ilgai sėdėjau prie interneto ir ieškojau, kur galėčiau kreiptis. Aš tiesiog esu ištikta šoko ir niekaip negaliu suprasti, kad santykius galima aiškintis taip: galima trenkti kumščiais, galima su kėde daužyti per nugarą, galima žmones gąsdinti su benzininiu įjungtu pjūklu... Man net plaukai ant galvos šiaušiasi prisiminus tą įvykį. Aš kalbu apie incidentą, kuris įvyko Lazdijų rajone bal. 25 d. Mano vyras buvo sumuštas taip kaip aš aprašiau (kumščiais, kėde ir gąsdintas).Aš du kartus skambinau į policiją. Nevažiavo. Patarė atvažiuoti mums ir parašyt pareiškimą. Mes taip ir padarėm. Po to kreipėmės į ligoninės priimamąjį skyrių, vyrą apžiūrėjo, padarė rentgeno nuotrauką, suleido nuskausminamųjų. Patarė kreiptis į teismo medicinos ekspertus. Mes taip padarėme. Nustatė nežymų sveikatos sutrikdymą, vyrui davė nedarbingumo lapelį. Tada vėl nuvažiavom į policijos komisariatą, patikslinom pareiškimą ir laukėm. Šiandien sulaukėm įgaliotinio atsakymo, kad...nieko. Nieko nebus. Negaliu patikėt. Vadinasi galima muštis? Jeigu man kas nepatiks, aš trenksiu su kėde per nugarą ir nieko?Aš nesuprantu. Prašau, paaiškinkit. Negi nieks negali apgint?

Atsakymas

Pagal tai, ką Jūs aprašėte, greičiausiai Jūsų vyrui turėjo būti pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, kadangi tokiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas. Kaip Jums sektųsi savo tiesą įrodyti teisme, čia jau sunku spręsti, viskas priklauso nuo daugelio aplinkybių: įrodymų ir t.t.
Privataus kaltintojo sampratą nustato LR Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 34 straipsnis: privatus kaltintojas yra nukentėjusysis arba jo atstovas, palaikantys kaltinimą Baudžiamojo proceso kodekso numatytose privataus kaltinimo bylose.
Tam tikras nusikalstamas veikas valstybė laiko mažiau pavojingomis ir palieka nuo tos veikos nukentėjusiam asmeniui pačiam spręsti, ar dėl tos veikos turi vykti baudžiamasis procesas. Tokių veikų sąrašas yra
pateiktas BPK 407 str. Į šį sąrašą patenka vienuolika baudžiamojo kodekso straipsnių, kuriuose numatytos tokios nusikalstamų veikų sudėtys: nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo; fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas; žmogaus veiksmų laisvės varžymas; seksualinis priekabiavimas; šmeižimas; įžeidimas; neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas; neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimas ar panaudojimas; turto sunaikinimas ar sugadinimas; turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsargumo; mirusiojo atminimo paniekinimas. Padarius bet kurią iš šiuose straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų, procesas prasideda, jei nuo tokios veikos nukentėjęs asmuo teismui paduoda skundą ar jo teisėtas atstovas – pareiškimą. Jeigu nukentėjusysis dėl nepilnametystės, fizinių ar psichinių trūkumų negali pasinaudoti visomis nukentėjusiojo teisėmis, paduoti pareiškimą ir
palaikyti kaltinimą teisme gali jo teisėtas atstovas. Nukentėjusysis, padavęs skundą, ar jo teisėtas atstovas, padavęs pareiškimą, yra vadinamas privačiu kaltintoju. Šis terminas vartojamas siekiant apibūdinti šio proceso subjekto statusą. Žodis „kaltintojas“ pabrėžia, kad skundą ar pareiškimą padavęs asmuo tokiame procese vykdo kaltinimo funkciją, kurią paprastai vykdyti procese privalo prokuroras. Privataus
kaltinimo procesas yra vienintelė išimtis, kai nusikalstamos veikos padarymu kaltinti prokuroras neprivalo. Tačiau baudžiamajame procese kaltinimo funkcija yra privaloma – jeigu niekas nieko nekaltina, procesas
iš viso negali vykti. Todėl tais atvejais, kai prokuroras atleidžiamas nuo pareigos kaltinti, šią funkciją turi perimti kitas proceso dalyvis. Žodis „privatus“ atriboja nukentėjusįjį ar jo atstovą nuo prokuroro,
kuris kaltinimo funkciją vykdo valstybės vardu, todėl yra vadinamas valstybiniu kaltintoju. Privatus kaltintojas kaltina savo vardu. Atsižvelgiant į tai, kad privataus kaltinimo procesas prasideda nuo
proceso pirmosios instancijos teisme (ikiteisminis tyrimas tokiame procese neatliekamas), privačiam kaltintojui suteiktos teisės iš esmės yra analogiškos toms, kuriomis teismo proceso metu naudojasi prokuroras. BPK 34 str. 2 dalyje pateikiamas apibendrintas privataus kaltintojo teisių sąrašas. Jame akcentuotos teisės, reikalingos kaltinimo funkcijai atlikti.
Tai teisė siūlyti teismui nagrinėti medžiagą, kuria privatus kaltintojas siekia įrodyti, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, bei teisė pasakyti baigiamąją kalbą. Privatus kaltintojas turėtų pasisakyti dėl įrodymų vertinimo, skirtinos kaltinamajam bausmės atlyginimo rūšies ir dydžio, baudžiamųjų įstatymų taikymo, nusikalstama veika padarytos žalos ir pan. Privatus kaltintojas turi teisę dalyvauti apeliaciniame procese.
Privataus kaltinimo bylų proceso tvarką reglamentuoja BPK XXX skyrius. Skundas ar pareiškimas privataus kaltinimo tvarka paduodamas raštu. Skunde ar pareiškime turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla,
pavadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Skundas turi būti pasirašytas nukentėjusiojo, jei paduotas pareiškimas – turi būti pasirašytas nukentėjusiojo teisėto
atstovo.
Jeigu skundas neatitiks aukščiau minėtų reikalavimų, jis nebus priimamas ir bus grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Kai teisme privataus kaltinimo tvarka gautas nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo šaukiami pas teisėją sutaikinti. Jeigu šie asmenys susitaiko, procesas dėl skundo nutraukiamas.
Nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo susitaikydami gali sudaryti sutartį dėl žalos atlyginimo. Pagal sutartį dėl žalos atlyginimo vėliau gali būti išduotas vykdomasis dokumentas. Jeigu nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo nesusitaiko, teisėjas priima nutartį nukentėjusiojo skundą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Jeigu nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas į taikinamąjį posėdį neatvyko be svarbios priežasties, laikoma, kad privatus kaltintojas kaltinimo atsisakė. Tokiu atveju procesas dėl skundo nutraukiamas. Jeigu be svarbios priežasties į taikinamąjį posėdį neatvyksta nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo, teisėjas nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą perduoda nagrinėti teisiamajame posėdyje.
Privatus kaltintojas turi teisę iki baigiamųjų kalbų pabaigos atsisakyti kaltinimo arba susitaikyti su kaltinamuoju. Jeigu privatus kaltintojas į teisiamąjį posėdį neatvyko be svarbios priežasties, laikoma, kad jis
kaltinimo atsisako.

Mūsų šeimą, turbūt kaip ir daugelį tokių šeimų, šiemet pasiekė laiškas iš Vilniaus Miesto Socialinės Paramos Centro. Paaiškėjo, jog šiais metais turim Sodrai grąžinti neteisėtai gautas pajamas už vaikelį (po 50 lt/mėn 600lt viso ). Bet aš ne apgaudinėjau valstybės ir neslėpiau mūsų šeimos pajamų.

Kaip ir kas skaičiavo ir priskaičiavo mums paramą, o dabar atima? Ar ne turėti tas žmogus prisiimti savo
kaltę ir nebereikalauti iš mūsų "neteisėtų" pinigėlių...

Atsakymas

Taip, tokių šeimų kaip Jūs, šiuo metu yra ne viena ir ne dvi, kadangi pasikeitus įstatymams, nuo kovo mėnesio valstybė po 52 litus moka nebe visiems vaikams, o tik tiems, kurių šeimos nariams pernai teko mažiaunei po 1050 litų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Mokesčių inspekcijos iniciatyva buvo tikrinama, ar gyventojų pateikti duomenys apie pernykštes pajamas yra teisingi. Matyt, Jūsų atveju galimai buvo nustatyta, kad Jūsų pajamos didesnės nei 1050 litų vienam asmeniui. Dėl to ir gavote pranešimą su reikalavimu grąžinti  „vaiko pinigus“ .

Esant tokiai situacijai siūlau Jums nuvykti į SODROS skyrių ir išsiaiškinti, ar tie pinigai Jums tikrai nepriklauso. Tokiu atveju, jeigu bus nustatyta, kad pinigai Jums vis dėl to priklauso, iš Jūsų negali būti
reikalaujama jų grąžinti. O jeigu paaiškės, kad jie Jums nepriklauso, geranoriškai nesusitarus, medžiaga bus perduota teismui ir neteisėtai gauti pinigai iš Jūsų bus išieškoti teismo keliu.

Taip pat informuojame, jog su panašia, sėkmingai pasibaigusia istorija Jūs galite susipažinti mūsų svetainės skiltyje "Šeimų sėkmės istorijos": "Sėkminga tėčio kova". 

Turim problemą, bet nežinom kaip ją išspręsti. Mes gyvenam kaimo daugiabutyje, kuriame yra apleistų, visiškai nepriziūrimų butų, kurių šeimininkai metų metus nesirodo ir nesidomi savo būsto priežiūra. Jiems neįdomu, kad butai išdraskyti, likę tik plikos sienos ir kas ką nori, tas tą daro. Yra ir vienas socialinis būstas, bet taip pat paliktas likimo valiai.

Kreipėmės į seniūniją, savivaldybę, bet buvo pasakyta, kad neįmanoma priversti savininko tvarkytis, jei jis pats to nenori. Kas galėtų padėti?

Atsakymas

kiekvienas patalpų savininkas privalo laikytis bendros pareigos tinkamai naudoti  ir prižiūrėti nuosavybės  teise jam priklausančias patalpas. Be šios pareigos patalpų savininkai privalo vykdyti ir pareigas, susijusias su naudojimusi bendrąja nuosavybe. LR Civilinio kodekso 4.76 str. numato, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.
LR CK 4.83 str. numato, kad buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) turi teisę naudotis gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektais pagal jų funkcinę paskirtį, nepažeisdamas kitų patalpų savininkų (naudotojų) teisių ir teisėtų interesų. Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) taip pat turi teisę:
                1) imtis būtinų priemonių be kitų savininkų (naudotojų) sutikimo, kad būtų išvengta žalos ar pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektams, ir reikalauti iš kitų buto ir kitų patalpų savininkų atlyginti išlaidas, proporcingas šių savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai;
                2) reikalauti iš kitų butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų), kad gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymas ir naudojimas atitiktų bendrąsias buto ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) teises ir teisėtus interesus. Teisėtais buto ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) interesais laikoma gyvenamojo namo vidaus tvarkos taisyklių nustatymas, tinkama bendrojo naudojimo objektų priežiūra ir išlaikymas, gyvenamojo namo priežiūros ūkinio ir finansinio plano parengimas, lėšų kaupimas bendrojo
naudojimo objektams atnaujinti.
Buto ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų
savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį.
Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo šio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka.
Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) privalo leisti įgaliotiems asmenims remontuoti ar kitaip tvarkyti jo bute ir kitose patalpose esančią bendrojo naudojimo mechaninę, elektros, techninę ir kitokią įrangą.
Butų ir kitų patalpų savininkai turi teisę į bendrojo naudojimo objektų duodamas pajamas proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

Taigi, jeigu patalpų savininkai geranoriškai nesirūpina jiems priklausančio turto išsaugojimu, Jūs turite teisę kreiptis į teismą, kad būtų pašalinti šie pažeidimai. Tačiau supraskite, kad tuo atveju, jeigu šie asmenys neturi lėšų, vargu ar Jūsų pastangos duos kokių nors teigiamų rezultatų.

Atsakymas: LR Darbo kodeksas nereglamentuoja sugrįžimo iš vaiko priežiūros atostogų anksčiau laiko, bet galima teigti, kad darbuotojas turi teisę bet kada sugrįžti iš šių atostogų.  į darbą darbdavys Jus privalo priimti. Iš karto Jūsų atleisti neturi teisės.

LR Darbo kodekso 129 str. numato, kad darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį šio Kodekso 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą.

2. Svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių.

4. Darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.

LR Darbo kodekso 130 straipsnis. Įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą

1. Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius. Darbuotojai, nurodyti šio Kodekso 129 straipsnio 4 dalyje, apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius.

2. Įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta:

1) atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas;

2) atleidimo iš darbo data;

3) atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka.

3. Per įspėjimo laikotarpį darbdavys turi duoti darbuotojui laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms. Šio laiko trukmė negali būti mažesnė negu dešimt procentų darbo laiko normos, tenkančios darbuotojui per įspėjimo terminą. Laisvas nuo darbo laikas suteikiamas darbuotojo ir darbdavio sutarta tvarka. Už šį laiką darbuotojui paliekamas jo vidutinis darbo užmokestis.

4. Įspėjimo terminas pratęsiamas darbuotojo ligos ar atostogų laikui ar laikotarpiui nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo.

5. Jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo nepasibaigus įspėjimo terminui, jo atleidimo iš darbo data perkeliama iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas.

  Gimė dukrytė, tačiau su jos tėvu nesame susituokę ir  kartu negyvename. Gimimo liudijime tėvas  įrašytas jo pageidavimu. Ar šioje situacijoje jis gali išeiti tėvystes atostogų? Jeigu taip, kokį vaidmenį jis vaidina ir kokia dalis priklauso vaikui? Taip pat norėjau sužinoti kokios tėvo teisės, pareigos ir kokia turi būti
parama vaikui? Ar atveju, jei akivaizdžiai matoma, kad atlyginimas popieriuje neatitinka tikrovės, t.y. gaunamos  pajamos popieriuje yra pvz. minimalios, kaip teistis dėl alimentų? Juk alimentai skaičiuojami
procentaliai nuo atlyginimo..? Ar tokiu atveju yra galimybė apskaičiuoti pvz turimą turtą? Ar dirbantis tėvas gali turėti daugiau teisiu i vaiką, nei studentė mama?

Atsakymas

Taip, Jūsų vaiko tėvas turi teisę į tėvystės atostogas, jeigu jis išpildo visas mano žemiau nurodytas sąlygas.
Tėvystės atostogos yra viena iš tikslinių atostogų rūšių, taigi, pasižymi tuo, jog jas skiriant nėra reikalaujama jokio darbo stažo. Teisei į tėvystės atostogas atsirasti užtenka Darbo kodekse nustatyto fakto buvimo
(vaiko gimimo). Pastebėtina, jog darbdavys negali atsisakyti suteikti tėvystės atostogas.
Tėvystės atostogų metu darbo užmokestis nėra mokamas, tačiau už šių atostogų laiką yra mokama LR Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatyta tėvystės pašalpa. Pagal šį įstatymą, tam, kad atsirastų
teisė gauti tėvystės pašalpą, asmuo turi atitikti keletą būtinų sąlygų.
1. Tėvas turi būti apdraustas ligos ir motinystės socialiniu draudimu.
2. Turi pažymą iš gimdymo įstaigos, patvirtinančią, jog jo žmonai/sugyventinei/draugei gimė kūdikis ir įstatymų nustatyta tvarka tėvas yra pateikęs prašymą išleisti jį tėvystės atostogų, kol vaikui sueis vienas mėnuo.
3. Per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios tėvystės atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 7 mėnesių ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus (nuo 2008-01-01) ligos ir  motinystės socialinio draudimo įstatymo 181 straipsnio 2 ir 3 dalyse.
4. Tėvas pripažino tėvystę. Pažymėtina, kad iki 2008 sausio 1 d. galiojo reikalavimas vyrui gyvenanti santuokoje su kūdikio motina. Šiuo metu tokio reikalavimo nebėra, užtenka, kad vyras būtų pripažinęs tėvystę. Tėvystės pašalpos dydį sudaro 100 procentų tėvystės atostogų išėjusio vyro kompensuojamojo uždarbio. Kompensuojamasis uždarbis nustatomas pagal už praeito kalendorinio ketvirčio, buvusio prieš tėvystės atostogų pradžios mėnesį, asmens draudžiamąsias pajamas.

Asmens draudžiamosios pajamos - tai visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos ar turėjo būti mokamos socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui (darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos), apdraustajam priskaičiuotos ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpos, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos
pašalpos, taip pat nedarbo socialinio draudimo išmokos.
Tėvystės pašalpa mokama tėvystės atostogų laikotarpiu nuo vaiko gimimo dienos, iki vaikui sukanka vienas mėnuo. Jeigu kūdikio tėvas pasinaudoja ne visomis tėvystės atostogomis, o tik dalimi, tėvystės pašalpa mokama už šią atostogų dalį, iki vaikui sukanka vienas mėnuo, bet ne ilgiau.
Tėvystės pašalpa išmokama pasibaigus tėvystės atostogoms.
Tėvystės pašalpa mokama už darbo dienas pagal kalendorių (taikoma 5 dienų darbo savaitė) atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu ir/ar Lietuvos Respublikos darbo kodeksu perkeltas poilsio dienas.

Taigi, kaip matote, Jums nebūtina būti susituokus, užtenka vien to, kad tėvas pripažintų vaiką. Tačiau jeigu iš tiesų tėvas per šias atostogas neprižiūri, nepadeda mamai, tokiu atveju tėvas, gaudamas tėvystės pašalpą,
elgiasi nesąžiningai. Iš tikro tėvystės pašalpa yra mokama ne vaikui, o tėvui, taigi įstatymas nenumato, kokia dalis šių pajamų turi būti skiriama vaikui. Tėvui tiesiog galioja bendra pareiga išlaikyti savo vaiką.
Tėvų teisės ir pareigos yra numatytos LR CK XI - XII skyriuose, tai teisė ir pareiga dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje ir t.t.
Išlaikymo dydžio klausimus reguliuoja LR CK 3.192 str., kuris numato, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu, išlaikymo dydis turi
būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Taigi konkretus išlaikymo dydis priklauso nuo daugelio aplinkybių. Pagal teismų praktiką šiuo metu minimalus išlaikymo dydis, priteisiamas iš vieno iš tėvų,  vienam vaikui yra 400 Lt.
Jeigu kyla pagrįstų abejonių, kad rodomos pajamos neatitinka tikrovės, žinoma, yra žiūrima į išlaidas, ar jos atitinka pajamas, į turimą turtą ir pan. Slepiamas pajamas sunku nustayti, tačiau pasitaiko, kad pavyksta įrodyti.
Teisės į vaiką nepriklauso nuo to, ar tėvas dirbantis, ar studentas. Pagal įstatymą abu tėvai yra lygūs tol, kol teismas nenustatė kitaip – kol nėra apribota kurio nors iš tėvų valdžia.

Atsakymas: Lietuvos Respublikos Teisingumo ministras įsakymu Nr. 111 „Dėl Asmens vardo, pavardės, tautybės pakeitimo taisyklių patvirtinimo“ yra patvirtinęs „Asmens vardo, pavardės, tautybės pakeitimo taisykles“.  Jose nurodyta, kad pavardę keisti leidžiama, jeigu pareiškėjas:

1. turi pavardę, kuri žemina jo orumą ar yra nepatogi vartoti;

2. nori turėti bendrą su savo sutuoktiniu pavardę;

3. nori susigrąžinti anksčiau turėtą savo pavardę;

4. nori turėti dvigubą pavardę (prie savo pavardės prijungti sutuoktinio pavardę);

5. nori turėti tėvų, senelių, prosenelių ar kitų protėvių pavardę;

6. nori turėti patėvio (pamotės), buvusio globėjo (rūpintojo) pavardę;

7. turi pavardės formą, neatitinkančią jo lyties;

8. dalyvauja liudytojų apsaugos programoje;

9. nori turėti pavardės formą, nenurodančią šeiminės padėties, arba atvirkščiai;

10. nori savo nelietuvišką sugramatintą (su lietuviška priesaga ir (arba) galūne) pavardę pakeisti į tokią pačią, tik nesugramatintą pavardę (be lietuviškos priesagos ir (arba) galūnės), arba atvirkščiai – nori savo nelietuvišką nesugramatintą pavardę pakeisti į tokią pačią, tik sugramatintą pavardę;

11. pasikeitė pavardę užsienio valstybėje.

Pavardės keitimo tvarka įgyvendinama pateikiant prašymą Civilinės metrikacijos įstaigai. Jie įprastai turi prašymo formas. Teikiant prašymą, pateikiama tokia informacija:

- vardas, pavardė, gyvenamoji vieta;

- gimimo laikas ir vieta, asmens kodas, tautybė, pilietybė;

- šeiminė padėtis;

- padėtis karo prievolės atžvilgiu;

- žinios apie nepilnamečius vaikus (vardas, pavardė, gimimo vieta ir data);

- ar buvo teistas; jeigu buvo, tai kada ir kokia bausme; ar jo teistumas išnykęs; ar šiuo metu jam neiškelta baudžiamoji byla;

- ar anksčiau yra keitęs vardą, pavardę, tautybę; jeigu keitė, tai kada, kur ir kodėl keitė;

- pasirinktas vardas, pavardė, tautybė;

- vardo, pavardės, tautybės keitimo priežastys.

Prie prašymo pakeisti vardą, pavardę, tautybę pridedami civilinės būklės aktų įrašų, kuriuose bus keičiamas vardas, pavardė, tautybė, liudijimų originalai ir pareiškėjo nuotrauka. Paduodant prašymą pateikiamas galiojantis pasas arba leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašymo nagrinėjimas gali užtrukti iki trijų mėnesių

Keičiant vardą, pavardę, tautybę, turi būti pateikiami:

- nustatytos formos prašymas pakeisti vardą, pavardę, tautybę ;

- pareiškėjo asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas, išskyrus tuos atvejus, kai nepilnamečiam vaikui jis nėra išduotas;

- dokumentai, pagrindžiantys pareiškėjo prašymą keisti pavardę, tautybę;

- civilinės būklės aktų įrašų, kuriuose, gavus leidimą, būtų keičiamas vardas, pavardė, tautybė, įregistravimo liudijimų originalai;

- kiti šiose taisyklėse nurodyti dokumentai.

Prašymas gali būti pateikiamas asmeniškai, per atstovą arba konsulinę įstaigą.

 Pakeitus pavardę Jums bus išduotas naujas gimimo liudijimas, kurio pagrindu Jūs išsiimsite naują pasą. Nuo tada visuose registruose egzistuos Jūsų nauja pavardė

Atsakymas: LR Civilinio proceso kodekso 663 str. 3 d. numato, kad išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, kai išieškoma suma viršija 3000 Lt. Tame pačiame straipsnyje numatyta, kad: teismas skolininko ar jo šeimos narių prašymu po to, kai butas ar gyvenamasis namas išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, yra areštuotas, gali nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies, būtino šiems asmenims gyventi. Tai teismas gali nustatyti atsižvelgdamas į vaikų, invalidų ir socialiai remtinų asmenų materialinę padėtį bei interesus. Prašymas dėl to paduodamas ir nagrinėjamas apylinkės teisme šio Kodekso 593 straipsnyje nustatyta tvarka.Šiame straipsnyje nustatyti apribojimai netaikomi išieškant iš įkeisto turto.

Atsakymas: Vaiko pavardės suteikimo principines nuostatas reglamentuoja nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.167 str., numatantis, kad tuo atveju, kai vaiko tėvų pavardė skirtinga, vaikui suteikiama vieno iš tėvų pavardė tėvų susitarimu, o jei tėvai nesusitaria – teismo nutartimi.

To paties kodekso 3.139 straipsnis „Vaiko kilmės iš motinos nustatymas“ numato:

1. Civilinės metrikacijos įstaiga vaiko gimimo įraše moterį įrašo vaiko motina, remdamasi medicinos įstaigos išduotu pažymėjimu apie vaiko gimimą.

2. Jei vaikas gimė ne medicinos įstaigoje, pažymėjimą apie vaiko gimimą išduoda medicinos įstaiga, tikrinusi vaiko ir motinos būklę po gimdymo.

3. Jei vaikas gimė ne medicinos įstaigoje ir jei vaiko motinos būklė po gimdymo nebuvo tikrinta, pažymėjimą apie vaiko gimimą išduoda gydytojų konsultacinė komisija Vyriausybės nustatyta tvarka. Šiame pažymėjime motina nurodoma moteris, dėl kurios gydytojų konsultacinei komisijai nekyla abejonių, jog ji pagimdė vaiką.

4. Jei vaiko gimimo įraše nėra duomenų apie motiną arba jei motinystė nuginčyta, motinystę gali nustatyti teismas pagal moters, laikančios save vaiko motina, pilnamečio vaiko, vaiko tėvo, globėjo (rūpintojo) ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį.

3.140 straipsnis. Vaiko kilmės iš tėvo nustatymas

1. Jei vaiką pagimdė motina, kuri yra susituokusi, nors vaikas pradėtas iki santuokos, kaip vaiko tėvas gimimo įraše įrašomas vaiko motinos sutuoktinis remiantis santuokos įrašu ar jo pagrindu išduotu santuokos liudijimu.

2. Kai vaikas gimsta praėjus ne daugiau kaip trims šimtams dienų nuo gyvenimo skyrium pradžios arba po santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo, ar po vyro mirties, kaip vaiko tėvas pripažįstamas buvęs vaiko motinos sutuoktinis.

3. Jei vaiką pagimdė motina, kuri sudarė naują santuoką nepraėjus trims šimtams dienų po ankstesnės santuokos pabaigos, vaiko tėvu laikomas vaiko motinos naujas sutuoktinis.

4. Jei vaiką pagimdė motina, kuri nėra susituokusi, ir jei po ankstesnės santuokos pabaigos praėjo daugiau kaip trys šimtai dienų, vaiko tėvu gimimo akto įraše gali būti įrašytas vyras, šios knygos nustatyta tvarka tėvystės pripažinimo pareiškimu pripažinęs tėvystę, arba teismo sprendimu nustačius jo tėvystę.

5. Jeigu vaikas gimė išsituokusiai motinai po santuokos pabaigos nepraėjus trims šimtams dienų, vaiko motina, jos buvęs sutuoktinis ir vyras, pripažįstantis save gimusio vaiko tėvu, turi teisę paduoti teismui bendrą pareiškimą, prašydami vaiko tėvu įrašyti vyrą, pripažįstantį save vaiko tėvu. Teismo nutartimi patvirtinus tokį bendrą pareiškimą, kaip vaiko tėvas įrašomas ne buvęs motinos sutuoktinis, o vyras, pripažįstantis save vaiko tėvu.