Panevėžio rajonas fiksuoja įvaikintų vaikų rekordą

Nuo pat Vaikų teisių skyriaus įkūrimo 1993-iaisiais jam vadovaujanti Nijolė Stakytė graudžiai juokauja savo darbe jau turinti anūkų. Kadaise dirbta su vaikais nesirūpinusiomis moterimis, dabar tenka mokyti motiniškų pareigų neatliekančias jų dukras. Prisimindama darbo pradžią vaikų teisių apsaugoje N.Stakytė sako, kad situacija prastėja.

„Prieš penkiolika ir daugiau metų retai matydavome šeimų, neturinčių patalynės, skurdo buityje būdavo mažiau, – patirtimi dalijasi vedėja. – Tačiau liūdina ne tiek buities skurdas – bėgant metams matome, kad prastėja socialinės rizikos šeimose augančių vaikų intelektas, daugėja protiškai atsilikusių vaikų.“ Trejus metus rajono seniūnijose socialinės rizikos šeimomis rūpinasi socialiniai darbuotojai, tačiau toks laiko tarpas per mažas, kad būtų galima džiaugtis apčiuopiamais rezultatais.

Įtarę, kad vaikus auginančios šeimos gyvena netinkamai, jas stebi seniūnijų socialiniai darbuotojai. Jei nuolatinis lankymas, pagalba šeimoms lauktų rezultatų neduoda, šeima įrašoma į socialinės rizikos sąrašą. N.Stakytė apgailestauja, kad žmonės žinią, jog socialiniai darbuotojai ir vaikų teisių apsaugos specialistai lankysis labai dažnai, dažniausiai sutinka abejingai. „Na ir lankykitės!“ – išrėžia. Tačiau būna ir taip, kad netinkamą gyvenimo būdą pamėgę žmonės specialistus sutinka kaip savo bičiulius, familiariai juos vadina vardais, su pasitikėjimu pasakoja net intymias paslaptis. „Stengiamės daryti viską, kad vaikai galėtų užaugti šeimose, tačiau ne visada tai pavyksta“, – sako N.Stakytė.

Paimti vaikus skausmingiausia 

2008-aisiais socialinės rizikos sąraše buvo 299 šeimos, praėjusiais metais – 283. Sąraše šešiolika šeimų mažiau, tačiau savo gyvenimo būdą pakeitė tik keturios. Kitose iš socialinės rizikos sąrašo išbrauktose šeimose vaikai arba užaugo, arba buvo apgyvendinti globos įstaigose. Globos įstaigose 2009-aisiais apgyvendinti 39 vaikai. Iš jų tik trys našlaičiai, visi kiti turi gyvus, jais pasirūpinti nesugebančius tėvus.

N.Stakytė sutinka, kad vaikų tėvų valdžios apribojimo ir vaikų apgyvendinimo globos namuose procesas jos darbe pats skausmingiausias. Yra ir „rekordininkų“: iš vienos šeimos vaiko teises ginantys specialistai paėmė aštuonis vaikus. Per kelerius metus globos įstaigose apgyvendinę septynis, specialistai tikėjosi, kad mama rūpinsis aštuntuoju pagranduku, tačiau istorija pasikartojo ir valdiškuose namuose teko augti ir mažiausiajam. 

Panevėžio rajono vaikų globos namuose Linkaučiuose ir A.Bandzos vaikų globos namuose auga 116 vaikų. „Mūsų darbo tikslas – kad šis skaičius mažėtų, todėl skatiname šeimas globoti be tėvų meilės likusius vaikučius, – pasakojo Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja. – Labai džiaugiamės, kad tokių šeimų atsiranda.“ 

Per praėjusius metus šeimose nuolat apsigyveno devyni vaikai. Jie liko gyventi Panevėžio mieste ir rajone. Būna, kad šeimos vaiką iš globos namų pasiima savaitgaliais, per šventes, o po kiek laiko apsisprendžia globoti nuolat. Šeimoje pritapęs ir pamiltas globotinis kartais tampa įvaikiu. Per 2009-uosius įvaikinti keturi vaikai. Tokio gero rodiklio nebuvo pastaruosius kelerius metus. Vaikus įvaikino pedagogų, ūkininkų ir dvi verslininkų šeimos. 

„Tai labai gražios šeimos, jos gražiai globojo ir apsisprendė įsivaikinti vaikučius“, – džiaugėsi N.Stakytė. Panevėžio rajone veikia viena vaikus globojanti šeimyna – Gražinos ir Vidanto Grigaliūnų šeimyna Teberešiškių kaime. N.Stakytė sako, kad ši šeimyna rajone yra kaip stebuklas, joje pritampa ir labiausiai gyvenimo nuskriausti vaikai. „Stebėdama Grigaliūnų šeimynos darbą įsitikinau, kad meilė iš tiesų daro stebuklus“, – atskleidžia Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja.

Į tėvų namus negrįžta

Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja pasakoja iš ilgametės darbo patirties įsitikinusi, kad vaikų globos namuose augę vaikai, matę mažiau blogo tėvų pavyzdžio, rečiau kartoja gimdytojų klaidas. Vaikų globos namuose augę jaunuoliai pagalbos kreipiasi vienas į kitą, suranda kelią į Vaikų teisių apsaugos skyrių, tačiau į tėvų namus grįžta labai retai. Todėl manyti, kad vaikų namuose užaugęs, pasak vedėjos, būtinai bus vagis ir kartos tėvų klaidas, tikrai neteisinga. 

„Mums puikiai pažįstama situacija, kai nuvažiavęs tėvų aplankyti globos namų vaikas po poros valandų skambina direktoriui ir prašo kuo greičiau jį pasiimti, nes tėvų namuose jis nebegali tverti girtaujančių tėvų, netvarkos ir skurdo, – sako N.Stakytė. – Į tėvų namus vaikai negrįžta, nors tėvai turi kur gyventi, jiems dažniausiai būna suteiktas socialinis būstas.“ Vaikus apgyvendinus globos namuose iškeldinti tėvų iš socialinio būsto negalima, nes pagal Lietuvos įstatymus tai būtų žmogaus teisių pažeidimas.

Vedėją neramina, kad vis daugiau vaikų patiria smurtą. 2008-aisiais Vaikų teisių apsaugos skyrių pasiekė žinios apie šešis atvejus, kai vaikai patyrė smurtą. Pernai nuo smurtautojų nukentėjo dvylika nepilnamečių. Nuo fiziškai stipresnių smurtautojų vaikai nukenčia ne tik šeimose, dažniau jie nukenčia mokyklose, viešose vietose.

Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja primena, kad į užsienį dirbti išvykstantys tėvai turėtų pasirūpinti įstatymine vaiko globa. Reikia, kad nesant tėvų šalia vaiko interesams galėtų atstovauti suaugęs globėjas. Pavyzdžiui, tokio globėjo gali prireikti vaikui lankantis pas medikus, patyrus traumą. Tokiais atvejais tėvų teisės neapribojamos, jei negauna jokios valstybės paramos, tik gali oficialiai atstovauti vaikui. Tokia globa pernai įforminta aštuoniems rajono vaikams.