Mindaugas Radušis. „Vaiko balsai“ sustiprintų šeimos politinį svorį

Nenumaldomai artėja eiliniai savivaldos rinkimai, nebesukeliantys mums jokių ypatingų emocijų. Per nepriklausomybės dvidešimtmetį jau spėjome priprasti prie agitacinių vajų, kandidatų pažadų, rinkimų dieną kažkam patikėtų balsų ir lyg atoslūgis po to kylančio nusivylimo, taip ir nesulaukus išauštant šviesaus rytojaus.

Per tą laiką atsiskleidė ir rinkimų sistemos trūkumai, tad vis dažniau siūloma ją reformuoti. Vieni projektai yra vos ne iš fantastikos srities (pvz., tiesiogiai atstovaujama demokratija), o kiti (pvz., gyventojų tiesiogiai renkami miestų merai ar kaimų seniūnai) atrodo gali būti įgyvendinami.

Viena iš realesnių rinkimų sistemos pertvarkų galėtų būti vaikus auginančioms šeimoms suteikti vadinamieji „vaiko balsai“, tikintis tokiu būdu padidinti šeimos svorį visuomeniname gyvenime.

Atstovaujama neproporcingai

Tarp šeimos politikai nuoširdų dėmesį skiriančių Europos Sąjungos politikų jau pasigirsta balsų, raginančių sustiprinti vaikus auginančių tėvų pozicijas suteikiant jiems papildomų svertų didžiojoje politikoje.

Šiuolaikinė demokratinė rinkimų sistema nėra tobula, tad negali garantuoti visiškos lygybės. Nors viešai deklaruojama, kad balsavimo teisė yra visuotinė, tačiau realybėje užtikrinti proporcingą rinkėjų interesų atstovavimą yra pernelyg sudėtinga. Juk tiek kelis vaikus auginanti šeima, tiek bevaikė ar vyresnio amžiaus sutuoktinių pora iš esmės turi vienodas galimybes prisidėti prie šalies politinės valdžios formavimo. Dalyvavimo rinkimuose teisę turint tik suaugusiems asmenims, išvardintų šeimų politinis svoris praktiškai yra lygus, nes į balsavimo urną nuo kiekvienos iš jų patenka tik po du balsus.

Nenuostabu, kad politikai nejaučia ypatingo reikalo atsižvelgti į būsimų rinkėjų – vaikų – interesus. Nors Statistikos departamento pateikiamais duomenimis 2010 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 636 tūkstančiai nepilnamečių (t.y. kas penktas šalies gyventojas buvo iki 18 metų), juos auginančių šeimų rūpesčiai nėra pagrindinis politinių programų taikinys.

Politinės partijos ir judėjimai labiau suinteresuoti atitikti artimiausiuose rinkimuose dalyvausiančių rinkėjų lūkesčius, tarp kurių nemažą dalį sudaro uoliau nei kitos visuomenės grupės balsuojantys pensininkai. Rinkimų agitacijos vajuose pastebima, kad pažadais bei kitomis vilionėmis neretai siekiama būtent jų dėmesio ir palankumo.

„Vaiko balsą“ dalytųsi tėvai

Kaip būtų galima techniškai įgyvendinti „vaiko balso“ iniciatyvą? Pamėginkime įsivaizduoti galimus scenarijus.

Visus 18 metų dar nesulaukusius vaikus tarsi koks mokyklinis krepšelis lydėtų vieno balso teisė. Patys mažamečiai nebūtų prileidžiami prie balsavimo urnų (nors kai kurie viešąja nuomone manipuliuoti mėgstantys politikai mielai pritartų ir priešingam pasiūlymui). Vaikams atstovautų jų tėvai arba globėjai. Tarkime, kad kiekvienas iš tėvų turėtų teisę už kurį nors kandidatą ar politinį judėjimą atiduoti pusę savo atžalos balso. Skyrybų atveju vaiko balsas priklausytų tam tėvui, su kuriuo mažametis pasilieka gyventi.

Kiek sudėtingiau būtų su globos įstaigose augančių nepilnamečių interesų gynimu. Siekiant išvengti piktnaudžiavimo ir taip likimo nuskriaustų mažamečių balsais, būtų galima suburti autoritetingą komisiją, išrinksiančią geriausią tokių vaikų labui dirbsiantį politiką ar politikų komandą. Geriausiems iš jų ir būtų galima patikėti valstybės globojamų vaikų atstovavimo teisę.

Nesunku apskaičiuoti, kad dėl tokios reformos du vaikučius auginančios šeimos „politinė galia“ išaugtų dvigubai, tad į jos ar dar gausesnės šeimynos balsų kraitį trokštų pretenduoti ne vienas būsimas savivaldos ar Seimo narys.

Šeimai – daugiau dėmesio

Politikai ir jų judėjimai natūraliai būtų priversti skirti daugiau dėmesio šeimos reikalams. Juk rinkėjų balsai ant kelio nesimėto, o čia netikėtai atsivertų papildomų politinių dividendų perspektyva.

„Vaiko balsus“ galėtų lydėti atitinkama informacinė kampanija, raginanti tėvus atsakingai pažvelgti į savo pasirinkimą. Jiems galėtų talkinti ir politikos apžvalgininkai, lyg pro padidinamąjį stiklą stebėsiantys renkamos valdžios įsipareigojimų atitikimą atliktiems darbams.

Labai tikėtina, kad tuomet daugiau rinkėjų simpatijų pelnytų tos politinės jėgos, kurios savo programose ne tiek deklaruotų abstraktų rūpinimąsi jaunąja karta, kiek nurodytų konkrečius žingsnius jos gerovės labui. Dėl „vaiko balsų“ besivaržantys politikai turėtų labiau pasitempti, nes šeimos galvoms paprastai iškyla praktiški klausimai, susiję su nuosavo būsto įsigijimu ir išlaikymu, atžalų auginimu ir ugdymu bei kitais labai žemiškais reikalais.

Neatsitiktinai vienas politikos mokslų profesorius yra pasakęs, kad tiesiausias kelias į politiką veda per šeimą, nes su ja atsiranda reikmių, kurių patenkinimas neįmanomas be aktyvesnio dalyvavimo visuomeniniame gyvenime. Tarkime, mažametį auginanti motina ketina sugrįžti į darbą. Tokia šeima automatiškai priversta pasidomėti valstybės siūlomomis ikimokyklinio ugdymo galimybėmis. Šioms netenkinant iškilusių poreikių, atsiranda motyvacija ieškoti ar net patiems inicijuoti alternatyvius sprendimus.

Didžiausias turtas – vaikai

Svaresnė politinė įtaka neabejotinai pakeltų šeimos ir vaikų vertę visuomenės akyse. Tikėtina, kad į šviesesniąją pusę pasikeitęs požiūris į šeimą padėtų be didesnių finansinių injekcijų pagerinti apgailėtiną mūsų šalies demografinę situaciją. Juk apsisprendimą turėti ar neturėti vaikų lemia ir aplinkinių nuostatos į mažamečius bei juos auginančius suaugusiuosius, tad negalima visos atsakomybės suversti prastai ekonominei padėčiai.

Tiems, kuriems „vaiko balso“ idėja panaši į utopiją, norėčiau priminti, kad kažkada buvo sunku įsivaizduoti rinkimuose dalyvaujančias moteris, atitinkamo turto cenzo neįveikusius ar kitokios odos spalvos asmenis.

Žinoma, prieš pateikiant rimtam visuomenės svarstymui šią iniciatyvą dar reikėtų subrandinti. Geriausia būtų, jei parengiamąjį darbą atliktų šeimoms ir jų teisėms realiai atstovaujančios visuomeninės organizacijos.