Nida Matiukienė. Ir kam mes gimdome tuos vaikus?

Sunkus darbas motinystės atostogų metu

Daugiavaikės mamos panašios į vaikų darželio auklėtojas, tačiau dirbančios visą parą ir negaunančios jokio atlyginimo. Į gydytojas, tik ne aplankančias ligonius, bet slaugančias juos visą parą. Į mokytojas, kurioms nepadės socialinis darbuotojas ir iškilus problemoms negalės išbėgti iš klasės pas direktorių. Į valytojas, kurių darbas niekada nesibaigia, tačiau rezultatų niekas nepastebi. Jos panašios į kulinares ir konditeres, gaminančias maistą be paliovos, už kurį niekas net nedėkoja. Į padavėjas, kurioms niekas nepalieka 10 % arbatpinigių ir nenusišypso už gerą aptarnavimą.

Ar jūs, mamos, esate antžmogiai? Iš kur turite tiek jėgų, tiek meilės ir sugebėjimų būti viskuo, ko reikia jūsų vaikui? O gal turite neišsenkamos energijos baterijų, kurių dar neatrado šiuolaikinis mokslas?

Tačiau, kad ir kaip būtų keista, šių dienų visuomenėje mamos jaučiasi pašluostėmis ir nieko vertomis asmenybėmis. Jų darbo valandų niekas neskaičiuoja, o neišmanėliai spjauna į akis ir tyčiojasi iš daugiavaikių šeimų.

Keistas išgyvenimas parduotuvėje

Neseniai drauge su visa šeima nuvykome į firminių drabužių išparduotuvę. Kol kiekvienam vaikui parinkome tinkamus drabužius, praėjo beveik pusvalandis. Nepatenkinta konsultantė keletą kartų demonstratyviai atitraukė persirengimo kabinos užuolaidėles. Patikinau, kad šiuos drabužius mes pirksime. Vėliau ji kažkodėl nusprendė pakviesti dar ir apsaugos darbuotoją. Tačiau mes taip įsijautę rinkome drabužius kiekvienam šeimos nariui, kad net nesupratome, kas čia po galais vyksta…

Mokant pinigus kasoje, kasininkė elgėsi taip pat nemandagiai. Vaikai pavargo.

Pagaliau apsipirkimas baigėsi. Vykstame namo.

Sėdint mašinoje užplūdo nemalonūs prisiminimai. Klausiu vyro, kodėl parduotuvės darbuotojai taip nemandagiai elgėsi. O jis man atsako: „Tai kad, mieloji, mes tikriausiai jiems į asocialią šeimą buvome panašūs. Juk trys vaikai.“

Štai kad nori! Tik trys vaikai, o net į parduotuvę negalime ramiai nueiti. Staiga prisiminiau, kaip neseniai draugė skundėsi, jog kelionių agentūros vakarėlyje jų vienintelis vaikas buvo nepageidaujamas. Tuomet negalėjau patikėti, kad taip gali būti. Aš dievinu vaikus! Bet dabar, pirmą kartą, „savo kailiu“ patyrėme, kokia nepalanki aplinka Lietuvoje šeimoms, auginančioms mažamečius vaikus.

Kas naujo valstybėje?

Kartkartėmis per radiją tenka girdėti diskutuojant apie motinystės atostogų išmokų mažinimą. Per pastaruosius dešimt metų tik vienintelį kartą, – pirmus vienus metus, – gavau 70% buvusio atlyginimo. Nuo to laiko bandome išgyventi iš vyro atlyginimo, kuris yra mažesnis nei vidutinis. Juk ne dėl išmokų gimdėme.

Tačiau per šiuos metus įsitikinau, kad reta mama atsisakys savo darbo vietos dėl vaiko. Motinos jaučiasi nesaugios ne tik valstybėje, bet ir santuokoje. Suprantama, kad santuoka – nelengvas kelias, ir valstybė negali garantuoti šeimai tvirtumo. Tačiau, kaip parodė pastarieji metai, įstatymų dėka įmanoma sukurti motinai ir vaikui palankią aplinką.

Iki šiol galiojusio įstatymo dėka Lietuvoje padidėjo gimstamumas, pagausėjo daugiavaikių šeimų, mamos pradėjo skirti geriausią savo laiką ir didelį dėmesį vaikui bei šeimai, moterų iniciatyva ėmė kurtis nefinansuojami Mamų klubai (kaip savipagalbos grupės). Valstybė minimaliomis priemonėmis sukūrė sąlygas jaunoms mamoms mokytis būti Motinomis ir Žmonomis didžiąja raide.

Neskiriant šio brangaus laiko šeimai, neįmanoma išugdyti jokių dvasinių vertybių nei šeimose, nei vaikams. Nes tam pirmiausia reikia laiko, labai daug laiko, kad galėtume mokytis ir suvokti, kas yra šeima.

Labai keista, jog piniginės išmokos tapo tokia opia problema. O juk šeimai reikia daug daugiau paramos nei finansinė. Juokinga girdėti postringaujant, jog „Lietuva moka motinoms daugiau nei užsienio šalys“ ar panašias mintis. Būtų nuostabu, kad nors kurioje srityje mūsų šeimos gautų bent panašią valstybės paramą, kaip kad yra užsienio šalyse. Pavyzdžiui: vaikų grupės skaičius darželyje neviršytų šešių vaikų (Anglijoje ir kitur), kiekviena šeima turėtų po auklę vaikams (Olandijoje ir kitur), veiktų mamų dienos centrai (Vokietijoje ir kitur). Šeima, investuodama į mažuosius piliečius, tarnauja valstybei, tačiau šios pastangos nevertinamos.

Vieni metai – daug laiko?

Beje, vieni, dveji metai – tai juokingai trumpas laikotarpis, kalbant apie vaiko brandą. Juk tokio amžiaus vaikai dar nei kalbėti dorai nemoka, nei valgyti savarankiškai, nei naudotis tualetu. Retas vaikas ir krūties atsisakytų savo noru. Bet mes jį priverčiame, nes to reikalauja valstybė. Prievarta verčiame vaikus atsisakyti visko, kas jam brangu, ko jo maža širdelė trokšta, ir vejame jį kuo greičiau iš mūsų, suaugusiųjų, pasaulio. Kuriame specialiai jiems skirtas vietas ir tegul ten sau auga. O kad greičiau būtų, panašiai kaip ta meška, kuri daržoves tampė už lapų, – tampome jį socializuodami. Taip jiems ir reikia... Juk tai mūsų, suaugusiųjų, pasaulis, o vaikai tenesimaišo po kojomis. Tokia daugelio ES projektų esmė, siekiančių suderinti darbą ir šeimą.

Gerbiant vaiko orumą, jiems turėtų būti suteikta galimybė užaugti savo namuose, mėgautis motinos pienu tiek, kiek jis nori, bręsti prižiūrimam bent vieno iš tėvų iki to laiko, kada jis galės savarankiškai pasirūpinti savo fiziniais poreikiais. Ir būtinai iki to laiko, kol išmoks kalbėti ir galės apibūdinti situacijas, su kuriomis susidurs už namų durų. Tai pagrindinis reikalavimas, kad mažas žmogus galėtų vystytis kaip asmenybė.

Apskritai nesuprantama, kodėl turėtume galvoti, jog lopšelis yra tinkama vieta vaikams augti. Ir ar užtenka dvejų metų augti šeimoje? Mūsų įsitikinimu, vaikas iki pat mokyklos turi turėti teisę rinktis – gyventi šeimoje ar valstybės įstaigoje.

Įdomu, kodėl dažnas iš suaugusiųjų nustėrsta, pagalvojęs apie tokią padėtį, – būti negabiam pasirūpinti savo fiziniais poreikiais (t. y. būti neįgaliam) ir dar paliktam be artimo žmogaus pagalbos? Tokios beviltiškos situacijos bijo kiekvienas. Tačiau ir mažas vaikas išgyvena šį diskomfortą, kai jis negali savimi pasirūpinti. Tai kelia jam didžiulį stresą bei įtampą. Todėl reikalingas būtent tas vienintelis žmogus, kuriuo vaikas pasitiki, kuris vaiką myli ir brangina.

Panašiai yra ir su pagyvenusiais bei paliegusiais žmonėmis, juk retas iš jų nori gyvenimą šioje žemėje baigti senelių prieglaudoje, apsuptas šalto aptarnaujančio personalo patarnavimo. Kiekvienas svajoja paskutiniąsias dienas praleisti šeimoje, kur jam padėtų artimas žmogus.

O ką daryti šeimoms?

Tie, kurie žvelgia į rytdieną, suvokia, kad tėvai yra žmonės, formuojantys ateinančios kartos vertybes! Tik tėvų ir motinų darbas, palikęs antspaudus jaunose vaikų sielose, gali pakeisti mūsų tautos likimą. Gaila, kad už valstybės vairo stovintiems visuomet atsiras svarbesnių dalykų nei šeima ar vaikai. Jei viskas vertinama šia diena ir neturima ilgalaikės perspektyvos, sunku numatyti dabarties sprendimų įtaką ateinančioms kartoms. O juk motinų ir tėvų įtaka ateičiai bus lemiama. Todėl, mamos ir tėčiai, Jūs esate Lietuvos pažiba ir pasididžiavimas! O kai rankos nusvyra girdint, kaip nesuprantamas ir paniekinamas tėvystės pasiaukojimas, pasisemkime jėgų iš Dievo ir nukreipkime žvilgsnį į amžinybę, kur tėvų ir motinų darbas bus tinkamai įvertintas. Toks yra mūsų tikėjimas. Tačiau žvelgiant praktiniu žvilgsniu, daugelis daugiavaikių šeimų jau kraunasi lagaminus ir Lietuvai taria „sudie“. Ar ilgai dar daužysi galvą į sieną dėl tų varganų motinystės išmokų, palūkanų bankams, perpildytų vaikų darželių, netvarkos mokyklose ir taip toliau... Tam neužteks viso gyvenimo. O mes tų šeimų nebandysime atkalbėti – patys pavargome tikėti dėl šeimai palankios politikos kūrimo. Belieka palinkėti jiems sėkmės ir gero vėjo, ieškant, kaip kuo geriau sutvarkyti savo ir savo vaikų gyvenimus.