Bendravimo džiaugsmas patiriamas pirmiausia šeimoje

Vienatvė nedžiugina

Daugiau nei trečdalis išsivysčiusių šalių suaugusių gyventojų yra vieniši: niekada nesukūrę šeimos, išsiskyrę arba našliai. Beveik visi jie nuolat arba bent retkarčiais jaučiasi atstumti visuomenės, niekam neįdomūs, nereikalingi ir visų apleisti.

Deja, nors ir trokšdami turėti artimą žmogų, jie būna tarsi pažymėti vienišumo ženklu ir tiesiog neįstengia užmegzti patvarių ryšių.

Netgi nemažai susituokusių žmonių po kelerių santuokos metų ar net po kelių mėnesių užklumpa jausmas, tarsi savo šeimoje jie svetimi ir nereikalingi, o jų išgyvenimai sutuoktiniui visai nerūpi, bet ir šio rūpesčiai juos ne itin domina. O jei ir domina, vengiama ar nemokama to parodyti.

Mokslininkai teigia, kad „vienišu vilku“ dažniausiai imama darytis vaikystėje ir tai vyksta įvairiomis aplinkybėmis. Turėtume pasirūpinti, kad mūsų vaikai – ir maži, ir suaugę – nesusidurtų su sunkiomis bendravimo problemomis.

Svarbu laiku pastebėti kai kurias savo atžalos charakterio ypatybes ir jas pakoreguoti taip, kad vaikas augtų drąsus, draugiškas, pasitikintis savimi ir kitais.

„Čia mano namelis“

Vaikas atrodo esąs visai laimingas nuošalesnėje vietoje žaisdamas su lėlėmis arba mašinytėmis, įnikęs į knygą arba paniręs į interneto erdves. Jam nereikia draugų, jo nedomina triukšmingi žaidimai su bendraamžiais.

Mažyliui neatsibosta jo paties draugija ir pamėgti žaislai, visą laiką jis leidžia „savo namelyje“ – gyvena savo jaukiame mažame pasaulyje, kurį labai vertina ir saugo ir nieko per arti neprisileidžia.

Tokiam vaikui jo jausmai, mintys, potyriai daug svarbesni nei visa tai, kas vyksta aplink. Tai intravertas. Šiam asmenybės tipui būdingas padidėjęs dėmesys sau ir abejingumas aplinkai.

Suaugusieji turėtų suprasti, kad gilinimasis į save ir užsisklendimas nėra yda, kurią žūtbūt reikėtų išgyvendinti, o tik charakterio bruožas, vertas pagarbos ir supratimo.

Nereikia stengtis bet kuria kaina išjudinti mažąjį intravertą, liepti eiti pažaisti su vaikais į kiemą, versti lankyti krepšinio treniruotes ir pan. Tokios pastangos vaiką gali tik atitolinti nuo tėvų, jis pasijus nesuprastas, vienišas net tarp artimų žmonių ir dar labiau užsisklęs.

Geriausia palaukti, kol pats mažylis parodys iniciatyvą su kuo nors pabendrauti, ir ją skatinti. Su uždaru vaiku tėvai turėtų dažniau kalbėtis apie jo ir savo įspūdžius, planus, nuotaiką, aptarti perskaitytą knygą, pamatytą filmą. Bet tai daryti reikia neįkyriai, per jėgą nesibraunant į „privačią erdvę“.

Toks vaikas užaugęs taip pat bus vienišas? Gali būti ir taip, bet ir vėliau vienatvės jis nelaikys didžiuliu blogiu. Tikriausiai jis bus patenkintas dirbdamas kūrybinį darbą arba įgijęs profesiją, nesusijusią su bendravimu. Jausis laimingas ramioje namų aplinkoje su šeima ir turėdamas vieną ar kelis panašių polinkių draugus.

Trečias nereikalingas

Deja, „trečias“ šeimoje gali tapti vaikas. Iš pradžių jis visais įmanomais būdais stengiasi patraukti mamos dėmesį, bet vis griežčiau sudrausminamas, liepiamas susirasti kokį užsiėmimą ir nelįsti į akis.

Žinoma, mažylis suranda ką veikti, ir bendravimą su tėvais pakeičia žaislai, knygos, kompiuteris, televizorius. Jis niekam nebekvaršina galvos savo klausimais ir prašymais, sėdi sau kamputyje, žaidžia, piešia, svajoja, kalbasi pats su savimi.

Tačiau, skirtingai nei jo bendraamžis intravertas, nesijaučia iš tiesų patenkintas. Juk tėvai jam leido suprasti: tu mums trukdai.

Taip neretai atsitinka šeimose, kuriose abu tėvai labai daug dirba, pavyzdžiui, kai atsiranda galimybė palypėti karjeros laipteliais ar daugiau uždirbti, taip pat kai gimsta kitas vaikas. Vyresnysis, sulaukęs mažojo broliuko ar sesutės, dažnai išgirsta: tu jau didelis, negaišink manęs, turiu rūpintis kūdikiu.

Toks suaugusiųjų elgesys gali paskatinti vaiko nepasitikėjimą savimi ir polinkį į vienatvę, bendravimas su svetimais žmonėmis jam sukelia kaltės, gėdos ir nevisavertiškumo jausmus. O jei dar tas „trečias“ iš prigimties yra drovus, buvimas tarp žmonių jam gali tapti sunkiu išbandymu ir net kančia.

Kad ir kas nutiktų, kad ir labai trūksta laiko, vaikui būtina skirti pakankamai dėmesio (bent jau pusvalandį per dieną vienas iš tėvų, žinoma, geriau mama, turi praleisti su atžalėle). Reikia nuolat parodyti, koks jis tėvams svarbus, ir keliskart per dieną kartoti, kad yra mylimas, domėtis jo reikalais ir jausmais, dažniau apkabinti, pabučiuoti.

Kiekvienas vaikas nuo pat kūdikystės turi jaustis vertinamas, labai reikalingas ir mylimas. Jei taip bus, jam neteks nugyventi gyvenimo vienišam – be meilės, be susižavėjimų, be savo šeimos arba emocijų skurdžioje šeimoje, neteikiančioje džiaugsmo.

„Geriau patylėti“

Kai kurie vaikai jokiu būdu patys nepradeda pokalbio ir ne todėl, kad varžytųsi, nedrįstų. Jie tiesiog nežino, apie ką reikėtų kalbėtis, ko paklausti, kaip atsakyti į klausimus, tiesiog nemoka „stebuklingų žodelių“, palengvinančių bendravimą. O komunikabilumo pirmąsias pamokas būtina išmokti jau vaikystėje.

Jei vaiko niekas neišmokys, kaip palaikyti pokalbį, iš jo patirti džiaugsmo bei pašnekovui palikti malonų įspūdį, ko gero, ir užaugęs jis bus aplinkinių, ypač menkai pažįstamų, akivaizdoje susikaustęs, bijos ką nors leptelėti ir patekti į nemalonią padėtį, todėl vengs dalyvauti vakarėliuose, iškylose, išsisukinės net nuo pasimatymų su dominančiu asmeniu, taigi nepatirs tiek malonių įspūdžių ir neturės tiek linksmų prisiminimų kaip jo bendraamžiai.

Kai kurie psichologai mano, kad neįvaldžius bendravimo meno vaikystėje vėliau šitai vargu ar bepavyks. Taigi tėvams labai svarbu nepražiopsoti to laiko, kai mokomasi gyventi bendruomenėje.

Su svetimais žmonėmis, ne šeimos nariais, mažylis pradeda kalbėtis maždaug nuo trejų metų, todėl tada reikia pratinti savo atžalą taikiai bendrauti su kitais vaikais ir suaugusiaisiais, kad jis būtų mandagus ir kantrus, neskriaustų bendraamžių, nebėgtų namo skųstis, jei kas įžeidė.

Net ir ypač jautraus, drovaus vaiko nereikia pernelyg globoti, neleidžiant patirti jokių sunkumų. Tegul jis eina į vaikų darželį ir įsisavina bendravimo taisykles, įpranta nepaplūsti ašaromis ir neužsisklęsti susiginčijęs ar net susipešęs su kitais darželinukais. Jei bus priverstas bendrauti ir kalbėtis su kitais, ginti savo interesus, jis nejučia to išmoks. Juk komunikabilumas yra iš dalies ir išugdomas.

Slėpynės

Beveik visi maži vaikai bijo svetimų žmonių ir skuba nuo jų slėptis, pavyzdžiui, už mamos nugaros. Bet vienų drovumas greitai praeina, kitų – ne.

Tokių perdėtas varžymasis ir nedrąsumas tampa apmaudžios vaikiškos vienatvės priežastimi. Sulaukus paauglystės amžiaus drovumas sukelia ypač daug problemų.

Beje, ypač kuklūs žmonės retai pasiekia didelių laimėjimų, drąsūs ir savimi pasitikintys bendraamžiai juos pralenkia jau pačioje sąmoningo gyvenimo pradžioje. Tėvų užduotis – padėti vaikui įveikti per didelį drovumą.

Nieku gyvu negalima nedrąsaus tylenio vadinti bailiu skatinant jį bendrauti su aplinkiniais. Atvirkščiai, reikia padėti jam pasijusti įdomiam, gražiam (pvz., išmokyti mįslių, dainelių, pasiūti puošnų karnavalo kostiumą), ir tada jis galės lengviau atkreipti dėmesį į save, nebereikės tyliai tūnoti kamputyje.

Mažasis drovuolis ne tik pats nepradeda žaidimų, bet ir nedrįsta į juos įsitraukti. Kaip žaidimų draugus jam geriau parinkti mažesnius vaikus – tarp tokių jis labiau pasitikės savimi.

Galima pasikviesti potencialių vaiko draugų į namus – „savo teritorijoje“ jis ne taip varžysis, galės didžiuodamasis parodyti didelę savo lipdukų kolekciją arba šūsnį madingų lėlių drabužėlių, ir tikriausiai jo autoritetas labai išaugs.

Tyliems vaikams padrąsinti padeda sportas – tegu jie lanko komandinių sporto šakų – futbolo, krepšinio, tinklinio – treniruotes arba pasirinktą pagal pomėgius būrelį. Bendravimas su kitais, kai sieja bendri interesai, labai dažnai virsta tikra draugyste.

„Rask 5 skirtumus“

Kai tik vaikas supranta, kad kuo nors skiriasi nuo bendraamžių, ima rastis pirmieji jo psichologiniai kompleksai.

Pavyzdžiui, dukra ūgiu gerokai atsilieka nuo bendraklasių, sūnus aiškiai neištaria kurios nors raidės – ir vaikų kolektyvo pajuoka garantuota. Šiek tiek kitokiam pasijusti augant tenka ne taip retai, o tvirtybės atlaikyti erzinimus ir patyčias ne visada užtenka.

Jei tėvai nepadės savo atžalai, ilgainiui ji, siekdama išvengti galimų neigiamų emocijų, vis labiau ims šalintis žmonių.

Jei vaikas vis dar grebluoja, kai klasės draugai jau aiškiai ištaria visus priebalsius, jam bus daug lengviau iš tėvų išgirdus: „Tu ne švepluoji, o tiesiog įdomiai tari. Kai mokysiesi prancūzų kalbos, tavo tartis bus kaip tikro prancūzo.“ Ir, žinoma, būtina nuvesti pas logopedą, kad ištaisytų tarties defektus.

O „coliukę“ galima paguosti, kad ji ne mažiukė, o daili miniatiūrinė mergaitė ir kad nedidelis ūgis – visai ne kliūtis ko nors pasiekti. Juk Šakiros ūgis tėra 152 cm, Keitės Mos – 167 cm, nedidukė ir Madona, ir daug kitų įžymybių. Taigi net modeliams visai nėra privalomi tie skelbiami mažiausiai 175 centimetrai. Žinoma, ir drabužėlius dukrytei reikėtų parinkti tokius, kurie ją bent vizualiai didintų, o paūgėjusiai batukus galima pirkti aukštesne pakulne.

Laiku ištartas palaikantis tėvų žodis ir konkretūs veiksmai neleis įsišaknyti nevisavertiškumo kompleksui ir nereikšmingi „kitoniškumai“ nebedrums bendravimo džiaugsmo.

Parengė A. Gotautaitė