Zita Vasiliauskaitė. Po didinamuoju stiklu

Taip jau yra, kad niekas neabejingas daugiavaikių šeimų atžvilgiu. Kai diskusijoje kalba pasisuka apie gausias šeimas, nubunda net kietai įmigusieji. Kodėl? Tikriausiai tai susiję su giluminiais psichikos procesais, tiksliau – su savisaugos instinktu. Juk svarbiausia kiekvienos tautos išlikimo ir funkcionavimo sąlyga – jos atstovų buvimas, o valstybės – jos piliečių gyvybingumas. Daugiavaikė šeima šiuo požiūriu yra neįkainojamai vertinga kiekvienam asmeniui. Štai kaip sako jauna socialinė darbuotoja: „Man reikia rūpintis savo senatve, todėl aš dirbu su socialinės pagalbos reikalingais vaikais. Juk tik jie, išaugę visaverčiais ir laimingais žmonėmis, sėkmingai dirbdami savo šeimos ir valstybės labui, man užtikrins ramią ir saugią senatvę tėvynėje.“ Kita vertus, daugiavaikė šeima gali būti blogio šaltinis visuomenei – juk neprižiūrėti ir palikti likimo valiai vaikai finansine ir kriminogenine našta gula ant tos pačios visuomenės pečių. Gal todėl gausios šeimos pas mus atsiduria lyg po didinamuoju stiklu...

Daugiavaike šeima priimta laikyti tą, kurioje auga trys ir daugiau vaikų. Trečiojo vaiko atsiradimas labai smarkiai pakeičia gyvenimą šeimoje ir dažnai sukelia sumaištį mamos galvoje. Mat kol šeimoje buvo du vaikai, šeima buvo lengviau kontroliuojama – vaizdžiai tariant, vienas vaikas galėjo būti paimtas į vieną ranką, o kitas – į kitą. Dabar gi rankų jau nebeužtenka. Vadinasi, nustoja veikę ankstesni padėties valdymo būdai, ir šeima, įžengdama į naują gyvavimo etapą. Tai nelengva. Todėl aplinkinių dėmesys ir parama gali būti jai labai vertingi. Tad su kokiais iššūkiais pirmiausia susiduria šeima gimus trečiajam vaikui?

Vyresnių artimųjų ir giminių kritiškas požiūris

Psichologai pastebi, kad seneliai mielai džiaugiasi anūkais, bet tik tuomet, kai jų skaičius vienoje šeimoje yra ne didesnis nei vaikų, kuriuos jie augino savo šeimoje. Aišku, kartais būna išimčių, bet jos, kaip sakoma, tik patvirtina taisyklę. Todėl neverta stebėtis, kad kažkas iš artimųjų žinią apie trečiojo gimimą sutiks skeptiškai ar net labai kritiškai. Duokite jiems laiko susitaikyti su tuo, kas įvyko. Dažnai atsitinka, kad ilgainiui trečiasis vaikas tampa senelių mylimas ne mažiau, nei pirmieji du.

Daugiavaikės šeimos hierarchinė struktūra

Daugeliui šiuolaikinių šeimų yra būdingas vaikocentrizmas, t. y. savo gyvenimo orientavimas į jo didenybę vaiką kaip į pasaulio centrą. Tuomet vaiko poreikius tėvai siekia patenkinti pačiu aukščiausiu lygiu – ypatingu maistu, gražiausiais drabužėliais ir brangiausiais žaislais. Pats vaikas aplinkinius, taip pat ir tėvus suvokia kaip aptarnaujantįjį personalą ir dažniausiai užauga nepalaužiamas egoistas. Kai kurie tėvai neatsikrato vaikocentrizmo ir gimus antrajam vaikui. Tačiau kai atsiranda trečiasis, tokia struktūra griūva, nes toliau veikti negali. Paaiškėja, kad šeimoje tėvai yra patys svarbiausi asmenys, svarbesni už vaikus. Tėtis ir mama tampa daugiau ar mažiau demokratiška „valdančiąja viršūnėle“, o vaikai – „liaudimi“. Tiksliau sakant, vaikai užimą teisingą padėtį – pavaldinių vietą. Juk tėvų valdžia remiasi meile. Todėl jei tėvai tvirtai nepaima valdžios į savo rankas, gyvenimas daugiavaikėje šeimoje gali virsti sumaištimi. Įdomu, kad kai kuriose primityviose tautelėse skaičiuojama taip: „Vienas, du, daug.“ Vaikams daug ramiau augti, kai jie būna įsitikinę, jog suaugusieji žino, ką ir kada daryti. Jei tėvai savo pavyzdžiu rodo, kad sugeba susidoroti ir su sudėtingiausiomis aplinkybėmis be pykčio ir riksmo, vaikai jaučiasi saugūs ir tvirti... Nereikia bijoti pateisinamo tėvų autoritarizmo. Svarbiausia, kad jie savo valdžia remtųsi be pykčio, išlaikydami pagarbų santykį su kiekvienu šeimos nariu. Be to, vaikai daug geriau vystosi ir bręsta, jei nėra perkrauti pasirinkimo galimybėmis ir pernelyg dideliu tėvų dėmesiu, dažnai labai glaudžiai susijusiu su jų pačių ambicijomis ir svajomis.

Tėvų ir vaikų zonos

Vadovaujama tėvų padėtis šeimoje turėtų būti išreikšta jų asmeninės zonos, kad ir labai nedidelės, buvimu. Čia turima galvoje ne tiek gyvenamosios erdvės konkretūs kvadratiniai metrai (beje, pernelyg didelis ankštumas tik paaštrina tarpasmeninius santykius šeimoje), kiek dažnai pasitaikantis vaikų gyvenimo ribų išsiplėtimas. Juk vaikai yra linkę žaidimų kambariu paversti visą gyvenamąjį būstą. Todėl tėvams labai pravartu nustatyti ribas – kur „žaislai gali gyventi“, o kur – ne. Tėtis turi turėti savo poilsio (o gal pabuvimo su pačiu savimi) zoną, net jei ji susitrauktų iki „savo fotelio“. Taip pat mama turėtų turėti savo žinioje ne tik virtuvę, bet ir jaukų „savo kampą“. Šeimoje reikėtų laikytis tokio įstatymo: „Jei žmogus yra savo zonoje, jo negalima trukdyti.“ Svarbu padėti vaikams suprasti, kad tėvai irgi yra žmonės, jiems reikalingas poilsis, jie turi savo poreikių, norų ir siekių. Galiausiai vaikai turi suprasti, jog kai kada ir suaugusieji nori pabūti vieni, be vaikų. Tačiau tokį poreikį turi kiekvienas šeimos narys, todėl ir kiekvienas turėtų turėti savo zoneles, net jei nėra galimybės turėti savo atskirus kambarius. Kiekvienas šeimos narys turi teisę pabūti vienumoje, pats su savimi.

Tėvų dėmesio vaikams paskirstymas

Kai šeimoje atsiranda vaikas, jam tėvai pradeda skirti deramą (ne padidintą) dėmesį, nors vaikai visada siekia jo viso. Tad kol auga vienas, jis visą ir gauna, kai du – tą dėmesį dalijasi perpus, o kai trys – kiekvienam jų tenka trečdalis. Aišku, vaikai šioje srityje kovoja tarpusavyje, tačiau tėvai neturėtų siekti patenkinti dėmesio poreikį visiems iš karto. Didesnėse šeimose vaikai labai vertina individualų tėvų dėmesį sau. Todėl tėvai, pabūdami nors ir neilgai, tačiau atskirai su kiekvienu vaiku, parodo jiems ne tik savo meilę, bet ir tai, kad vaikas jiems yra svarbus. Kitaip sakant, taip tėvai kloja labai svarbų vaiko asmenybės pamatą – ugdo savigarbą. Kartais tėvai perlenkia lazdą manydami, kad vyriausiasis vaikas gali šioje srityje juos pavaduoti. Pagelbėti – taip, tačiau ši pagalba turi atitikti vaiko raidos galimybes. Ikimokyklinukas negali ilgai sūpuoti kūdikio lovytės, o mokyklinukas – ilgiau kaip pusvalandį žaisti su mažyliu. Natūralu, kad mažiausiam vaikui reikia daugiau dėmesio, todėl jo poreikiai yra tenkinami pirmiau, nei kitų vaikų (būtina paaiškinti primenant, kad ir jiems mažiems taip buvo). Vyriausiasis vaikas turi daugiausia pareigų (juk jam augant sparčiai daugėja ne tik galimybių pagelbėti šeimos gyvenimui – nueiti į parduotuvę, išnešti šiukšles ir t. t., bet ir daugiau privilegijų – ilgiau pažaisti su vaikais kieme ar dažniau nusipirkt ledų). Vyriausiasis vaikas taip pat turi teisę į savo gyvenimą, savo laiką ir savo žaidimus. Jaunesniems vaikams bendravimas su vyresniuoju niekada neatstos tėvų meilės ir dėmesio.

Viena vertus, kiekvienas šeimos narys turi turėti pareigų, susijusių su asmeniška pagalba šeimai (čia kalbama apie labai konkrečias pareigas, pvz., sutvarkyti žaislus, išvesti šunelį į lauką, pasikloti lovas ir pan.). Tačiau kita vertus, nė vienas šeimos narys neturi pasijusti „aptarnaujančiuoju personalu“. Aišku, daugiavaikės, kaip ir kiekvienos kitos šeimos gyvenime iškils sudėtingų aplinkybių ir jas įveikti neužteks rankų. Tačiau būtent jos privers tėvus iš naujo apmąstyti prioritetus, naujai paskirstyti šeimos narių pareigas, o vaikams suteiks galimybę išmokti daugiau savarankiškumo ir atsakingumo.

Gausi šeima – tai komanda

Dažnai dėl didesnio aplinkinių dėmesio ar artimųjų skeptiškumo gimus trečiajam vaikui ypač mama siekia įrodyti, kad su nauja padėtimi puikiai susitvarkys. Ji dažnai iškelia sau pernelyg aukštus reikalavimus. Ir be reikalo. Kai būna nepasiekiami, šie reikalavimai liūdina, o kartais kelia neviltį. Tai labai sekina ir neigiamai veikia mamos psichologinę būseną ir sveikatą. Todėl itin svarbu nepersistengti. Labai sveikintina siekti, kad vyresniųjų vaikų gyvenimas būtų turiningas ir įdomus. Tačiau kol mama pririšta prie mažiausiojo, reikėtų pabandyti pasitelkti tuos artimuosius, kitus pagalbininkus, kurie galėtų nuvesti kitus vaikus į būrelius ar paprasčiausiai su jais pasivaikščioti. Namų buities reikalai, darbai darbeliai taip pat negali būti tvarkomi tik tobulai, juolab kad jie niekada nesibaigia. Svarbu susidėlioti prioritetus ir atskirti tikrai svarbius dalykus nuo ne tokių svarbių. Nebūtina griežtai kontroliuoti ir vaikų tarpusavio santykių, jie patys išmoks juos reguliuoti. Taigi šeimos gyvenime svarbiausias lūžis įvyksta su trečiojo atėjimu į šeimą. Svarbu patiems tėvams suvokti ir padėti vaikams suprasti, kad jūsų šeima – tai komanda, kurioje kiekvienas narys yra labai svarbus ir mylimas.