Suaugusiųjų gimnazijoje mokomasi šeimomis

Kai kalbame apie pirmokėlio jaudulį žengiant į pirmą klasę, tas jausmas mums atrodo natūralus ir suprantamas. Visada šalia naujoko ar naujokės įsivaizduojame ir jo palaikymo komandą – mamą, atidžiai šluostančią pusrytinės bandelės trupinius nuo lūpų, močiutę,  rūpestingai taisančią neklusnų kaspiną plaukuose, tėtį, tvirta ranka vedantį savo nežinios apimtą atžalą mokslo tvirtovės link. Tačiau ar lengvai įsivaizduotume pirmoką, kuriam jau virš 20 metų?

Tėvų nuomonė svarbi ir suaugusiam

Suaugusiųjų mokyklose pirmokų nebūna, tačiau į mokyklą jie žengia panašiai nedrąsiai ir kupini nežinios. Kodėl? O gi todėl,  kad  jau ne vieneri metai  prabėgo nuo to laiko, kai jie sėdėjo mokyklos suole ir sprendė klastingas matematikos užduotis. Kas juos, nežinios jaudulio kupinus, laikys už rankos ar rūpestingai palydės atgal į mokyklą, kurią jis dėl įvairių priežasčių  buvo priverstas palikti, o šiandien vėl į ją sugrįžti?

„Mūsų gimnaziją galima drąsiai vadinti mokykla šeimoms įvairiomis prasmėmis ,“ – šypsosi Vilniaus „Židinio“ gimnazijos direktorė Birutė Perveneckienė. - „Čia drauge mokosi ir susituokusios poros, ir tie žmonės, kurie savo antrąją pusę susirado mūsų mokykloje ir sukūrė šeimas. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai nedrąsesnį mokinį (net ir suaugusį) atveda mama ar tėtis ir vėliau nuolat domisi, kaip jam sekasi.“

Neretai į suaugusiųjų gimnaziją mokinius atveda jų tėvai. Itin dažnai tėvai atlydi neseniai palikusius mokyklą ar neįstengusius toliau tęsti mokslo jaunuolius.- „19-20 m. sulaukę jauni žmonės supranta, kad be išsilavinimo sudėtinga šiais laikais išsiversti, bet praeities klaidos - kaltės jausmas, gėda, sumišimas, dėl kurių jie negalėjo baigti mokyklos, kelia prieštaringų jausmų  ir tai sulaiko juos nuo pasiryžimo grįžti į mokyklą. Tokiais atvejais jiems dažniausiai ranką ištiesia tėvai“, – pasakojo direktorės pavaduotojas ugdymui Edvinas Šimulynas.

Anot jo, tėvai atsakingiau vertina išsilavinimo svarbą ir įvairiais būdais skatina savo atžalas tęsti mokslą. Neretai tėvų globojami mokiniai neprieštarauja jų kontrolei, nes patys nesiryžta grįžti į mokyklos suolą.

Pasitaiko atvejų, kad besimokantys gimnazijoje ir besidžiaugiantys pasirinkimu tėvai, į mokyklą atveda savo vaikus. „Štai ir šiuo metu gimnazijoje mokosi mokinys, kurio motina, prieš keletą metų baigusi mūsų mokyklą, nusprendė, kad ir jos sūnui tinkamiausios sąlygos bus mokytis čia. Kitu atveju viena sesuo pakvietė mokytis kitą seserį, o pastaroji pasiūlė mokytis ir savo dukrai. Taip ir mokėsi jos – mama dvyliktoje klasėje, dukra – dešimtoje“, - pasakojo E. Šimulynas.

Sutuoktiniai – ramstis ir mokykloje

Į mokinių priėmimo komisijos kabinetą neretai įžengia keli šeimos nariai – tėvas ar mama su savo nepilnamečiu vaiku. Vienas iš jų  jau mokosi bendrojo lavinimo mokykloje, o kitas – būsimasis suaugusiųjų gimnazijos mokinys.

„Rugsėjo 1-oji vidurinio išsilavinimo neturintiems tėvams yra tarytum įkyrus priekaištas, kad jie nėra išsimokslinę, o vaikams nuolat akcentuoja išsilavinimo svarbą“, – apie vaikus į mokyklą atvedusius tėvus kalba mokytoja konsultantė Ilona Filipenkovaitė.

Pasak mokytojos, vaikai labai smalsūs ir jautrūs pokyčiams, todėl jie trokšta pasidalinti su tėvais savo pasiekimais ir sužinoti, kaip sekėsi mokytis jiems. „Tokiais atvejais tėvams tenka susimąstyti apie praeities klaidas, pajusti gėdą prieš vaikus, o neretai ir pasiryžti sėsti į mokyklos suolą“, - pasakojo I. Filipenkovaitė.

Gimnazijos mokytojai galėtų priminti ne vieną sutuoktinių porą, sėkmingai baigusią mokyklą drauge. „Praktika rodo, kad mokytis dviese – nėra sunku, atvirkščiai, tai didelė pagalba. Jei vienas sutuoktinių neturi galimybės dalyvauti pamokose, antras jam perduoda užduotis ir drauge, vienas kitam padėdami, jas atlieka namie. Taip pat ne paslaptis, kad vienam ėmus tinginiauti, kitas gali  griežčiau „paspausti“, - pasakojo mokytoja konsultantė.

Jau tapo įprastu reiškiniu, kad aukštesnį išsilavinimą turintis sutuoktinis paskatina artimą žmogų įgyti vidurinį išsilavinimą ir padeda jam to siekti. Suaugę mokiniai neretai prasitaria, kad vieną ar kitą namų darbą jiems padėjo atlikti antroji pusė, bet mokytojai tai vertina supratingai ir tokią pagalbą net skatina, kadangi nuolatinė parama sugrįžus į mokyklą po ilgos pertraukos padeda įveikti stresą ir nugalėti nepilnavertiškumo jausmą. Neretai mokiniai juokauja, kad namų darbai tapo dar viena šeimą vienijančia veikla ir laisvalaikio leidimo būdu.

Motyvuotesni mokiniai savo sutuoktinius ir vaikus įtraukia į neformalią mokyklos veiklą – būrelius, šeimos Advento vakarus, renginius su mokyklos bendruomene. „Sutuoktinio ar visos šeimos įtraukimas į ugdymo procesą yra vienas būdų nemenkinti žemesnį išsilavinimą turinčio žmogaus.  Drauge dalyvaujantys neformalioje veikloje mokiniai lengviau atsikrato baimių, gėdos jausmo ir ima vertinti mokymosi procesą kaip reikšmingą, reikalingą ir svarbų“,- teigė direktorės pavaduotojas.

Be jau esamų sutuoktinių porų, mokykla yra „supiršusi“ ne vieną naują šeimą. Mokytoja Alė Varnienė prisimena mokinius, kurie visai atsitiktinai atsisėdę į vieną suolą pradėjo draugauti ir sukūrė šeimą. Jau baigiant dvyliktą klasę buvo atšoktos jų vestuvės, o mokyklos baigimo proga šeima dar ir pagausėjimo susilaukė.

Mažyliai mokslams – ne kliūtis

Skirtingų metų gimnazijos žurnaluose vis sumirga tos pačios pavardės. Mokykla nesuskaičiuoja, kiek brolių ir seserų yra išleidusi. Pasitaiko, kad broliai ir seserys ir ateina kartu, ir mokosi toje pačioje klasėje nepaisant jų amžiaus skirtumo. Arba vienam baigus, mokytis pradeda kitas brolis ar sesuo. „Dabar mokykloje mokosi dvi seserys, kurių dar viena baigė anksčiau mūsų mokyklą. Pirmoji sesuo, baigusi mokyklą, pakvietė jaunesniąją seserį, o toji, savo ruožtu, jaunėlę“, - teigia E. Šimulynas. 

„Pasitaikydavo atvejų, kai tėvai, neturėdami kur palikti savo mažųjų atžalų, atsivesdavo jas į mokyklą. Vaikai per pamokas ramiai užsiimdavo savo veiklomis (piešimu, knygelių skaitymu), o tėvelis ar mamytė tuo metu šalimais mokydavosi“, – teigė gimnazijos pavaduotoja ugdymui Jurgita Greičiūtė.

Dabar ikimokyklinukų tėveliams netenka jaudintis dėl to, kur palikti vaiką, nes vaikučius mokytojo padėjėja prižiūri „Mažylio svetainėje“ - čia, kol jų tėveliai kremta mokslus, vaikai žaidžia, bendrauja.

Atėjus rudeniui, kelią mokyklos link mina ne tik mažyliai, bet ir kai kurie jų tėveliai. Ir visai nesvarbu, kiek mokiniui metų, svarbiausia, ar šiame nelengvame kelyje išsilavinimo link jie jaučia stiprų ramstį – savo šeimos palaikymą ir pagalbą.

Alina Martinkutė, Vilniaus „Židinio“ gimnazijos psichologė