Sigita Purytė. Tėveliai, aš jau užaugau

Pirmąjį gegužės sekmadienį sveikiname mamas, birželio – tėčius. Tai teisinga ir gražu. Jie – mūsų pamatai, šaknys, esame labai daug gavę iš jų. Nuo mažens esame mokomi dėkoti tėvams. Tačiau lygiai taip pat teisinga trokšti savo gyvenimo ir jį kurti, būti laisviems nuo tėvų troškimų ir lūkesčių. Kaip suderinti šiuos du dalykus?

Vieną pavasario vakarą „Marijos radijo“ studijoje susirinko „trišalė taryba“ – dviejų pilnamečių sūnų mama Vilė, studentai Irmantas ir Simas – du suaugę, atskirai nuo tėvų gyvenantys vaikai bei nešališkas „vertintojas“, kunigas pranciškonas Algirdas Malakauskis, dažnai vadinamas tiesiog broliu Algiu. Problema, kurią ši „taryba“ mėgino spręsti – tėvų noras turėti sau, nepaleisti savo užaugusių vaikų.

Pasakyti mamai „Ne“

„Labai norėčiau savo suaugusius vaikus pasikišti po sparneliu. Labai sunku paleisti“, – prisipažino mama Vilė. Ji prisiminė konfliktą, kai suprato, kad jau laikas atsiskirti: „Sūnus važiavo į stovyklą prie jūros. Liepiau jam įsidėti striukę. Jis atsakė: „Ne“. Susinervinau: „Kodėl tu neklausai manęs?“ Nežinau, kas nutiko, bet viskas išsirutuliojo iki mano ašarų, isterijos. Pati savęs nebeatpažinau. Po kelių dienų, kai viskas nurimo, parašiau sūnui laišką, o jame pasakiau, kad nuo dabar turėčiau tapti kitokia, tapti jo drauge ir ne įsakinėti ar liepti, bet patarti, pasiūlyti. Išsiaiškinom, kad būtent taip nuo šiol turėtų būti.“

Jau senokai suaugęs brolis Algis iki šiol jaučia tėvų rūpinimąsi. „Man greit keturiasdešimt. Kai skambinu tėčiui, jis visada klausia, ką veikiu šiuo metu, kur esu. Jei sakau, kad kažkur važiuoju, girdžiu: „Oi, kam ten reikia važinėti, geriau vietoj būti, važiuojant mašina visokių avarijų nutinka.“ Aišku nutinka, bet reikia gyventi. Tėvai turi mokytis paleisti savo vaikus. Tai sunku, tačiau būtina. Rinkdamasis savo pašaukimą, pajutau, kad tėvai turi įsivaizdavimą, modelį, kaip mano gyvenimas turėtų atrodyti: turėčiau tapti inžinieriumi ar dar kuo nors, įsigyti namą, mašiną, šeimą. Jutau kitokį pašaukimą, kitokius troškimus, dėl to buvo sunku. Praeina dešimtmečiai, kol tėvai supranta, kad tavo dabartinis pašaukimas – būti pranciškonu vienuoliu tikrai yra vertybė, ir ne tik tau, bet ir jiems“, – dalijosi brolis Algis.

Kokia tavo svajonė?

Irmantas irgi prisipažino kartais jaučiantis, jog tėvai turi neįgyvendintų svajonių ir ne patys jų siekia, o deda viltis į jį. „Tėvai pasakojo, kad būdami jauni gavo pasiūlymą gyventi ir dirbti Vilniuje. Tačiau abu buvo baigę mokslus, susijusius su žemės ūkiu, tuo metu ūkininkų uždarbiai buvo geri, dėl to pasiliko. Neįvertino to, kad kaime jiems visą gyvenimą reikės ãrti. Pasirinkimas, atrodęs geras tuomet, dabar toks nebeatrodo. Todėl jie trokšta, kad sūnus išeitų gyventi į miestą“, – pasakojo Irmantas.

Taip susiklostė, kad Irmantas, gyvenęs nedideliame kaime, išvyko studijuoti į Vilnių. Esant toli nuo tėvų, santykiai pasikeitė į gera, vaikinas turi daugiau laisvės pats priimti sprendimus. „Pradžioje jaučiau nuolatinę tėvų priežiūrą. Kartais ir dabar būna, – pasakoja ketvirtakursis. – Nesakau visko, ką darau. Tėvai nežino ir jiems neskauda. Aišku, jie išlaiko mane, investuoja pinigus, esu priklausomas, bet ne tiek, kiek gyvendamas kartu.“ Irmantas, gyvendamas atskirai nuo tėvų, patiria, kaip pasiilgsta šeimos. Tuomet būna gera paskambinti, sužinoti naujienas, aplankyti.

Vaikinas giria užsienyje dažnai pasitaikančias galimybes jaunam žmogui prieš studijas metus padirbėti savanoriu, patyrinėti įvairias veiklos sritis, kad suprastų, ko iš tikrųjų nori, kas labiausiai prie širdies. Ir Lietuvoje yra galimybė per Europos savanorių tarnybą išvažiuoti į svečias šalis, savanoriškai padirbti su negalią turinčiais vaikais, kurti filmus ar prižiūrėti gėles (projektų įvairovė didžiulė; daugiau informacijos www.jtba.lt). Taip pat įvairios bendruomenės, vienuolijos siūlo metus skirti maldai ir misijoms (pvz., Tiberiados bendruomenė priima vaikinus savo vienuolijoje, Baltriškių kaime).

Lieka nuoskaudos

„Įgijau tą specialybę, kurios norėjo tėvai. Nesu laiminga“, – pasakojo Vilė. Dėl to mama džiaugiasi, kad sūnūs yra atradę savo mėgstamus užsiėmimus. Graudu, kai vaikai visą gyvenimą jaučia neapykantą tėvams, laiku nepaleidusiems jų eiti savo keliu. Teko girdėti vieną istoriją, kaip vyresnio amžiaus mama, matyt pabijojusi, kad liks viena, paslėpė nuo dukters vadinamąją žalią kortą – leidimą gyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Praėjo išvykimo terminas, ir tik tuomet mama pasakė, ką buvo padariusi.

„Pažįstu dvi seseris, kurios visą gyvenimą pragyveno taip, kaip norėjo jų mama. Vienai – keturiasdešimt metų, kitai – šešiasdešimt. Abi neištekėjusios, nuolat su mama. Ir, kaip pastebiu, abi nelaimingos. Tėvams reikalingas atsivertimas“, – sako brolis Algis. Jis priminė, kad Dievas dovanoja vaikus kaip laisvus žmones. Krikščionys turi prašyti tos malonės – paleisti vaikus, nesisavinti jų. O užaugę vaikai dažnai eina sunkiu atleidimo keliu – tėvų egoizmas ir nepasitikėjimas žeidžia ir paralyžiuoja. Likusi, kartais net nesuprasta nuoskauda dėl tėvų diktato ar perdėtos globos apkartina visą gyvenimą.

Tėvus keisti lygiai taip pat negarbinga ir neteisinga, kaip ir tėvams vaikus. Geriausia, ką vaikai gali padaryti, tai atrasti vidinį nepriklausomumą nuo tėvų ir juo gyventi. Pagarbiai priimti tėvus ir žingsniuoti savo keliu, turėti drąsos ir jėgų išlikti jame, net jei tėvai norėtų kitaip.

Dievo paskirtas kelias

Šventasis Raštas neretai sako, kad žmogus turi eiti savo keliu. Per tuoktuves dažnai skaitoma ši eilutė: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu.“ (Mt 19, 5). Kita bene žinomiausia ištrauka – sūnaus palaidūno, arba gailestingojo tėvo, istorija. Sūnus palieka tėvą, išeina į tolimus kraštus, bando gyventi taip, kaip jam atrodo teisinga, suklysta, viską iššvaisto, nuskursta ir grįžta namo, norėdamas įsiprašyti samdiniu. Tėvas priima jį, iškelia puotą, nuoširdžiai džiaugiasi sūnaus sugrįžimu.

Šiame palyginime gailestingasis tėvas – Dievas. Žmogui ne taip paprasta paleisti vaikus ir priimti jų suklydimus. „Abu mano sūnūs labai tikintys. Dėl to man kiek lengviau – žinau, kad juos ir suklupusius Dievas pakels. Aišku, sunku paleisti. Atrodo, saugiausia, kai jie namie. Bet protu suvokiu, kad nenormalu juos laikyti prie savęs“, – pasakojo Vilė.

Ir brolis Algis, prisimindamas 1996-uosius, kai pasakė tėvams, kad stos į vienuolyną, liudija buvusią tėvų, ypač mamos, kančią. „Mama labai verkė. Tėtis reagavo ramiau, man atrodo, jis melsdavosi, kad tapčiau kunigu. Kai išvykau į Italiją ruoštis vienuoliniam gyvenimui, kiti broliai pranciškonai važiavo guosti mamos, – prisiminė brolis Algis. – Persilaužimas įvyko tada, kai brolis Astijus sukvietė visų mūsų, devynių postulantų, tėvus į Kretingą, padarė vaišes, padainavo, pabendravo su tėvais. Mama dažnai prisimena tą momentą. Ji suprato, kad vienuolystė – gražus, džiaugsmingas gyvenimo kelias, o ne žengimas į mirtį.“

Nors gali atrodyti priešingai, Bažnyčioje ypač puoselėjama pagarba žmogaus laisvei. Kūdikiai krikštijami tėvų valia. Bet Sutvirtinimo sakramentas – jau kiekvieno savarankiškas apsisprendimas būti krikščioniu.

Svarbiausias įsakymas – meilė

Dažnai suaugusiems, apie tėvus mąstantiems vaikams neigiamos mintys nusveria teigiamas, sureikšminama tai, kas buvo ar yra bloga. Vis dėlto tėvai, nors ir kontroliuojantys, yra tas lopšys ir dirva, kurioje vaikai auga. „Tėvų dėka vaikštome abiem kojomis, mokame kalbėti, valgome šaukštu, šakute, mokėmės mokykloje, mokame važiuoti dviračiu. Tai daugiausia mūsų tėvų pastangų rezultatas, – sako psichologė Daiva Selmistraitienė. – Niekas iš mūsų nėra tobulas. Visi tėvai yra geriausi, kokie sugeba būti. Nesąmoningų, netyčinių klaidų padarome visi.“

Bažnyčia moko mus gerbti tėvą ir motiną. Kartu tai nedraudžia matyti tėvų klaidų, blaiviai jas vertinti. Dievas, mokydamas gerbti gimdytojus, linki žmonėms laimės. Juk ir vaikai kažkada tampa tėvais, ir galbūt tik tuomet iki galo supranta, koks didelis iššūkis – duoti savo vaikams laisvę.