Michael Hampe. Niekas nėra savo laimės kalvis

Patarlės ne visada skelbia gyvenimo išmintį. Ypač tos, kurios tikina kiekvieną žmogų esant savo laimės kalviu, tvirtina filosofas iš Šveicarijos Michaelis Hampe. Tad jeigu laimės negali nei nusikalti, nei kaip kitaip „pasidaryti“, galbūt įmanoma ją rasti?

Viena iš laimės ideologijų vadovaujasi plačiai paplitusia sentencija, skelbiančia, kad „kiekvienas yra savo laimės kalvis“. Šiuo posakiu, jeigu jis nėra skirtas vien padrąsinimui, tartum sakoma, jog žmonės yra iš esmės autonomiški, jie yra pajėgūs formuoti savo gyvenimą, tad ir jų laimė esanti tokio gyvenimo formavimo rezultatas. Ši ideologija glaudžiai siejasi su ligos ir mirties, – ženklų, liudijančių apie žmogaus gebėjimo pilnai kontroliuoti savo gyvenimą ribotumą, – ištrynimu, kuris vyksta tiek kolektyviniame, tiek individualiame lygmenyje.

Santykių sudėtingumas

Apie „ideologiją“ čia galime kalbėti dėl tos priežasties, kad šitokie įsivaizdavimai maskuoja tikruosius galios (suprastos bendriausia prasme) santykius, kurių saistomi žmonės gyvena. Žmonių (kaip gamtinių būtybių) turima galia yra reliatyvi, daugiausiai reikalinga savisaugai. Todėl jie nuolatos patiria kančią. Veikimo laisvė jiems nėra tiesiog duota, jie turi pasiekti ją per savirefleksiją ir pasaulio patyrimą, be to, jie gali ir vėl ją prarasti. Tad vaizdinys, užkoduotas pasakyme „kiekvienas yra savo laimės kalvis“, tėra saviapgaulė, iliuzija, kuria žmonės bando vaizduotėje kompensuoti savo iš esmės ribotą galią ir baigtinumą. Iš tikrųjų žmogaus galios formuoti savo gyvenimą ribotumas išryškėja ne vien kalbant apie biologinį sąlygotumą. Žmogaus autonomiją riboja ir visuomeniniai santykiai, kurių fone vyksta biologiškai ribotas žmogaus gyvenimas.

Žmogaus galios ribotumo konstatavimas jokiais būdais nereiškia, jog bandoma paneigti žmogaus apsisprendimą ir laisvę. Tačiau idėja, kuri tartum malda kartojama nesuskaičiuojamoje daugybėje patarimų knygų, esą tam, kad pasiektum laimę, tereikia pasistengti galvoti „pozityviai“ ir laikytis keleto taisyklių, geriausiu atveju galėtų būti pavadinta naivia, o turint galvoje vargiai aprėpiamą žmonių kančių įvairovę, dargi ir ciniška.

Iš tiesų santykis tarp aktyvumo ir pasyvumo, galios ir bejėgiškumo yra sudėtingesnis, negu bando įdiegti plačiai paplitusi laimės ideologija. Stebint skirtingus žmonių norus ir įpročius, kyla klausimas, kaip apskritai įmanoma išvystyti vieningą laimės vaizdinį. Nepaisant to, daugelis žmonių mano žiną, kaip turi atrodyti laimingas gyvenimas, tartum laimės vaizdinys būtų kažkas įgimta, – kažkas, ką mes visi vieni kitiems perduodame. Tačiau taip nėra. Nors alkį ir troškulį, skausmą ir grėsmę gyvybei visi žmonės supranta kaip nelaimę, tačiau palyginus geros savijautos sąlygas ir momentinės laimės aplinkybes, netrunka paaiškėti, kad čia esama didelių skirtumų, – tiek tarp pavienių individų, tiek ir tarp paties individo skirtingų raidos etapų. Gerai kūdikio savijautai užtikrinti reikalingos kitokios sąlygos negu suaugusiam žmogui. Be to, kas vienam sukelia laimės pojūtį, kaip antai šuolis su parašiutu, kitam gali iššaukti paniką.

Dar labiau nei momentinės laimės samprata keičiasi požiūris į tai, kas yra laimė ilgesnės gyvenimo perspektyvos atžvilgiu. Idėja, jog žmogus jau būdamas keturiolikos metų žino, koks turėtų būti jo gyvenimas, kad jis jaustųsi laimingas, ir tada iki pat gilios senatvės „kala“ šią laimę, yra mažų mažiausiai absurdiška. Užuot vadinę tokį žmogų laimingu, mes sakytume, kad šis asmuo neišsivystė.

Žmogaus esybės, kuri bėgant metams lieka užgniaužta (kas reiškia nelaimę) arba yra realizuojama (kas sąlygoja laimę), vaizdinys ilgą laiką veikė mąstymą apie žmogaus raidą. Šiai tradicijai priklauso ir savo ištakomis emancipacinės idėjos, esą žmonės, būdami nelaisvi, negali nei atpažinti, nei realizuoti savo prigimties. Toks esencializmas davė postūmį Theodoro W. Adorno radikaliam individualizmui. Visus apibendrinančius pareiškimus apie individą jis laikė klaidingais. Vis dėlto ir šis mąstytojas nepaliko nuošalėje laimės vaizdinio. Jis kalba apie vaikystės „metafizinę patirtį“, kada vietų vardai tampa galimos laimės kodais. Vaikystės vietos, – kuriose laimė nors dar nėra tapusi tikrove, tačiau yra juntama kaip galinti ja tapti, – vaizduotėje yra „neišardomai individualizuojamos“ – tvirtai susaistomos su ypatinga to individo perspektyva. Tuo tarpu į laimę besikėsinantis realus pasaulis yra valdomas bendrybių. Šiame kontekste įmanomi du raidos keliai: savo vaikystės nuojautą, kad egzistuoja gyvenimas, kuriame viskas dera tarpusavyje, kuriame žmonės ir daiktai atitinka vieni kitus, žmogus atmeta kaip iliuziją ir prisitaiko prie atšiaurios realybės arba – kitu atveju – jis išlaiko „utopinį laimės impulsą“ ir būtinybę pasaulio akivaizdoje nuolat klausti: „Ir tai jau viskas?“

Adorno savo svarstymuose apie „laimės tapatybę“ skiria tariamą susiliejimą, kai susitinkantys individai tampa neatskiriami chaose, nuo „įkūnytos santaikos“. Šią santaiką lydi dalinimosi su kitais būsena. Nesunku pastebėti, kad šių dienų konkurencinė visuomenė, kurioje klasifikuojama viskas ir visi, yra ne kas kita kaip tik šios santaikos priešingybė. Toks skirtingų žmonių dalinimasis vienų su kitais tampa įmanomas tik tada, kai jie tampa permatomi patys sau. Tą patį perteikia ir kitas Frankfurto mokyklos laimės kodas, kurį trečiojo dešimtmečio viduryje sukūrė Walteris Benjaminas: „Būti laimingam – reiškia be baimės suvokti save patį.“

Prasmė – raštas ir balsas

Svarbus Adorno pastebėjimas, kad gali egzistuoti skirtumus ištrinantis susiliejimas ir skirtumus išsauganti sandrauga; remiantis šiuo pastebėjimu galima daryti skirtį tarp nesėkmingo ir sėkmingo ėjimo laimės link. Žmogaus norai ir siekiai yra komplikuoti. Sąmoningumas ir šaltakraujiškumas šių norų ir siekių atžvilgiu – tai sąlygos laimingai vienovės patirčiai; jai kliudo gėda, kaltė, išstūmimas ir nejautra – nepavykę bandymai įveikti skirtumų keliamą kančią. Šitai galioja tiek kabant apie skirtumus, išryškėjančius pavieniame asmenyje, tiek egzistuojančius tarp žmonių. Todėl amerikiečių filosofas Stanley Cavellas sako: „Siaubinga ir kartu didelę pagarbą kelianti yra tiesa, kad kitų kitoniškumo, neišvengiamo skirtumo pripažinimas yra žmogiškos laimės sąlyga. Abejingumas yra šios sąlygos neigimas.“

Vienovę, kuri neprievartiniu būdu, išlaikant vidinį sudėtingumą pasiekiama gyvenime, galima vadinti „prasme“. Patirtys, lydimos prasmės pojūčio, jau savaime yra laimės patirtys. Jeigu jos lydi visą gyvenimą, jas galima apibūdinti kaip gyvenimo laimės patirtis – pavyzdžiui, kai žvelgiant į praeitį atrodo, kad gyvenimas nugyventas prasmingai. Tačiau laimei svarbūs ir trumpalaikiai prasmės potyriai, kadangi situacija gyvenime, kai patiriama akimirkos euforija, tapdama konteksto dalimi, įgyja didesnį intensyvumą.

Prasmė nėra kažkas, kas atsiranda savaime. Tai sykiu nėra kažkas, kas gali būti dirbtinai sukurta, kadangi mes, kaip asmenys, visi esame savo egzistencijos procesas ir negalime šio proceso sukelti kaip kažko išorinio. Prasmė yra tai, kad vystosi tarp išgyventų ir atsimenamų gyvenimo epizodų. Kitaip negu meno kūrinys, tai nėra pastangų rezultatas. Individualumas ir gyvenimo laimė nėra nei technikos, nei kūrybos produktai, kaip galvojo romantikai ir gyvenimą estetizavę jų pasekėjai Nietzsche bei Foucault. Tiek atsiradimo, tiek sukūrimo alternatyva yra klaidinga, kadangi anos raidos atveju kalba eina apie dėmesio procesą.

Galvos skausmas arba pokalbis prie gretimo stalelio užeigoje akimirką gali būti „čia“, man to nė nesuvokiant. Staiga įvyksta permaina. Nei skausmo, nei žodžių, ištartų nuo gretimo stalelio, aš nesukūriau, tačiau sykiu aš nebuvau pasyvus, o nukreipiau savo dėmesį, galbūt paskatintas išorinių aplinkybių, į šį atsitikimą. Panašiai yra su mano egzistencijos procesu. Vieną gyvenimo epizodą gali keisti kitas, man nė nesusimąstant, kaip aš iš tiesų gyvenu. Tačiau aš galiu ir įdėmiai įsižiūrėti į tai, ką aš darau ir kas man nutinka, ir šioje sekoje atpažinti tam tikrą raštą. Kai žmogus savo egzistencijoje įžvelgia prasmę, jis atpažįsta vienokį ar kitokį pavidalą – tartum ant lietaus nutaškytos sienos, išmargintos šviesių ir tamsių dėmių. Šiose dėmėse vienas įžvelgs šunį, kitas – triušį. Tai, ką atpažinsi, priklausys nuo tavo paties dėmesio, lietaus ir sienos tinko. Kokie raštai išryškės, lems pasyvaus duotybės priėmimo ir aktyviai dėmesingo interpretavimo sąveika.

Žmogaus gyvenimo atveju kalba eina ne apie erdvės, o apie laiko pavidalą. Jeigu mąstant apie sukauptą patirtį išryškėja prasmė, prieš mus iškyla laiko raštas, kurio laikydamiesi galime tęsti savo gyvenimą, – tartum savo pačių ranka pratęstume piešinį ant lietaus nutaškytos sienos. Tačiau mūsų įsikišimas vėl keičia laiko pavidalą arba gyvenimo prasmę. Šis pokytis ir vėl reikalauja sutelkti dėmesį. Svarbu ieškoti sąryšio ir paklausti savęs: „Kaip aš gyvenu?“ Kai pavyksta aptikti gyvenimo raštą, veikimas – neatsižvelgiant į visuotinai galiojančias taisykles – gali būti traktuojamas kaip teisingas arba klaidingas (plačiąja prasme): šis raštas padeda vienus veiksmus atpažinti kaip derančius prie mano gyvenimo, o kitus išskirti kaip jam svetimus.

Stanley Cavellas kalbėjo apie „savo balso“ paieškas. Šis ‚paties balsas‘ turi daug panašumų su reakcija į duotybę. Dainininkė svarsto, ką jai reiškia arija. Ieškant atsakymo į šį klausimą, reikšmės turės visi tie muzikos kūriniai, kuriuos ji iki šiol gyvenime yra atlikusi. Lygiai taip pat galima paklausti savęs, ką, remiantis sukaupta gyvenimo patirtimi, iš tikrųjų reiškia viena ar kita išgirsta pastaba arba klausimas, ir atsakyme ieškoti savo paties balso. Šitaip visi žmonės, ieškodami prasmės, siekia išsiaiškinti, kaip tolimesniame gyvenime jiems atsakyti į tai, kas jiems yra nutikę ir tai, ką jie yra padarę.

Dvasios sveikata

Galimybė reaguoti savo balsu egzistuoja tik tada, kai yra užtikrintas fizinis gyvenimo tęstinumas. Tam reikia gebėjimo reflektuoti, ramybės bei drąsos, idant žmogus galėtų nukreipti dėmesį į savo gyvenimą. Tai būtų galima pavadinti „sielos sveikata“. Jeigu žmogus turi visa tai, – o neretai būna kitaip, nes žmonės serga arba jų fiziniam gyvenimui yra iškilusi kitokia grėsmė –, taigi jeigu žmogus yra apdovanotas tiek fizine, nei dvasine sveikata, gebėjimo ramiai priimti tai, kas duota, ir kūrybingo, „atsakomojo“ aktyvumo derinys gali vesti prie to, kad savo gyvenime jis atras raštą, kurį galės pripažinti kaip savą ir iš kurio paaiškės, kaip toliau gyventi, idant visa kas turėtų prasmę.

Tačiau nesuklyskime: senieji filosofai buvo teisūs, o naujieji patarėjai, kurie nori mus visus padaryti laimingais, klysta. Rasti laimingą gyvenimą yra sunku ir tai retai pavyksta. Dauguma žmonių neranda ilgalaikės viso gyvenimo laimės, daugelis kovoja dėl išlikimo arba pasiekia nebent akimirką trunkančią laimę, greit išgaruojančią euforiją ir akimirksniu išblėstantį pasitenkinimą.

Beje, prasmės arba gyvenimo laimės patyrimas neturi nieko bendra su laisvės jausmu. Būtent tai ir turėjo omenyje dirigentas Celibidache, kai paklaustas, ar jaučiasi laimingas, atsakė teigiamai ir tokį savo atsakymą pagrindė sakydamas, jog jis kiekvieną rytą žinąs, dėl ko keliasi – dėl muzikos. Kas savo gyvenime aptinka prasmę, žino, kaip elgtis su savo individualiais egzistencijos poreikiais. Jis neturi jokios pasirinkimo laisvės arba tas pasirinkimas tėra vienas. Ir vis dėlto, kai tas asmuo žino, ką turėtų daryti, jis nebūtinai visada turi išorinę laisvę (laimei, kitaip nei Celibidache), iš tikrųjų įgalinančią tai daryti. Galingesnės instancijos gali užkirsti kelią daryti tai, kas jam svarbu. Tad ir tie, kurie rado savo prasmę, nėra savo laimės kalviai, – kaip ir visos ribotos galios būtybės, jie yra priklausomi nuo atsitiktinumų.

Vertė Dangė Vitkienė

Neue Zürcher Zeitung, 2010 05 31