Tėvystės instinktas
Ginčijasi
Dėl šio klausimo psichologai ginčijasi. Vieni tvirtina, jog jokio tėvystės instinkto nėra. Gali būti tėviška meilė, prisirišimas, tačiau jokiu būdu ne instinktas – tai iš fantastikos srities. Tačiau gamtoje matome paties tikriausio tėvystės instinkto apraiškų, pavyzdžiui, pingvinų patelės tik padėjusios kiaušinius iškeliauja į jūrą – žuvų, paplaukioti, atsigauti. Kiaušinius tuo metu peri patinai, tai užtrunka keletą savaičių, per jas tėveliai netenka 40 procentų kūno svorio, o tai yra 5–6 kilogramai. Tėvystės stebuklus demonstruoja ir jūros arkliukai. Jie surenka kelių patelių kiaušinius ir juos tol nešioja, kol išsirita mažyliai. Dauguma vyrų neskuba pakartoti pingvinų ir jūros arkliukų žygdarbių, bet meilę vaikams jie jaučia. Nors jų meilė nuo motiniškos ir skiriasi. Tuo įsitikinę kiti psichologai ir, beje, jų dauguma.
Kiekviename gyvenimo ciklo etape šeima sukuria naujus egzistavimo principus, naujas vertybes, elgesio taisykles, kuo vadovausis šeima, kaip spręs konfliktus. Jaunos poros, dar neturinčios vaikų, pagrindinė užduotis – sukurti pasitikėjimą keliančius santykius, atrasti individualų gyvenimo būdo modelį, tinkamą abiem sutuoktiniams. Bet štai atsiranda trečias šeimos narys – kūdikis, reikalaujantis nuolatinio dėmesio, rūpinimosi ir didelės atsakomybės. Jis toks mažytis, tačiau reikalauja prie jo taikytis. Neretai papildoma atsakomybė už mažylį tampa rimtu išbandymu, išprovokuoja konfliktines situacijas. Tuo metu griūva ankstesnės sutuoktinių gyvenimo normos ir taisyklės ir atsiranda naujos. Vyras ir žmona gauna naujus neįprastus tėvo ir motinos vaidmenis. Ir jaunas tėtis dažnai būna nepasirengęs šioms permainoms. Juk jam nereikia devynis mėnesius po širdimi nešioti kūdikio ir patirti gimdymo išbandymo. Kai mama susitelkia į rūpinimąsi mažyliu, tėtis gali pajusti susvetimėjimą, konkurenciją, bejėgiškumą. Bandydamas išsaugoti savo emocinę gerovę jis ieško įvairių būdų, kad išvengtų tėvo pareigų. Turi praeiti laiko, kad vyras apsiprastų su tėvo vaidmeniu.
Jaunų tėčių baimės
Negalima teigti, kad mamos savo atžalas myli labiau, o tėčiai mažiau. Tiesiog vyrai ir moterys myli skirtingai. Motinos meilė akla: moteris priima vaiką tokį, koks yra, su visais jo trūkumais ir privalumais. Vyrai vaikų atžvilgiu reiklesni ir objektyvesni. Jie rečiau lepina vaikus, nepaiso jų kaprizų, nešokinėja aplink. Tačiau baudžia nedažnai, o jei jau griebiasi žabo, tai turi būti rimta priežastis. Tarp mamų pasitaiko tokių, kurios kumščiuoja vaiką dėl menkiausios priežasties, o paskui puola apsikabinti ir bučiuoti. Ilgi įkalbinėjimai taip pat būdingi moteriškam auklėjimui.
Yra ir kitų skirtumų. Moterys emocingesnės, dažniau šypsosi vaikams. Vyrai santūresni, tačiau mieliau ima vaikus ant rankų. Moterims patinka ilgi pokalbiai su vaikais, o tėvai mieliau su jais pažaidžia futbolą, eina lenktynių, žaidžia karą su pagalvėmis miegamajame.
Vyrų ir moterų tėviški ir motiniški jausmai bręsta skirtingai. Moterų motinystės instinktas tarsi įdiegtas iš karto, o vyrų tėvystės jausmas turi subręsti. Daugelis vyrų savo vaikams ypatingus jausmus ima jausti, kai jiems sukanka 2–3 metai, ne anksčiau. Taip yra todėl, kad vyrai tiesiog bijo putlučių rausvų kūdikių, bet juos tikrai myli. Kaip tvirtina psichologai, kas antras vyras neįsivaizduoja, kaip reikia bendrauti su mažu vaiku, ir bijo savo nemokšišku elgesiu jam pakenkti. Štai kodėl daugelis tėvelių jokiu būdu nesutiks kūdikiui pakeisti sauskelnių ar nukarpyti nagų. Jie vengia tokių darbų kai išmanydami, ir visai ne todėl, kad tingi ar jiems šlykštu, kaip mano jų žmonos. Esama vyrų, manančių, jog mažyliams pirmiausia reikalinga mama, o ne tėtis. Todėl tokie vyrai mielai imasi buities darbų: eina į parduotuvę, tvarko butą, o bendrauti su kūdikiu – čia jau mamos sritis. Tėveliai kantriai laukia savo eilės, kai vaikas paaugs, bus kokių 4–7 metų, bus galima su juo pasišnekučiuoti, pažaisti šachmatais, pastatyti lėktuvą iš konstruktoriaus.
Prabudimo link
Iš tikrųjų tėvo vaikui reikia taip pat kaip motinos. Ir nuo pat gimimo. Tyrimai rodo, jog naujagimiai geba iš kitų vyrų atpažinti savo tėvus, jie bando jiems nusišypsoti, kelia petukus. Ką kalbėti apie vyresnius vaikus! Todėl kuo anksčiau jūsų išrinktasis pajus savo vaikui tėviškus jausmus, tuo geriau. Jei tėvystės instinktas neskuba pasireikšti, pamėginkite jį sužadinti. Pasakokite vyrui, ką jaučiate per visą nėštumą. Vyras – ne aiškiaregys, jis net neįtaria, kokius fizinius pojūčius jūs patiriate, kaip elgiasi mažylis būdamas įsčiose. Todėl drauge su vyru eikite atlikti ultragarso tyrimą, tai jam paliks didelį įspūdį. Vyras drauge su jumis gali lankyti būsimų mamų kursus. Jis nesutinka? Ką gi, teks gudrauti, pasakykite, kad ne itin gerai jaučiatės, ir paprašykite jus palydėti. Ten jis pamatys ne tik būsimąsias mamas, bet ir tėčius ir nustos varžytis. Visaip skatinkite vyro norą pabendrauti su negimusiu kūdikiu, leiskite paliesti pilvą, pajausti, kaip jis juda – visa tai suartina tėvus, stimuliuoja tėviškus jausmus.
Gimdymas dalyvaujant vyrui – atskira tema. Daugelis vyrų teigia, jog tėvystės instinktas jiems pasireiškė iš karto, kai tik jų kūdikis išvydo šį pasaulį. Vyras turi galimybę palaikyti ką tik gimusį kūdikį, net perkirpti virkštelę (tuo vėliau gali didžiuotis). Tačiau būna, kad dalyvavę gimdyme vyrai po to ima šlykštėtis savo žmona, tai atsiliepia seksui ir apskritai šeiminiams santykiams. Tad jei vyras kategoriškai atsisako dalyvauti gimdyme, geriau jo ir neversti.
Nebijokite vyrui patikėti rūpintis vaiku. Daugelis mamų viską apsiima daryti pačios, o paskui stebisi, kodėl vyras yra tik stebėtojas vaiko atžvilgiu. Meilės formulė seniai žinoma: meilė – tai rūpinimasis.
Psichologų teigimu, labiausiai branginame tuos santykius, į kuriuos įdėjome daugiausia dvasinių ir fizinių pastangų. Tai liečia visokius santykius – tėvų ir vaikų, draugiškus, meilės, profesinius. Suteikite vyrui galimybę susitelkti į vaikelį, taip jis greičiau pajus tėvystės džiaugsmą. Tegul padeda jums maudyti mažylį, eiti pasivaikščioti su vežimėliu, juk čia reikia vyriškos rankos. Kiekvienas tėvas gali atlikti vaikui paprastutį masažą, tam visiškai nereikia būti profesionalu. Maitinti iš buteliuko taip pat nereikia jokio mokslo, gali puikiausiai tai daryti. Svarbu, kad šios pareigos tėveliui nebūtų prievartinės. Net jei vyras, jūsų manymu, viską padarė blogai: prie žalių šliaužtinukų apvilko raudonus marškinėlius (visai neturi skonio), maitindamas vaiką tyrele ištepliojo nuo galvos iki kojų (sunku buvo seilinuką užrišti), padėkokite, o pretenzijas pasilikite sau. Kitaip vėliau daugiau niekada nepriversite vyro jums padėti.
Pasakokite vyrui viską apie vaiką, ką jis veikė per dieną, kol tėtis buvo darbe. Žinoma, nereikėtų ilgai ir nuobodžiai pasakoti, kiek kartų keitėte sauskelnes ar kaip teko plauti akvarele išterliotas sienas. Vyrų tokios smulkmenos nedomina. Tačiau tėčiui bus įdomu, kaip jo atžala valgė, miegojo, žaidė, ypač jei įdomiai pasakosite. Ir dar. Vyras tikrai nepraleis pro ausis, jei pasakysite, kad dar kartą įsitikinote, jog sūnus yra jo kopija, dukra miega visiškai tokia pat poza kaip ir jis. Nepamirškite, kad minėti reikia tik teigiamus pavyzdžius. Paglostykite tėvo savimeilę, jam bus malonu. Suteikite vyrui galimybę bendrauti su sūnumi ar dukra taip, kaip jis nori, net jei jie išmėto žaislus po visą kambarį ar grįžta iš lauko po futbolo purvini kaip velniai. Neverskite vyro galvoti ir elgtis taip pat kaip jūs. Tegul tėvas savaip bendrauja su vaikais, o jūs – savaip. Juk tėtis gali viską, tik negali vienintelio dalyko – būti mama. Ir tai puiku! Juk vaikas iš mamos ima tai, ko neturi tėtis, ir atvirkščiai.
Subrendęs būti tėvu
Psichologai teigia, kad kas antras vyras svajoja būti tėvu ir drauge to bijo. Dalis jų nenori atsisakyti mielų įpročių: rūkyti virtuvėje, valandas voliotis ant sofos prie televizoriaus, penktadieniais pasikviesti draugų ir leisti laiką su jais iki sekmadienio. Juk gimus vaikui teks riboti savo norus. Kita dalis vyrų bijo ne tapti tėvu, bet būti blogu tėvu: per mažai uždirbti, kad aprūpintų šeimą viskuo, kas reikalinga, dėl užimtumo darbe per mažai skirti vaikui dėmesio ar tiesiog nesusidoroti su pavestomis užduotimis. Beje, panašios baimės nėra blogai, jos liudija rimtą vyro požiūrį į tėvystę.
Vadinasi, vyras suvokia, kad atsiradus vaikui jo gyvenimas labai pasikeis. Daug blogiau, jei vyras iš principo nemyli vaikų. Dauguma atvejų tokie vyrai turi kokių nors psichologinių problemų – kompleksų, baimių. Tačiau ir tokios asmenybės kažkada subręsta tėvystei, tiesa, tam gali prireikti dešimtmečių.
Bandyti juos priversti tapti tėvais ir pranešti, jog laukiatės, – rizikinga. Jie tiesiog gali dingti nežinoma kryptimi.
Parengė A. Kaminskienė
