis ir socialinė gerovė nekompensuoja betėvystės kančios.

Betėvystė yra smurto prieš asmenį priežastis. Lietuvoje 2002 metais buvo užfiksuoti 1134 smurto prieš vaikus atvejai, iš jų 92 – seksualinės prievartos, 315 – smurto nuo artimųjų (Lietuvos ES socialines chartijos ataskaita, 2004)

1994 m. apklausus 52 000 Australijos vaikų nustatyta, kad didžiausią riziką būti smurto aukomis turi tie vaikai, kurie negyvena su abiem tėvais. Suomijos duomenimis, apklausus apie 4000 devynmečių mergaičių paaiškėjo, jog kraujomaiša tarp mergaičių su patėviu pasitaiko 15 kartų dažniau nei su tėvu. Mergaitės, patyrusios seksualinę prievartą, šešis kartus dažniau ją patyrė iš suaugusiojo, kuris nebuvo jos biologinis tėvas.

Betėviai vaikai Kanadoje sudaro 72% visų nepilnamečių žmogžudžių, 60% žagintojų, 70% antrą kartą nuteistųjų, kurie nebaigę mokyklos. Kanados vaikų teisių tarnybos duomenimis, be tėvo augantys vaikai 11 kartų dažniau linkę smurtauti, 3 iš 4 yra nepilnamečiai savižudžiai, jie sudaro 80% visų nepilnamečių psichikos ligonių, 90% visų iš namų pabėgusių vaikų.

Betėvystė ir skyrybos yra didžiausia visuomenės problema. „Perspektyvos liūdnos, kai matome, jog vis daugiau vaikų auga neturėdami galimybės bendrauti su savo tėvu. Mes nenorime pasakyti, kad kiekvienas be tėvo augantis vaikas patirs šiuos sunkumus. Mes norime pasakyti, kad rizika auga, kai vaikai auga be tėvo“, – sako Billas Muehlenbergas. Vakarų valstybių patirtis paženklinta socialinių problemų augimu. Labiausiai dėl to pažeidžiami tampa vaikai, o juk suaugusiųjų pareiga yra pasirūpinti vaikų ateitimi. Kol nebus imtasi ryžtingų sprendimų, nukreiptų prieš betėvystę ir skyrybas, mūsų vaikai ir visa visuomenė patirs kančią ir neviltį.

Unikali tėvo misija

Dažniausiai tėvo vaidmuo siejamas su gyvybės pradėjimu, šeimos apsauga ir aprūpinimu bei vaiko ugdymu šeimoje. Rečiau pasitaiko požiūris į tėvystę kaip į paties vyro asmenybės raidos etapą ar egzistencinio įprasminimo galimybę. Tėvystė neatsiejama nuo asmens individualių savybių, lytinio ir socialinio tapatumo, psichosocialinės adaptacijos ir raiškos, asmenybės brandos. Individo, asmenybės branda siejama su tam tikrais bruožais – atsakingumu, kantrumu, tolerancija, savarankiškumu, pozityviu mąstymu, meile, rūpestingumu, pagarba, išsilavinimu, dvasingumu, laisve, intymumu, produktyvumu, tėvyste, ryšiais su vyresniąja karta, gebėjimu atlikti gyvenimo keliamas užduotis, prosocialine elgsena.

Mokslinis diskursas tėvystės klausimu platus: vieni autoriai išsako biologinio tėvo būtinumą visavertei vaiko raidai, kiti mano, kad, nesant biologinio tėvo, jį pakeisti vaiko gyvenime gali kiti vyrai. Tyrimai, grindžiantys šias nuomones, irgi prieštaringi. Lytinio brendimo paankstėjimo tendencijas, vyro, šeimos, socialinių normų ir stereotipų spartų kitimą vieni autoriai sieja su tėvo pasitraukimu iš vaiko gyvenimo, kiti šiuos procesus pagrindžia ekonominiais, socialiniais dėsningumais.

Tačiau visi autoriai sutaria, kad tėvo vaidmuo yra socializuojantis. Tėvas atstovauja tradicinėms vertybėms, perimtoms iš savo tėvų, ir padeda susiorientuoti visuomenės, kurioje gyvenama, vertybių sistemoje.

Vyro psichosocialinė adaptacija, arba Kaip tėvo nebuvimas susijęs su pokyčiais visuomenėje

Psichoadaptacija susijusi su socialinėmis vertybėmis. Vyras dėl tapatinimosi procesų specifiškumo yra paveikesnis socialiniams stereotipams, todėl nesant tėvo, kaip tradicinių vertybių perteikėjo, vaikas negauna savo šeimos (branduolinės ir išplėstinės) vertybinio pagrindo ir savarankiškai pasirenka modelius, atitinkančius jo individualų, patirtimi paremtą suvokimą apie vertybes, kurios devalvuojasi paauglystėje, integruojantis į bendraamžių grupę. Tokiu pačiu būdu sparčiai kinta ir lytiškumo stereotipai. Problema ryškėja, kai vyras pradeda lytinį gyvenimą ir pats tampa biologiniu tėvu. Geriausiu atveju jis gali pertekti devalvuotas visuomenės, kurioje gyvena vertybes, blogiausiu atveju nepripažįsta savo tėvystės fakto.

Psichoadaptacija susijusi ir su asmenybės branda. Psichologinis asmenybės pagrindas formuojasi kūdikystėje. Neurofizilogijos mokslas šiuos procesus pagrindžia nervų sistemos raidos ypatumais. Šiuo požiūriu pagrįsta manyti, kad tėvo nebuvimas ar nebendravimas su vaiku, nebegali būti kompensuojamas vėlesniais amžiaus tarpsniais.

Istorijos tėkmėje dėl karų, ideologijų, industrializacijos natūrali šeima patiria ilgalaikį destrukcinį poveikį, kuris labiausiai paveikia tėvo ir  vaiko santykį. Tėvas arba fiziškai nebedalyvauja vaiko gyvenime (žūsta kare, ištremiamas, nuolatos dirba), arba neužmezga ir nepalaiko emocinio ryšio su vaiku (nesikiša į vaiko auklėjimą, nebendrauja, nesidomi), arba socialiniai stereotipai menkina tėvo autoritetą (pavyzdžiui, reklama „mama viską gali“). Dėl tokio ilgalaikio poveikio iš kartos į kartą devalvuojasi socialinės vertybės, visuomenė patiria ekonominę, socialinę, politinę žalą.

 Ar yra vilties?

 Manau, kad taip. Ji yra dėl to, kad pasaulis keičiasi nuo vieno asmens. Ir tas asmuo gali būti bet kuris iš mūsų. Net jei nepakeisime pasaulio, tai bent vienas ar keli žmonės bus laimingi. Argi tai nėra daug, ypač jei kalbame apie savo mylimuosius – sutuoktinį, vaikus?           

 Neretai tenka kalbėti mokyklų tėvų susirinkimuose, kuriuose didžioji dauguma dalyvaujančiųjų yra mamos. Jos supyksta, kai paraginu atiduoti vyrui tai, kas joms nepriklauso. Krikščioniškose bendruomenėse dar pasiūlau pasinaudoti nuostabia Atgailos sakramento malone dėl vagystės nuodėmės. Ne vieną kartą teko susilaukti replikų: „O ką daryti, jei tėvas neima tų savo dviejų kampų?“ Suprantu, kad gyvenimas nėra lengvas, bet juk skolą turi grąžinti tas, kas pasiskolino, atiduoti tas, kuris pasisavino. Mielos mamos, surizikuokite, ir jei žengsite šį žingsnį, tegul jis būna neatšaukiamas. Mieli tėčiai, nebijokite bendrauti su savo vaiku, nes ši bendrystė nuolat leis patirti, kokie vertingi, nepakartojami ir nepakeičiami Jūs esate. Dėl mūsų ir vaikų laimės.

Programos tikslas  ugdyti visuomenės nepakantumą smurtui prieš vaikus, kompleksiškai šalinti smurto prieš vaikus priežastis, sukurti pagalbos vaikams, nukentėjusiems nuo smurto, ir jų šeimų nariams pagalbos ir prevencijos priemonių sistemą, mažinti smurto prieš vaikus paplitimą.

2010 metais ypatingas dėmesys buvo skiriamas pagalbai vaikams, galintiems nukentėti ir nukentėjusiems nuo psichologinio, fizinio, seksualinio išnaudojimo ir nepriežiūros, taip pat jų artimiesiems, teikti.

Šią programą koordinavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), bendradarbiavo įgyvendinant ir kitos institucijos, savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM duomenimis, 2010 m. 1250 vaikai patyrė psichologinį, fizinį, seksualinį smurtą (683 berniukai ir 661 mergaitė). Lyginant su 2009 m., 2010 m. nukentėjusių nuo smurto vaikų skaičius išaugo beveik 4 procentais, lyginant su 2007 m., pastaraisiais metais smurto prieš vaikus atvejų smarkiai sumažėjo. Manoma, kad visuomenėje, žiniasklaidoje daugiau kalbant apie tai, kaip atpažinti smurtą, kad galima gauti veiksmingą pagalbą ir vaikui, ir jo šeimai, didėja kreipimųsi skaičius.

Įgyvendinant Nacionalinės smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2008-2010 metų programą, kompleksinė pagalba 2010 m. buvo suteikta 633 nuo smurto nukentėjusiems vaikams, 412 aukų šeimų.

Lietuvoje smurtą patyrusiems vaikams pagalba organizuojama savivaldybėse, tuo užsiima ne vien institucijų, bet ir nevyriausybinių organizacijų specialistai. Viena iš veiksmingiausių priemonių mažinant smurto paplitimą prieš vaikus yra informacinės akcijos. SADM praėjusiais metais organizavo akciją „Smurtui prieš vaikus – Ne“. Į akciją buvo pakviesti žymūs Lietuvos krepšininkai, kurie bendraudami su vaikais kvietė ir plačiąją visuomenę keisti požiūrį į vaikų auklėjimą, pozityviai elgtis su vaikais.

Švietimo ir mokslo ministerijos pastangomis buvo organizuota nemažai projektų, kuriais Lietuvos mokyklose diegiama patyčių prevencija, vaikai mokomi atpažinti smurtą, kovoti su tuo. Taip pat, siekiant išvengti smurto prieš vaikus pasikartojimų, buvo apmokyti Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų psichologinių tarnybų pareigūnai, įkalinimo įstaigose su smurtautojais dirbo psichologai.

Dėmesio! Jei vaikas patiria smurtą, visada gali skambinti pagalbos vaikams numeriu 11 61 11. Toks pat numeris visoje Lietuvoje, renkant nereikia jokio kodo. Linija dirba kasdien (11-21 val.).

Daugiau informacijos: www.pagalbavaikams.lt   

Informuoja LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Kodėl pakito šeimos santykiai, kaip juos kurti šiuolaikiniame kontekste, kalbėjomės su Tarptautinės šeimų vystymosi federacijos IFFD, kurios mokymo metodą pritaikė neseniai Lietuvoje prasidėjusi šeimų saviugdos programa „Šeimų universit1etas“, prezidente Marina Robben ir jos vyru Karelu Philipsu. Pora, užauginusi septynis vaikus, sako, kad jau daugiau nei du dešimtmečius jų namuose nėra televizoriaus, o būti geresne šeima jie mokosi kiekvieną dieną.

 Žmonės kuria ir gyvena šeimose per amžius. Kodėl dabar prireikė to mokytis?

Marina: Šeima yra visa ko pagrindas, iš vyro ir moters santykių susiformavo mūsų visuomenė. Tačiau šiais laikais nėra lengva išsaugoti šeimos gerovę. Turime atlikti pareigas darbe, o grįžus namo – šeimoje. Suderinti šiuos dalykus nėra paprasta. Skyrybų skaičius rodo, kad daugeliui šeimų tai nepavyksta. Šeimos nebemoka būti laimingos, kokios galėtų būti. Todėl norime jas padrąsinti ir padėti bent mažais dalykais, tokiais kaip kursai „Šeimų universitete“. 

Šiandien apstu knygų, mokančių, kaip sutarti poroje, būti laiminga šeima, auklėti vaikus. Apie tai verda diskusijos internete, siūloma daug kursų. Kuo „Šeimų universiteto“ metodas kitoks?

Marina: Kiekvienas santykių ugdymo būdas turi kai ką gero ir naudingo. Puiku, kad galime rinktis. „Šeimų universitetas“ pritaikė IFFD metodą, pagrįstą atvejo analize (ang. case study), kuris pradėtas naudoti dar 1940-aisiais Harvardo verslo mokykloje. 1960-aisiais keletas verslininkų šį metodą išbandė savo šeimoje ir pastebėjo, kad kalbėti apie kasdienes, gerai atpažįstamas, tačiau svetimas problemas tėvams daug lengviau nei apie savo, nes tai mažiau skaudina.

Tai labai įtraukiantis metodas, nes visi dalyviai gali išsakyti savo nuomonę, keistis patirtimis ir kartu ieškoti sprendimų. Kiekviena šeima turi savo patirtį, todėl sprendimai kyla iš pačių dalyvių. Šis metodas gerai prigyja įvairiose kultūrose, nes tai nėra kažkas primesta iš užsienio. Tėvai tiesiogiai mokosi iš vieni kitų.

Tai kaip vis tik suderinti karjerą ir šeimą?

Marina: Šiandien karjera labai svarbi ir vyrams, ir moterims. Ir nieko blogo nėra. Tačiau suderinti ją su šeima tampa gerokai paprasčiau, kai suvoki, kad anksčiau ar vėliau karjera baigsis, o šeima tęsis šimtmečiais – tavo šeima augina vaikus, kurie augins savo vaikus ir taip toliau. Šeimoje po savęs paliekame nenutrūkstamą procesą.

Taip pat šeima padeda išlaikyti pusiausvyrą – tarkim, per ekonomikos krizę daugeliui darbo netekusių žmonių pirmiausia padėjo jų šeimos nariai: ne tik artimiausi, bet ir seneliai, dėdės, tetos ar kiti artimi giminaičiai. Tokių glaudžių ryšių tarp žmonių nėra jokiame kitame kontekste.

Moterims rūpintis šeima tarsi natūralu. Karelai, kas Jus, verslininką ir ekonomikos mokslų daktarą, paskatino įsitraukti į šeimą? 

Karelas: Suvokimas, kad būti tėčiu yra lygiai tokia pati mano profesinė užduotis. Tėvas privalo eiti tėvo pareigas, ne tik rūpintis karjera. Lankydamas šeimos kursus suvokiau, kad vaiko nedomina mano svaiginama karjera. Jam svarbu, kad jo tėvas turėtų laiko pabūti su juo, pakalbėti, išeiti pasivaikščioti. Per IFFD aš išmokau surengti mažas išvykas su kiekvienu iš savo septynių vaikų. Tokios dviejų-trijų dienų išvykos labai praturtino ir mane patį.

Būti tėvu ir motina yra nuolatinė užduotis, kurią turi atlikti abu tėvai.

Kitas svarbus IFFD metodo aspektas yra laimė. Mes turime išmokti būti laimingomis šeimomis. Ne diskutuoti, rengti šeimos forumus, pasisakyti už ar prieš, o tiesiog būti laimingoms. Karjera atima daug laiko iš šeimos, tačiau visuomet reikia siekti išlaikyti pusiausvyrą. Nes šeima yra auksas, o karjera – tik priemonė tam auksui pasiekti. Ne daugiau.

„Šeimų universiteto“ kursuose turi dalyvauti abu tėvai. Tačiau jau dabar išgirstame moterų nuogąstavimų: ar pavyks įkalbėti vyrus eiti kartu?

Karelas: Kiekviena moteris turi tą šeštąjį jausmą, ką padaryti, kad įtrauktų vyrą ten, kur jį nori įtraukti. Man Marina prieš penkiolika ar dvidešimt metų padavė mažą knygutę. Ant jos buvo parašyta: „Kaip būti sėkmingu tėčiu“. Sėkmingu tėčiu! Buvau įpratęs skaityti apie sėkmingą karjerą. Tačiau aš perskaičiau tą knygutę, ir tai privertė mane susimąstyti apie tėvo pareigas šeimoje. Taigi mano žmonos šeštasis jausmas liepė jai paduoti man tą knygutę!

Marina: Mes, moterys, linkusios namuose užimti per daug vietos. Mes viską organizuojame, o į grįžusį vyrą žiūrime kaip į dar vieną žmogų, kuriuo reikia pasirūpinti. Tačiau tėvo vaidmuo šeimoje labai svarbus. Tai yra žmogus, į kurį vaikai žiūri labiausiai. Jie nori būti kaip tėtis, ir jie save vertina tėvo akimis. Jei tėvas rodo vaikams dėmesį – nesvarbu, ar tai mergaitė, ar berniukas – jie jaučiasi labai svarbūs, jaučiasi šeimos dalimi. Jei tėtis nekreipia dėmesio į savo vaikus, nes yra šimtas kitų dalykų, kuriuos turi padaryti, vaikams kyla klausimų, ką jie šioje šeimoje reiškia. Todėl tėvo užduotis yra padaryti kiekvieną šeimoje svarbų.   

Galiausiai Karelui pačiam patiko lankyti tuos kursus, nes mes juose labai daug prisijuokdavome. Atvejuose, kuriuos analizuodavome, atpažindavome save ir savo trūkumus. Be to, visada malonu žinoti, kad ir kiti žmonės daro tas pačias klaidas. Tada jos neatrodo tokios didelės. Supranti, jog visada gali tobulėti, pasikeisti, visada gali grįžti ir padaryti ką nos kitaip. 

Ar dirbdami IFFD matėte stebuklų?

Marina: Didžiausias stebuklas, kai tėvai atranda ir suvokia, kad šeimos laimę kuria jie patys. Nuostabu, kai tėvai, iki tol kalbėję tik apie buitinius dalykus, tarkim, ką valgysim pietų, atranda bendravimo džiaugsmą. Šis atradimas stiprina meilę ir suteikia tokių pojūčių, kokių jie eidami į kursus nesitikėjo.

Karelas: Lietuvos pavyzdys taip pat yra stebuklas. IFFD ugdymo metodą naudoja 60 pasaulio šalių, tačiau nė viena jų nėra pasiekusi nacionalinio masto. „Šeimų universiteto“ projektas taps pirmuoju tokiu pavyzdžiu IFFD istorijoje.

Ar galite dabar pasakyti, kad esate laiminga šeima?

Karelas: Būti geresni šeimoje mes stengiamės kiekvieną dieną. Gyvendami šeimoje išmokome duoti save kitiems. Tokia, mano nuomone, laimingos šeimos formulė. Turime išmokti būti laimingi, branginti kitą su visais jo privalumais ir trūkumais. Kai vaikai mato meilę tarp tėčio ir mamos, jie irgi laimingi. Ir atvirkščiai – jie jaučiasi nelaimingi, kai tėvai nesutaria. Žinoma, nedidelių ginčų neįmanoma išvengti – tokia mūsų prigimtis. Tačiau taip pat mūsų prigimtis yra mylėti ir būti mylimiems. Tai mūsų civilizacijos, santuokos, šeimos ir visuomenės pamatas.     

 Apie „Šeimų universitetą“

„Šeimų universitetas“ yra telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ inicijuotos visuomeninės iniciatyvos „Augink atsakingai“ nacionalinė šeimų saviugdos programa, kurią taip pat įgyvendina Tarptautinė šeimų vystymosi federacija IFFD ir Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija.

Šiuo metu „Šeimų universiteto“ svetainėje www.seimu.lt veikia Žinių bankas, kuriame tėvai gali dalytis asmenine patirtimi, lengvai surasti atsakymus į rūpimus šeimos klausimus, patarti kitiems tėvams bei paklausti. „Šeimų universiteto“ Žinių bankas augina pagrindinę projekto idėją – paskatinti tėvus įkvėpti vieni kitus, kad šie įkvėptų savo vaikus.

Taip pat praėjusį savaitgalį prasidėjo būsimų „Šeimų universiteto“ vedėjų mokymai, kurie jau nuo gruodžio mėnesio tėvams ves kursus, padėsiančius stiprinti tėvų tarpusavio ryšius ir ugdyti vaikus. Šeimos, norinčios dalyvauti kursuose, jau dabar gali registruotis adresu http://seimu.lt/mokymai/dalyviu-anketa. 

„Idėjų ir patirties mainai yra vienas esminių variklių, skatinančių visuomenės progresą. Tikiuosi, šis žinių bankas taps patogia, lengvai prieinama diskusijų, patirties dalijimosi bei kaupimo platforma visoms šeimoms Lietuvoje,“ – sakė „Augink atsakingai“ ir „Šeimų universiteto“ iniciatorius, „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis.    

Anot A. Zabulio, keisdamosi asmenine patirtimi, šeimos ugdys viena kitą. Taip tikimasi įgyvendinti „Šeimų universiteto“ idėją – paskatinti tėvus įkvėpti vieni kitus, kad šie įkvėptų savo vaikus.

Internetiniame žinių banke įdiegta sistema leis lankytojui lengvai surasti atsakymus į rūpimus šeimos klausimus, patarti kitiems tėvams bei paklausti patiems. Į kiekvieną klausimą atsakyti galės ne tik patys tėvai, bet ir savanoriai šeimos specialistai – jų indėlis taip pat svarbus, kuriant šeimos gyvenimo žinių banką. Visus atsakymus mygtumo spustelėjimu vertins patys žinių banko lankytojai – tėvai, todėl pirmiausiai visiems bus matomi populiariausi ir geriausiai įvertinti patarimai.

 Be žinių banko, „Šeimų universitetas“ taip pat organizuoja kursus šeimoms, kurie, kaip planuojama, prasidės žiemos pradžioje – iš karto, kai pasibaigs šiuo metu vykstanti savanorių moderatorių atranka ir apmokymai.    

 „Šeimų universitetas“ yra telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ inicijuotos visuomeninės iniciatyvos „Augink atsakingai“ nacionalinė šeimų saviugdos programa, kurią taip pat įgyvendina Tarptautinės šeimų vystymosi federacija IFFD ir Nacionalinė tėvų ir šeimų asociacija. „Šeimų universitetas“ kuriamas 100 proc. savanorystės pagrindu. Planuojama, kad programa tiesiogiai ar internetu per ketverius metus pasieks apie 100 tūkst. šeimų Lietuvoje – tai sudaro apie 40 proc. visų šalies šeimų, auginančių vaikus iki 16 metų.

Šeimos klausimų specialistai, savanoriškai norintys prisidėti prie šeimų žinių banko kūrimo, kviečiami registruotis adresu info@seimu.lt. Daugiau informacijos apie projektą www.seimu.lt.

Susitarimo tekste, kuris buvo pateiktas visuomenės įvertinimui, akcentuojama paslaugų ir infrastruktūros šeimai plėtra, teigiamo visuomenės požiūrio į šeimą stiprinimas, šeimos gerovės ir materialaus saugumo užtikrinimas bei gimstamumo skatinimas.

Galima pasidžiaugti, kad įvairios visuomeninės organizacijos ir pavieniai asmenys labai aktyviai reiškė savo nuomonę dėl susitarimo. Vyravo pozityvus jo vertinimas, bet būta ir kritiškų pasisakymų. Deja, absoliučią daugumą reakcijos galima klasifikuoti pagal principą „myliu – nemyliu“.  Svarstymo laikotarpiu pasigedau vaisingų diskusijų dėl konkrečių Nacionalinio susitarimo siūlomų priemonių.

Apmaudu, jog šeimos politikos tema nemaža dalimi supriešina visuomenę, o ne sutelkia. Pagrindinė to priežastis, mano įsitikinimu, politikų įprotis apie šeimą kalbėti pernelyg pakylėtai. Ietys laužomos koncepcijų lygmeniu, pažadai pasirūpinti šeimos gerove byra kaip iš gausybės rago, tačiau realios kasdienės šeimų problemos nemažėja.

Apie ikimokyklinio ugdymo įstaigų trūkumą kalbama jau daug metų. Taip pat ir apie būtinybę padėti vaiką auginančiam tėčiui ar mamai lanksčiai derinti rūpinimąsi vaiku su profesine veikla. Tačiau, užuot surinktus mūsų visų mokesčius  investavę į trūkstamą infrastruktūrą, dosnūs dėdės ir tetos sugalvojo mokėti kuo didesnes motinystės išmokas. Jos buvo tapusios bene didžiausios Europoje, tačiau tai tik iš dalies kompensavo skurdžios infrastruktūros keliamus nepatogumus. Manau, kad dauguma tėvų būtų ne mažiau džiaugęsi, jei išmokos būtų kiek mažesnės, tačiau būtų sukurta veiksminga socialinių, psichologinių paslaugų šeimoms sistema. Prasidėjus sunkmečiui, motinystės išmokas entuziastingai sumažino, o išplėtota paslaugų sistema taip ir liko politikų pažadais.

Galima tik pasidžiaugti, kad Nacionaliniame susitarime žadama labiau rūpintis kompleksine pagalba šeimai, tačiau klausantis, kaip premjeras Andrius Kubilius komentuoja kitų metų biudžetą, sunku atsikratyti minties, kad valstybės rūpinimasis šeima ir toliau liks deklaracijos. Tuo labiau kad šiuo metu stipriausia opozicijos partija – socialdemokratai – kritikuoja susitarimą. Paklauskite jų: ar ši kritika reiškia, jog nereikia investuoti į paslaugų šeimai infrastruktūrą? Atsakys, kad tikrai reikia, tačiau esą Nacionaliniame susitarime esama konceptualių spragų, jis esą diskriminuoja nesusituokusias poras ar vienišas motinas. Mano įsitikinimu, visi, kas tik augina vaikus, ar jie būtų susituokę, ar išsiskyrę, šiandien vienbalsiai atsakys, jog jiems reikia ne politikų išvedžiojimų ir popierinių solidarumo ašarų, bet konkrečių investicijų į vaiko auginimui palankesnės aplinkos kūrimą.

Abstrakčiausiai Nacionalinio susitarimo tekste kalbama apie pozityvaus šeimos įvaizdžio sklaidą. Susidaro įspūdis, kad šeimos institutu besirūpinantiems politikams rūpi išskirtinai fasadinės šeimos darna. Esą svarbiausia, kad žmonės susituoktų ir susilauktų kuo daugiau vaikų, o kaip klostosi santykiai šeimoje, su kokiomis problemomis susiduria šeimos – antraeilis dalykas. Tarsi pasakose, kurios dažnai baigiasi fraze: „Jie susituokė ir ilgai bei laimingai gyveno“. Deja, labai daugelyje šeimų darna tęsiasi neilgai. Tikrai gerai, kad Nacionaliniame susitarime numatytos privalomos skyryboms pasiryžusiems sutuoktiniams konsultacijos, kurių metu jie turėtų progos įsisąmoninti tokio žingsnio padarinius. Tačiau ryžtas skirtis – tai jau padarinys, tai jau įsisenėjusi problema, kurią išspręsti labai sunku. Todėl itin svarbu, kad šeimos pagalbos sulauktų, kai dar bendravimo ar santykių problemos nevirto pūliniais. Deja, tokios pagalbos teikimas – tai sritis, kurią politikai iki šiol ignoruoja.

Dėkui Dievui, tikrai ne viskas priklauso nuo politikų. Veikia įvairios nevyriausybinės pagalbos šeimoms organizacijos, kuriasi šeimų klubai, asociacijos, kuriose bendrai ieškoma problemų sprendimų. Na, o labiausiai optimistiškai nuteikia, jog vis aktyviau įsitraukia ir stambios verslo bendrovės.  Štai veiklą pradeda Šeimų universitetas, įgyvendinamas projektas „Palydėk vaiką į mokyklą“,  privatus kapitalas vis aktyviau dalyvauja ir infrastruktūros kūrimo procese.

Ką gi, mes patys galime daugiau, nei sau pripažįstame, ir daugeliu atvejų tikrai neverta vien piktintis politikų netoliaregiškumu, bet verta imtis iniciatyvos patiems. Juk svarbiausias yra ne tas Nacionalinis susitarimas, kurį pasirašo politikai, bet tas, kurį mes sudarome širdyje ir liudijame savo veiksmais.

Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.

Tema plati, apimanti daug visuomenės komponentų, tačiau renginio tikslas, anot vyriausiojo redaktoriaus Andriaus Navicko, yra labiau iškelti klausimus ir problemas, pradėti diskutuoti ir analizuoti visiems rūpimas temas, kurios neretai tampa visuomenės nesutarimų priežastimis.

Klausantis pranešimų medžiagos apmąstymams vis daugėjo. Temos, susijusios su šeima, nepalieka abejingo nė vieno, juk kiekvienas esame sujungti vienokiais ar kitokiais šeimyniniais ryšiais: esame sutuoktiniai, gimdytojai, vaikai, anūkai, dėdės ar tetos... Kaip tik šiomis dienomis popiežius Benediktas XVI Rumunijos, vienos iš sovietinio paveldo besivaduojančios valstybės, ambasadoriui prie Šventojo Sosto pabrėžė, kad „nuo šeimos gerovės labiausiai priklauso visos visuomenės gerovė“.

Santuokiniai mitai ir žiniasklaida: kodėl niekas nesikeičia?

Valstybės rūpinimasis šeima yra deklaruojamas, tačiau toli gražu ne visada randama geriausių būdų kurti šeimai palankią aplinką. Akivaizdu, kad viešojoje erdvėje vis dar plačiai gyvuoja, nes įvairiai propaguojami mitai, susiję su santuoka ir šeima. Ilgametė šeimos konsultantė Justa Petronienė pateikė keletą dažniausiai pasitaikančių iškreiptų santuokos įvaizdžių, kurie, klaidingai perteikdami tikrovę, kuria neadekvačius lūkesčius ir užkerta kelią į visavertės santuokos ir šeimos kūrimą.

Justa Petronienė Zenekos nuotrauka

Neretai tikima, kad „meilė yra jausmas, nepriklausantis nuo mano pasirinkimo“, – teigė J. Petronienė. Tad jam pasibaigus, neretai nutraukiama ir pati santuoka. Manoma, kad įsimylėjimas savaime yra raktas į sėkmingą santuoką; tvirtinama, jog poros, kurios patikrina viena kitą iki santuokos, sugyvena geriau; kad bendravimo nereikia mokytis.

Tačiau patirtis rodo, kad santuokoje iškylantys sunkumai nebūtinai tampa nuosprendžiu santuokai, bet gali tapti stimulu pagilinti tarpusavio ryšį, paskatinti didesnį atvirumą. „Laimingiausios šeimos yra tos, kurios įveikė iškylančius sunkumus, tokiu būdu išgyvendamos ir perduodamos meilę ateinančioms kartoms“, – sakė psichologė.

Nepaisant šios patirties, kažkodėl iškreipti santuokos ir šeimos įvaizdžiai gana gajūs visuomenės sąmonėje.

Ką daryti, kad jie imtų keistis? Šis klausimas ne kartą nuskambėjo iš konferencijos dalyvių lūpų. Kaip ir klausantis žurnalo šeimai „Artuma“ redaktoriaus ir LRT tarybos nario Dariaus Chmieliausko pranešimo apie tai, kokios žiniasklaidos reikia šiuolaikinei Lietuvos šeimai. Akivaizdu, kad žinome, kokios jos nereikia ir kuri visiems bado akis, tačiau pokyčių nematyti. Sociologai teigia, jog lietuviams šeima

Darius Chmieliauskas Zenekos nuotrauka

yra svarbi, tačiau žvelgiant į žiniasklaidą taip neatrodo: ten neretai propaguojami visiškai priešingi modeliai. Gal tikrai turėtume galiausiai atvirai pripažinti, kad žiniasklaida ne tiek informuoja, kiek formuoja visuomenę, ir kodėl mes jai perleidome šią funkciją? Kodėl „main strem‘o“ pozicija adekvačiai neatspindima viešojoje erdvėje?

Pasiremdamas Katalikų Bažnyčios patirtimi, išdėstytoje keliuose dokumentuose, D. Chmieliauskas kvietė pasvarstyti apie pačią komunikacijos esmę. „Svarbiausia yra žvelgti į žmogų – juk tai jis komunikuoja, siekdamas bendrystės“, – sakė pranešėjas. Krikščionys tiki, kad nors nuodėmė pakirto mūsų gebėjimą bendrauti, tačiau įvyko atpirkimas, kuris nuolat gydo mūsų santykius. Komunikavimas – tai ne savo minčių ar jausmų perteikimas, bet savęs dovanojimas iš meilės.

Skaitytojas, pabrėžė „Artumos“ redaktorius, turėtų tapti aktyviu vartotoju, reaguojančiu į pateikiamą produkciją, o ne inertiškai ją suvartojančiu. Turėtume nuolat klausti: ar tai didina bendrystę šeimoje?

Šeima teisės ir politikos veidrodyje

Trūksta politinės valios nuosekliai įgyvendinti užsibrėžtas nuostatas kurti šeimai palankią aplinką, tačiau ne mažiau svarbu yra ir tai, koks šeimos ir santuokos įvaizdis dominuoja teisininkų bendruomenėje. Ateitininkų federacijos tarybos narys, teisininkas Vygantas Malinauskas išryškino ligi šiol egzistuojantį šeimos sampratos neapibrėžtumą įstatymuose ir iš to kylančias pasekmes.

Vygantas Malinauskas Zenekos nuotrauka

„Konstitucijoje įrašytas santuokos apibrėžimas – laisva vyro ir moters sąjunga, tuo tarpu aiškios ir normatyvinės šeimos definicijos niekur nerasime“, – sakė jis. Įstatymuose pateikiami labai įvairūs šeimos apibrėžimai, atspindintys įvairius požiūrius. Nėra įtvirtinta nuostata, kad šeima yra nuosekli santuokos pasekmė, ir tai atveria kelią interpretacijoms. Pavyzdžiui, Seimo patvirtinta naujausios redakcijos Šeimos koncepcija kol kas neatsispindi Lietuvos įstatymuose, „tenka pripažinti, kad jaučiamas viduriniosios grandies pasipriešinimas, priderinant įstatymus, nepriklausomai nuo to, ką nusprendžia Seimas ar ministras“, – konstatavo V. Malinauskas.

Jaučiama ir vertybinė kova, kokią šeimos sampratą įtvirtinti – ar šeima yra laisva vyro ir moters sąjunga, ar šeimą galima apibrėžti ir pagal bendrai tvarkomą ūkį, turtą ir pan. Kaip teigė teisininkas, toks šeimos apibūdinimas, gali vesti į kuriozines situacijas, kai savo santykių šeiminiais nelaikantys žmonės gali būti laikomi šeima, remiantis pastaraisiais šeimos apibrėžimais.

Kalbant apie santuokos ir šeimos įvaizdį negalima apeiti sociologų įžvalgų. Beje, ne kartą diskusijos dalyviams teko pripažinti, kad Lietuvoje trūksta išsamių ir patikimų mokslinių tyrimų šia tema. Sociologijos daktarė Aušra Maslauskaitė, pati šiuo metu vykdanti šeimos gyvenimo tyrimus, analizavo šeimos instituto santykį su valdžia. Pasak jos, Lietuvoje dėl supaprastinto mąstymo šeima dažniausiai padaroma atsakinga už visas visuomenės žaizdas: emigraciją, narkomaniją, nepilnamečių nusikalstamumą ir t. t. Tuo tarpu, anot A. Maslauskaitės, turėtume kalbėti apie visą kompleksą priežasčių, kurių dauguma kyla iš pačios visuomenės.

Pranešėja kritikavo Lietuvoje vyraujantį politinės valios stygių: labai dažnai

Aušra Maslauskaitė Zenekos nuotrauka

dokumentuose įtvirtinami principai netampa konkrečiais spendimais, teigiamai paliečiančiais žmones iš arti. Pavyzdžiui, ar sutvarkytos vaikų žaidimo aikštelės nėra svarbiau už daugelį svarbių deklaracijų, klausė ji.

Aušra Maslauskaitė kėlė mintį, kad daugumoje su šeima susijusių dokumentų (Nacionaliniame susitarime, Šeimos koncepcijoje) išdėstyti teiginiai buvo jau daugiau ne dešimt metų įtvirtinti ankstesniuose dokumentuose, naujų yra vos keletas dalykų. Ne valstybė turėtų nulemti moralę, viena grupė primesti savo nuostatas kitoms, o įvairios visuomenės audinį sudarančios bendruomenės, kurios patikrina etinius principus savo gyvenimiška patirtimi. Tačiau, pranešėja neatsakė į pačios iškeltą klausimą, kas turėtų šias atskiras grupes sujungti. Kaip turėtų vykti susitarimas dėl vertybių?

Atsakydamas į A. Maslauskaitės mintis, „Bernardinai.lt“ vyr. redaktorius atkreipė dėmesį į valstybės teisę turėti norminius lūkesčius taip pat ir šeimos atžvilgiu ir sudaryti sąlygas jiems plėtoti. Kodėl taip stipriai prieštaraujama tiek koncepcijai, tiek susitarimui, jei juose nieko naujo ir dėl daugelio dalykų buvo sutarta anksčiau? – klausė pašnekovas.

Andrius Navickas

Savo pranešime Andrius Navickas aptarė tris, jo manymu, labiausiai gajus valstybės ir šeimos santykių mitus. Vienas iš klaidingų požiūrių yra tas, kad nejučiomis mokslininkams perleidžiama atsakomybė spręsti, kas yra gera ar bloga, besąlygiškai remiantis jų konstatuota faktine duotybe. Tiesa, mokslininkai gali padėti teisingai suvokti situaciją, tačiau, anot pranešėjo, vertinti ją kaip problemą ar kaip pažangą, nėra mokslo kompetencija. „Tai politinis, vertybėmis grįstas sprendimas, kuris yra neatsiejamas nuo valstybės normatyvinių lūkesčių“, – pabrėžė A. Navickas.

Kitas – virtualios šeimos politikos mitas, perša apgaulingą įsitikinimą, esą viską galima spręsti politinėmis deklaracijomis. Pritardamas sociologės anksčiau išsakytoms mintims, A. Navickas apgailestavo, kad neretai „kovojama už šeimos įvaizdį, pamirštant pačią šeimą“. Tuo tarpu, anot pranešėjo, pragmatinės politikos derėtų pasimokyti iš krikščionybės, kuri gana anksti suprato, jog tobula visuomenė dėl nuodėmės įtakos neįmanoma, tad visas dėmesys sutelkiamas į asmenį, į jo pastangas tobulėti. Valstybė tikrai negali būti moralės šaltinis, geriausiu atveju, gali būti jos sargas, tad svarbu atidžiai stebėti, ar pakankamai skiriama privati ir viešoji sfera. Valstybė nėra ir negali būti šeimos steigėja, tačiau valstybė gali ir privalo kurti šeimai palankią erdvę, vengiant bet kokios jos kontrolės ar instrumentalizavimo.

Trečiasis klaidingas lūkestis – tai noras restauruoti „Aukso amžių“, tai yra atgauti per kartas prarastą vertybę – šeimą, kokia ji buvo kadaise. Kartais iš politikų lūpų nuskamba frazės, liudijančios, kad norima iš kažkur perimtą šeimos modelį padaryti norma, į kurią visi turi lygiuotis. Tačiau „turėtume galvoti apie šeimą ne kaip apie įvaizdį, o kaip apie santykį, bendruomeniškumą, juk šeima yra santykių mokykla“, – pabrėžė pranešėjas.

Tad šeimos politika negali būti traktuojama kaip faktinė duotybė; ji negali būti paversta vien idealu, atitrūkusiu nuo realybės, tapti vien tam tikra norma ir, trečia, ji nėra antikvarinė vertybė, kurią reikėtų atkurti, norint ja naudotis. „Šeima – tai nuolatinė kūryba, nuolatinės pastangos, kelionė“, – apibendrindamas teigė pranešėjas. Šeimos atgimimas priklauso nuo žmonių nuostatos, o ne nuo valstybės. Valstybė gali tik arba kliudyti, arba ją paremti.