Jaunimas labiau supranta okupacijos istoriją
Prezidentė Dalia Grybauskaitė neseniai pasakė: „Partizanai parodė, kad savanoriškas Lietuvos įstojimas į SSRS tebuvo mitas“, ir tuoj pat Lietuva gavo piktą atkirtį iš Rusijos užsienio reikalų ministerijos, kad tokie pareiškimai rodo „dvigubus standartus Vilniaus politikoje, ir per anksti kalbėti apie galimybes pasiekti visiškai naują lygį Lietuvos ir Rusijos dialoge“.
Gal jūsų centro tyrimus, parengtas knygas reikia versti į rusų kalbą ir siųsti tiesiai į Kremlių?
Žadame tą daryti. Ypač dabar to reikia. Bet vertimas yra pinigai. Tokia banali kliūtis. Rusijoje yra du supratimo lygmenys. Politikai – vienas požiūris, o istorikai tyrinėtojai - kitas. Rusijos istorikų išvados beveik tokios pat kaip ir mūsų istorikų. Jie netgi tą pačią terminologiją vartoja: okupacija, aneksija, inkorporacija. Istorikė Jelena Zubkova yra labai taikliai pasakiusi: Stalinas negalvojo apie Pabaltijo okupaciją. Jo tikslas buvo tiesiog inkorporuoti.
Visi veiksmai tam buvo skiriami. Ir ultimatumas, ir okupavimas, ir rinkimų imitacija, kurių išvakarėse buvo masiškai buvo suiminėjamas mūsų inteligentijos elitas, valstybės pareigūnai. Ir tą rinkimų inscenizaciją jie vis bando pavadinti Lietuvos sutikimu įstoti į SSRS, noru gyventi po Stalino saule.
Gal aš naivi, bet pamačiusi Rusijos vadovų požiūrio pokytį į Katynės žudynes turiu vilties, kad Rusija nustos bijoti tiesos. Man atrodo, melas nenaudingas pačiai Rusijai – nei pagerina šios šalies įvaizdį, nei duoda kokio pelno. Tai imperinio mąstymo reliktas. Gal juo galima mobilizuoti tuos, kurių smegenys išplautos. Reikia pripažinti, kad ir pas mus dar tokių pasitaiko. Bet net juokinga, kai Rusija šitaip jautriai reaguoja į teisingus mūsų Prezidentės žodžius.
O gal geriau neerzinti Rusijos su tuo reikalavimu atlyginti okupacijos žalą?
Ne kažkokia viena partija nusprendė to atlyginimo reikalauti, ne valdžia, bet tauta referendumu. Ir tą visą laiką turim turėti omeny. Mūsų vadovai, deja dažnai serga kinkadrebyste, kaip sakė V.Kudirka. Tautos reikalavimo negali atšaukti. Tai kaip konstitucinis įstatymas. Sutinku, kad nebūtina Rusijai nuolat kaišioti - liūtą už ūsų tampyti. Bet Rusija turi suprasti, kad mes to reikalavimo neatsisakome. Tai tautos sprendimas.
Ar galima pasakyti, kad mes patys jau ištyrėme ir viską pasakėme apie skaudžiausią Lietuvai XX amžiaus istorijos faktą?
Okupacijos pradžią tarptautinės teisės požiūriu išsamiai ištyrė Dainius Žalimas. Viską, kas įvyko nuo Rybentropo – Molotovo pakto iki kariuomenės įžengimo ir Lietuvos užėmimo. Tarptautinių sutarčių ir konvencijų požiūriu tai buvo agresija, okupacija ir aneksija. Aneksija gali būti ir taiki, susitariant.
Bet tokių aneksijų (prijungimų) XX a. nebuvo. Hitleris karine jėga užėmė Čekoslovakiją ir Austriją, mes buvom Sovietų sąjungos karinės jėgos karine jėga užimti. Brutaliai simboliškas veiksmas: Mūsų pasienyje nužudė pasienietį Aleksandrą Barauską dar likus 5 valandom iki ultimatumo pabaigos.
Tai labai gerai charakterizuoja, kas į mūsų valstybę žengė su tankais ir šautuvais. Ir su kokiais tikslais. Daug turime sukaupę medžiagos ir iš tremčių, ir iš partizaninio karo. Negaliu sakyti, kad jau pakankamai. Ir viduramžiai dar nėra ištyrinėti taip, kad jau niekad nereiktų grįžti atgal.
Kas kaltas, kad stringa genocido bylos teismuose? Sunku rasti įrodymų nusikaltimams, vykusiems daugiau negu prieš pusę amžiaus?
Visa bėda yra teismuose. Ne, nesakau, kad teisėjai priešiškai nusiteikę. Nėra konseptualaus požiūrio, kas buvo okupantas. Išleidžia iš akiračio tą pirmąjį faktą, kad Lietuva buvo okupuota, kad represijų vykdytojai, smogikai, stribai buvo tam tikrų represinių struktūrų, kurios pas mus įstatymu pripažintos nusikalstamomis, nariai. Kai teisė nacionalsocialistų partijos narius Vokietijoje, juk nesakė: jis nekaltas, nes jam liepė taip daryti.
Asmeninės kaltės ir atsakomybės niekas dėl to nepanaikina. O mūsų teismai pasako: jis veikė pagal to meto įstatymus. Tai aišku, kad smogikai veikė pagal Sovietų įstatymus. Jie gal būtų gavę per galvą, jei būtų savarankiškai ką nors darę. Kadangi jis buvo liaudies gynėjas, tai turėjo užduotį ir ją vykdė. Taip nuplaunama kaltė. Tai šitas teismų požiūris yra pats neteisingiausias. Ne visi teismai taip žiūri, bet didelė dalis, ir todėl negali teisingai išspręsti bylos.
Dažnai teisėjas net nežino istorijos faktų. Žiūri iš šios dienos baudžiamojo kodekso ir ieško kulkos – daiktinio įrodymo. Bando vertinti kaip eilinį šių dienų kriminalinį nusikaltimą. Tai gauname tokius keistus nuosprendžius, kurie dar labiau skaudina žmones, kurių artimieji buvo nužudyti. Būtų geriau, jei būtume ėję kitu keliu. Reikėjo sukurti specialius teismus, kuriuos konsultuotų ekspertai istorikai, tarptautinės teisės specialistai, supažindintų su archyvine medžiaga.
Šiemet pirmąkart buvo leista surengti karo veteranų mitingą Katedros aikštėje. Ar mes jau taip išlaisvėjome, kad nebekrūpčiojame nuo rusiškų maršų? Ar tokie renginiai žeidžia laisvės kovotojus?
Tegul švenčia, tai žmogiška. Jie buvo fronte, jie yra karo veteranai. Jie turi teisę švęsti karo pabaigą, nors Lietuvai 1945-aisiais karas nesibaigė. Jie tik neturėtų švęsti Katedros aikštėje, kurioje vyko sąjūdžio mitingai, kur reikalavom: okupantai, lauk.
Reikia turėti ir kažkokius emocinius akcentus, žiūrėti, kaip kita dalis visuomenės reaguos. Galima suderinti nežeidžiant vienų ir kitų. Vieta buvo tikrai neadekvačiai pasirinkta. Gal kitais metais miesto valdžia kitaip elgsis.
Ar Lietuvos jaunimas domisi okupacija, tremtimis, partizanais? Ar supranta laisvės kainą? Ar ne per mažai šiai temai skirta dėmesio mokyklose?
Yra labai įvairiai. Jaunimas tikrai domisi. Berniukai ypač domisi partizanų kovomis, gal mokosi vyriškumo. Beveik 10 metų trukęs mūsų ginkluotas pasipriešinimas yra unikalus reiškinys Europos istorijoje. Ir tą jaunimas supranta labiau negu jų keturiasdešimtmečiai – penkiasdešimtmečiai tėvai.
Vokietijoje irgi trečioji karta pradėjo labiau domėtis, ką darė jų tėvai ir seneliai karo metu. Žinoma, labiausiai jaunimo susidomėjimas priklauso nuo mokytojo asmenybės. Vadovėliuose nėra labai daug medžiagos, bet yra šiaip labai daug leidinių išleista ta tema. Jei mokytojui nors kiek tai įdomu, jei sugeba tą laikotarpį patraukliai pateikti, tai uždega.
Vaikai tikrai turi galimybę tą vaizdą susidaryti. Mes kasmet per mokyklas organizuojame konkursą. Visą laiką būna apie tūkstantį dalyvių, kurie rašo rašinėlius, piešia paveikslus, dainas kuria, filmukus nufilmuoja. Informaciją apie tą sovietinį laikotarpį jie sužino iš artimųjų, iš kaimynų ir per savo prizmę pateikia.
Būna unikalių darbų, nes tai ne formalus, o širdies išjaustas kūrinys. Ateikite į mūsų kiemelį Vilniuje Didžiojoje gatvėje birželio 14 dieną 16 val., pamatysite mūsų konkurso laureatų paveikslus.
