Pasakų prasmė

Pasakų prasmė

Rolandas Maskoliūnas
mokslofestivalis.eu

Įrodyta, kad vienas geriausių būdų formuoti būsimą žmogaus ir visuomenės nario asmenybę yra literatūra, ypač pasakos.

Ar būtų gerai, jeigu gyvenimas būtų panašus į pasaką? Viena vertus, tokiame pasaulyje raganos keptų vaikus, o nunuodytos gražuolės miegotų žiemos miegu. Vilkai griautų kiaulių suręstus namelius ir ėstų neįgalias seneles.

 

Iš kitos pusės, teisingumas ir tretieji broliai visada nugalėtų, o nevidonai mirtų baisiose kančiose. Taigi, prieš atsakant į šį iš pažiūros paprastą klausimą, tektų gerai pasverti visus tokio pasakiško pasaulio pliusus ir minusus.  

Pasakos fantastika, bet nurengus – teisybė

Kiekvieno mūsų gyvenime ateina akimirka, kai susimąstome apie gyvenimo prasmę. Tai nutinka ne tik sulaukus brandaus amžiaus, bet ir vaikystėje bei paauglystėje. Pati svarbiausia ir sunkiausia tėvų užduotis, jų misija – padėti savo vaikui surasti tą gyvenimo prasmę. Vaikas augdamas vis geriau supranta save, susipažįsta su pasauliu ir su kitais žmonėmis. Jis taip pat turi patikėti, kad ateityje atliks kažką prasminga.

 

Taip, veikiant tėvams ir kultūrinei aplinkai, formuojasi būsimojo žmogaus ir visuomenės nario asmenybė. Įrodyta, kad geriausias tokio ugdymo pagalbininkas yra literatūra, o ypač pasakos. Todėl šia kūrybos forma domisi daugelio šalių mokslininkai, tarp kurių yra ir lietuvių. Pasakas rinko tautos patriarchas Jonas Basanavičius, jas kūrė poetas Oskaras Milašius, rašytojas Kazys Boruta ir daug kitų.

 

Pasakos puikiai iliustruoja tikrovę – pavyzdžiui, „Joniukas ir Grytutė“ atspindėjo tuo metu paplitusią prievartą prieš vaikus. Kai kurios pasakos tarnavo bažnyčios ideologijai, padėdavo įtvirtinti religines tiesas. Visuomenėje klestintis patriarchatas akivaizdus pasakose „Tūkstantis ir viena naktis“. Pasipūtusios princesės, negalinčios užmigti ant žirnio ir aikštingi princai – tai demaskuotos didikų ydos. Taigi, pasakos gali būti geras pasaulio komentavimo instrumentas ir ne tik.

 

Dvasios penas

 

Žymiausias pasakų tyrinėtojas ir analizuotojas buvo psichoanalitikas, dr. Bruno Betelheimas. Jis parašė gausiai apdovanotą, klasikine tapusią knygą „Kerų naudojimas“ ( angl. The Uses of Enchantment). Joje mokslininkas analizuoja pasakas, jų poveikio mechanizmus ir padeda mums suprasti, kodėl ir kuo jos tokios svarbios mūsų netobulai civilizacijai.

 

Tarp daugybės apibrėžimų pasirinkime tokį: tradicinė pasaka – tai paprastos struktūros pasakojimas su griežtu moralu pabaigoje, kur veikia stebuklingos jėgos, burtai ir magiškos būtybės. Tokios, kaip fėjos, burtininkai, milžinai, slibinai ar vienaragiai. Jas kūrė paprasti žmonės ir perduodavo iš lūpų į lūpas. Bėgant metams, pasakos tobulėjo ir vis geriau atlikdavo savo pagrindinį uždavinį – auklėti jaunąją kartą.

 

Pasakos atlieka ne tik patirties saugojimo funkcijas. Šioje liaudies kūryboje galima pastebėti kelis siužetų arba įvykių tipus. Vienas iš tokių – svetimos jėgos įsiveržimas į harmoningą pasaulį. Klasikinėse pasakose tokia jėga gali tapti pamotė, atėjusi į šeimą ir paverčianti vaiko gyvenimą nepakeliamą. Literatūrinėse pasakose arba fentezi romanuose, kaip J. R. R. Tolkieno trilogijoje „Žiedų valdovas“, tai Blogio jėgos, ketinančios sunaikinti ne tik hobitų, bet visą pasaulį. Tačiau vienas arba keli, kur kas silpnesni personažai sugeba pasipriešinti galingoms jėgoms. Jie naudojasi gudrumu, vienijasi arba suranda savyje nepaprastų galių. Tad pasakos palaiko žmogaus dvasią. Ir leidžia tikėtis, kad visus sunkumus įmanoma įveikti. Tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius.

 

Vaikams kuriamos pasakos padeda jiems pažinti savo jausmus ir įsiminti pagrindines sėkmingo gyvenimo taisykles. Tuose kūriniuose nuolat pasikartoja tokie principai: niekad nepasiduok, siek tikslo; spręsk apie kitus ne pagal jų išorę, bet pagal vidų. Pasakos yra tarsi žinynai, universalių taisyklių rinkiniai.

 

Pasakos kaip terapija

 

Bruno Betelheimas sako, kad tėvai dažnai klysta, norėdami vaikus apsaugoti nuo rūsčios tikrovės. Iš tiesų pasakų baisumai padeda mažiesiems suprasti, kas jų laukia gyvenime ir kad daugelio bėdų priežastis esame mes patys. Tėvai nori įtikinti, kad visi žmonės yra geri, o vaikai supranta, kad taip nėra. Tai sukelia vidinį prieštaravimą ir stresą. Be to, pasąmonė labai stipriai veikia mūsų elgesį. Kai pasąmonė ir joje glūdinčios niūrios fantazijos visą laiką slopinamos, tai gali pažeisti vaiko asmenybę, jo psichiką.

Juoba, kad vaikų fantazijos būna žiaurios, o pyktis gali būti labai stiprus. Pasakų siaubai parodo vaikui, kad tokios mintys gimsta natūraliai. Jos kyla daug kam ir kaip galima su jomis susidoroti. Pasakos tarsi „iškrauna" vaiko pasąmonėje susikaupusias blogas mintis ir emocijas.

 

Be to, pasakų siužetai moko tolerancijos ir pareigų atlikimo. Tie įvairūs herojų išmėginimai irgi atspindi visuomenėje susiformavusius papročius. Pavyzdžiui, tokį svarbų įvykį pasaulio kultūrose, kaip berniukų ir mergaičių perėjimą arba įšventinimą į suaugusiųjų gretas. Norint tapti tikru vyru ar moterimi, reikia įveikti vienokį ar kitokį, lengvesnį ar sunkesnį kliūčių ruožą, vadinamą iniciacija.

 

Taip pat aiškiai pasakų herojai padalijami į gerus ir blogus, kad vaikui būtų lengviau juos atskirti. Pavyzdžiui, du broliai protingi, bet beširdžiai, o trečias kvailas, bet geras. Tokia poliarizacija ir laimingas pasakos finalas padeda vaikui susitapatinti su simpatiškuoju, geruoju herojumi ir apsispręsti, kokiu žmogumi geriau apsimoka būti užaugus. Tačiau kita pasakų rūšis nesmerkia herojaus, jeigu jis apgauna, pavyzdžiui, velnią arba apvagia piktą milžiną kokioje nors pasakoje. Taip pasakų išmintis moko, kad laimėti gali net silpnas žmogus. Yra ir kitų naudingų triukų, kuriuos reikia žinoti.

 

Jūs, aišku, pastebėjote, kad net mažiausi kūdikiai suklūsta, kai televizijos ekrane prasideda reklaminė pauzė. Spalvos, dinamika, garsas ir scenarijaus triukai – visa tai traukia dėmesį ir slapčia auklėja. Kol nebuvo televizorių, pasakos padėdavo tėvams ar seneliams pasiekti panašų efektą.

 

Viskas prasideda nuo to, kad pasakos patraukia vaikų dėmesį, sužadindamos jo smalsumą. Ar išgyvens mergaitė, išvaryta pamotės žiemą į mišką? Ar parveš tėtis mylimai dukrai raudonąją gėlelę, ar vilkas suės visus paršiukus ar tik vieną? Antra svarbi pasakų paskirtis - praturtinti vaiko gyvenimą, sužadinant jo vaizduotę. Bruno Betelheimo žodžiais tariant, tai formuoja jo intelektą ir išgrynina emocijas. Padeda vaikui suprasti jį kamuojančias problemas ir parodo, kaip būtų galima jas išspręsti. Vadinasi, tokia nepaprasta istorija visapusiškai ugdo būsimą visuomenės narį. Vokiečių poetas Frydrichas Šileris kartą yra pasakęs: „Vaikystėje mano girdėtose pasakose glūdi gilesnė prasmė, negu gyvenimo pamokose“.

 

Tačiau, kad šios istorijos veiksmingai auklėtų ir padėtų vaikui suprasti moralaus elgesio privalumus, jos turi būti pakankamai paprastos ir aiškios. Kitaip sakant, negerai, kai specialieji efektai užgožia esmę.

 

Pasakos suaugusiems

 

Ar reikia pasakų suaugusiems? Neblėstantis TV realybės šou ir telenovelių populiarumas liudija, kad taip. Daugeliui žmonių norisi tikėti, ar bent trumpam įsivaizduoti, jog įmanoma sukurti pasakišką gerąja prasme, t. y. gana tobulą pasaulį. Kartais taip norisi pasakyti: aš gyvenu iliuzijų pasauly, kur ant kiekvieno medžio saulė.

 

Kalbėdami apie pasakišką pasaulį, dažniausiai turime omenyje gražiąją jų pusę arba, tiksliau sakant, pačia pabaigą, kai herojai, įveikę visas kliūtis, gauna dovanų gražuolę princesę arba pusę karalystės. Kai prasideda puota, o po to visi ima gyventi ilgai ir laimingai. Tačiau iki finišo reikia atlikti daug sunkių darbų, kautis dėl savo gyvybės, gudrumu įveikti demonus ar milžinus ir t.t. Taigi, didžioji pasakos dalis yra ne kas kita kaip tikras siaubo filmas.

 

Režisierius Davidas Cronenbergas teigia, jog mūsų vaikystės baimės iš esmės sutampa su suaugusio žmogaus baimėmis. Tik bręsdami mes jas kitaip suvokiame. Tačiau tai vis tiek tebėra baimės. Todėl siaubo filmus ir pasakas sieja ne tik tai, kad tokių filmų siužetai neretai kuriami, naudojantis įvairių šalių pasakomis, legendomis ar mitais. Jie padeda įvairaus amžiaus žiūrovams įveikti giliai įsišaknijusias fobijas. Tai yra tam tikra psichoterapijos forma džiaugiantis, kad mums pasisekė labiau, negu kvailiems ar tiesiog nevykėliams filmo herojams. Tad siaubo arba „fentezi“ filmai suaugusiems – gydomoji priemonė ir proga pabėgti nuo tikrovės, o vaikams pasakos itin svarbios kaip auklėjamoji priemonė.

 

Žodis prieš technologijas

 

Pasaulis kinta, ir vaikai jau neturi kada skaityti pasakų. Jie žaidžia kompiuteriais, o jų rankose vietoj knygos – mobilusis telefonas. Tačiau rašytojai atkakliai teberašo pasakas ir kai kuriais atvejais jų laukia stulbinanti sėkmė. „Hario Poterio“ ciklo kūrėja įrodė skeptikams, kad ir šiais laikais žodis nugali technologijas. Tačiau kodėl, ir kodėl tik kartais?

 

Dabar rašytojai neatsižvelgia į žmogaus atmintį. Todėl nedažnai pasakos tampa kultūros reiškiniu. Garsieji pasakų rašytojai arba rinkėjai dirbo skirtingais būdais: broliai Grimai tiesiog kruopščiai rinko liaudies pasakas, šiek tiek jas sušvelnindami, t.y. išmesdami seksualines aliuzijas, tačiau palikdami prievartos ir smurto scenas. Hansas Kristianas Andersenas kūrė savas pasakas, semdamasis įkvėpimo iš tradicinių pasakų.

 

Naujosios kartos rašytoja J. Rowling, prieš sėsdama rašyti, ne vienerius metus studijavo daugelio šalių pasakas bei mitologijas. Jos knygos apie Hario Poterio nuotykius – originali proza, įkvėpta įvairių kultūrų, bet išlaikanti klasikinių pasakų principus. Pagrindinis herojus irgi yra našlaitis. Jis priverstas pakeisti gyvenamąją vietą ir turi įveikti daug pavojų, įrodydamas savo brandumą bei sumanumą.

 

Ciklas fenomenaliai populiarus dar ir dėl to, kad tai tiesiog talentingai parašytos knygos. Be to, jose daug siaubo elementų, kurie yra pagrindinis liaudies pasakų elementas. Daug vaikų gali lengvai susitapatinti su akiniuočiu Poteriu, kuris yra ne koks supermenas, bet eilinis berniukas, priverstas kovoti dėl savo gyvybės ir laimės. Magija jam iš esmės tik apsunkino gyvenimą. Visi šie niuansai paverčia personažą patraukliu, išskirtiniu naujųjų laikų herojumi. Tokiu, kaip daugelis mūsų. J. Rowling gerai išanalizavo liaudies pasakų mechanizmus ir struktūrą ir tai atnešė jai sėkmę. Tai liudija, kad pasakos nemirė - jos tebėra tokios pat aktualios, kaip ir prieš šimtus metų.

 

Pasakos kine

 

Kine šiuo metu išryškėjo dvi tendencijos. Viena vertus, režisieriai atrado naują aukso gyslą – tiesiogines arba beveik pažodines klasikinių bei naujų pasakų ekranizacijas. Kadangi pastaruoju metu komiksai, literatūra ir kinas lengvai paverčiami vienas kitu, knygos ar komikso populiarumas reiškia, kad jie greitai pavirs filmu. Taip, pavyzdžiui, nutiko su „Hario Poterio“ ciklu. Naujausias Holivudo projektas – jau senokai mirusio rašytojo C. S. Lewiso epas apie Narniją, kuris komercinės sėkmės atveju gali išaugti net iki šešių filmų ciklo.

 

Antroji kryptis – modernios, arba tiksliau sakant, postmodernios pasakų versijos. Geriausias to pavyzdys yra „Šrekas“. Čia irgi išlaikyti tradicinių pasakų atributai bei principai: pavojinga ir ilga kelionė už septynių jūrų marių, herojaus išmėginimas ugnimi, gražuolės ir pabaisos motyvas, bet vienoje istorijoje sumaišyti keliolikos pasakų personažai, siekiant komiško efekto suaugusiems ir auklėjamojo – vaikams. O rezultatas puikus. Patenkinti visi – ir visų amžiaus grupių žiūrovai, ir filmo prodiuseriai.

 

Taigi, norint sulaukti sėkmės, galima žaisti stiliais, maišyti pasakas su mitais, parodijuoti, bet svarbu išlaikyti jų esmę. Svarbu auklėti, truputį gąsdinti ir įdėti į tą kūrybą visą širdį. Taip, kaip elgėsi mūsų protėviai, kurdami pasakas savo vaikams, kad palengvintų jų kelionę per gyvenimą ir padėtų geriau suprasti pasaulį ir save.

 

 

Informacijos šaltinis: Mūsų šeima
Informacija atnaujinta: 2010 m. Balandžio 22 d.