Šeimos laimę griauna pinigai?

Kivirčų priežastis

Psichologai praktikai pripažįsta, kad susituokusių porų, taikiai negalinčių susitarti dėl pajamų tvarkymo, vizitų pastaruoju metu gerokai padaugėjo. Patarimų kreipiasi ne tik sunkiai besiverčiančios, bet ir gana pasiturinčios šeimos. Šiaip jau darnios ir savo santuoka patenkintos.

Pagrindinė jų konfliktų priežastis – skirtingi įsitikinimai, kaip taupyti ir leisti pinigus.

Tokiose šeimose didžiausios emocijų audros kyla kalbantis, kiek santaupų galima išleisti atostogoms, ar reikia kaupti lėšas tolesniems vaikų mokslams, ar imti paskolą naujam automobiliui, kol nebaigtas buto remontas, kiek kišenpinigių duoti vaikams ir pan.

Dar ne taip seniai mūsų šalyje buvo neįprasta aptarinėti finansinius klausimus ne tik viešai, bet ir šeimose, todėl daugelis, ypač vidurinės ir senesnės kartos atstovų, vis dar nesugeba apie pinigus kalbėtis aiškiai, ramiai ir iš esmės.

O jei apie tai nesikalbama net su artimiausiais žmonėmis, būna, kad abiejų sutuoktinių nuomonės apie pajamas ir išlaidas labai skiriasi, ir tai paaiškėja tik atsiradus sunkumų dėl šeimos biudžeto.

Žinoma beveik visose šeimose retkarčiais pasitaiko „sukčiavimo“ atvejų. Kuri moteris nėra bent kartą pasakiusi vyrui, kad už suknelę ar rankinę sumokėjo bent trečdaliu ar net perpus mažiau nei iš tiesų, nenorėdama jo „gąsdinti“.

Bet kartais tokių smulkmenų susikaupia daug, ir tai gali gerokai pakenkti šeimos finansiniam stabilumui, ypač jei už pirkinius atsiskaitoma kreditinėmis kortelėmis.

Ar reikia vienas kitam pasakyti visą tiesą apie savo pajamas ir išlaidas, ar galima šį bei tą nuslėpti? Ar pinigai turėtų būti dedami į bendrą kasą? Į šiuos ir panašius klausimus gali padėti atsakyti psichologai.

Išlaidų slėpimas

Dėl kiekvieno nusipirkto mineralinio vandens buteliuko, suprantama, antrajai pusei atsiskaityti nebūtina. Vis dėlto kuo sąžiningesni finansiniais klausimais vienas kitam bus sutuoktiniai, tuo mažiau kils problemų. Juk jų atsirasti gali visai netikėtai.

Pavyzdžiui, žmona, nepasakiusi vyrui, nusiperka išsimokėtinai brangų daiktą ir po kurio laiko jai paaiškėja, kad nebeįstengs kas mėnesį pati sumokėti nustatytos sumos.

Moters situacija nepavydėtina – jai tenka prisipažinti vyrui, kad pasielgė neapgalvotai, ir prašyti jo pagalbos.

Susiklosčius tokioms aplinkybėms, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kiek dar liko sumokėti, kokios palūkanos, ar galima kreditą padengti anksčiau. Nors vyras ir bus užpykęs, sutrikęs, įsižeidęs, kad gyvenimo draugė nepasitarusi su juo leidosi į tokią avantiūrą, vis dėlto jam bus lengviau imtis įveikti sunkumus, kai turės visą reikalingą informaciją.

Toks atvejis turėtų būti gera pamoka: kuo mažiau bus paslapčių, susijusių su pinigais, tuo mažesnė tikimybė, kad tarpusavio santykiai pašlys, kai slėpti dalykai išaiškės.

Didesnis atlyginimas – didesnė valdžia

Šeimose, kuriose vyras uždirba gerokai daugiau nei žmona, jo įtakos sfera paprastai neapsiriboja finansiniais klausimais: jis stengiasi vienvaldiškai priimti sprendimus ne vien dėl to, ką pirkti ar kur investuoti lėšas, bet ir dėl žmonos ir vaikų aprangos, šeimos mitybos, laisvalaikio ir kt.

Moterį tokie tarpusavio santykiai vis labiau nuvilia, ji jaučiasi lyg pavaldinė, priklausoma nuo vadovo visose gyvenimo situacijose.

Psichologai pataria ne stengtis su tokia padėtimi susitaikyti, o rimtai pasikalbėti su vyru ir pabrėžti, kad šeima yra lygių partnerių sąjunga, todėl sprendimai turi būti priimami bendrai. Vyras, viską spręsdamas vienas, elgiasi kaip viengungis, o juk toks nėra.

Išlaidos po lygiai

Dažnai vieno iš sutuoktinių, Lietuvoje dažniausiai vyro, atlyginimas yra didesnis nei žmonos, o kasdienėms išlaidoms ir mokesčiams abu skiria po vienodą sumą.

Kaip bus paskirstomos išlaidos, geriausia aptarti prieš pradedant kartu gyventi. Jei to nebuvo padaryta ir principas „iš kiekvieno po lygiai“ kurio nors iš poros, sakykime, žmonos, netenkina, išeities ieškoti niekada nevėlu.

Jei vyras ir žmona savo pajamas tvarko atskirai, kaip kad jau seniai įprasta Vakaruose, išlaidas šeimos poreikiams jie galėtų skirti proporcingai pagal kiekvieno gaunamą atlyginimą.

Juk vyrui tos išlaidos gali atrodyti visai nedidelė suma, bet sudaryti daugiau nei pusę žmonos algos. O kad pokalbis apie tai būtų kuo konkretesnis ir konstruktyvus, moteris galėtų pateikti savo, pavyzdžiui, mėnesio, pirkinių čekius ir sąskaitas. Juk vyrams lengviau suvokiami konkretūs skaičiai ir faktai, bet ne ilgi išvedžiojimai.

„Laikini“ sunkumai

Psichologams tenka išgirsti ir tokių istorijų: prieš susituokdamas vyras turėjo laikinų finansinių sunkumų, bet jie nesibaigia ir praėjus keleriems metams. O visa šeimos išlaikymo našta gula ant žmonos pečių.

Tai gali tęstis labai ilgai, jei tik moteris nepasistengs pakeisti situacijos. Kol ji neprieštarauja dėl tokio vaidmenų pasiskirstymo, vyras mano, kad taip gyventi yra normalu. Ir vargu ar jam kils noras ką nors keisti, kai ne vienus metus pavyksta visai patogiai gyventi žmonos sąskaita.

Taigi problemos sprendimo iniciatyvos turėtų imtis moteris. Jei sunkumų dėl pinigų susidarė vyrui paėmus paskolą prestižiniam automobiliui pirkti, sutuoktinė galėtų patarti jį parduoti, grąžinti skolą ir įsigyti kuklesnę mašiną. O jei vyras niekaip negali susirasti jo kvalifikaciją atitinkančio darbo, į jo paieškas turėtų įsitraukti ir žmona.

Svarbiausia – leisti suprasti, kad jį daugiau neketina dirbti už du, bet neatsisako padėti, kiek tai įmanoma, susidoroti su sunkumais.

Bendras biudžetas

Būna, kad vienas sutuoktinis norėtų, jog šeimos biudžetas būtų bendras, o kitam atrodo, kad už savo pajamas ir išlaidas kiekvienas turi būti atsakingas pats. Nuomonės apie tai ypač išsiskiria šeimose, kuriose vyras arba žmona kartą jau buvo sukūrę šeimą ir augina vaiką iš ankstesnės santuokos.

Ypač jautriai dėl tokio nuomonių skirtumo paprastai reaguoja moteris, ji ima mąstyti, ar tikrai vyras ja visiškai pasitiki, o gal mano, kad tie santykiai neilgalaikiai, arba nepripažįsta jų svarbumo.

Psichologų teigimu, tai visų pirma iš tikrųjų yra pasitikėjimo klausimas. Dėti atlyginimą į bendrą piniginę paprastai nenori vyrai, išgyvenę skyrybas ar skausmingas turto dalybas. O kartais būna ir tam tikrų niuansų, silpninančių tarpusavio pasitikėjimą.

Bet tokiu atveju, jei žmonai toks skirstymas į „tavo“ ir „mano“ nepatinka, reikėtų abiem apie tai pasikalbėti ir bandyti rasti kompromisą. Pavyzdžiui, iš pradžių galima susitarti dėl bendrų kasdienių išlaidų ir vaikų išlaikymo.

Antra vertus, didesnė ar mažesnė finansinė nepriklausomybė turi ir gerąją pusę – kiekvienas savo lėšas gali leisti kaip nori, neinformuodamas kito, ką, kada ir kodėl nusipirko.

 Finansinė rizika

Dažnai audringais ginčais baigiasi vieno iš kartu gyvenančiųjų sumanymas investuoti bendras santaupas į kokį nors, kito manymu, labai rizikingą projektą, pavyzdžiui, įsigyti akcijų.

Užuot konfliktavus, reikėtų pirmiausia pasikonsultuoti su patyrusiu finansų analitiku. Gali paaiškėti, kad atrodęs neatsakingas sprendimas neką rizikingesnis nei kaupiamoji sąskaita banke. O gal specialistas padarys išvadą, kad didelio pelno sunku tikėtis.

Azartiško lošėjo bruožų turi nemažai vyrų, o moterys tokiais atvejais daug atsargesnės – jos labiau linkusios laikyti santaupas namuose, nei susivilioti skelbiamais dideliais procentais. Tad, jei finansų analitikas negarantavo, kad rizikuoti verta, galima šiek tiek apsidrausti – padalyti santaupas perpus, vieną dalį padėti į banką, o kitą skirti vyro sumanymui įgyvendinti.

Skirtingi įsitikinimai

Kai retokai pavyksta prieiti prie vieningos nuomonės, kam leisti pinigus, geriausia išeitis būtų atsisakyti bendro pajamų tvarkymo. Taip būtų išvengta nuolatinių konfliktų dėl smulkmenų ir nebereikėtų vienas kitam gadinti nuotaikos.

Žinoma, gyvenant po vienu stogu kai kuriuos su finansais susijusius klausimus vis tiek teks spręsti kartu – juk atostogauti paprastai vyksta visa šeima, o ne kiekvienas atskirai, buitinė technika perkama, būstas remontuojamas bendrai. Tad reikėtų aptarti būsimas didesnes išlaidas, ir labiau linkęs taupyti sutuoktinis lengviau išsiskirs su savo pinigais, kai žinos, kad tai seniai suplanuota ir apgalvota, o išlaidautojui teks laikytis finansinės drausmės, kad šiek tiek apribojęs nebūtinų daiktų pirkimą vėliau galėtų džiaugtis išleidęs nemažą sumą tikrai vertingam dalykui.

Jaunos mamos priklausomybė

Susilaukus mažylio ir nusprendus, kad mama jį prižiūrės namuose bent iki dvejų trejų metų, atsiranda visokių netikėtumų, ir kai kurie jų nėra malonūs. Daugelis nedirbančių ir vaikus auginančių moterų pripažįsta, kad patiria diskomfortą nebegaudamos atlyginimo ir nebeturėdamos savo pinigų.

Būtinybė prašinėti vyro kelių ar keliolikos litų nusipirkti kokiai reikalingai smulkmenai verčia jas jaustis visiškai priklausomas nuo sutuoktinio, lyg ir nebe tokias reikšmingas šeimos gyvenime.

Turbūt geriausia išeitis tokiomis aplinkybėmis būtų kiekvieną mėnesį vyro duodama konkreti sutarta suma. Šiuos pinigus moteris galėtų leisti savo nuožiūra kasdienėms reikmėms: higienos priemonėms, lauktuvėms draugių vaikučiams, apsilankymui kirpykloje ir pan. Juk jei moteris dirbtų ir gautų atlyginimą, dalį šeimos pajamų vis tiek reikėtų skirti sumokėti auklei.

Parengė A. Gotautaitė