„Savaitė BE PATYČIŲ“. Ar savaitė vieną dieną taps gyvenimu?

Turbūt retas iš mūsų galėtų pasigirti gyvenime nesusidūręs su patyčiomis. Tik vaidmuo kiekvienam turbūt teko skirtingas: kai kam – tik stebėti, o kai kam ir dalyvauti „auklėjant“ kitokį nei MES ar gyvenantį kitaip nei VISI.

Antrą kartą „Vaikų linijos“ organizuota akcija „Savaitė BE PATYČIŲ“ sulaukė daug dėmesio. Ar mes sąmonėjame ir tikime, kad patyčios gali liautis? Pirmiausia, mūsų aplinkoje, mūsų mokyklose, kiemuose, darželiuose ar šeimose.

Visą savaitę įvairios organizacijos, pristatydamos unikalias idėjas, piešiniais, edukaciniais filmais, parodomis stengėsi atkreipti visuomenės dėmesį į šią vis dar giliai įsišaknijusią problemą, skatinti bendrauti draugiškai, pagarbiai.

Belieka tikėtis, kad „Savaitė BE PATYČIŲ“vieną dieną virs „Gyvenimu BE PATYČIŲ“.

Kad būtų pasiekta, jog patyčios liautųsi ne vieną savaitę, o visą laiką, svarbu kalbėti apie tai, kas vyksta šalia mūsų, galbūt su mumis.

Pokalbis su „Vaikų linijos“ psichologe, viena iš „Savaitės BE PATYČIŲ“ organizatorių, Marina Mažioniene.

Rodosi, patyčios nėra naujas reiškinys, tačiau turbūt nesuklysiu, kad tai vienas iš dažniausių reiškinių, vykstančių tiek mokykloje, tiek už jos ribų. Kodėl tyčiojamasi?

 Patyčios mokykloje yra viena aktualiausių problemų Lietuvoje. Tyrimo rezultatai rodo, kad, viena vertus, patyčių paplitimas Lietuvoje mažėja, kita vertus, jis išlieka vienas didžiausių, palyginti su kitų Europos šalių rezultatais. Kodėl taip yra?

Kalbėti apie patyčių priežastis galima daug, kaip ir nagrinėti jas skirtingu lygiu. Pavyzdžiui, galima kalbėti apie santykius šeimoje, visuomenės normas, žiniasklaidos vaidmenį kuriant tolerantišką / netolerantišką visuomenę ir kt. Galima išskirti kelias patyčių priežastis.

Tačiau norėtųsi akcentuoti tai, kad vaikai mokosi iš suaugusiųjų. Jie negimsta nekęsdami kitokių, kitaip atrodančių žmonių, šias nuostatas jie įgyja, perima iš juos supančių suaugusiųjų. Taigi svarbu nepamiršti, kad turime būti pavyzdžiu savo vaikams.

Kas dažniausiai tampa patyčių objektu?

 Kartais vaikai kaltina save manydami, kad patiria patyčias, nes nėra pakankamai protingi, gražūs ar stilingi. Tačiau klaidinga manyti, jog skriaudikai tyčiojasi tik iš kitaip atrodančių vaikų. Tyčiotis gali iš to, kuris yra stambesnis už kitus, bet taip pat ir iš to, kuris yra lieknesnis už kitus, iš to, kuris nešioja akinius, ir iš to, kuris jų nenešioja – prikibti galima prie įvairių dalykų. Taigi daug svarbiau kalbėti apie aplinką, kurioje vaikas gyvena, mokosi, leidžia laisvalaikį ir apie tai, kaip efektyviai toje aplinkoje yra stabdomas agresyvus ir žeminantis elgesys. Jeigu kalbėsime apie mokyklą, svarbu, kad mokyklos darbuotojai sistemingai ir nuolat reaguotų į netinkamą elgesį bei pastebėję jį stabdytų.

 Ar galima teigti, kad patyčios persikelia į vis daugiau erdvių – tampa nebe tik mokyklos problema?Ar aktuali problema patyčios šeimoje?

 Galima teigti, kad patyčios – reiškinys, kuris yra būdingas ne tik mokyklai. Patyčios gali vykti ir tarp suaugusiųjų – tiesiog jos kitaip vadintųsi.

Pastebima, kad suaugusieji dažniau naudoja netiesiogines patyčių formas. Vaikai mušasi, atima ar gadina kitų daiktus, o suaugusieji yra labiau linkę apkalbėti, skleisti neteisingus gandus apie kitą, sąmoningai ignoruoti ar nepriimti į kolektyvą ir kt.

 Ar vaikai skaudžiai išgyvena patyčias? Ar tėvai gali suprasti, kad iš jų vaiko tyčiojamasi? Kaip „Vaikų linija“ padeda vaikams ir tėvams?

Gali būti įvairių patyčių pasekmių: vaikas, patyręs ar patiriantis pažeminimų mokykloje, gali jaustis vienišas ir sutrikęs, gali nenorėti eiti į mokyklą arba praleisti tam tikras pamokas, taip pat tokiam vaikui gali kilti bejėgiškumo jausmas ir galų gale minčių apie savižudybę.

Yra požymių, galinčių byloti apie vaikų patiriamas patyčias mokykloje: vaikas grįžta iš mokyklos, turėdamas sugadintų daiktų, turi mėlynių, įdrėskimų ar panašių žymių; iš namų į mokyklą ėmė vaikščioti kitu keliu arba nenori eiti į mokyklą be jokios aiškios priežasties. Pastebėjus šiuos požymius, galima kalbėti su vaiku apie jo gyvenimą mokykloje, klausti, kaip sekasi bendrauti su kitais mokiniais, ar mokykloje yra vaikų, kurie jam nepatinka. Atviras pokalbis su vaiku gali padėti geriau suprasti, ką jis išgyvena.

Jeigu vaikas patirias patyčias, labai svarbu leisti jam išsipasakoti, pasidalyti savo nuoskauda. Taip pat – kartu su vaiku ieškoti sprendimo būdų. Patyčių situacijoje dažnai pastebima jėgų persvara – skriaudikai yra vyresni, stipresni arba jų yra daugiau, todėl vaikas, patiriantis patyčias, sunkiai gali apsiginti ir jas sustabdyti. Vaiko skatinimas savarankiškai spręsti patyčių problemą gali priversti jį pasijusti nevykėliu. Sprendžiant patyčių problemą vaikui reikalinga suaugusiųjų – mokytojų, tėvų – pagalba bei jų palaikymas.

 Ar dažnai vaikai kreipiasi į „Vaikų liniją“ pagalbos?

Kiekvieną dieną „Vaikų linijos“ konsultantai atsiliepia į maždaug 300 vaikų ir paauglių skambučių bei atsako į keliolika laiškų. Dažnai vaikai pasakoja apie sunkumus, su kuriais susiduria bendraudami su bendraamžiais, tėvais, apie patyčias, patiriamą prievartą. Čia vaikai gali pasidalyti įvairiais sunkumais, jausmais, papasakoti apie tai, kas jiems tuo metu yra aktualu. „Vaikų linijos“ konsultantai visuomet išklauso vaiką, stengiasi jį suprasti bei kartu ieškoti galimos išeities iš situacijos.

Nuo 2011 m. vasario mėn. pasikeitė „Vaikų linijos“ telefono numeris. Dabar galima prisiskambinti kiekvieną dieną nuo 11 iki 21val. nemokamu numeriu 116 111. Taip pat vaikai ir paaugliai gali parašyti laišką svetainėje www.vaikulinija.lt.

 Jau antrus metus rengiama akcija „Savaitė BE PATYČIŲ“. Kokie renginiai įprasmino projektą „Savaitė BE PATYČIŲ“? Ar daug ugdymo institucijų, organizacijų sutiko prisidėti?

 Šiais metais prie iniciatyvos prisidėjo daugiau nei 1000 organizacijų, kurios organizavo savo parengtas veiklas: vyko paskaitos, parodos, filmų peržiūros, žaidimai ir kitos veiklos, skirtos „Savaitei BE PATYČIŲ“ paminėti. Be galo džiaugiamės dideliu mokyklų, darželių ir kitų įstaigų aktyvumu, entuziazmu ir noru prisidėti, kuriant saugesnę aplinką bei draugiškesnius santykius.

Daugiau apie iniciatyvą galima pasiskaityti www.bepatyciu.lt

Kristina Buidovaitė