Dmitrijus Semenikas. Šeimos psichologija: tai, apie ką nežino mūsų tėvai

Kai perskaičiau šį tekstą internete (tiesa, čia jį pateikiu sutrumpintą), kilo daugybė minčių. Ir teigiamų, ir abejojančių. Man patiko, kad autorius tiksliai ir aiškiai dėlioja prioritetus, apibrėžia ir konkrečiai nusako ribas, įvardija, kas tai yra šeima, kas joje svarbiausia. Ir remiasi vertybine santykių skale, o ne vien įstatymų apibrėžimais.

Šiais laikais mes esame sutrikę, nes egzistuoja tokia daugybė skirtingų dviejų žmonių santykių formų ir yra dar didesnė galybė žmonių, kurie turi didžiulių problemų ir jaučiasi nelaimingi. O Lietuvoje dar ir kas trečias vaikas yra gimęs ne šeimoje.

Kita vertus, kai kas šias mintis gali palaikyti senamadiškomis, gal net įspraudžiančiomis žmones į tam tikrus (senoviškus?) rėmus. Aš tenorėčiau, perfrazuodamas vieną garsią frazę, pasakyti: taip, žmonėms, kurie gyveną dorybingą ir apsibrėžtą gyvenimą, nėra laisvės tenkinti savo troškimų ir mėgautis kuo tik panorėjus, bet tokie žmonės yra apsaugoti nuo daugybės pavojų ir nepatogumų.

Tai, kad visavertės šeimos laimė šiais laikais tapo retenybe, nieko jau nestebina. Šeimos kūrimo menas/mokslas yra užmirštas. Taip kaip su senų laikų statybom. Tarkim, actekų palikuonys kažkada mokėjo statyti sienas iš milžiniškų akmenų. Dabar niekas tokių akmenų ir niekuo pakelti negali. Todėl ir sienų tokių pastatyti nepavyksta. Lygiai taip pamirštos ir šeimos kūrimo tradicijos.

O šeimos skirtumas nuo senovinių statybų tas, jog akmeninę sieną galima pakeisti betonu. Nors ir ne taip ilgai, bet kurį laiką ji laikys. O štai šeimos kuo pakeisti nėra. Tik nedaugelis gali būti laimingi vienatvėje. Kitos dviejų žmonių sąjungos formos parodė, kad nė neverta jų lyginti su tradicine šeima.

Šeima turi galybę didelių privalumų palyginti su kitomis meilės santykių formomis: visų šeimos narių galimybė būti laimingiems, galimybė išsaugoti meilę neribotą laiką, galimybė išauginti vaikus visavertiškomis ir harmoningomis asmenybėmis.

Kodėl kalbame apie galimybę? Todėl kad bet kurį savo darbą kiekvienas žmogus bet kada gali sugadinti.

Kad galėtume kurti šeimą, visų pirma turime žinoti, kaip tai daryti. Tai rimtas ir sudėtingas mokslas. Čia peržvelgsmie tik kai kuriuos principinius šeimos kūrimo aspektus.

Svarbiausias šeimos gyvenimo tikslas

Jei jaunų, dar nesusituokusių žmonių paklaustume, koks yra svarbiausias tikslas kuriant šeimą, jie greičiausiai atsakytų maždaug taip: „Kaip tai koks tikslas? Du žmonės myli vienas kitą ir nori būti kartu!“

Iš principo, atsakymas geras. Problema ta, kad nuo „norėti būti kartu“ iki „galėti/pajėgti būti kartu“ yra didelis atstumas. Jei šeima kuriama turint vienintelį tikslą „būti kartu“, tai anksčiau ar vėliau neišvengsite susvetimėjimo jausmo. Šis momentas gali nutikti po dešimties santuokos metų, o gali ir anksčiau – bet jis ateis. Klausimą „kodėl aš esu tuo žmogumi“ reikia užduoti prieš kuriant šeimą, o ne tada, kai jau per vėlu.

Šeimyninis gyvenimas šiek tiek panašus į kelionę/keliavimą. Kaip galima į jį keliauti, neturint jokio tikslo? Tikslas ne tik turi būti, bet jis dar turi būti gana aukštas ir reikšmingas, kad jo būtų galima siekti visą gyvenimą. Kitaip jūs tikslą anksčiau ar vėliau pasieksite, ir automatiškai jūsų bendra kelionė baigsis. Ar pavyks po to jums sugalvoti naują tikslą, ir ar sutiks jūsų partneris toliau su jumis keliauti – tai dar didelis klausimas.

Dėl to ir tikslas – turėti bei auklėti vaikus – taip pat neturėtų būti pagrindinis. Didelė tikimybė, kad, vaikams užaugus, jūsų santuokai ateis pabaiga. Tikslas pasiektas! Neretai po to santuoka egzistuoja tik formaliai, dėl visuomenės nuomonės ir pan. Tikra šeima, turinti teisingą tikslą, niekada netaps šeima kabutėse. Dar vienas dalykas – nežinodami, koks yra šeimyninio gyvenimo tikslas, jūs negalite teisingai įvertinti būsimo savo partnerio. Kiek pasirinktas žmogus yra geras, kad galėtum su juo pereiti šį kelią?

Tai koks gi tikslas daro šeimą visavertę? Aukščiausias šeimos tikslas – meilė. Taip, šeima – tai meilės mokykla. Tikroje šeimoje meilė metams bėgant vis auga. Šeima tampa tuo institutu, kuris padeda pasiekti aukščiausią meilę. Labai svarbu, kad meilė pasiekiama (sulaukiama) būtent šeimoje, bet toli gražu ne iš karto. Juk būtent tarp vyro ir žmonos vyksta glaudžiausias bendravimas – mes pažįstame žmogų iš labai arti, su visais jo trūkumais ir, nepaisydami to, vis tiek stengiamės toliau jį mylėti. Tam mums reikia gana stipriai „aplaužyti“ savo egoizmą bei trūkumus. Žmogaus viso gyvenimo tikslas sutampa su svarbiausiu šeimos tikslu. Tai suvokdami, mes galime pajėgti elgtis teisingai ir pamatyti, ar mūsų poelgiai veda meilės augimo link, ar jos mažėjimo.

Šeimą kuria du suaugę žmonės

Kurti šeimą gali tik du suaugę, savarankiški žmonės. Vienas iš brandos požymių – kai žmogus nebėra priklausomas nuo tėvų. Ir kalbame ne tik apie materialinę nepriklausomybę, o visų pirma – apie psichologinę. Jei nors vienas šeimos narys ir toliau lieka emociškai priklausomas bent nuo vieno iš tėvų, sukurti visavertę šeimą bus sunku. Paprastai daugiausia problemų kyla tiems sūnums/dukroms, kuriuos augino vienišos mamos: jos paprastai sukuria itin stiprų, neretai ir ligotą ryšį su savo vaikais ir nenori jų paleisti net šiems suaugus.

Svarbiausios šeimos funkcijos

Mylėti ir būti mylimam – svarbiausia žmogui. O to geriausia siekti šeimoje. Bet kad šeimoje būtų gerovė, būtina realizuoti ir kitus sutuoktinių poreikius, kurių išpildymas vadinamas šeimos funkcijomis. Prie šeimos funkcijų priskiriamos tokios užduotys kaip vaikų gimimas ir auginimas, materialinių šeimos poreikių tenkinimas (namai, maistas, apranga), buitinių problemų sprendimas, taip pat ir bendravimas, emocinis vienas kito palaikymas, laisvalaikis.

Jei susikoncentruosite tik ties viena funkcija, nebegalėsite įgyvendinti kitų. Tai sukels disbalansą ir problemų. Netgi toks, atrodytų, antraeilis dalykas kaip laisvalaikis turi nemažą reikšmę, nes padeda išlaikyti šeimos „energetinį“ balansą. Nemažai užsienio tyrimų įrodo, kad bene svarbiausia šeimoje yra bendravimas – tai dviejų žmonių sugebėjimas kalbėtis vienas su kitu iš širdies, atvirai ir su pasitikėjimu atskleisti savo jausmus bei įdėmiai išklausyti kito. Jau seniai įrodyta, jog dažniausia moterų neištikimybės priežastis – tai ne fiziologinės problemos, o bendravimo su vyru ir emocinio artumo trūkumas.

Emocinis palaikymas – tai tam tikra bendravimo forma. Juk visiems mums kartkartėmis prireikia tokio palaikymo, nuraminimo, pritarimo. Ir vyrui psichologinio palaikymo reikia ne ką mažiau nei moteriai.

Sekso vaidmuo šeimos gyvenime

Tikroje santuokoje seksas – tai meilės išraiška, ne tik kūnų, bet tam tikra prasme ir dvasių susijungimas. Todėl fiziologinis vaidmuo čia nėra toks svarbus kaip ikisantuokiniame „sporte“. Mitas, kad seksualinis suderinamumas yra vienas svarbiausių šeimos sukūrimo momentų, yra sukurtas seksologų. Patyrę ir garbingi seksologai seksualiniam suderinamumui skiria prideramą vietą. (Amerikoje atlikti tyrimai rodo, kad seksas užima tik devintą vietą tarp dešimties svarbiausių tarpusavio santykių aspektų.)

Nevalia maišyti priežasties su rezultatu: juk meilė – tai ne rezultatas, o priežastis rastis intymiems santykiams. Noras duoti, o ne gauti juos plėtoja. Galima daug diskutuoti apie lytinio potraukio dydį ir akivaizdu, kad žmonės paprastai tui silpną, vidutinę ir stiprią lytinę konstituciją, bet pasiekti protingo kompromiso visada padeda meilė. Artimumas šeimoje – tai itin vertinga meilės išraiška, bet ne vienintelė ir toli gražu ne pagrindinė. Be visiško fiziologinių parametrų sutapimo šeima vis dėlto gali būti visavertė ir laiminga, o be meilės – ne.

Nuo kurio momento prasideda šeima

Gyvenime visko būna... tačiau dažniausiai šeima prasideda nuo santuokos įregistravimo. Čia yra bent pora teigiamų momentų – visų pirma juridinis jūsų santuokos pripažinimas, antra – tai jūsų oficialus, paliudytas sutikimas būti vyru ir žmona. Atrodytų, toks paprastas dalykas kaip pasižadėjimas (raštu ir žodžiu) vis dėlto turi stiprią galią. Žodis – tai minties išraiška. O mintis, kaip žinome, – materiali. Ji turi galios. Netgi sau pačiam duotas pasižadėjimas, ypač rašytine forma, veikia ypač stipriai. Jei pažado netesėsime – kaltės jausmas bus gerokai stipresnis. Santuokos įregistravimo metu, rodos, tariame paparastus, iki banalumo girdėtus žodžius: „Imu tave į vyrus/žmonas.“ Tačiau juose slypi didelė prasmė! Juk jei, tarkim, ateitumėte užsirašyti į sporto klubą, o jums pasakytų, kad čia labai rimtas sporto klubas, ir jis dirba dėl rezultatų. Čia priims jus tik su tokia sąlyga, jei įsipareigosite pasaulio čempionate ar olimpiadoje užimti ne mažiau kaip trečią vietą. Greičiausiai jūs, prieš pasirašydamas, pamąstytumėte, kaip ilgai jums teks darbuotis, kad to pasiektumėte.

Įsipareigojimas būti žmona/vyru, beje, ne kažkokio ten idealaus, o šio – paprasto žmogaus, turinčio ir trūkumų, iš tiesų reiškia, kad sutinkame kibti į sunkų darbą, kuris žmones padaro čempionais. Bet jūsų apdovanojimas bus gerokai malonesnis nei aukso medalis... Po visiems pabodusiais, formaliais atrodančiais žodžiais privalu pamatyti santuokos registracijos tikslą, kuris sutelkia du mylinčius žmones apsispręsti visą gyvenimą būti kartu.

Kuo skiriasi žmonos ir vyro vaidmenys santuokoje

Iš prigimties vyrai ir moterys nevienodi, todėl akivaizdu, kad žmonos ir vyro vaidmenys šeimoje taip pat skirtingi. Pasaulis, kuriame gyvename, nėra chaotiškas. Tai harmonijos ir hierarchijos pasaulis, o šeima – pati seniausia iš visų žmogiškųjų institucijų – taip pat laikosi tam tikrų įstatymų ir hierarchijos.

Įprasta, kad vyras – šeimos galva, o žmona – jo pagalbininkė. Žmona puoselėja šeimą emocijomis, o vyras emocijų perteklių tramdo savo taika. Vyras – frontas, žmona – užnugaris. Vyras atsakingas už šeimos santykį su išoriniu pasauliu (t.y. jis aprūpina šeimą materialiai), gina ją, žmona palaiko vyrą, rūpinasi namų priežiūra. Vaikų auklėjimu rūpinasi abu, kiekvienas pagal savo galimybes.

Toks vaidmenų pasiskirstymas glūdi žmogaus prigimtyje. Kai sutuoktiniai nenori atlikti savo vaidmenų ar siekia atlikti kito vaidmenį, tai daro šeimą nelaimingą. Jokie technikos pasiekimai nekeičia prigimtinių įstatymų veikimo. O „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“. Svarbiausia šiuolaikinių šeimų problema ta, kad vyrai palaipsniui vis labiau praranda šeimos galvos vaidmenį.

Beje, kiekvienas laisvas turėti savo požiūrį šiuo klausimu ir elgtis taip, kaip mano esant teisingai. Bet yra faktai. Ir jie kalba apie tai, kad šeimos, kuriose vyrai yra šeimos galva, paprastai nesikreipia į šeimos psichologus. t.y. jie neturi sunkių problemų. Nuo vaidmenų nesilaikymo kenčia ir šių šeimų vaikai, vėliau nesugebantys susitvarkyti savo gyvenimo. Beje, viename populiariame pažinčių portale anketoje prašoma nurodyti, kas buvo jų tėvų šeimoje galva. Paaiškėjo, kad dauguma moterų, kurios niekaip negali sukurti savo šeimos, užaugo šeimose, kuriose vadovavo mama.

Tiesa, pasitaiko, jog moterys ir vyrai apsikeičia vaidmenimis – moteris yra stipri ir organizuota, o vyras – silpnas. Jie atitinka vienas kitą, tik atvirkščiai. Tokios šeimos gali gyvuoti, jei taip gerai sutapo jų vaidmenų apsikeitimas. Tačiau ar visada ir kaip ilgai bus laimingi jie bei jų vaikai, čia dar didelis klausimas.

Protinga žmona, pasirinkdama moteriškumą ir silpnumą, daro savo sutuoktinį vyriškesnį ir stipresnį. Net jei vyras atrodo ne itin vertas pagarbos, išmintinga žmona stengsis jį gerbti vien dėl dvasinio įsipareigojimo jį gerbti. Žmona rūpinasi namais ir tuo, kad juose šeiminykščiams būtų gera – visų pirma psichologinių sasntykių prasme. Moteris stengiasi kontroliuoti savo emocijas. Ji nežemina, neprikaišioja, negraužia vyro. Ji tariasi su juo. Ji išsako savo nuomonę, bet galutinį sprendimą palieka vyrui. Ir neniekina jo tais atvejais, kai sprendimas nebuvo pats sėkmingiausias.

Vyras ir žmona – du susisiekiantys indai. Jei žmona kantriai ir su meile rodo vyrui savo nuoširdų jo kaip šeimos galvos palaikymą, vyras palaipsniui juo ir tampa. Žinoma, vyras ir pats turi stengtis. Ne tik dėl materialinė šeimos gerovės. Jis turi nebijoti priimti sprendimus sudėtingais atvejais ir už tai atsakyti. Beje, vyras taip pat gali padėti tapti žmonai moteriškesnei. Didžiausia vyro jėga, kuri užkariauja moterį, – tai ramybė ir taika sieloje. O to, beje, reikia mokytis visą gyvenimą.

Vaikų vaidmuo šeimyniniame gyvenime

„Tiesą atrasi laikydamasis vidurio kelio“. Taip ir santykiuose su vaikais svarbu vengti kraštutinumų. Vaikai negali būti svarbiausia gyvenime, o visa kita – paskui, bet taip pat negerai, kai vaikai tampa našta, ir tėvai stengiasi gyventi tik dėl savęs. Vaikai – ne našta, o toks džiaugsmas, kurio niekuo nepakeisi.

Normalioje šeimoje tėvai neužsiima būsimų vaikų „planavimu“ ir gimdymų „reguliavimu“. Visų pirma – dauguma kontraceptinių priemonių veikia pagal aborto principą – t.y. jos ne apsaugo nuo nėštumo, o sunaikina jau užsimezgusią gyvybę. Antra – yra kažkas aukščiau, kas geriau žino, kiek vaikų mums reikia turėti ir kada jiems gimti. Trečia – nuolatinė kova su pastojimu atima iš sutuoktinių tą intymaus gyvenimo laisvę ir džiaugsmą, kuriuo jie turi teisę džiaugtis.

Šaltinis: http://www.realisti.ru

Parengė J. Lūžaitė

www.bernardinai.lt