Mindaugas Radušis. Ašaros per vestuves: ar verkiama tik iš laimės?

Šiais laikais per vestuves nepriimta verkti. O jei kieno nors skruostu ir nurieda viena kita ašara (dažniausiai taip atsitinka nuotakos ar jaunikio tėvams), tai ji labiau priimama kaip džiaugsmo, o ne liūdesio išraiška.

Kita vertus, XX amžiaus pradžios lietuviško kaimo tradicijose dar menamas jaunosios poros apraudojimas, prilygęs gedėjimui netekties atveju. Nors šis ritualas šiuolaikiniam žmogui atrodo keistas ar net juokingas („ko čia žliumbti, juk džiaugtis reikia“), tačiau kadaise taip būdavo atsiliepiama į įvairialypius besituokiančiųjų jausmus.

Juk, be visa ko, santuoka atneša ir tam tikrų praradimų, su kuriais tinkamai neatsisveikinus daug sunkiau eiti pasirinkta linkme.

Tad ką tokio prarandame, ryždamiesi su įvairiausių gėrybių gausa siejamai santuokai?

Plačiausia prasme galėtume kalbėti apie tas galimybes, kurios taip ir lieka nuošaly, gyvenimo kryžkelėje pasirinkus visai kitą kryptį (apie pagundą kiek galima ilgiau savo rankose išlaikyti kuo daugiau galimybių mano jau sykį rašyta:Mindaugas Radušis. Apie galimybių kultą.

Santuoka neabejotinai yra vienas iš svarbiausių pasirinkimų. Jį turėtų lydėti aiškiai įsisąmonintas „taip“ vedybiniam gyvenimui ir ne mažiau apgalvotas „ne“ kitokiems likimo scenarijams, tarkime, viengungystei ar partnerystei be įsipareigojimų.

Anot egzistencialistų, kiekvienas žingsnis pasirinkto tikslo link reiškia kitų alternatyvų atsisakymą (kartais visai lygiaverčių išsirinktajai), o kartu ir jų praradimą, tam tikrą netektį. Tarkime, jei būdamas gabus tiek tiksliesiems, tiek humanitariniams mokslams, galų gale apsisprendžiau studijuoti matematiką, turiu atsisveikinti su svajone tapti literatu. Jei pasižadėjau prie altoriaus vesti Onutę, privalau susitaikyti su mintimi, kad nė viena iš kitų man patikusių merginų jau nebebus mano žmona. Jei kartą apsisprendęs pernelyg dažnai gręžiosiuosi atgal ir dūsausiu dėl prarastų progų, greičiausiai apsunkinsiu savo kaip matematiko ar gero sutuoktinio karjerą.

Pačioje santuokoje taip pat slypi nemažai apribojimų, kuriuos turėtume savanoriškai prisiimti dėl sėkmingo bendro gyvenimo. Dėl artimiausio žmogaus interesų atsisakome dalies savo norų ar poreikių. Tad sutuoktinio laisvė nebėra lygi viengungio laisvei – jos kitos ribos bei atsakomybė. Tai atsispindi ir šiuolaikinėmis formomis atgimusiuose mergvakariuose bei bernvakariuose, kurių metu taip pat atsisveikinama su tuo, kas jau nebus toleruojama santuokiniame ryšyje. Pavyzdžiui, atviras flirtas su kitais vyrais ar moterimis, ūžavimas per naktį su draugais ir panašiai.

Jaunose šeimose nereti konfliktai, padedantys „nugludinti“ besimokančių kartu gyventi asmenybių kampus. Dažnas audringas barnis prasideda nuo tokių iš pažiūros nekaltų pareiškimų kaip „aš noriu daryti taip“ ar „o aš nenoriu to daryti“. Įstrigimo savanaudiškose pozicijose išvengiama tik tuo atveju, jei atrandamas abi puses patenkinantis sprendimas. Juk iš dviejų „aš“ per vieną dieną nenulipdomas vieningas „mes“. Tačiau dėl bendrystės kai kuriems individualumą pabrėžiantiems įpročiams ilgainiui lemta pasitraukti į nebūtį.

Jei iki santuokos gyventa tėvų namuose, neretai pradedama ilgėtis gyvenimo tarpsnio, prisiminimų šviesoje išnyrančio laimingos vaikystės pavidalu. Juk jei vyresnieji buvo linkę patys tvarkyti visus reikalus, jaunuosius užgriūva dar nepatirta buities bei kitų rūpesčių našta. Nepakėlus atsakomybės kartais gali pasirodyti, kad geriausia išeitis yra sugrįžti į buvusius namus. Tačiau toks žingsnis atgal ne tik neprisideda prie asmenybės brandos, bet ir primeta jau suaugusiam žmogui mažo vaiko vaidmenį.

Gedima ir savo jaunystės, suvokiant, kad santuoka asmenį turėtų pakylėti į kitą – suaugusio žmogaus lygmenį. Senais laikais lietuviškame kaime vidinių asmenybės permainų siekta ir išoriniais pokyčiais – per vestuves moterims nukirpdavo kasas, vyrams ant galvos užmaukšlindavo kepures. Lengvai kitų atpažįstami ženklai formavo ir atitinkamą aplinkinių santykį. Visi matydavo, kad moteris ar vyras yra jau susituokę ir nemėgindavo jų vesti į pagundą. Šiais laikais aprangos ar išvaizdos kodų laikomasi labai retai. Dažnai netgi sąmoningai siekiama ištrinti kadaise natūraliomis laikytas ribas. Kas galėtų paneigti, kad „unisex“ mados linija ar jaunatviška apranga bet kurio amžiaus žmonėms nesukelia daugiau painiavos mūsų santykiuose?

Visas netektis lydi poreikis sielvartauti bei atitinkamai nuspalvinti jausmai – liūdesys, ilgesys, kartais net pyktis. Blogiausia, kad dabar jie išryškėja tik jau po kurio laiko, nusivylus dideliais lūkesčiais grįsta santuoka. Šimtmečius gyvavę vestuvių papročiai padėdavo iš anksto pasiruošti neišvengiamiems sunkumams. Pavyzdžiui, mūsų senoliai sakydavo, kad jeigu nėra ašarų pirmoje vestuvių dalyje, tai nebus džiaugsmo ir antroje. Žmogus ne tik iš anksto nusiteikdavo išbandymams, bet ir persiimdavo nuostata juos įveikti, sulaukdavo bendruomenės palaikymo.

O ką daryti šiais laikais, kai iš vedybų tikimasi vien tik malonumų, o geriausia išeitis iš visų santuokos galvosūkių rodosi skyrybos?

Pamenu, būsimasis uošvis mano piršimąsi palydėjo posakiu „Vesi – gailėsiesi, nevesi – irgi gailėsiesi.“ Paaiškėjo, kad lygiai tokius pat žodžius kažkas jam perdavė ir prieš jo vestuves. Tuomet buvau pernelyg jaunas ir nepatyręs, kad suprasčiau šio pamokymo prasmę. Reikėjo nemažai druskos drauge su savo žmona suvalgyti, kol pradėjau nebebijoti greičiausiai ir pačioje geriausioje santuokoje kartkartėmis atsirandančių prieštaringų jausmų. Jei tik neskubama jų slopinti ar „ant karštųjų“ imtis neapgalvotų veiksmų, visuomet išlieka galimybė įveikti laikinas santykių krizes. O tuomet, jei tik neišsidraskoma, darbais patvirtinti žodžiai „myliu tave“ išsigrynina, įgauna kiekvienai santuokai savitą išraišką.

Patirtis rodo, jog kai kurios santuokos nulemtos netektys gali būti kompensuojamos tiesiogiai. Tarkime, audringus vakarėlius su viengungiais bičiuliais palaipsniui gali pakeisti daug ramesnis bendravimas su kitomis vedusiomis poromis.

Tačiau dažniausiai praradimus užpildo kas nors kita. Laikui bėgant savo energiją ir laiką nukreipiame į kitus dalykus, kurie ima teikti ne mažesnį (o dažniausiai ir didesnį) pasitenkinimą nei buvę užsiėmimai. Pavyzdžiui, užuot bet kuria kaina siekęs profesinės karjeros, atrandu tėvystės džiaugsmus ir rūpesčius. Pradedu labiau vertinti santuokos teikiamą stabilumą, nei žavėtis viengungiško gyvenimo nenuspėjamumu. Pasiryžtu siekti suaugusio žmogaus vertos brandos ir išminties, atsisakydamas kartais niekur nevedančių jaunystės eksperimentavimų. Atrandu su namiškiais bendrų pomėgių ir užsiėmimų, o kartu su šeima praleistas laisvalaikis tampa didesne vertybe nei kiekvieno pramogavimas atskirai.

Svarbu šių praradimų kontekste matyti sąmoningą aukojimąsi. Savęs dovanojimas ne tik brandina, bet ir paskatina iš savanaudiškumo išsivaduoti kitus. Tad dėl tokių atsižadėjimų, vedančių į santuokinės meilės gelmes, ne gėda per vestuves ir šiek tiek paašaroti.