Skaisti draugystė

Skaisti draugystė iki santuokos – tema, apie kurią retai kalbama garsiai ir kuri kirba daugybės jaunų žmonių širdyse. Šia tema pasidalyti sutiko Vito ir Sauliaus Kuliavų šeima, kurie turėjo galimybę Austrijos tarptautiniame teologijos institute studijuoti šeimos teologiją.

Ar tiesa, kad skaistumas plačiąja prasme nėra vieną kartą visam laikui prarandamas dalykas? Kokia buvo jūsų istorija?

Vita. Skaistumas pirmiausia yra širdies dalykas, viena iš dorybių. O jei tai dorybė, tai ir Dievo dovana, ir malonė, kurią Dievas suteikia besistengiančiam gyventi su Juo ir pagal Jo valią. Sakytume, kam čia tas Dievas, apsisprendžiu neturėti lytinių santykių iki santuokos ir esu skaistus. Bet skaistumas nėra vien tik neturėjimas lytinio akto patirties, toks materialia prasme turimas ar neturimas dalykas. Kaip jau sakiau, skaistumas yra širdies dalykas, tik jis pasirodo per kūną, t.y. mūsų elgesį, žvilgsnį, todėl prarastas, su Dievo pagalba, gali būti kaskart atkuriamas.

Labai sunku ta tema atvirauti, kai ta patirtis ne tokia, kokia norėtum, kad būtų buvusi, bet, tikiuosi, ji bus liudijimas begalinio Dievo gailestingumo ir padrąsinimas kitiems, kad niekad ne vėlu pradėti iš naujo.

Mes patys vienas kitą sutikome kūniška prasme jau praradę savo nekaltybę ir tai, aišku, neatitaisomai buvo sužeidę tiek mane, tiek mano vyrą. Pirmoji patirtis yra laibai stipri ir labai stipriai susieja su kitu žmogumi. Nuostabu – ramybė ir džiaugsmas, jei tai įvyksta su tavo sutuoktiniu. Aš visada svajojau, kad atsiduosiu tik savo vyrui, bet tą atsidavimą ir nekaltybės ar skaistumo praradimą būdama paauglė aš supratau tik kaip vadinamąjį „nuėjimą iki galo“.

Būdama arti pilnametystės turėjau pirmą savo „rimtą“ vaikiną ir maniau, kad jau laikas turėti patirties toje lytiškumo srityje, tuo labiau kad mano geriausia draugė tos patirties jau turėjo, o tai buvo tarsi buvimo suaugusiam bruožas. Nors ir buvau tikinti, eidavau į bažnyčią ir žinojau, kad Bažnyčia moko gyventi skaisčiai iki santuokos, nuramindavau savo sąžinę, kad „ne iki galo“, vadinasi, viskas gerai. O iš tikrųjų, ko man niekas tada nepaaiškino ir ką turėjau atrasti pati per savo skaudžią patirtį, yra tai, kad skaistumas prasideda daug anksčiau – nuo žvilgsnio į kitą žmogų, jau čia jis gali būti prarandamas. Kaip sakė Kristus: „jei vyras geidulingai žvelgia į moterį, jis jau svetimauja su ja savo širdyje“ (plg. Mt 5, 28). Taip, viskas prasideda nuo žvilgsnio, ir tu pastatai save į tokią situaciją, kad palaipsniui viskas ir nueina „iki galo“. Kitaip atsirastų tokia įtampa tarp to, ką sakai ar ką galvoji, ir ką darai.

Žvilgsnis yra kūno kalba ir jei, pavyzdžiui, juo sakau, kad gundau tave, tai kitas žingsnis yra, kad tai įrodyčiau, leidžiu save liesti, ir viskas juda tolyn. Norėjau pažiūrėti, kaip viskas atrodo iš arčiau, ir per metus draugystės nuėjau per arti. Pati paspendžiau sau tokius spąstus, į kuriuos ir įkliuvau.

Iš pat pradžių mačiau daugybę dalykų, kas man to žmogaus nepatiko, bet per intymumą emocijos ir aistra neleido matyti, kad apie rimtą ateitį su tuo žmogumi aš negaliu galvoti. Paskendau iliuzijoje, jog jis pasikeis, kad aš jį pakeisiu.

Jeigu ne tikėjimas, troškimas būti Dievo vaiku ir žinojimas, kad Jis moko kitaip, galbūt nebūčiau supratusi, kodėl sąžinė šaukė, jog kažkas ne taip, turbūt būčiau užslopinusi tą balsą pasiteisindama tuo, kad taip, matyt, turi būti, visi mano pažįstami, draugai taip gyvena.

Vienintelis Kristus yra tas, kuris duoda naują šansą, galimybę pradėti naujai. Per Susitaikinimo sakramentą Jis atleido, ir per tai aš atleidau sau. Sutariau su savo vaikinu, kad nebebus lytinių santykių, jis sutiko, bet nematė to prasmės. Tada atsirado kitas konfliktas – tarp mano svajonės atsiduoti savo vyrui ir to, kad aš jau tai padariau su tuo vaikinu. Rimtai galvojau, kad reikia mums susituokti, ir taip svajonė bus išsipildžiusi. Kaip viskas apsiverčia aukštyn kojom...

Norėjau ištekėti už to žmogaus ne dėl to, kad myliu ir noriu su juo nugyventi visą gyvenimą, kartu auginti, auklėti vaikus, bet kad išsipildytų taip stipriai manyje buvęs troškimas.

Tik tas nustojimas būti lytiškai artimiems, atstumas (buvau išvykusi kuriam laikui) ir malda man padėjo atsitraukti ir blaiviai pamatyti savo vaikiną. Aš suvokiau, kad esminės mūsų vertybės visiškai skiriasi. Kurį laiką dar draskiausi svajodama, kad jis pasikeis, kad atras Dievą, bet taip nebuvo. Laikui bėgant suvokiau, kad būtų tragedija, jei už jo ištekėčiau, jei jis būtų mano vaikų tėvas ir, pasitikėdama Dievu, su dideliais širdies skausmais nutraukiau tuos santykius, nors vyliausi, kad gal dar vieną dieną... Meldžiausi už jį.

Laikui bėgant didelė našta traukėsi, vėl pasijutau tikrai laisva. Lėkėm visur, dalyvavome su Pranciškoniškuoju jaunimėliu ir vieną dieną Saulius iš to paties jaunimėlio pakvietė kartu suvalgyti ledų.

Stebuklas man buvo girdėti, kad pačiame pirmame mūsų susitikime dviese jis paklausė, ar galėtų tikėtis kitokio santykio nei draugai, nes jis mane mato kaip savo būsimą žmoną ir nori dar labiau mane pažinti. Užsimakalavusi savo meilės kančiose, aš nemačiau ir nepastebėjau, kad vyras, kokiu svajojau tapsiantį aną mano vaikiną, yra šalia, ir jisai realus, ir vis dėlto kurį laiką negalėjau taip lengvai to priimti.

Saulius. Kaip atėjau iki to, kad galėjau taip Vitai pasakyti. Tik dėl savo skaudžios patirties. Visų pirma per tą draugystę prieš tai, kurioje irgi buvo puolama į intymumą nepažinus žmogaus iš vidaus ir skiriantis toms esminėms, pagrindinėms vertybėms, požiūriui į Dievą, šeimą, gyvybę. Nebuvo išlaikytas blaivumas nepulti į artimus santykius.

Dabar atsigręžęs galvoju, kodėl taip elgiausi, bet suprantu, kad lytiškumo klausimais neturėjau jokios formacijos nei iš tėvų, nei Bažnyčios mokymo. Aišku, buvo girdėta Bažnyčios pozicija apie ikivedybinį skaistumą, bet neturėjau paaiškinimo, kodėl. Nors augau katalikiškoje šeimoje ir vaikščiodavau sekmadienį į bažnyčią, bet, atsiradus draugystei su mergina, neturėjau išsiugdęs jokio moralinio stuburo, nežinojau, kaip sutaurinti pradėtą draugystę, valdyti tą atsiradusią didelę aistrą.

Nebuvo suvokimo, kokia tai galinga ugnis, kad netinkamai ją naudojant galima taip stipriai nudeginti save ir kitą pusę. Juk ši egzistencinė galia skirta žmonijos išlikimui, ir tik kada ji naudojama brandžių asmenų įsipareigojimu apsaugotuose santykiuose, tada ji nuostabiai išsiskleidžia ir stiprina šeimyninį poros gyvenimą bei dovanoja naują gyvybę.

Tada neturėjau to supratimo. Todėl aistrai paėmus viršų greitai buvo nueita iki intymių santykių. Tik kažkodėl laimės ar geresnės draugystės kokybės tai tikrai neatnešė. Tik atsiradusi santykiuose didžiulė įtampa, kurią standartiškai bandyta spręsti irgi intymumu, vedė į aklavietę. Prie viso to dar nusidriekia kontraceptinis šleifas, kai iškyla klausimas dėl naujos gyvybės. Po to klausiau savęs, ar esu jau pasirengęs prisiimti atsakomybę už naują gyvybę, o išvis, ar aš tą žmogų pažįstu, juk mes taip ir į santuoką galime įslysti, ar įsivaizduoju, kad su šiuo žmogumi galėčiau praleisti visą likusį gyvenimą, ir ji būtų mano vaikų motina, ir apskritai, koks jos požiūris į gyvybę, ir koks mano paties. Kiek daug svarbių klausimų, į kuriuos atsakymų neturėjau.  

Kaip minėjau, intymumas tarpusavio santykių nepagerino, bet atsirado pajutimas širdyje, kad juk gyvenu nuodėmingai.

Pirmą kartą taip realiai pajutau praradęs malonės būseną ir atsiskyręs nuo Dievo.

Tas suvokimas, kad intymūs santykiai nepadeda tarpusavio draugystei, ir gyvenimas atsiskyrus nuo Dievo privertė priimti konkrečius veiksmus, visų pirma – atrasti jėgų sustoti nuo intymių santykių ir paklausti tiek savęs, ko aš pats noriu iš gyvenimo, kokią šeimą įsivaizduoju, tiek išsiaiškinti šiuos pamatinius klausimus su antrąja puse. Per Susitaikinimo sakramentą įvyko ir mano „atsivertimas“ ir troškimas gyventi pagal Jėzų, nebesinorėjo daugiau gyventi nuodėmingai, norėjosi gyventi laisvam ir būti sąžiningam su savimi.

Liūdniausia, kad toliau bendraujant su kita puse ir bandant kalbėti apie mano minėtus esminius klausimus dėl šeimos, vaikų, tikėjimo buvo susivokta, kad mes daugeliu klausimų mąstome skirtingai ir kad tas tarpusavio bendrumas iš esmės buvo kuriamas aistra. Supratau, kad taip toli nenueisim. Visavertiškiems santykiams juk reikia daugiau nei aistros, jau nekalbant, jei su tuo žmogumi planuoji tuoktis ir nugyventi likusį gyvenimą kartu ir auklėti, auginti vaikus. Tai bandant atsakyti į šiuos klausimus teko pripažinti, jog mums nepakeliui.

Skaudžiausia tai, kad su tuo žmogumi jau kalbėjai pačia intymiausia kalba, kurią galbūt galvojai, svajojai skirti tik tai vienintelei. Kalbėjimas intymiausia kalba nepraeina be pasekmių.

Taip paprastai to gyvenimo lapo neužversi ir kaip niekur nieko netęsi savo gyvenimo. Taip, jei esi atviras, supranti, jog pats lieki ilgalaikiame skausme ir kitam žmogui atneši daug skausmo. Ir supranti, kad to skausmo būtų nebuvę, jei būtum turėjęs tą suvokimą, jog negalima pasiduoti vien tik aklai aistrai, kad pažinti žmogų, jo vidų, požiūrį į gyvenimą, į tas pamatines vertybes galima ir be puolimo į fizinį intymumą. Ir tas išsiskyrimas tada galimas visai kitoks jei matai, jog mudviem nepakeliui, jis, aišku, gali būti žmogiškai skaudus, nes buvo tam žmogui artimi jausmai, bet, manau, jis niekada nebus toks skaudus, koks buvo kalbėjus su tuo žmogumi pačia intymiausia kalba.

Bažnyčia užtat ir ragina nepatirti to savo kailiu, nes žino, kad tai labai sužaloja patį asmenį. Kartojuosi, bet pažinti žmogaus vidų, jo dvasinę pusę, pažinti, ar galėsi kartu auginti vaikus, norėsi su juo būti gyvenime po sunkių darbų, ar atitinka požiūriai, ar susišnekėsi dėl esminių dalykų, tai yra svarbiausia. Tam atpažinti seksualinis artumas trukdo, kaip tik neleidžia to padaryti. Dėl to aš Vitai ir pasakiau per pirmuosius susitikimus, jog noriu skaisčios draugystės, kad po metų daugiau paaiškės, kaip mes sutariame kaip pora, draugaudami skaisčiai, pažinsime vienas kitą iš šono. Manau, kad užtektų dvejų metų nuspręsti, ar einame į santuoką, ar draugiškai pasitraukiame į skirtingas puses.

Ir mano žmona, aišku, gerai suprato, ko aš noriu, nes pati turėjo skaudžių patirčių. Ji žinojo, kad aš jai atitenku tartum panešiotas, sužeistas. Jaunuoliai, turėję vieną, antrą, trečią santykį, atėję į šeimą patiria didelių išbandymų. Ačiū Dievui, su malda, su vienas kito supratimu ir priėmimu mes galime atrasti skaistumą iš naujo, augti meilėje ir santykyje tarp vyro ir žmonos.

Vita. Nuostabiausia buvo tai, kad Saulių aš jau pažinojau, ir pažinau jį būnant bendruomenėje tarp kitų žmonių, mačiau, kaip jis bendrauja su kitais, su savo sese, per veiklas, mane ypač žavėjo jo bruožas pastebėti nepastebėtą, susigūžusį, žiūrėk, Saulius jį jau kalbina, randa kuo jį pagirti, padrąsinti. Aš nė nesusimąsčiau apie jį kaip apie daugiau nei draugą, tikėjimo brolį, bet jis lyg ir nerodė man kažkokio išskirtinio dėmesio, tuo, matyt, ir skiriasi skaistus žvilgsnis ir tas geidulingas, kuris savinasi.

Atsimenu, džiaugiausi prasidėjus mūsų draugystei, bet ir galvojau, kaip čia bus su tuo lytiškumu, nes nebuvo greta kitų pavyzdžių, ką reiškia skaisčiai draugauti. O čia Saulius per vieną iš pirmų susitikimų padovanojo knygą J. Harris „Atsisveikinimo bučinys pasimatymui“ ir prašė pasakyti, ką galvoju. Ten radikaliai kalbama apie draugystę, kai net pirmas bučinys paliekamas santuokos dienai.

Aš sienomis lipau iš džiaugsmo, skaičiau iki paryčių. Taip džiaugiausi, tokia našta nukrito, kad ir Saulius nori taip draugauti! Iki tol atrodė, kad vėl reikės stoti į kovą, kažkaip nubrėžti ribas, saugoti save, o pasirodo, tas žmogus dar saugojo ir mane pačią nuo mano pačios žaizdų ir silpnumo akimirkų.

Prasidėjo ta nepaprasta draugystė. Neišlaikėme mes to pirmo bučinio santuokai ir buvo akimirkų, kai krypdavome ne į tą pusę, bet, padedant maldai, dėl baimės vėl skaudžiai paslysti ir noro, kad dabar būtų, kaip Viešpats nori, atsirasdavo toks nepaaiškinamas jautrumas tam, kas neskaistu. Savo kailiu patyrėme ir įsitikinome, kad skaistumas yra Dievo malonė, ir tyros širdies be Dievo pagalbos negali būti.

Taip draugaudami atradome, ir kuo skiriamės mes, kaip vyras ir moteris, ir kaip galime vienas kitam padėti. Pavyzdžiui, aš labai aiškiai pastebėjau, kaip mano apsirengimas padeda ar trukdo Sauliui žvelgti į mane skaisčiai. Išmokom atpažinti ir nestatyti savęs į situacijas, kada ypač sunku susilaikyti, pavyzdžiui, koks filmo žiūrėjimas dviese sugulus ant lovos ir pan. Iš tiesų tos pastangos padėti vienas kitam padėjo mums geriau pažinti vienas kitą, pamatyti, kaip mes mokame kartu įveikti sunkumus. Tai brandino, augino mus meilėje vienas kitam ir rengė dideliems dalykams, kurie laukia šeimoje.

Ką santykiams šeimoje suteikė tai, kad iki santuokos draugavote skaisčiai?

Vita. Į tą klausimą galėčiau atsakyti ir iš kitos pusės, t. y. kokių sunkumų turėjome, nors iki santuokos stengėmės draugauti skaisčiai, bet prieš sutikdami vienas kitą jau buvome patyrę intymius santykius su kitais?

Lytiškumas yra Dievo dovana, aukščiausia forma išreikšti amžiną ir visišką savęs dovanojimą kitam, kaip tai tegali padaryti vyras ir žmona. Nemeluodami ir nesužalodami savęs ir kito, tai galime padaryti tik santykyje su vienu vieninteliu žmogumi. Tik tada lytinis aktas yra tiesa, nes jis yra kūno kalba, išsakanti savęs dovanojimą kitam daug stipriau ir giliau, nei tai galima padaryti žodžiu; o juk net ir meilūs žodžiai, pažadai, ypatingas atviravimas ir pan. nėra tai, ką galėtume švaistyti į kairę ir į dešinę, – negali to paties kalbėti nuoširdžiai, tiesiai ir vienam, ir kitam lyg niekur nieko.

Per savo patirtį aš labai gerai suvokiau, vieno žmogaus, nepasakysiu dabar jo vardo, gerą mintį, kad skaistumas iki santuokos yra ištikimybė savo sutuoktiniui, net jeigu jo dar nepažįsti, nežinai, kas jis toks ir ar išvis jis bus. Iš tikrųjų, kai jau esi šeimoje ir artimiausią, intymiausią akimirką tau iškyla prisiminimai apie kitą, tada išryškėja ta neištikimybė, nes čia ir dabar mintyse esi ne tik su savo sutuoktiniu, bet ir su tuo kitu žmogumi. Labai paprasta – panaši situacija sužadina prisiminimų, asociacijų, tokia jau mūsų psichika. Automatiškai jautiesi nevertas, kaltas, paprasčiausiai liūdna, kad nesi laisvas nuoširdžiai, tyrai, pilnai džiaugtis vienas kitu, nebesijauti ypatingas.

Ačiū tik Dievui už gydančius sakramentus: išpažintį, Eucharistiją, už Jo gydantį artumą maldoje, pagalbą per dvasinius pokalbius, kad pamažu atsitiesėm ir priėmėm galimybę bandyti dar kartą kitaip, todėl galime matyti ir vaisius to, kad išsaugojome save santuokai draugystėje vienas su kitu.

Draugavimas skaisčiai iki santuokos ne tik padėjo labiau pažinti ir pasirinkti vienas kitą ne tik širdimi, bet ir protu. O dėl lytiškumo, kad ir kaip būtų paradoksalu, tai buvo ir ruošimasis gyventi santuokoje, kur neišvengiamai yra nemažai periodų, kada reikia gyventi skaisčiai, ir tai susiję su vaikų gimimu.

Tam tikrais periodais, kai reikia susilaikyti, (čia reikėtų kalbėti apie visą natūralaus šeimos planavimo prasmę ir grožį), tu jau turi patirties ir esi stipresnis, gali naudoti tuos pačius „metodus“, kuriuos naudojai iki santuokos, kad būtų lengviau susilaikyti, nes, kai miegi vienoje lovoje, susilaikyti yra daug sunkiau, negu kai dar negyveni kartu, ir tai gali kelti nemažą įtampą bei konfliktų.

Dažnai tuomet gali iškilti ir pagunda neištikimybei. Man nei minties, nei pavydo dėl Sauliaus niekada nebuvo ir nėra, nes juk dvejus metus skaisčiai draugavome ir ištvėrė, ir kai reikia dabar susilaikyti, man ramu, žinau, kad jis gali.

Kita vertus, palikdami lytiškumą santuokai, mes gavome neįkainojamą dovaną pirmuoju mūsų lytiniu aktu galutinai užtvirtinti tai, ką prisiekėme prie altoriaus, kad imu tave savo vyru ar žmona, save tau atiduodu, dovanoju iki gyvenimo galo. Mūsų santuokinis lytinis aktas tapo išraiška tos meilės, kurios vedami mes visam gyvenimui pasirinkome vienas kitą.

Nuo pat pradžių ir toliau kiekvienas aktas yra tos priesaikos atnaujinimas ir galima naujos gyvybės pradžia, vieta, kur susitinka Dievas ir žmogus, kur žmogus ypatingu būdu gali atpažinti savo panašumą į Dievą. Popiežius Jonas Paulius II, kalbėdamas apie kūno teologiją, teigia, kad per lytinį aktą pora yra tarsi Švenčiausiosios Trejybės ikona, vienas kitam dovanojančių asmenų bendrystė, meilės, iš kurios gimsta naujas asmuo. Tai yra nuostabu, kad po tuo, kas atrodo kūniška, dvasinėje plotmėje slypi tokia gelmė. Tai būdas šventėti, save visiškai atiduodant kitam. Galbūt čia taip truputį mistiškai skamba, bet kas tuo gyvena ir tiki, gali pajusti, jog santuokinis aktas yra daug daugiau negu tik kūniškas malonumas.

Atsigręždama atgal aš matau ir tikiu, kad susilaikymas iki santuokos mus augino ir brandino tiek asmeniškai, tiek santykyje su Dievu ir meilėje vienas kitam, todėl ir dabartiniai mūsų santykiai yra tiek džiaugsmo teikiantys mums ir mūsų vaikams. Kažkas yra kitaip, o pasakyti, kas – nelengva, lengviau turbūt pajusti.

Jūs studijavote šeimos teologiją Austrijoje, Tarptautiniame teologijos Institute, ir turite nemaža patirties. 5 argumentai jaunam žmogui „už“ skaisčią draugystę iki santuokos. Kokie jie? O gal išvardysite ir daugiau...

Tai matyti iš mūsų dalijimosi savo patirtimi, t. y..:

1. Laisvė rinktis ir pažinti kitą žmogų. Skaisti draugystė leidžia blaiviau matyti kitą žmogų ir, jei pamatoma, kad į santuoką su juo nepakeliui, išsiskyrimas nėra toks žalojantis ir draskantis širdį; ta graži draugystė gali tęstis toliau.
2. Džiaugsmas atsiduoti tam vieninteliam žmogui, ko mes visi giliai širdyje trokštame. Džiaugsmas būti ypatingame santykyje su tuo vieninteliu.
3. Ištikimybė savo sutuoktiniui.
4. Neužkietinta širdis. Vis dalijant save naujam santykiui kas kartą vis labiau užgniaužiama širdis, negali savęs vėl ir vėl dovanoti kitam, nes automatiškai saugosi to skausmo, kai save atiduoda, o santykis nutrūksta. Taip kas kartą vis mažiau mylima.
5. Savęs dovanojimas. Santuokoje vyras ir žmona save visiškai dovanoja vienas kitam, o tu gali dovanoti tik tai, ką turi. Kai tave valdo aistra ir elgiesi pagal ją, koks čia savęs dovanojimas. Kai susivaldai, tu turi susiimti ir esi situacijos šeimininkas, tada savo laisva valia, gali dovanoti save kitam.
6. Dievo valios vykdymas. Dievas kviečia skaistumui, o tai, ko Dievas moko, visada yra žmogui naudinga, net jei mes ne iki galo tai suprantame.
7. Saugumas, orumas, ramybė, džiaugsmas, išmintis.
8. Asmenybės augimas ir brandumas.

Ar skaistumas iš tiesų aktualus tik merginoms?

Saulius. Iš mano liudijimo aišku, kad mums, vaikinams, skaistumas yra lygiai taip pat svarbus. Tik mes apie tai mažai kalbame. Abiem tai yra be galo svarbu ir, mano nuomone, vienintelis būdas išlaikyti skaisčią draugystę yra tik tada, jei abi pusės sutars tuo klausimu, palaikys vienas kitą ir, žinoma, labai svarbu, kad jie klaustų ir gilintųsi, kokia tos skaisčios draugystės prasmė, o atsakymus turi Katalikų Bažnyčios mokymas, ypač Jonas Paulius II labai giliai tai aiškina kalbėdamas apie kūno teologiją.

Teko girdėti, kad Amerikoje veikia apie šeši šimtai judėjimų už skaistumą iki santuokos. Jauniems žmonėms reikia girdėti, žinoti, matyti, kad yra bendraminčių, jiems reikia išgirsti tą Bažnyčios mokymą, tą alternatyvą, kai aplink jie mato, kad skaistumas tikrai nėra vertinamas, atvirkščiai, pavirtęs pasityčiojimo objektu.

Tad šiuo pasidalijimu mes irgi siekiame paraginti dvasininkus kalbėti apie skaistumo svarbą. Jaunimui, kurie renkasi parapijose, būtina kelti šiuos klausimus savo susitikimuose. Norime pasakyti visiems, kas darbuojasi šioje srityje (džiugu, kad Lietuvoje jau randasi kūno teologijos klubai jaunimui), kad jūsų darbas – labai reikalingas.

Kalbino Monika Midverytė

Žurnalas "Po Bernardinų skliautais" Nr. 3