Bene pats efektyviausias būdas, kuris turėtų palankiai atsiliepti partnerių santykiams, tai sukurti savo taisykles. Ne vienas tyrimas parodė, kad laimingiausios būna tos poros, kurioms pavyksta sulaužyti visiems priimtas taisykles ir nusistatyti sau labiau tinkančias.
Jūsų dėmesiui siūlome susipažinti su penkiomis labiausiai paplitusiomis „geležinėmis“ taisyklėmis, kurias, jūsų porai, reikėtų tuojau pat pamiršti.

1 Taisyklė: Niekada negulkite kartu į vieną lovą būdami susipykę ar kažkuo nepatenkinti

Ko gero ši taisyklė – viena seniausių ir dažniausiai cituojamų kaip „auksinė taisyklė“, norint, kad santuoka būtų laiminga. Iš tikrųjų konfliktas, neigiamos emocijos sukuria diskomfortą ir todėl būtent dėl tos priežasties dauguma  vengia intymiai suartėti, norėdami išvengti dar didesnio nepasitenkinimo.
O gal ir jūsų galvoje jau susigulėjo stereotipas, kad jei jau konfliktuojama, tai tas neigiamai atsiliepia ir santuokoje? Tačiau būtent tai ir yra kažkas viliojamo, „prisidengus“ šia ar panašia taisykle, išspręsti konfliktą  lovoje.  Tiesa, reikia pripažinti, kad tokia situacija įveikiama tik nedaugeliui. Nes ir pati frazė „liaukis pykęs“, kurią reikėtų pasakyti partneriui, panaši frazei „liaukis jausti alkį“ ir skamba gana keistai. Pyktis, nepasitenkinimas – savotiškas fiziologinis ir cheminis „mišinys“, kurio neįmanoma tučtuojau sustabdyti ar atsikratyti. O jei atėjo laikas gulti, o jūs vis dar supykę, vis dėlto nereikėtų niekam iš partnerių apsimesti, kad viskas tvarkoje. Geriau aptarti priežastį, kodėl kilo konfliktas ir pamėginti rasti išeitį.

2 Taisyklė: Pasakykite, ko jūs tikitės vienas iš kito lovoje

Ši taisyklė labiau skamba kaip įsakymas: pasakyk, ko nori, o gal dar geriau – parodyk. Tarytum žmonės būtų robotai.
Žinoma, kalbėti tomis temomis reikėtų, jei norite kad jūsų santuoka būtų ilgalaikė ir tvirta. Taip pat nereikėtų ignoruoti ir savo antrosios pusės nuotaikos. Pavyzdžiui, jei jam ar jai buvo sunki diena, reikėtų daugiau dėmesio skirti jiems. Taip pat vertėtų nepamiršti, kas labiau patinka partneriui ar partnerei ir nereikalauti to, ko jie nemėgsta. Tiesiog ne įkyriai, o kažkaip užuominomis pasakykite, ko jums abiems daugiau norėtųsi santykiuose.

3 Taisyklė: Jis tegul pats aiškinasi su savo tėvais, o aš su savo

Jei jūsų rimti santykiai, negalima dalinti tėvų į dvi dalis arba padalinti jiems įsipareigojimus, kas ir su kurio tėvais bendraus. Taip galima nustatyti juos prieš vieną iš sutuoktinių. Todėl tiesiog privalu, kad abu partneriai bendrautų vienodai su vienas kito tėvais. Netylėtų, jei kuris nors iš jų pradės kritikuoti tėvus be jokio reikalo ir su reikalu, o užstotų. Taip jūs pakilsite tėvų akyse ir jūsų santykiai bus tvirtesni.

 
4 Taisyklė: Žmogaus negalima pakeisti, todėl ir nemėginate to daryti

 Žinoma,  neturėtumėte eikvoti visas savo pastangas tam, kad pakeistumėte savo antrą pusę taip, kaip jūs  norėtumėte.   Kita vertus, bet kokie santykiai, vienaip ar kitaip, daro įtaką abiems partneriams: moko vienas kitą tobulėti, ieškoti kompromisų arba pasielgti taip, kaip jie anksčiau nebūtų ryžęsi padaryti. Iš tikrųjų  negalima pakeisti vienas kito jėga ar per prievartą. Tačiau, jei jums kas nors labai nepatinka partneryje, o visą laiką nutylite, slėpdami tai, tai tik dar labiau kaupiate negatyvias emocijas savyje ir gadinate santykius. Todėl vertėtų garsiai kalbėti apie vienas kito kai kuriuos neigiamus bruožus ir pamėginti vienas kitam padėti juos apšlifuoti. Pavyzdžiui, „man taip patinka, kai tu...“ arba „o tau tas nelabai tinka“ ir t.t.

5 Taisyklė: Tvirtos poros visada turi kartu atostogauti

Toks pasakymas tarsi ir nepalieka kito pasirinkimo, kaip tik ir praleisti atostogas kartu. Nes jei abu sutuoktiniai atostogauja atskirai, tai kelia įtarimų, kad jų santykiuose ne viskas gerai klostosi. Bent taip galvoja dauguma. O iš tikrųjų reikėtų duoti vienas kitam laisvę, pailsėti vienam nuo kito, nes kiekvienam žmogui bent trumpam reikėtų pabūti pačiam su savimi vienumoje. Taip pat pailsėti nuo rutinos, pamąstyti apie santykius ir šeimą, apie tai, ką galima būtų geriau padaryti. Galų gale bent savaitę vienam nuo kito pailsėjus, paskui ir bendravimas būna malonesnis ir džiaugsmingesnis.

Socialinės rizikos šeimos – visuomenės skaudulys. Tokiose šeimose dažnai nėra sąlygų nei tinkamam fiziniam, nei emociniam vaikų vystymuisi. Socialinės rizikos grupei priskiriamų šeimų atžalos nėra prižiūrimos – vaikai vaikšto nešvarūs, alkani, kai kurie patiria smurtą. Pasak specialistų, būna, kad į darželį pirmą kartą atvestas vaikas iki tol nėra regėjęs net pieštukų, o prie stalo, nukrauto maistu, skuodžia lyg akis išdegę.

„Vaikai tokiose šeimose lavinami labai skurdžiai. Tokie prastai kalba, lėčiau vystosi nei jų bendraamžiai. Jie mažai bendrauja su aplinka, tėvais, nepatiria jų šilumos, nesulaukia dėmesio, – teigia specialistai. – Tėvai dažnai būna stipriai išgeriantys, jų atžalos mato netinkamą suaugusiųjų elgesį, jį atkartoja, bendraudami su kitais vaikais, žaisdami.“

Tokiose šeimose augantieji neretai būna užsisklendę ir nenori bendrauti, kiti, priešingai – linkę į agresiją ir siekiantys lyderiauti.

Kaip teigia socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis Egidija Kučiauskienė, dirbanti su vaikais Panevėžio socialinių paslaugų centro organizuotoje vasaros stovykloje „Mes vaikai“, probleminėse šeimose augantys mažieji labai nori dėmesio, darbuotojų šilumos, nes to negauna namuose.

„Jei per ekskursijas ar einant į kokius nors renginius vieną vaiką paimi už rankos, kitas pradeda pavydėti, netgi ima muštis“, – kalba socialinė darbuotoja.

 Pavyzdys šeimoje

Socialinės rizikos šeimoms priskiriamos tos, kurių vienas ar keli šeimos nariai piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis arba dėl turimos negalios, skurdo, socialinių įgūdžių stokos negali ar nesugeba prižiūrėti vaikų. Taip pat kai vienas arba keli šeimos nariai pavartoja psichologinę, fizinę ar socialinę prievartą prieš savo vaikus arba gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams.

„Biologinių tėvų apleisti vaikai patiria psichologinių traumų. Jie neturi galimybių įgyti visuomenėje priimtų socialinių įgūdžių“, – tvirtina socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis Romualda Junevičienė. Pasak specialistės, elgesio modelių vaikas mokosi iš artimiausios aplinkos, o tai – šeima. Matydamas smurtaujančius, vartojančius alkoholį tėvus, anot pašnekovės, vaikui kyla rizika įgyti elgsenos modelį, kuris neatitinka visuomenėje priimtų.

„Todėl nieko stebėtina, kad tokie vaikai patiria problemų bendraudami su kitais vaikais. Tikėtina, kad mokykloje toks vaikas jausis nepatogiai, kitoks nei jo bendraamžiai, todėl, vengdamas nepatogumo, bėgs iš pamokų, nesimokys ar taps agresyvus. Tokiu būdu vaikas pateks į tam tikrą užburtą ratą“, – aiškina socialinė darbuotoja.

Panevėžio mieste į socialinės rizikos grupę įtraukta 200 šeimų, jose auga 367 nepilnamečiai. Praėjusiais metais buvo 184 šeimos, o nepilnamečių – 235. Panevėžio rajone tokių šeimų yra apie 300. 2009 m. Panevėžio mieste iš tėvų paimta 65 vaikai, šiais metais – 31-as.

 Kaltina perlenkus lazdą

Panevėžietė Marina neslepia, kad kurį laiką ir jų šeima buvo probleminė. Pasak moters, socialinis darbuotojas buvo tapęs tarsi dar vienas šeimos narys. Įsitikinusi, kad daugiau jos šeima nebepateks į juodąjį socialinių darbuotojų sąrašą, panevėžietė prisipažįsta, kad problema buvo alkoholis. Pasak moters, jie šiuo metu nepriklauso socialinės rizikos šeimų grupei. Vyras, kaip tikina panevėžietė, beveik nebegeria, namai sutvarkyti, sutuoktiniai dirba, o vaikai yra nuprausti ir tvarkingai aprengti.

Iš socialinių darbuotojų gavusi nemažai pastabų, kad jos trys nepilnamečiai vaikai neapiprausti, vaikšto apdriskę ir nelanko mokyklos, o namuose girtaujama, Marina tikina, kad specialistai perlenkė lazdą. Jos nuomone, vaikus reikia auginti taip, kad šie nebūtų itin lepinami, nes, moters nuomone, užaugs išpuikę.

Marina su vyru sako nesuprantantys, kodėl jie turi lakstyti paskui vaikus.

„Kuo mažiau kreipsime į juos dėmesio, tuo jie bus atsparesni, rečiau sirgs ir užaugs dorais žmonėmis. Nemanau, kad vaiką reikia saugoti nuo kiekvienos dulkės, rengti gražiausiais drabužiais“, – savo nuomonę turi panevėžietė.

 Nebuvo reikalo stebėti

„Socialiniai darbuotojai – tiesioginė pagalbos teikimo socialinės rizikos šeimoms grandis“, – mano R.Junevičienė. Jų indėlis, dirbant su socialinės rizikos šeimomis, yra esminis.

 Tai rodo statistika, sociologiniai tyrimai, taip teigia ir patys socialiniai darbuotojai.

„Mes ne tik koordinuojame, bet ir informuojame, mokome tokias šeimas, kaip joms pasitaisyti ir integruotis į normalų gyvenimą, – pasakoja specialistė. – Jei reikia, kartu su tokiais žmonėmis einame pas advokatą, tvarkome tarnybinius reikalus. Jei šeimai trūksta socialinių įgūdžių, padedame joms daryti valgyti, mokome, kaip reikia tvarkytis, ir panašių dalykų.“

Specialistai tikina, kad tokia pagalba, kaip socialinių įgūdžių mokymas, nuolatinis sekimas, kaip gyvena probleminėse šeimose augantys vaikai, labai reikalinga. Pasak jų, svarbu laiku pastebėti, kad socialinės rizikos šeimose augantys vaikai nenukentėtų ir būtų laiku imtasi atitinkamų priemonių.

Panevėžietė Marina neslepia nuoskaudos dėl socialinių darbuotojų lankymosi šeimoje. Kaip prisipažįsta moteris, tie vizitai visada erzindavo jos vyrą ir ją pačią.

„Nebuvom mes jau tokie, kad mus kaip mažus vaikus reikėtų prižiūrėti. Neturėjom darbo, bet savo vaikų nemušdavom. Vyras kartais gerdavo, bet, mano nuomone, nebuvo reikalo mūsų laikyti asocialiais asmenimis“, – kalbėjo panevėžietė. Marina prisiminė, kad į socialinės rizikos grupę buvo įrašyta todėl, kad jų šeimą, kaip labai netvarkingą ir nesirūpinančią trimis savo atžalomis, vaikų teisių specialistams paskundė kaimynai.

„Su kaimyne niekada nesutarėme, nes ji davatka. Jai atrodydavo, kad negalime išgerti, o turime tik melstis“, – teisinosi, kaip su socialiniais darbuotojais susidūrė moteris. Kiek vėliau Marina išsikalbėjo, kad pirmą kartą patikrinti skundo socialiniai darbuotojai apsilankė tada, kai vyko šventė. Tąkart specialistai panevėžietės namus rado suverstus, girtą vyrą gulintį ant lovos, o vaikai basi lakstė kieme.

 Išbraukti neskuba

Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Daiva Simonaitienė sako, kad taip greitai į socialinės rizikos grupę šeimų niekas neįrašo, kaip ir neskuba atimti vaikų. Gauti skundai, pranešimai apie girtavimą šeimose, netinkamą tėvų elgesį su savo atžalomis, pasak vedėjos, pirmiausia tikrinami. Jei kyla įtarimų, kad šeimoje vaikams gyventi darosi nesaugu, pradeda lankytis socialinis darbuotojas.

„Gautus skundus visuomet tikriname. Tiesa, apie trečdalis jų nepasiteisina. Galbūt kaimynai susipyko ir vienas jų nutarė atkeršyti“, – teigia vaiko teisių gynėja. Vedėja atskleidžia, kad daugiausia šeimų į socialinės rizikos grupes įrašomos dėl to, kad vienas ar abu tėvai vartoja alkoholį, kai kurios neturi socialinių įgūdžių.

Specialistai pastebi: jei jau šeima kartą pateko į socialinės rizikos grupę, iš šio sąrašo retai išbraukiama.

„Žinoma pasitaiko, kai tėvai susigriebia, susiranda darbus, ima labiau rūpintis vaikais. Tačiau vis tiek greitai neskubame jų išbraukti iš rizikos grupės sąrašo. Stebime, kaip jiems sekasi gyventi“, – tikina rajono Vaikų teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Audronė Morkūnienė.

 Nepakanka finansavimo

Siekiant pagerinti vaikų iš socialinės rizikos šeimų situaciją, populiariausia priemonė yra jį paimti iš šeimos. Tačiau specialistai pastebi, kad vis dėlto vaikui emociškai yra geriausia augti savo šeimoje, kad ir kokia ji būtų. Todėl, pasak vyriausiosios specialistės A.Morkūnienės, vaiko paėmimas iš šeimos ne visada yra geriausia išeitis spręsti socialinės rizikos šeimos problemas.

Būtent dėl šios priežasties veikia vaikų dienos centrai, užklasinės veiklos būreliai, vaikų ir jaunimo organizacijos.

„Tada vaikas, gyvenantis socialinės rizikos šeimoje, įtraukiamas į įvairias ugdymo veiklas, kad būtų ugdomas papildomai – daugiau, negu jam gali pasiūlyti tėvai. Vasarą vaikus užima bibliotekos, rengiamos stovyklos“, – pasakoja R.Junevičienė.

Iš tiesų dienos centrų Lietuvoje dar trūksta, tačiau jau esančiuose siekiama sudominti socialinės rizikos šeimų vaikus, kad jie bent dalį dienos užsiimtų kokia nors kryptinga veikla, kad jiems čia būtų suteikta psichologinė ir kitokia pagalba.

„Galima tvirtinti, kad dienos centrų, vasaros stovyklų veikla yra veiksminga. Tačiau trūksta finansavimo. Norėtųsi, kad tie vaikeliai turėtų daugiau galimybių praleisti laiko kartu, užsiimtų prasminga veikla“, – sako šiuo metu Panevėžyje vykstančios vasaros stovyklos „Mes vaikai“ viena iš koordinatorių Egidija Kučiauskienė. Mielai nuo ankstyvo ryto į stovyklą atskubantys vaikai piešia, karpo iš popieriaus, žaidžia kamuoliu, bent trumpam pamiršdami, kad namuose jų laukia visai kitokia diena.

Vaida REPOVIENĖ

Viena iš šios kampanijos įkūrėjų Janet Morana, organizacijos „Kunigai už gyvybę“ vykdančioji direktorė, prieš dešimt metų paliko mokytojos darbą vienoje Niujorko mokyklų ir įsitraukė į judėjimą už gyvybę. Kai jos buvusios kolegės, nustebintos tokio sprendimo, paklausė, kodėl ji tai daro, ši atsakė: „Aš palieku mokytojos darbą tam, kad jūs turėtumėte darbą. Jeigu mes toliau leisime daryti abortus, labai greitai mokinių skaičius klasėse taip dramatiškai sumažės, kad jūs prarasite savo darbą.“

Su Janet Morana kalbamės apie tai, kodėl ji paliko savo įprastą gyvenimą ir ką patyrė dirbdama su abortus patyrusiais žmonėmis, taip pat tais, kurie gina negimusio vaiko gyvybę.

Jūs dirbate su moterimis ir vyrais, kurie pasidarė abortą, o dabar viešai liudija apie žalą ir skausmą, kurį patyrė aborto metu ir po jo. Kokiose situacijose moterys pasirenka abortą, ką jos patiria aborto metu ir kaip jų gyvenimas susiklosto po to?

„Silent No More Awareness Campaign“ yra sąmoningumo kampanija, kuri yra organizacijų „Kunigai už gyvybę“ ir „Anglikonai už gyvybę“ projektas. Kartu su Georgette Forney, „Anglikonai už gyvybę“ įkūrėja pamatėme, kad reikia kelti sąmoningumą apie tai, kas iš tiesų yra abortas. Darbo metu aš keliavau po įvairias šalis ir sutikau moterų, kurios patyrė abortų ir kurios gailėjosi dėl to. Aš suvokiau, kad kai tos moterys pereina gydymo etapą, jų balsai tampa labai galingais balsais atskleisti abortų žalą. Taigi mes pradėjome kontaktuoti su tokiomis organizacijomis, kurios padeda žmonėms išgyti po abortų, kaip, pavyzdžiui, „Rachel‘s Vineyard“. Paklausėme, ar negalėtų tos moterys, kurios perėjo gydymo etapą viešai pasidalyti savo patirtimi. Keletas moterų sutiko ir mes pradėjome rengti viešus susirinkimus JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitur.

Šios moterys pasakoja, kad nepasirinko aborto pačios. Žmonės dažnai kalba apie pasirinkimo laisvę. Tačiau šios moterys padarė abortus, nes manė, kad neturi pasirinkimo. Jos jautėsi apviltos, paliktos, sutrikusios, nusiminusios. Vienoms moterims vyrai liepia tai padaryti, kitų draugai paklausia: „Kiek kainuoja bortas, aš dar nepasirengęs tapti tėvu.“ Arba tėvai parodo duris savo besilaukiančiai dukrai. Mokyklos, kolegijos gąsdina studentus, kad atims iš jų stipendijas, jei nepasidarys abortų. Kaip jos jaučiasi po aborto? Tikrai ne geriau. Po aborto jos nebesijaučia tokios pačios. Jos pasikeičia visiems laikams. Dažnai jos nebegali sugrįžti į normalų gyvenimą. Daugybė jų tam, kad atsikratytų skausmo, po aborto pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, narkotikais. Arba ėjo nuo vienų santykių prie kitų. Nebesugebėjo kontroliuoti savo gyvenimo, kol pasiekė visišką ribą ir tada pradėjo ieškoti pagalbos.

 Kaip visuomenė reaguoja į žmonių, kurie gailisi dėl aborto, liudijimus?

Kai vykstas viešas susirinkimas, kuriame vyrai ir moterys pasakoja savo istorijas, jos visada paliečia. Einantys pro šalį žmonės sustoja, ir tu gali matyti jų veiduose, kad juos paliečia tie liudijimai. Gali matyti ašaras jų veiduose. Emocijos, kurias jie išreiškia klausydamiesi liudijimų parodo, kad jų širdys yra perkeičiamos ir mąstymas apie abortą yra perkeičiamas.

 Jūs pasakojate apie skausmingas moterų ir vyrų patirtis, tačiau ar visi žmonės patiria tokį skausmą? Gal kiti nejaučia nieko blogo padarę ir po aborto normaliai gyvena?

 Yra tokių moterų ir vyrų, kurie po aborto sako, kad jaučiasi puikiai. Bet tai laiko klausimas. Iš pradžių galbūt tie žmonės visiškai nesigaili, bet po dešimties ar dvidešimties metų jie pereina ilgą ratą ir suvokia, kad problemos, kurias turėjo savo gyvenime, yra susijusios su abortu.

Yra labai įdomi statistika, kuri neseniai pasirodė. 2008 metais „The Alan Guttmacher Institute“ atliko tyrimą ir ištyrė 9000 žmonių, kurie patyrė abortus. 68 % moterų turėjo medicininį draudimą, bet 57 % šių moterų mokėjo grynais už abortą. Kodėl? Jos mokėjo grynais, nes norėjo nuslėpti faktą, jog pasidarė abortą. Jos jautė gėdą, nors vis dėlto manė, kad dėl tam tikrų priežasčių jos turi tai padaryti. Ir pasirinko sumokėti didelę sumą pinigų užuot padariusios tai nemokamai. Taigi giliai viduje moterys jaučia, kad abortas yra blogas dalykas, bet jaučiasi apviltos. Manau, joms tada reikia suteikti viltį, ką ir stengiasi padaryti žmonės, kovojantys už gyvybę. Mes turime pasiekti tas moteris, kurios galvoja, kad vienintelis būdas išspręsti problemą yra padaryti abortą ir suteikti viltį joms.

 Ir kaip galima tai padaryti, kaip suteikti viltį ir išsaugoti gyvybes?

Jungtinėse Amerikos Valstijose mes turime apie 3000 nėštumo centrų. Šie centrai stengiasi suteikti tą pagalbą, kurios reikia moteriai. Centruose dirba gyvybę ginantys gydytojai, yra visas medicininis aptarnavimas. Jei moteriai reikia kur nors apsigyventi, mes turime tam skirtus namus. Taip pat nėštumo centruose žmonės padeda moterims sugrįžti į darbus arba į mokyklas. Taigi tie centrai suteikia moteriai viską, ko jai reikia, kad ji nejaustų, jog vienintelė išeitis iš situacijos yra padaryti abortą.

Vis dėlto abortas dabar dažnai traktuojamas kaip viena iš fundamentalių žmogaus teisių. Moterys sakosi turinčios teisę pasirinkti, ką daryti su savo kūnu. Ką manote apie tai?

Reikėtų pradėti nuo to, kad vaikas taip pat turi teisę. Vaiko teisės taip pat egzistuoja. Bet štai ką aš noriu pasakyti. Jei žinai, jog tavo kaimynas išnaudoja vaiką tavo kaimynystėje, ar sakytum: „Na taip, tai negerai, aš to nedaryčiau su savo vaiku, bet jei mano kaimynas nori tai daryti, tai kas aš toks, kad galėčiau kažką pakeisti? Kas aš toks, kad kiščiausi į privačius reikalus?“ Manau, jog taip nesakytumėte. Kodėl? Nes tam tikri pasirinkimai turi aukas. Ir tavo teisę pasirinkti nulemia tai, kokią tai turės įtaką kitam žmogui. Aborto atveju šita teisė pasirinkti turi auką, tai yra nužudytą vaiką. Taigi mūsų teisės vis dėlto yra ribojamos to, kokią įtaką padarysime kitam asmeniui. Taip pat yra ir su abortu.

 Jūs jau dešimt metų dalyvaujate judėjime už gyvybę. Ar matote kokių nors vilties ženklų, kad abortų mažėja? Ar judėjimo už gyvybę dalyviai yra pajėgūs sustabdyti abortus?

 Įstatymai yra keičiami. Pavyzdžiui, JAV turime Negimusių žiaurumo aukų aktą (The Unborn Victims of Violence Act), kuriame sakoma, kad jeigu nėščia moteris yra nužudoma, žmogus, kuris tai padarė, turės atsakyti už dvi žmogžudystes. Tam tikrose JAV valstijose priimami vietiniai įstatymai, kurie sako, kad moteris privalo pamatyti ultragarsą prieš nuspręsdama pasidaryti abortą. Ar žinote, kad 95 % moterų, kurios ultragarsu pamato savo kūdikius, pasirenka gyvybę? Taigi mes žengiame mažus žingsnelius. Kai kurie sako, kad tai kūdikio žingsneliai, bet tie kūdikio žingsneliai išgelbsti kūdikius.

Tam tikrose valstijose priimami įstatymai, kurie sako, kad moteris, nuėjusi į abortų klinikas, turi sužinoti apie visas grėsmes, riziką, pasekmes, kurias atneš abortas. Kitur priimta taisyklė, kad turi būti kelių dienų laukimo periodas prieš atliekant abortą. Taigi pažanga matoma. 1995 metais JAV buvo 3000 abortų klinikų. Dabar yra 740 abortų klinikų. Abortų klinikos uždaromos. Vis mažiau gydytojų nori daryti abortus.

 Jūs dirbate organizacijoje „Priests for life“ („Kunigai už gyvybę“). Koks kunigo vaidmuo šiame judėjime už gyvybę?

Labai dažnai girdžiu pasauliečius skundžiantis, jog kunigai per mažai kalba apie abortus per pamokslus. Mes atradome, kad daugybė kunigų bijo pamokslauti apie abortus, nes bijo įskaudinti moteris. Organizacija „Kunigai už gyvybę“ moko kunigus, kaip pasakyti gerą pamokslą šia tema. Mes skatiname kunigus pamokslauti apie abortus, pasakoti apie jų sukeliamą žalą, atskleisti Bažnyčios mokymą, bet taip pat to paties pamokslo metu kunigai turi suteikti viltį toms, kurios pasidarė abortą. Taip, kad abortus turėjusios moterys per pamokslą nebūtų kaltinamos, įžeidžiamos. Skatiname kunigus kalbėti taip, kad nepasmerktų žmonių. Taip pat skatiname pasakyti, jog Bažnyčia yra atvira tiems, kurie darėsi abortą ateiti ir paprašyti atleidimo.

Kalbino Gintarė Minkevičienė

Vyriausybė vėl neapsisprendė, kokį dirbtinį apvaisinimą – liberalesnį ar konservatyvesnį – Lietuvoje įteisinti ir sprendimą atidėjo.

Kol politikai delsia, nevaisingumo problemų turinčios poros tinkamo gydymo ar donoro lytinių ląstelių priverstos ieškoti kitose šalyse, praneša LTV naujienų laida „Šiandien“.

Vaisingumo klinikose kasmet dirbtinio apvaisinimo procedūros a

tliekamos iki pusės tūkstančio porų. Lietuvoje poros gali tik gydytis, tačiau, pasak Vaisingumo asociacijos, visiškai nevaisingos poros, kurioms reikia donorų lytinių ląstelių, jų turi vykti į kitas šalis. Mat tokių ląstelių bankas Lietuvoje neįteisintas.

Lietuvoje jau šešerius metus nesugebama priimti dirbtinio apvaisinimo įstatymo. Neapsisprendžiama, kurį – liberalesnį ar konservatyvesnį – Sveikatos apsaugos ministerijos parengtą apvaisinimo įstatymo projektą įteisinti.

Konservatyvusis variantas embrionų neleidžia laikyti ir šaldyti, o lytinių ląstelių donorystė leidžiama tik šeimoms arba partnerystę registravusioms poroms.

Jei politikai apsistotų ties šiuo griežtesniu variantu, anot Vaisingumo asociacijos, moterims nebūtų galima taikyti individualaus gydymo ir jų sveikatai būtų daroma didelė žala.

Šių procedūrų sėkmė ir taip yra apie 30–40 proc. visame pasaulyje. Jeigu būtų priimtos konservatyvios alternatyvos, tai tokių procedūrų sėkmė dar sumažėtų ir šeimoms, susiduriančioms su nevaisingumu, reikėtų dar daugiau iškęsti procedūrų, dar daugiau vartoti vaistų, gadinti savo sveikatą, emocijas ir finansus“, – tvirtina Vaisingumo asociacijos direktorė Rūta Vyšniauskaitė.

Anot asociacijos, embrionus reikėtų leisti laikyti, šaldyti ir jų moterims neriboti.

„Yra politinė ir pasaulėžiūros problema – tai būtent požiūris į lytinių ląstelių donorystę, į gyvybės klausimą, kur daugelis mano, kad embrionas, jo užuomazga ir yra gyvybės pradžia. Taigi embriono šaldymas ir su tuo susiję procesai, pavyzdžiui, embriono sunaikinimas, tampa tokia etine, moraline problema“, – teigia sveikatos apsaugos viceministrė Nora Ribokienė.

Politikams delsiant, nevaisingumo problemų turinčios šeimos priverstos tinkamo gydymo ieškoti kitose šalyse.

„Jeigu jau dabar trečdalis šeimų vyksta į Latviją, net neabejoju, jeigu būtų patvirtintas konservatyvios nuostatos, praktiškai pusė šeimų išeitų į kaimynines šalis, kad galėtų gydytis ir turėtų efektyvesnį gydymą“, – sako R. Vyšniauskaitė.

Sveikatos apsaugos ministerija pripažįsta, kad kol nėra įstatymo, tol šeimos negali tikėtis ir bent dalinio dešimtis tūkstančių kainuojančių procedūrų kompensavimo iš ligonių kasų.

Pastaruosius kelerius metus daugiausia vaikų išvežama iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę ir į Italiją, taip pat iš šių šalių daugiausiai vaikų neteisėtai išvežama į Lietuvą ir (ar) laikoma joje.

Praėjusiais metais gauti 5 prašymai dėl neteisėtai parvežtų ir (ar) laikomų Lietuvoje vaikų. Vienu atveju motina, neteisėtai atvežusi vaiką į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės, grįžo atgal į įprastinės vaiko gyvenamosios vietos valstybę, todėl prašymo nagrinėjimas buvo nutrauktas. Du prašymai dėl iš Italijos ir iš Ispanijos į Lietuvą atvežtų vaikų iki 2009 m. pabaigos buvo sprendžiami Tarnyboje. Vienas prašymo dėl iš Airijos į Lietuvą atvežto vaiko nagrinėjimas nutrauktas, nes motina su vaiku išvyko į Lenkiją, todėl prašymas persiųstas Lenkijos centrinei institucijai. Penktojo prašymo dėl iš Airijos į Lietuvą parvežto vaiko nagrinėjimas truko net 4 mėnesius, nes pareiškėjos prašymo dėl teisinės pagalbos suteikimo nagrinėjimas užtruko daugiau nei 3 mėnesius.

Dažniausiai pasitaikanti situacija – nutrūkus tėvų santykiams ar iširus mišriai santuokai, taip pat susidūrus su finansiniais sunkumais, vienas iš tėvų nusprendžia kartu su vaiku grįžti į savo kilmės šalį be kito tėvo (motinos) sutikimo. Pastebima, kad vaikai, dėl kurių neteisėto atvežimo į Lietuvą pernai nagrinėti ankstesniais metais gauti prašymai, buvo iki 3 metų amžiaus, į Lietuvą dažniausiai atvykę su motinomis. Minėtų prašymų nagrinėjimas yra sudėtingas, kadangi tokio amžiaus vaikui svarbi motinos globa, o motinos dažniausiai nurodo, kad jos negali grįžti į užsienio valstybę, iš kurios vaikas buvo neteisėtai išvežtas, dėl finansinių bei asmeninių problemų, iškilusių joms gyvenant užsienyje.

2009 metais itin sumažėjo prašymų dėl vaikų, neteisėtai išvežtų iš Lietuvos į kitas valstybes ar laikomų jose. 2007 m. nagrinėta 15 tokių atvejų, 2008 m. – 17. Praėjusiais metais Tarnyba gavo 5 prašymus dėl vaikų, išvežtų iš Lietuvos į užsienį, ar neteisėtai laikomų pažeidžiant globos teises (2 atvejai susiję su Jungtine Karalyste, kiti – su Airija, Lenkija ir Prancūzija). Jungtinės Karalystės teismai vienu atveju priėmė sprendimą grąžinti vaiką į Lietuvą, kur jis ir buvo parvežtas. Kitu atveju Škotijos teismas nusprendė negrąžinti vaiko. Dėl dviejų vaikų, išvežtų į Prancūziją ir Lenkiją, gyvenamosios vietos nustatymo tėvai pernai bylinėjosi Lietuvos teismuose, o dėl išvežtos į Airiją mergaitės buvo nustatinėjama, ar jos įprastinės gyvenamosios vietos valstybe galima laikyti mūsų šalį.

„Labai svarbu klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos ar vieno iš tėvų bendravimo su juo tvarkos pakeitimo išspręsti tariantis tarpusavyje, gražiuoju. Priešingu atveju vis gilėjančio konflikto problemas turės spręsti teismas, neretai ne Lietuvos, o kitos valstybės, kas situaciją padarys tik dar sudėtingesnę. Kilus klausimams, kaip išvengti tokio pobūdžio sunkumų, tėvai gali kreiptis patarimo į mūsų tarnybą,“ – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Odeta Tarvydienė.

Papildomą informaciją teikia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Odeta Tarvydienė, tel. (8 5) 2310936,  el. p. odeta@ivaikinimas.lt .

Informuoja LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

• Psichologinės konsultacijos:

Kauno arkivyskupijos šeimos centras;
Vilniaus arkivyskupijos šeimos centras;
Kaišiadorių vyskupijos šeimos centras;
Panevėžio vyskupijos šeimos centras;
Vilkaviškio vyskupijos šeimos centras;
Šiaulių vyskupijos šeimos centras.

• Socialinė pagalba šeimoms:

1. Vaikų dienos grupės (Kauno arkivyskupijos šeimos centras; Telšių vyskupijos šeimos centras);
2. Tėvystės įgūdžių programa, socialinio darbuotojo konsultacijos (Kaišiadorių vyskupijos šeimos centras; Kauno arkivyskupijos šeimos centras).

• Savipagalbos grupės:

1. Vienišų mamų grupė (Šiaulių vyskupijos šeimos centras);
2. Išsiskyrusiųjų grupės:
Kauno arkivyskupijos šeimos centras;
Panevėžio vyskupijos šeimos centras;
Šiaulių vyskupijos šeimos centras;
Klaipėdos miesto šeimos centras.

Alkoholio vartojimas seniai yra viena didžiausių žmonijos problemų. Tačiau mažai kas susimąsto, kokį iš pat pradžių nematomą poveikį alkoholis daro organizmui. Didelės alkoholio dozės slopina visų audinių ir organų gyvybinius procesus.

Nesaikingas ir dažnas alkoholinių gėrimų vartojimas sukelia priklausomybę, žaloja žmogaus psichiką ir visą organizmą.

Nors alkoholizmas priskiriamas prie sunkiausiai gydomų priklausomybės ligų, vis dėlto jį įmanoma išgydyti. Tam būtinas kompleksinis gydymas. Dauguma gydytojų teigia, kad efektyvių gydymo rezultatų pasiekiama vartojant medikamentus, kurių veiklioji medžiaga naltreksonas blokuoja malonumą sukeliančius receptorius.

 „Alkoholizmas – tai sunkus sutrikimas, griaunantis ne tik geriančio žmogaus gyvenimą, bet ir sukeliantis nesibaigiantį stresą jo artimiesiems. Gydymo būdą turi parinkti gydytojai, pabendravę su žmogumi, ištyrę jo situaciją, ligos eigą. Potraukį mažinantys vaistai – labai svarbi kompleksinio bei psichosocialinio gydymo dalis,“ – teigia Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro gydytojas psichiatras Dainius Stasiūnas.

Vartojant vaistus, mažėja atkryčiai

Vartojant potraukį mažinančius vaistus, kurių sudėtyje yra naltreksono, kontroliuojamas liguistas potraukis kvaišalams. Tai – vieni nedaugelio specifinių vaistų, skirtų alkoholizmui gydyti. Jie sėkmingai skiriami ir Lietuvoje.

Pasak D.Stasiūno, naltreksonas blokuoja endorfinų išsiskyrimą. Todėl žmogus, suvartojęs tam tikrą alkoholio kiekį, nesulaukia norimo atsipalaidavimo, ramybės, o atvirkščiai, gali būti sujaudintas, sudirgęs. Ta būsena vargina, todėl žmogus, norintis gyventi blaiviai, pasirenka gyvenimą be alkoholio.

Vartojant vaistus, kurių veiklioji medžiaga yra naltreksonas, greitai pasiekiamas gydomasis efektas, retėja atkryčiai, mažėja kvaišalų vartojimo apimtys, be to, vaistas yra gerai toleruojamas. Vidutinė gydymo šiais vaistais trukmė yra 3 mėnesiai.

Alkoholizmu suserga ir dvidešimtmečiai

Šie vaistai yra tik viena, tačiau labai svarbi priklausomybės nuo alkoholio gydymo dalis. Alkoholio, kaip ir kitų priklausomybių ligų, gydymas turi būti kompleksinis – psichologinis, psichoterapinis ir medikamentinis. Dar viena svarbi sąlyga – žmogus turi pripažinti, kad yra priklausomas nuo alkoholio ir norėti liautis gerti.

Lietuvoje didėja alkoholio vartojimas ir su juo susijusių nelaimių skaičius. Pagal naujausius duomenis alkoholio Europoje suvartojama daugiausiai, o didžioji suvartojamo alkoholio dalis tenka Rytų Europai. Lietuva, Latvija, Estija, Ukraina ir Baltarusija įtrauktos į didžiausią rizikos grupę. Vienas Lietuvos gyventojas per metus išgeria 17,2 litro grynojo alkoholio, tuo tarpu ES vidurkis - 11 litrų.

D.Stasiūno teigimu, priklausomybe nuo alkoholio dažniausiai suserga vidutinio amžiaus žmonės (30-55 metų), tačiau gali būti ir išimčių. Jam yra tekę gydyti ir dvidešimtmečius bei gerokai vyresnius žmones. Viskas priklauso nuo to, kada pacientas pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, kada išsivystė pagirių sindromas bei kokia yra organizmo individuali tolerancija alkoholiui.

Suserga ir dvasiškai stiprūs žmonės

Alkoholio vartojimas tampa problema tada, kada jis tampa nekontroliuojamas. Apsvaigusį nuo alkoholio žmogų aplinkiniai lengvai pastebi, dėl alkoholio lakumo ši medžiaga skverbiasi per kvėpavimo takus, skleisdama specifinį kvapą. Alkoholio vartojimas ilgainiui žmogui sukelia problemas šeimoje, darbe, jam iškyla finansinių sunkumų, prasideda nemalonumai su teisėsauga.

Psichiatro teigimu, moterims gydytis priklausomybę, tiek dėl visuomenės požiūrio, tiek dėl biologinių organizmo ypatumų, yra sunkiau negu vyrams. Moterų organizmas yra labiau priklausomas nuo įvairių hormonų veiklos – skydliaukės, antinksčių, lytinių hormonų.

Alkoholis, ypač jo skilimo produktai, toksiškai veikia moterų hormonus gaminančius organus, sutrikdo jų veiklą, todėl atsiranda įvairūs negalavimai. Tiesa ta, kad vyrai, piktnaudžiaujantys alkoholiu, dėl organizmo ypatumų ilgiau išgyvena negu moterys.

„Priklausomybe nuo alkoholio suserga ne tik silpni, bet ir labai stiprūs žmonės, taip spręsdami savo problemas iš pradžių namuose, po to darbe. Sveikimas priklauso nuo žmogaus valios stiprumo. Bet kokia priklausomybė yra lėtinė liga, kuriai būdingi atkryčiai. Ši problema išskirtinai sudėtinga, reikia, kad geriantis žmogus būtų užvaldytas noro išlikti blaivus, tai priimtų kaip vienintelį teisingą gyvenimo būdo pasirinkimą“,- patikino D.Stasiūnas.

Statistika byloja, kad kasmet Lietuvoje išsiskiria per 10 tūkstančių šeimų, mūsų rajone išsituokiančių porų skaičius kasmet sukasi apie šimtą. Gerai, kai tai tik statistika - juk kiekviena iširusi šeima - tai liūdesys, nusivylimas, o kartais net pyktis ar keršto troškimas. Žinoma, galima bandyti dar kartą, ir dar. Ir bandoma, bet šeima juk ne obuolys - prakandai ir išmetei. Apie šeimos krizę, kuri, ko gero, daug skaudesnė už ekonominę, kalbinome Zitą Skaisgirienę, Jurbarko ligoninės Reabilitacijos skyriaus psichologę.

Probleminių rajono paauglių, kuriems plėšti, vogti, nuolat valkatauti, nelankyti mokyklos įprastas dalykas, likimą jau dvejus metus sprendžia Minimalios ar vidutinės priežiūros priemonių taikymo įstatymo įgyvendinimo komisija. Su prašymu skirti auklėjamąsias priemones problemų keliantiems vaikams į Panevėžio rajono savivaldybės sudarytą komisiją kreipiasi ne tik mokyklos, policija ar globos namai, bet ir viltį susikalbėti su savo atžalomis praradę tėvai.

Į teisėsaugos akiratį patekusių, chuliganiškais išpuoliais garsėjančių nepilnamečių elgesį komisija svarsto tris keturis kartus per metus.

Vakar pasiaiškinti iškviesti paaugliai išgirdę, kad už vagystes ir įžūlų elgesį mokytojų, tėvų, kaimynų atžvilgiu jie gali būti nusiųsti į socializacijos centrus, puolė į ašaras, dievagojosi ateityje būsią paklusnūs.

Jaučiasi nemylimas

Pirmasis komisijai aiškintis žengė specialiųjų poreikių turintis keturiolikmetis Tadas (vardas pakeistas) su mama. Nepilnametis dažnai žaloja bendraamžius, keikiasi, išdykauja per pamokas, į budėtojų pastabas nereaguoja.

Mokyklos administracija bijo, kad nepilnamečio elgesys gali peraugti į dar agresyvesnį, todėl, norėdama išvengti galimos nelaimės, siekia atkreipti mamos dėmesį, kad ši labiau prižiūrėtų vaiką.

Nors keturiolikmetis su mama jau prieš kurį laiką buvo įpareigoti reguliariai lankytis pas psichologą, psichiatrą, į juos kreipėsi vos tris kartus.

„Gyvename ne mieste, todėl nėra galimybės kaskart lankytis pas specialistus. Nėra tiek lėšų, kad galėčiau sūnų nuvežti“, – komisijai teisinosi berniuko motina.

Ji prisipažino, kad net ir vaistus, kurie sūnui išrašyti, perkanti tik praėjus kelioms dienoms, kai šie jau būna pasibaigę. Nepilnamečio agresijos išpuoliai paaštrėja būtent tada, kai jis nebevartoja vaistų.

Pats vaikas nesugebėjo paaiškinti, kodėl elgiasi blogai, o puolęs į ašaras išrėžė esąs nemylimas, niekam nereikalingas, mokykloje jį visi užgaulioja, todėl išliejantis susikaupusį pyktį keršydamas.

Komisijos pirmininkas, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Algirdas Kęstutis Rimkus, išklausęs vaiko ir motinos pasiaiškinimus, linkęs kaltinti gimdytoją.

„Visgi berniukas dar nėra suaugęs, mama turi juo pasirūpinti. Suprantama, kad pinigų trūksta, bet reikėtų kreiptis į seniūniją, derinti su jais, gal seniūnas, vykdamas į Panevėžį, galėtų paimti ir berniuką su mama“, – nuomonę išsakė vedėjas.

Šeštoje klasėje besimokantį Mantą (vardas pakeistas), nuolat bėgantį iš pamokų, valkataujantį ir prie parduotuvių prašantį išmaldos, komisija pasiuntė išsitirti. Norima nustatyti, ar jam nereikia specialios pagalbos.

Vogė maistui

Keli kilometrai nuo Panevėžio vargingoje šeimoje gyvenanti trylikametė Karina (vardas pakeistas), paskatinta vyresnio draugo, iš kaimynės pavogė auksinius žiedus. Paskui mergaitė nugvelbė keliasdešimt litų ir iš mokytojos.

Komisijos narė, Panevėžio rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Kaminskienė sakė, kad Karina labai gražiai bendrauja su mokytojais, vyresniais žmonėmis, tačiau su bendraamžiais elgiasi agresyviai. Nevaldoma ji tampa, kai namuose vyksta išgertuvės.

Pradėjus domėtis, kodėl mergaitė vagia, paaiškėjo, kad šešių asmenų šeima nemažai laiko vertėsi vos iš kelių šimtų litų per mėnesį. Mat motina nesugebėjo susitvarkyti socialinės pašalpos.

Susigraudinusi nepilnametė, nors motina ir prieštaravo, papasakojo, kad pavogtus pinigus leido ne tik saldumynams, bet ir maistui, kurio namuose nuolat trūksta.

Panevėžio rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Nijolė Stakytė „Sekundei“ sakė, kad dažniausiai dėl tokio nepilnamečių elgesio kreipiasi mokyklų darbuotojai, tačiau pasitaiko, kad skundžiasi ir patys tėvai – tada, kai nebesusitvarko su savo atžalomis.

„Viena mama dukrai pradėjus vogti iš namų kreipėsi prašydama ją išsiųsti į Socializacijos centrą. Tačiau paaiškėjo, kad dukra taip keršijo – motina nekreipė į ją dėmesio, labiau domėjosi savo naujuoju draugu. Vaikai dažniausiai kenčia ir pasuka blogu keliu todėl, kad nėra prižiūrimi tėvų, stokoja jų dėmesio“, – tvirtino N.Stakytė.

A.K.Rimkaus teigimu, per dvejus metus daugiau buvo pranešimų apie netinkamą berniukų nei mergaičių elgesį.

Vaida REPOVIENĖ

www.sekunde.lt

Sveikatos specialistai tikina, kad kasmet daugėja pacientų, besikreipiančių į priklausomybės ligų centrus. Priklausomybės ligomis suserga net tik tam tikrų problemų turintys žmonės, bet ir aktyviai dirbantys, dideles pajamas gaunantys verslininkai. Be to, šios ligos užklumpa vis jaunesnius.

Sergamumui priklausomybės ligomis Lietuvoje nenumaldomai didėjant, šių ligų gydymas pamažu tampa vyraujančiu psichiatrų darbu. Alkoholizmas ir narkomanija – paplitusios ir sunkias pasekmes žmogui bei visuomenei sukeliančios priklausomybės. Tai – vienos dažniausių depresijos, psichozių bei savižudybių priežasčių.

„Tai, kad pastaruoju metu priklausomybės ligomis suserga vis jaunesni žmonės, įtakos turi nepakankamas užimtumas, nesugebėjimas atsilaikyti prieš draugų įtaką, silpnavališkumas bei informacijos apie psichoaktyvių medžiagų vartojimo pavojų trūkumas“, - tikina Šiaulių Psichikos sveikatos centro psichiatrė Jelena Kuznecova.

 Tikimasi atsikratyti blogų minčių

Priklausomybė – tai lėtinė, progresuojanti liga, kuri žingsnis po žingsnio pasiglemžia žmogaus gyvenimą. Liga prasideda tada, kai griebiamasi kurios nors medžiagos savijautai pagerinti, malonumui patirti, gyvenimui palengvinti ar skaudžioms mintims atsikratyti. Išsivaduoti iš jos labai sunku, tačiau įmanoma.

Pasak J.Kuznecovos, pagrindiniai priklausomybės elementai yra fizinis ir psichologinis potraukis toms medžiagoms ir jų vartojimo kontrolės praradimas. Priklausomybė pasižymi tuo, kad žmogus sunkiai valdo savo elgesį, praranda domėjimąsi alternatyviais pomėgiais ar interesais ir visiškai nepaiso žalingų pasekmių.

Paprastai priklausomybės seka yra tokia: vartojimas, piktnaudžiavimas, priklausomybė. Tačiau žinoma yra tai, kad kuo jaunesniame amžiuje žmogus pradės vartoti chemines medžiagas, tuo greičiau taps priklausomas.

Liga tampa ir azartiniai lošimai

Vienus į priklausomybės liūną atveda neišsipildžiusios gyvenimo svajonės, kitus – bendravimo, meilės stoka, vienatvė. Psichologai kaip priežastis priklausomybėms atsirasti įvardija gyvenimo tempą, konkurenciją, stresą, dėl kurio kyla poreikis jį numalšinti. Tam įtakos turi šeimos vertybės, nuostatos, net šiuolaikinė visuomenė.

Psichiatrė J.Kuznecova teigia, kad ypatingai pažeidžiami yra vaikai, paaugliai bei moterys. Priklausomybės atsiranda ne tik vartojant alkoholį, opioidus bei kitas chemines medžiagas. Atsiranda naujos priklausomybės – kompiuteriams, azartiniams lošimams ir kt.

Azartiniai lošimai gali sukelti priklausomybę, panašiai kaip narkotikai, alkoholis. Nevaldomas potrauklis lošti gali pasireikšti vos tik pabandžius. Kai lošimas progresuoja – lošiama ir dažniau, ir didesnėmis sumomis – didėja ir problemos. Nesėkmes lydi stresas, nuotaikų kaita, dažnai ir skolos.

J.Kuznecova patvirtinta, kad potraukio, tolerancijos ir adaptacijos mechanizmai yra paveldimi. Genetiniai veiksniai lemia 40-60 proc. individo rizikos susirgti alkoholizmu. Psichoaktyvių medžiagų vartojimą galima išskirti ir kaip kultūrinį – socialinį reiškinį.

Pagyti padeda ir vaistai

Gydant priklausomybes siekiama, kad pacientai sugebėtų atsispirti liguistiems troškimams, kad pozityvus elgesys, gyvenimas be alkoholio ar narkotikų taptų įpročiu, norma. Pasak psichiatrės, priklausomybių ligų gydymas turi būti kompleksinis – psichologinis, psichoterapinis ir medikamentinis.

Efektyvių gydymo rezultatų pasiekiama vartojant medikamentus, kurių veiklioji medžiaga naltreksonas blokuoja už malonumą atsakingus receptorius, todėl yra kontroliuojamas liguistas potraukis kvaišalams. Vartojant naltreksoną, greitai pasiekiamas gydomasis efektas, retėja atkryčiai, mažėja kvaišalų vartojimo apimtys, be to, vaistas yra gerai toleruojamas.

Potraukį mažinantys vaistai yra svarbi daugelio gydymo schemų dalis. Poveikis juntamas iš karto, suvartojus pirmąją vaisto dozę. Nors vaistai mažina kvaišalų troškimą, tačiau nekliudo patirti kitus pojūčius. Medikamentiniu gydymu mažinamas potrauklis, o psichoterapijos pagalba išmokstama kontroliuoti situacijas, susijusias su padidėjusia rizika.

„Geriausių gydymo rezultatų pasiekiama, kai dėl priklausomybės susirūpinama tada, kai atsiranda pirmieji žalingo vartojimo požymiai, bet priklausomybė dar nesusiformavo. Svarbu, kad ir pats žmogus suvoktų problemą ir ieškotų pagalbos. Šiame etape reikšmingas šeimos bei artimųjų palaikymas“,- tikina psichiatrė Jelena Kuznecova.