Probleminė šeima – rykštė vaikui

Nesulaukia tėvų šilumos

Socialinės rizikos šeimos – visuomenės skaudulys. Tokiose šeimose dažnai nėra sąlygų nei tinkamam fiziniam, nei emociniam vaikų vystymuisi. Socialinės rizikos grupei priskiriamų šeimų atžalos nėra prižiūrimos – vaikai vaikšto nešvarūs, alkani, kai kurie patiria smurtą. Pasak specialistų, būna, kad į darželį pirmą kartą atvestas vaikas iki tol nėra regėjęs net pieštukų, o prie stalo, nukrauto maistu, skuodžia lyg akis išdegę.

„Vaikai tokiose šeimose lavinami labai skurdžiai. Tokie prastai kalba, lėčiau vystosi nei jų bendraamžiai. Jie mažai bendrauja su aplinka, tėvais, nepatiria jų šilumos, nesulaukia dėmesio, – teigia specialistai. – Tėvai dažnai būna stipriai išgeriantys, jų atžalos mato netinkamą suaugusiųjų elgesį, jį atkartoja, bendraudami su kitais vaikais, žaisdami.“

Tokiose šeimose augantieji neretai būna užsisklendę ir nenori bendrauti, kiti, priešingai – linkę į agresiją ir siekiantys lyderiauti.

Kaip teigia socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis Egidija Kučiauskienė, dirbanti su vaikais Panevėžio socialinių paslaugų centro organizuotoje vasaros stovykloje „Mes vaikai“, probleminėse šeimose augantys mažieji labai nori dėmesio, darbuotojų šilumos, nes to negauna namuose.

„Jei per ekskursijas ar einant į kokius nors renginius vieną vaiką paimi už rankos, kitas pradeda pavydėti, netgi ima muštis“, – kalba socialinė darbuotoja.

 Pavyzdys šeimoje

Socialinės rizikos šeimoms priskiriamos tos, kurių vienas ar keli šeimos nariai piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis arba dėl turimos negalios, skurdo, socialinių įgūdžių stokos negali ar nesugeba prižiūrėti vaikų. Taip pat kai vienas arba keli šeimos nariai pavartoja psichologinę, fizinę ar socialinę prievartą prieš savo vaikus arba gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams.

„Biologinių tėvų apleisti vaikai patiria psichologinių traumų. Jie neturi galimybių įgyti visuomenėje priimtų socialinių įgūdžių“, – tvirtina socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis Romualda Junevičienė. Pasak specialistės, elgesio modelių vaikas mokosi iš artimiausios aplinkos, o tai – šeima. Matydamas smurtaujančius, vartojančius alkoholį tėvus, anot pašnekovės, vaikui kyla rizika įgyti elgsenos modelį, kuris neatitinka visuomenėje priimtų.

„Todėl nieko stebėtina, kad tokie vaikai patiria problemų bendraudami su kitais vaikais. Tikėtina, kad mokykloje toks vaikas jausis nepatogiai, kitoks nei jo bendraamžiai, todėl, vengdamas nepatogumo, bėgs iš pamokų, nesimokys ar taps agresyvus. Tokiu būdu vaikas pateks į tam tikrą užburtą ratą“, – aiškina socialinė darbuotoja.

Panevėžio mieste į socialinės rizikos grupę įtraukta 200 šeimų, jose auga 367 nepilnamečiai. Praėjusiais metais buvo 184 šeimos, o nepilnamečių – 235. Panevėžio rajone tokių šeimų yra apie 300. 2009 m. Panevėžio mieste iš tėvų paimta 65 vaikai, šiais metais – 31-as.

 Kaltina perlenkus lazdą

Panevėžietė Marina neslepia, kad kurį laiką ir jų šeima buvo probleminė. Pasak moters, socialinis darbuotojas buvo tapęs tarsi dar vienas šeimos narys. Įsitikinusi, kad daugiau jos šeima nebepateks į juodąjį socialinių darbuotojų sąrašą, panevėžietė prisipažįsta, kad problema buvo alkoholis. Pasak moters, jie šiuo metu nepriklauso socialinės rizikos šeimų grupei. Vyras, kaip tikina panevėžietė, beveik nebegeria, namai sutvarkyti, sutuoktiniai dirba, o vaikai yra nuprausti ir tvarkingai aprengti.

Iš socialinių darbuotojų gavusi nemažai pastabų, kad jos trys nepilnamečiai vaikai neapiprausti, vaikšto apdriskę ir nelanko mokyklos, o namuose girtaujama, Marina tikina, kad specialistai perlenkė lazdą. Jos nuomone, vaikus reikia auginti taip, kad šie nebūtų itin lepinami, nes, moters nuomone, užaugs išpuikę.

Marina su vyru sako nesuprantantys, kodėl jie turi lakstyti paskui vaikus.

„Kuo mažiau kreipsime į juos dėmesio, tuo jie bus atsparesni, rečiau sirgs ir užaugs dorais žmonėmis. Nemanau, kad vaiką reikia saugoti nuo kiekvienos dulkės, rengti gražiausiais drabužiais“, – savo nuomonę turi panevėžietė.

 Nebuvo reikalo stebėti

„Socialiniai darbuotojai – tiesioginė pagalbos teikimo socialinės rizikos šeimoms grandis“, – mano R.Junevičienė. Jų indėlis, dirbant su socialinės rizikos šeimomis, yra esminis.

 Tai rodo statistika, sociologiniai tyrimai, taip teigia ir patys socialiniai darbuotojai.

„Mes ne tik koordinuojame, bet ir informuojame, mokome tokias šeimas, kaip joms pasitaisyti ir integruotis į normalų gyvenimą, – pasakoja specialistė. – Jei reikia, kartu su tokiais žmonėmis einame pas advokatą, tvarkome tarnybinius reikalus. Jei šeimai trūksta socialinių įgūdžių, padedame joms daryti valgyti, mokome, kaip reikia tvarkytis, ir panašių dalykų.“

Specialistai tikina, kad tokia pagalba, kaip socialinių įgūdžių mokymas, nuolatinis sekimas, kaip gyvena probleminėse šeimose augantys vaikai, labai reikalinga. Pasak jų, svarbu laiku pastebėti, kad socialinės rizikos šeimose augantys vaikai nenukentėtų ir būtų laiku imtasi atitinkamų priemonių.

Panevėžietė Marina neslepia nuoskaudos dėl socialinių darbuotojų lankymosi šeimoje. Kaip prisipažįsta moteris, tie vizitai visada erzindavo jos vyrą ir ją pačią.

„Nebuvom mes jau tokie, kad mus kaip mažus vaikus reikėtų prižiūrėti. Neturėjom darbo, bet savo vaikų nemušdavom. Vyras kartais gerdavo, bet, mano nuomone, nebuvo reikalo mūsų laikyti asocialiais asmenimis“, – kalbėjo panevėžietė. Marina prisiminė, kad į socialinės rizikos grupę buvo įrašyta todėl, kad jų šeimą, kaip labai netvarkingą ir nesirūpinančią trimis savo atžalomis, vaikų teisių specialistams paskundė kaimynai.

„Su kaimyne niekada nesutarėme, nes ji davatka. Jai atrodydavo, kad negalime išgerti, o turime tik melstis“, – teisinosi, kaip su socialiniais darbuotojais susidūrė moteris. Kiek vėliau Marina išsikalbėjo, kad pirmą kartą patikrinti skundo socialiniai darbuotojai apsilankė tada, kai vyko šventė. Tąkart specialistai panevėžietės namus rado suverstus, girtą vyrą gulintį ant lovos, o vaikai basi lakstė kieme.

 Išbraukti neskuba

Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Daiva Simonaitienė sako, kad taip greitai į socialinės rizikos grupę šeimų niekas neįrašo, kaip ir neskuba atimti vaikų. Gauti skundai, pranešimai apie girtavimą šeimose, netinkamą tėvų elgesį su savo atžalomis, pasak vedėjos, pirmiausia tikrinami. Jei kyla įtarimų, kad šeimoje vaikams gyventi darosi nesaugu, pradeda lankytis socialinis darbuotojas.

„Gautus skundus visuomet tikriname. Tiesa, apie trečdalis jų nepasiteisina. Galbūt kaimynai susipyko ir vienas jų nutarė atkeršyti“, – teigia vaiko teisių gynėja. Vedėja atskleidžia, kad daugiausia šeimų į socialinės rizikos grupes įrašomos dėl to, kad vienas ar abu tėvai vartoja alkoholį, kai kurios neturi socialinių įgūdžių.

Specialistai pastebi: jei jau šeima kartą pateko į socialinės rizikos grupę, iš šio sąrašo retai išbraukiama.

„Žinoma pasitaiko, kai tėvai susigriebia, susiranda darbus, ima labiau rūpintis vaikais. Tačiau vis tiek greitai neskubame jų išbraukti iš rizikos grupės sąrašo. Stebime, kaip jiems sekasi gyventi“, – tikina rajono Vaikų teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Audronė Morkūnienė.

 Nepakanka finansavimo

Siekiant pagerinti vaikų iš socialinės rizikos šeimų situaciją, populiariausia priemonė yra jį paimti iš šeimos. Tačiau specialistai pastebi, kad vis dėlto vaikui emociškai yra geriausia augti savo šeimoje, kad ir kokia ji būtų. Todėl, pasak vyriausiosios specialistės A.Morkūnienės, vaiko paėmimas iš šeimos ne visada yra geriausia išeitis spręsti socialinės rizikos šeimos problemas.

Būtent dėl šios priežasties veikia vaikų dienos centrai, užklasinės veiklos būreliai, vaikų ir jaunimo organizacijos.

„Tada vaikas, gyvenantis socialinės rizikos šeimoje, įtraukiamas į įvairias ugdymo veiklas, kad būtų ugdomas papildomai – daugiau, negu jam gali pasiūlyti tėvai. Vasarą vaikus užima bibliotekos, rengiamos stovyklos“, – pasakoja R.Junevičienė.

Iš tiesų dienos centrų Lietuvoje dar trūksta, tačiau jau esančiuose siekiama sudominti socialinės rizikos šeimų vaikus, kad jie bent dalį dienos užsiimtų kokia nors kryptinga veikla, kad jiems čia būtų suteikta psichologinė ir kitokia pagalba.

„Galima tvirtinti, kad dienos centrų, vasaros stovyklų veikla yra veiksminga. Tačiau trūksta finansavimo. Norėtųsi, kad tie vaikeliai turėtų daugiau galimybių praleisti laiko kartu, užsiimtų prasminga veikla“, – sako šiuo metu Panevėžyje vykstančios vasaros stovyklos „Mes vaikai“ viena iš koordinatorių Egidija Kučiauskienė. Mielai nuo ankstyvo ryto į stovyklą atskubantys vaikai piešia, karpo iš popieriaus, žaidžia kamuoliu, bent trumpam pamiršdami, kad namuose jų laukia visai kitokia diena.

Vaida REPOVIENĖ