Rita Nemira Truskauskienė. Grąžinkite tėvui du namų kampus

Lietuvos moterys mėgsta pasididžiuoti, kad jos laiko keturis namų kampus. Na, geriausiu atveju pajuokauja, jog tėvas laiko vieną kampą... tą, kur televizorius. Pasvarstykime, ar iš tiesų verta didžiuotis.

Kai tėvo nėra vaiko gyvenime, tai sparčiai progresuojanti įvairiapusė problema pasaulyje. Labiausiai betėvystės problemos augimui įtaką daro kintantis požiūris į gyvybę, lytiškumą ir šeimą. Lietuva – ne išimtis. Skyrybų skaičius Lietuvoje labai didelis apie 60 iš 100 susituokusiųjų, apie 50 tūkstančių nepilnamečių vaikų (7% visų vaikų) nesulaukia priteistų alimentų iš savo tėvų. Lietuvoje po ištuokos be vieno tėvų (dažniausiai be tėvo) lieka apie 10 tūkstančių vaikų per metus vidutiniškai, beveik trečdalis vaikų 2006 m. gimė santuokos neregistravusiems tėvams, nesantuokinių gimimų skaičius nuolat auga.

Nuomonės įvairuoja tarp tvirtinimo – „geriau jokio tėvo, nei bet koks“ ir „tėvas, kad ir koks būtų, nepakeičiamas vaiko gyvenime“. Šio straipsnio tikslas supažindinti skaitytoją su pasekmėmis, kurios kyla dėl betėvystės.

Betėvystės priežastys ir pasekmės

Betėvystės (angl. fatherlessnes, rus. bezotsovstvo) sąvoka vartojama biologinio tėvo nebuvimo vaiko gyvenime faktui nusakyti. „Faktas, kad vyras gali pradėti vaiką, o paskui pabėgti, atsisakydamas tėvo pareigų, yra vienas dažniausių ir klastingiausių visų laikų nusikaltimų“, – rašo L. Zoja knygoje „Tėvas“.

Betėvystę kaip fenomeną įvardijantys autoriai sieja socialinius ir dvasinius šio reiškinio aspektus: sekuliarumą, spartų socialinių vertybių kitimą, industrializaciją, feminizmą. Kiti autoriai tėvo pasitraukimą aiškina pagal streso teoriją, t. y., jog vyrai, patyrę stresą, labiau linkę jo išvengti ateityje. Pavyzdžiui, jei žmona kritikuoja savo sutuoktinį, kad jis netinkamai elgiasi su vaiku arba nuolat „pataiso, pertvarko, komentuoja“ vyro veiksmus, ilgainiui vyras vis mažiau įsitrauks į tokią veiklą. Įvairūs autoriai teigia, kad tėvo dėka išugdomos tam tikros savybės, o jei tėvo nėra, pastebimas tam tikrų savybių nebuvimas. Taigi betėvyste reikėtų vadinti ne tik fizinį tėvo nebuvimą (mirtis, skyrybos, vieniša motinystė), bet ir nebendravimą, nesidomėjimą, nusišalinimą nuo vaiko, tėvo vaidmens unikalumo nesuvokimą.

Betėvystė – labiausiai žalinga mūsų generacijos tendencija, ir šiandien nėra didesnės grėsmės ilgalaikei vaikų, mūsų valstybių bei tautų gerovei kaip augantis vaikų be mylinčio, atsakingo ir bendraujančio tėvo skaičius, rašo Billas Muehlenbergas – Australijos šeimų asociacijos nacionalinis sekretorius.  

Nėra jokio mokslinio skyrybų pateisinimo – ypač tai aktualu kalbant apie pagarbą dvasinei sveikatai. Tėvo svarba nėra tik Vakarų visuomenės atradimas, tai istorinė universali duotybė. Svarbu pabrėžti, kad jungiantis visus žmones panašumas yra tas, kad nė vienas vaikas pasaulyje negimsta be tėvo indėlio – be vienintelio tėvo. Tai universalus sociologinis dėsnis. Visose kultūrose šis dėsnis skelbia, jog tėvas nepakeičiamas, kaip ir mama, ir kad tik motinos bei vaiko ryšys yra nepakankamas bei neteisėtas.

Betėvystė yra skurdo priežastis. Vaikų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, Amerikoje yra 8,3% iš pilnų šeimų, 47,1% tokių vaikų augina vienišos motinos. Tyrimų duomenimis, per penkerius–aštuonerius metus po skyrybų keturioms iš penkių išsiskyrusių motinų reikėjo socialinės pagalbos (duomenys pateikti pagal B.Muehlenbergo 2003 metais paskelbtą tyrimą).

Betėvystė lemia mokymosi rezultatų blogėjimą. 21% metusių mokslus vaikų yra iš pilnų šeimų, 46% – iš išsiskyrusių. Kuo vaikas anksčiau neteko tėvo, tuo žemesnis yra jo IQ ir pasiekimų koeficientas. Palyginę santuokoje gyvenančių, partnerystėje gyvenančių ir homoseksualių porų vaikų mokymosi rodiklius, tyrėjai daro išvadą, kad susituokusios poros gali užtikrinti geresnę aplinką vaiko psichosocialinei raidai ir išsilavinimui. Tėvas labiau nei motina padeda vaikui pritapti mokykloje. Vaikai, kuriuos tėvai pirmaisiais mokymosi metais nuolat atvesdavo į pamokas ir domėdavosi mokymosi rezultatais, bendraudami su klasės draugais, buvo labiau linkę padėti, savarankiškesni, nei vaikai be tėvo priežiūros.

Betėvystė padidina nusikalstamumą. Britų mokslininkai nustatė tiesioginę statistinę priklausomybę tarp vienišos motinystės ir beveik visų nusikaltimų rūšių, įskaitant plėšimus, smurtą, prievartavimus, nesuvokiamą pyktį nepažįstamiems žmonėms, vagystes, įsilaužimus. Amerikoje sociologai D. Smithas ir R. Jarjoura paskelbė išvadą, jog ne skurdas, o betėvystė provokuoja nusikalstamumo augimą.

Betėvystė susijusi su narkomanijos augimu. Nepilna šeimos struktūra padaro vaikus labiau pasiduodančius įpročiui vartoti narkotikus kaip priemonę, mažinančią depresiją, nerimą, įtampą. Šeimose, kur auklėjant dalyvavo griežtas ir reiklus tėvas, tik 18% vaikų bandė vartoti alkoholį arba narkotikus, o šeimose, kuriose dominavo motina, net 35% vaikų vartojo narkotikus reguliariai.

Tėvo nebuvimas – svarbiausias veiksnys, paankstinantis mergaičių lytinį subrendimą, ir šio fakto nepakoreguoja kitų vyrų atsiradimas jos gyvenime, pvz., jei motina išteka už kito vyro. Ankstyvą seksualinį brendimą tyrę autoriai pabrėžia sutuoktinių konfliktus, tėvo nebuvimą ir prastą tėvystę kaip stiprius stresorius, darančius įtaką ankstyvam lytiniam brendimui. Šios studijos leidžia daryti išvadą, jog tėvo nebuvimas, atsiribojimas nuo vaikų ar įtempti tarpusavio santykiai skatina puberteto paankstėjimą.

Betėvystė susijusi su paauglystės nėštumų skaičiaus augimu. Įvairiuose kraštuose atlikti tyrimai rodo, jog mergaitės, augusios be tėvo, anksčiau subręsta, anksčiau tampa seksualiai aktyvesnės ir anksčiau pradeda lytinį gyvenimą. Joms būdingas ankstyvas susidomėjimas lytiškumu, vyrų ir vyriškumo niekinimu bei menkas gebėjimas palaikyti seksualinį ir emocinį ryšį su vienu partneriu. JAV tyrimais nustatyta, kad mergaitėms, augusioms be tėvo, yra du kartus didesnė tikimybė ištekėti paauglystėje, tris kartus didesnė tikimybė susilaukti vaikų paauglystėje, keturis su puse karto didesnė tikimybė susilaukti vaiko iki santuokos, du kartus didesnė tikimybė nutraukti santuokinį ryšį. Įvairūs autoriai teigia, jog yra kažkas išskirtinai susiję su tėvo vaidmeniu ir mergaitės lytine raida. Britų mokslininkų tyrimais nustatyta, kad mergaitės, priverstos augti be tėvo, dvigubai dažniau palieka namus dar nesulaukusios pilnametystės, trigubai dažniau gyvena nesusituokusios iki 20 metų amžiaus ir trigubai dažniau ryžtasi gimdyti nesantuokinius vaikus.

Betėvystė turi įtakos psichinės sveikatos problemų didėjimui. Remiantis PSO prognozėmis, pirmaisiais XXI a. dešimtmečiais psichikos ligos, tarp jų depresijos, nurungs širdies ir kraujagyslių ligas. Tiek Suomijoje, tiek Pietų Afrikoje daugeliu kitų studijų nustatyta, kad 50–80% psichiatrinių pacientų yra iš išsiskyrusių šeimų. Kanadoje atlikta psichinių ligoninių ligos istorijų išrašų studija, kurios išvada teigia, jog tuomet, kai buvo nustatyta liga, tik 16% pacientų buvo iš pilnų šeimų. Ištyrus apie 14 000 Olandijos paauglių nuo 12 iki 19 metų, paaiškėjo, jog respondentai, augantys su vienu iš tėvų arba pakartotinėje tėvų santuokoje, yra žemesnės savivertės, išgyvena didesnį nerimą ir vienatvę, labiau linkę į depresiją, mintis apie savižudybę, nei pilnose šeimose augantys vaikai.

Viena didžiausių longitudinių studijų, pradėta Švedijoje ir apimanti apie milijoną respondentų, nustatė, jog vaikams, augantiems su vienu iš tėvų, didesnė rizika patirti psichikos sutrikimų, žudytis ar ketinti tai daryti, patekti į traumuojančias ir žalingas situacijas, susirgti priklausomybėmis.

Mokslininkai daro išvadą, jog „vieno augintojo šeima tiesiogiai kenkia vaiko sveikatai“. Šie duomenys liudija, kad vaikai, gyvenantys tik su vienu augintoju, kenčia labiau nei pilnų šeimų vaikai, o turint omenyje vieną aukščiausių pragyvenimo lygį ir socialinę rūpybą Švedijoje, remiantis tokiomis išvadomis galima teigti, jog aukštas pragyvenimo lygis ir socialinė gerovė nekompensuoja betėvystės kančios.

Betėvystė yra smurto prieš asmenį priežastis. Lietuvoje 2002 metais buvo užfiksuoti 1134 smurto prieš vaikus atvejai, iš jų 92 – seksualinės prievartos, 315 – smurto nuo artimųjų (Lietuvos ES socialines chartijos ataskaita, 2004)

1994 m. apklausus 52 000 Australijos vaikų nustatyta, kad didžiausią riziką būti smurto aukomis turi tie vaikai, kurie negyvena su abiem tėvais. Suomijos duomenimis, apklausus apie 4000 devynmečių mergaičių paaiškėjo, jog kraujomaiša tarp mergaičių su patėviu pasitaiko 15 kartų dažniau nei su tėvu. Mergaitės, patyrusios seksualinę prievartą, šešis kartus dažniau ją patyrė iš suaugusiojo, kuris nebuvo jos biologinis tėvas.

Betėviai vaikai Kanadoje sudaro 72% visų nepilnamečių žmogžudžių, 60% žagintojų, 70% antrą kartą nuteistųjų, kurie nebaigę mokyklos. Kanados vaikų teisių tarnybos duomenimis, be tėvo augantys vaikai 11 kartų dažniau linkę smurtauti, 3 iš 4 yra nepilnamečiai savižudžiai, jie sudaro 80% visų nepilnamečių psichikos ligonių, 90% visų iš namų pabėgusių vaikų.

Betėvystė ir skyrybos yra didžiausia visuomenės problema. „Perspektyvos liūdnos, kai matome, jog vis daugiau vaikų auga neturėdami galimybės bendrauti su savo tėvu. Mes nenorime pasakyti, kad kiekvienas be tėvo augantis vaikas patirs šiuos sunkumus. Mes norime pasakyti, kad rizika auga, kai vaikai auga be tėvo“, – sako Billas Muehlenbergas. Vakarų valstybių patirtis paženklinta socialinių problemų augimu. Labiausiai dėl to pažeidžiami tampa vaikai, o juk suaugusiųjų pareiga yra pasirūpinti vaikų ateitimi. Kol nebus imtasi ryžtingų sprendimų, nukreiptų prieš betėvystę ir skyrybas, mūsų vaikai ir visa visuomenė patirs kančią ir neviltį.

Unikali tėvo misija

Dažniausiai tėvo vaidmuo siejamas su gyvybės pradėjimu, šeimos apsauga ir aprūpinimu bei vaiko ugdymu šeimoje. Rečiau pasitaiko požiūris į tėvystę kaip į paties vyro asmenybės raidos etapą ar egzistencinio įprasminimo galimybę. Tėvystė neatsiejama nuo asmens individualių savybių, lytinio ir socialinio tapatumo, psichosocialinės adaptacijos ir raiškos, asmenybės brandos. Individo, asmenybės branda siejama su tam tikrais bruožais – atsakingumu, kantrumu, tolerancija, savarankiškumu, pozityviu mąstymu, meile, rūpestingumu, pagarba, išsilavinimu, dvasingumu, laisve, intymumu, produktyvumu, tėvyste, ryšiais su vyresniąja karta, gebėjimu atlikti gyvenimo keliamas užduotis, prosocialine elgsena.

Mokslinis diskursas tėvystės klausimu platus: vieni autoriai išsako biologinio tėvo būtinumą visavertei vaiko raidai, kiti mano, kad, nesant biologinio tėvo, jį pakeisti vaiko gyvenime gali kiti vyrai. Tyrimai, grindžiantys šias nuomones, irgi prieštaringi. Lytinio brendimo paankstėjimo tendencijas, vyro, šeimos, socialinių normų ir stereotipų spartų kitimą vieni autoriai sieja su tėvo pasitraukimu iš vaiko gyvenimo, kiti šiuos procesus pagrindžia ekonominiais, socialiniais dėsningumais.

Tačiau visi autoriai sutaria, kad tėvo vaidmuo yra socializuojantis. Tėvas atstovauja tradicinėms vertybėms, perimtoms iš savo tėvų, ir padeda susiorientuoti visuomenės, kurioje gyvenama, vertybių sistemoje.

Vyro psichosocialinė adaptacija, arba Kaip tėvo nebuvimas susijęs su pokyčiais visuomenėje

Psichoadaptacija susijusi su socialinėmis vertybėmis. Vyras dėl tapatinimosi procesų specifiškumo yra paveikesnis socialiniams stereotipams, todėl nesant tėvo, kaip tradicinių vertybių perteikėjo, vaikas negauna savo šeimos (branduolinės ir išplėstinės) vertybinio pagrindo ir savarankiškai pasirenka modelius, atitinkančius jo individualų, patirtimi paremtą suvokimą apie vertybes, kurios devalvuojasi paauglystėje, integruojantis į bendraamžių grupę. Tokiu pačiu būdu sparčiai kinta ir lytiškumo stereotipai. Problema ryškėja, kai vyras pradeda lytinį gyvenimą ir pats tampa biologiniu tėvu. Geriausiu atveju jis gali pertekti devalvuotas visuomenės, kurioje gyvena vertybes, blogiausiu atveju nepripažįsta savo tėvystės fakto.

Psichoadaptacija susijusi ir su asmenybės branda. Psichologinis asmenybės pagrindas formuojasi kūdikystėje. Neurofizilogijos mokslas šiuos procesus pagrindžia nervų sistemos raidos ypatumais. Šiuo požiūriu pagrįsta manyti, kad tėvo nebuvimas ar nebendravimas su vaiku, nebegali būti kompensuojamas vėlesniais amžiaus tarpsniais.

Istorijos tėkmėje dėl karų, ideologijų, industrializacijos natūrali šeima patiria ilgalaikį destrukcinį poveikį, kuris labiausiai paveikia tėvo ir  vaiko santykį. Tėvas arba fiziškai nebedalyvauja vaiko gyvenime (žūsta kare, ištremiamas, nuolatos dirba), arba neužmezga ir nepalaiko emocinio ryšio su vaiku (nesikiša į vaiko auklėjimą, nebendrauja, nesidomi), arba socialiniai stereotipai menkina tėvo autoritetą (pavyzdžiui, reklama „mama viską gali“). Dėl tokio ilgalaikio poveikio iš kartos į kartą devalvuojasi socialinės vertybės, visuomenė patiria ekonominę, socialinę, politinę žalą.

 Ar yra vilties?

 Manau, kad taip. Ji yra dėl to, kad pasaulis keičiasi nuo vieno asmens. Ir tas asmuo gali būti bet kuris iš mūsų. Net jei nepakeisime pasaulio, tai bent vienas ar keli žmonės bus laimingi. Argi tai nėra daug, ypač jei kalbame apie savo mylimuosius – sutuoktinį, vaikus?           

 Neretai tenka kalbėti mokyklų tėvų susirinkimuose, kuriuose didžioji dauguma dalyvaujančiųjų yra mamos. Jos supyksta, kai paraginu atiduoti vyrui tai, kas joms nepriklauso. Krikščioniškose bendruomenėse dar pasiūlau pasinaudoti nuostabia Atgailos sakramento malone dėl vagystės nuodėmės. Ne vieną kartą teko susilaukti replikų: „O ką daryti, jei tėvas neima tų savo dviejų kampų?“ Suprantu, kad gyvenimas nėra lengvas, bet juk skolą turi grąžinti tas, kas pasiskolino, atiduoti tas, kuris pasisavino. Mielos mamos, surizikuokite, ir jei žengsite šį žingsnį, tegul jis būna neatšaukiamas. Mieli tėčiai, nebijokite bendrauti su savo vaiku, nes ši bendrystė nuolat leis patirti, kokie vertingi, nepakartojami ir nepakeičiami Jūs esate. Dėl mūsų ir vaikų laimės.