Kad vaikai klausytųsi!
Paskelbta: 2010 m. Liepos 14 d.
Parengė Šeimos klubas ''Family Club'' Rūta Kacucevičiūtė
Praktiniai patarimai kaip kalbėtis su vaikais.
Po balandžio mėnesį išspausdinto straipsnio „Jūsų vaikai ne vakai Jums“ kuriame buvo minima kokia yra didelė griaunamoji žeminačio vertinimo jėga mūsų mažiesiems, sulaukėme begalę tėvelių laiškų su prašymu paaiškinti kaip reikėtų tinkamai kalbėtis su vaikais, kad šie pakeistų nepriimtiną elgesį.
Efektyvus bendravimo būdas paveikti nepriimtiną vaiko elgesį: „Pranešimas Aš“
Vaikai linkę keisti savo elgesį tada, kai tėvai pasako savo mažiesiems kaip jų elgesys veikia juos ir kaip jie dėl to jaučiasi. Straipsnyje pristatysiu vaikų psichologo dr. Thomaso Gordono metodiką, padėsiančią Jums efektyviai bendrauti su savo vaikais. Tam turėtumėte laikytis šių principų:
Nepriimtino vaiko elgesio apibūdinimas nekaltinančiu būdu. Elgesys yra tai, ką vaikas sako ar daro. Nuostatos, jausmai, nuotaikos, mintys nėra elgsena – jūs galite spėti apie vaiko motyvus ar jausmus, bet spėjimai dažniausia būna klaidingi. Apibūdinant nepriimtiną elgesį svarbu neklijuoti vaikui „etiketės“ ir nekritikuoti jo. Pavyzdžiui, vaikas pasakė, kad namo grįš pasibaigus pamokoms, bet parėjo valanda vėliau, nei buvote sutarę, jūs galite reaguoti:
•„Kai neparėjai iš mokyklos laiku ir nepaskambinai, aš...“
(Nekaltinantis vaiko elgesio apibūdinimas)
• „Kad nepaskambinai ir neperspėjai, pasielgei labai blogai.“
(Etiketės klijavimas arba kritikavimas)
Tiesioginis vaiko informavimas apie tai, kokius jausmus jiems sukėlė vaiko elgesys. Čia svarbiausia tėvams patiems suvokti, ką jie jaučia: ar yra suirzę, ar bijo, ar yra susirūpinę, sumišę ar liūdni. Dažniausiai, kai kito žmogaus elgesys mus nepriimtinas, mes rodome pyktį. Tačiau pyktis nėra mūsų pirminis jausmas, jis dažnai atsiranda vėliau. Po pykčio šydu slepesi mūsų pirminiai jausmai, kurie gali būti: nerimas, baimė, skausmas, sudirgimas, bejėgiškumas, liūdesys.
Pavyzdžiui, įsivaizduokite tokią situaciją: mama parduotuvėje pametė sūnų. Pirmiausia jai kyla baimė: mama bijo, kad sūnui neatsitiktų kas nors blogo. Jei kas nors paklaustų, ką ji jaučia ieškodama vaiko, motina tikriausia atsakytų: „Mirtinai išsigandau“ arba: „Esu baisiai išsigandusi“. Kai pagaliau mama suranda vaiką, jai labai palengvėja. Tuomet sau ji taria: „ Ačiū Dievui, viskas gerai.“ Tačiau garsiai dažnausia vaikui sako visai ką kitą: „Tu esi blogas berniukas, kodėl taip pasielgei? Argi nebuvau sakiusi niekur nuo manęs nesitraukti?“. Taip, šią akimirką mama yra jau supykusi (tai – antrinis jos jausmas), todėl ji linkusi barti vaiką ir bausti jį už sukeltą baimę.
Kai tėvai patys suvokia savo pirminius jausmus ir juos atskleidžia savo vaikams užuot lieję pyktį, jie ne tik pastebi vaikų elgesio pokyčius, bet keičiasi ir patys – tampa sąžiningesni.
Todėl tinkamas reagavimas į anksčiau straipsnyje pateiktą situaciją būtų: „Kai neparėjai iš mokyklos laiku ir nepaskambinai, kad pavėluosi, aš susirūpinau“.
Konkretaus vaiko elgesio poveikio apibūdinimas. Dažniausiai konkretus poveikis yra kažkas tokio, kas jums kainuoja pinigų, laiko, papildomo darbo ar nepatogumų. Sakykime dėl vaiko elgesio jūs priversti atsitraukti nuo mėgstamo ar reikalingo darbo, esate fiziškai sužalojami, nuvarginami, pajaučiate skausmą ar diskomfortą. Toks poveikis gali būti nusakomas kad ir taip: „Kai neparėjai iš mokyklos laiku ir nepaskambinai, kad pavėluosi, aš susirūpinau ir tai atitraukė mane nuo darbo...
Pasikeiskite su vaiku vietomis. Jūs veikiate kažką labai malonaus, tai, ką tuo metu labiausiai norite veikti. Ar vien dėl to, kad kažkas jums pasakys: „Mane erzina tai, ką tu veiki“ mesite savo veiklą? Greičiausiai, kad ne. Jums reikia labai įtikinamos priežasties, kad pakeistumėte savo elgesį. Štai kodėl tėveliams reikia būti atviriems ir pasakyti kokį konkretų poveikį jiems daro vaiko elgesys.
Nesugebėjus to paaiškinti vaikui, jis nežinos priežasties, kodėl turėtų keistis. Vaikai, kitaip negu suaugusieji, dažnai nė nenumano, kaip jų elgesys veikia kitus. Be to, norėdami pasiekti savo tikslų, jie visiškai nesirūpina, kokį poveikį kitiems tas elgesys gali turėti. Kai tai pasakoma, vaikai paprastai nori būti dėmesingesni. Pateikus vaikams konkrečią priežastį, kodėl tėvams nepriimtinas jų elgesys, padidėja vaikų motyvacija tą elgesį keisti.
Žinoma, kad tėvai pradėję taip bendrauti su savo mažaisiais, susiduria su sunkumais, nes vaikai ignoruoja pasakymus apie tėvų jausmus ir ypač iš pradžių – juk niekam nepatinka girdėti, kad jo elgesys trukdo kieno nors poreikiams. Tai tinka ir vaikams – jie dedasi negirdį, kad jų elgesys trukdo tėvams.
Jei vaikai neišgirsta tėvų jausmus išreiškiančios žinutės, patariame pasakyti kitą žinutę apie save. Galbūt antroji turėtų būti stipresnė, intensyvesnė, garsesnė ar jausmingesnė. Antroji žinutė praneša vaikui: „Klausyk, aš kalbu rimtai.“ Pavyzdžiui: „Klausyk, aš tau sakau, kaip jaučiuosi. Tai man svarbu. Man nepatinka kai mane ignoruoja. Nepatinka kai sprunki šalin net neišklausęs. Tai mane nervina. Kai aš turiu sunkmų man ne linksmybės galvoje.“ Tokia žinutė dažniausiai vaikus sutramdo ir jie paklūsta. Ji reiškia: „Aš kalbu rimtai!“
Kuo šis bedravimo būdas yra efektyvesnis ?
Toks bendravimo būdas labiau paveikia vaiką, skatindamas keisti nepriimtiną elgesį, taip pat formuoja palankesnius tėvų ir vaikų santykius. Jis kur kas rečiau išprovokuoja maištą ir pasipriešinimą. Sąžiningas prisipažinimas vaikui, kokį poveikį jums daro jo elgesys yra daug efektyvesnis kuriant gerus tarpusavio santykius su vaiku, negu galvojimas, kad jam turbūt yra kažkas blogai, nes vaikas taip elgiasi. Pagalvokite, kokia skirtinga vaiko reakcija į du mamos pasakymus, kai jis spiria jai į koją:
Pirmasis sakinys praneša vaikui, kokius jausmus sukėlė spyris – faktas, dėl kuriuo nepasiginčysi. Tuo tarpu, antrasis teigia, kad vaikas blogas ir įspėja taip niekada nedaryti. Abu teiginiai vaikui gali nepatikti, tačiau pirmąjį jis turi priimti, kaip neginčijamą faktą.
Be to, šis bendravio būdas veiksmingas ir dėl to, kad atsakomybę perkelia vaikui ir keičia jo elgesį. Teiginys: „Oi! Man labai skauda, negaliu pakęsti kai mane spardo“ parodo vaikui, kaip jūs jaučiatės, ir palieka jam atsakomybę ko nors imtis.Todėl šis bedravimo būdas padeda vaikui ugdytis, pradėti jaustis atsakingu dėl savo elgesio. Šis bendravimo būdas yra labai atviras, todėl skatina ir vaikus panašiai egtis.
Nesakome, kad jei tėvai naudos šį bendravimo būdą viskas bus gražu. Vaikai nemėgsta klausytis, kad jų elgesys tėvams sukėlė problemų (kaip ir suaugusieji, kuriems būna nepatogu, kai kas nors jiems prikiša, kad jų elgesys įskaudino kitus.) Vis dėlto, sakydami, kaip jūs jaučiatės, vaikui ne kenkiate, o ugdote atvirus santykius. Vaikai gali būti jautrūs ir atsakingi, jeigu tik suaugusieji yra atviri.
Šis straipsnis publikuojamas liepos mėn. žurnale
