Šeimos glėbyje vietos užtenka ir nuskriaustiems vaikams

Ne dažnam, auginančiam būrį savų vaikų, užtektų drąsos namo parsivesti dar tris svetimus, tikros motinos paliktus, ir pamilti juos ne mažiau nei savus. Panevėžiečių Linos ir Gintaro Atkočiūnų šeima būtent tokia - stulbinanti aplinkinius gerumu, kantrybe, pasiaukojimu ir meile.

Vaikų neskirsto į savus ir svetimus

Ilgametę A.Bandzos vaikų namų auklėtoją 46 metų Liną Atkočiūnienę Motinos dienos proga sveikins net septynios šeimos atžalos.

Tiesa, tik keturi iš jų yra gimtas kūnas ir kraujas, o trys mažieji paimti iš vaikų namų.

Tačiau moteris ir jos 45 metų sutuoktinis Gintaras Atkočiūnas gausaus klegančio būrio seniai nebeskirsto į savus ir svetimus.

"Visi mūsų. Mylim, giriam ar baram visus vienodai, pagal nuopelnus, o ne pagal giminystės ryšį", - šypsosi gausios šeimos galva G.Atkočiūnas.

Dievo valiai priešintis nelinkę

Atkočiūnai neapsimetinėja, kad auginti tokį būrį vaikų yra lengva. Atėjusieji į šeimą atsinešė savų trūkumų, kitokį temperamentą. Bet tėvai įsitikinę, kad jei likimas taip susiklostė, matyt, tokia buvo Dievo valia ir kito kelio nepasirinksi.

Ne kiekvienas supranta daugiavaikę šeimą. Išvydę nuovargį tėvų akyse dažnas lepteli: "Patys gi norėjot to kryžiaus".

Arba kartais papostringauja, kad keturis vaikus auginantys sutuoktiniai dar tris svetimus mažylius į savo šeimą paėmė tik dėl pinigų.

Sutuoktiniai į užgauliojimus nebekreipia dėmesio, nesiteisina ir neaiškina kiekvienam, meilė ar išskaičiavimas karaliauja jų širdyse. Ir vis priminti tokiems knieti, kad vaikų namai pilni pamestųjų, tik kažkodėl niekas nesiryžta tokiu būdu pralobti.

Namai gražūs ir jaukūs

Atkočiūnų šeima gyvena standartiniame daugiabutyje Beržų gatvėje. Vienu metu namie rasti visus labai sudėtinga.

L.Atkočiūnienė per savaitę turi tik vieną laisvadienį, ir tas iškrenta ne tą pačią savaitės dieną. Santechniku dirbantis G.Atkočiūnas, kad išlaikytų šeimą, pluša keliose darbavietėse, tad laisvadienių sulaukia labai retai.

Vaikai, grįžę iš mokyklos, tuojau pat išskuba į įvairius būrelius. Mažiausiasis iš darželio pareina tik pavakary.

Kai vieną popietę paskambiname į duris, jas praveria liesutė, kietai supintomis kasomis mergaičiukė. Kristina įvaikė, jauniausia šeimos mergaitė.

Bute švaru, tvarkinga ir labai jauku. Prieš kelis dešimtmečius statyto namo patalpos šiek tiek rekonstruotos, tiesiai iš koridoriaus patenkame į erdvią svetainę, iš kurios veda durys į tris nedidelius kambarius: tėvų miegamasis, 17-metės Neringos, 16-metės Ernestos ir 9 metų Kristinos kambarys ir kita patalpa, kurioje karaliauja broliai, 12 metų Dominykas, 8 metų Ernestas ir 6 metų Dovydas.

Vyriausiasis šeimos sūnus, 22 metų Mantas, neseniai įgijo profesiją ir jau išskrido iš gimtų namų, grįžta čia tik kaip svečias.

Vaikus pratina prie vakaro maldos

Pagrindinė buto sienų puošmena - į eilę sukabintos šeimos nuotraukos, darytos įvairiomis progomis.

Į akis krinta ir religiniais paveikslais bei Mergelės Marijos skulptūromis išpuoštas kampelis. Šie atributai šeimai labai reikšmingi, jie parsivežti iš įvairių piligriminių kelionių, į kurias Atkočiūnai pastaraisiais metais gan dažnai vyksta.

Ėmę auginti svetimus vaikus Atkočiūnai iš naujo atrado tikėjimo tiesas. Dabar šeima kas vakarą kolektyviai meldžiasi, savaitgaliais visi eina į bažnyčią, visos trys šeimos mergaitės gieda bažnyčios chore.

Ne visiems vaikams priimtini religiniai ritualai namuose, kai kurie jaunatviškai maištauja dėl vakarinių maldų.

Tėvas vaikams liepia melstis, kad ir nesupranta kodėl. Kai užaugs, galės daryti kaip nori.

Gėles dovanoja ir be progų

Trys nauji šeimos nariai Atkočiūnų namuose atsirado prieš penkerius metus. Kristina namuose apsigyveno vos ketverių, Ernestas trejų, o Dovydas vos vienerių metų.

Iki tol L.Atkočiūnienė beveik metus mergaitę namo į šeimą parsivesdavo tik savaitgaliais.

"Gyvenime nemačiau nė vieno vyro, kuris taip mylėtų vaikus, kaip maniškis. Jei jis būtų kitoks, neturėtume ir tokios šeimos. Ko gero, Gintarui turėčiau dėkoti ir dar kaimynams, kurie kantriai kenčia kasdienį triukšmą iš mūsų buto.

Šitiek kojyčių vienu metu trepsi, mažėliai iš lėto vaikščioti nemoka, nuolat laksto", - tokia gaida pasakojimą apie savo šeimą pradeda daugiavaikė mama.

Vos pradedame su L.Atkočiūniene kalbėtis, netikėtai namo grįžta šeimos galva. Vyras iš margo popieriaus vynioja gėlės žiedą ir, jį teikdamas, pakšteli žmonai į žandą.

Teiraujamės, ar yra kokia proga. Žvitriaakė Kristina plačiai šypsosi ir vaikiškai nuoširdžiai paaiškina: tėvelis mamytei gėlių dovanoja be progos. Ne dažnai, kai abiem būna išeiginės, o tokių dienų reta, tad jos tampa mažytėmis šventėmis.

Mažąjį broliuką irgi priglaudė

Pirmas iš mokyklos grįžo Ernestas, bet tuoj pat išskuodė į futbolo treniruotę. Kristina namie irgi neužsibus, ruošiasi į plaukimo pamokas. Anksčiau lankė šokių būrelį, bet treniruotės baseine patinka labiau, tad šokius metė.

Kol yra kelios minutės, ji, pašaukta tėčio, nustraksi į virtuvę padėti prie maisto ruošos.

Kristina ir buvo tas vaikas, kuris taip smarkiai suvirpino vaikų namų auklėtojos L.Atkočiūnienės širdį, kai ši prieš penkerius metus ryžosi į savo gausią šeimą atsivesti dar vieną mergaitę, o su ja kartu ir metais mažesnį jos broliuką Ernestą.

Dviem vaikais pagausėjusiai šeimai iki pilnos laimės trūko tik "netyčiuko" - taip galima būtų pavadinti Kristinos ir Ernesto mažąjį broliuką Dovydą. Jį į vaikų namus atvežė, kai abu vyresnėliai jau gyveno Atkočiūnų šeimoje.

Atkočiūnai prisipažįsta, kad apie šį vaiką nebuvo kalbos, šeima neplanavo jo auginti, bet ir čia įvykius nulėmė tarsi niekuo neįpareigojantys Kristinos žodžiai, ištarti per Kalėdas visai šeimai stovint bažnyčioje: "Mamyte, jis gi mūsų brolis".

Vaikystėje svajojo apie gausią šeimą

Bet apie viską iš pradžių. Lina, tekėdama už Gintaro, apie didžiulę šeimą negalvojo. Bendro gyvenimo pradžioje, kalbėdami apie ateitį, sutuoktiniai planavo turėti daugiausiai tris vaikus.

Vyras gausesnės šeimos nesibaimino, pats yra kilęs iš penkių vaikų šeimos, bet jaunavedžiai neketino pernelyg dažnai gandro kviestis.

Protingas jaunamartės mąstymas labai skyrėsi nuo vaikystės svajų.

"Aš užaugau be mamos. Kai ji žuvo, man tebuvo 11 metų, o broliui 7. Mums jos labai trūko, ištisai mamą sapnuodavau. Tėtis daugiau nevedė, mus vienas augino.

Gal dėl to dažnai pasvajodavau turėti labai gausią šeimą, kokius 12 vaikų, gyventi pamiškėje ir maitintis grybais", - savo vaikiškas mintis atpasakojo L.Atkočiūnienė.

Ir studijavo, ir dirbo

Pora susituokė po penkerių metų draugystės. Iki šiol abu sutuoktiniai saugo laiškus, rašytus vienas kitam jaunystės metais.

Realiai gyvenimas klostėsi ne pamiškėje, o mieste. L.Atkočiūnienė baigė universitetą, įgijo rusų kalbos pedagogės specialybę. Jauna šeima gyveno bendrabutyje. Praėjus penkeriems metams po pirmagimio, pamečiui susilaukė dviejų dukterų, dar po ketverių - jaunylio sūnaus.

Šeima pamažu prasigyveno, pasistatė garažą, įsigijo sodo sklypą. Vienu metu Atkočiūnai net bandė kurti savo verslą, buvo atidarę mažą kepinių įmonėlę.

Vėliau moteris gavo auklėtojos darbą A.Bandzos kūdikių namuose. Neakivaizdžiai ji vėl kibo į mokslus, baigė magistrantūros studijas socialinėje srityje.

Materialiniai šeimos ištekliai nebuvo gausūs, šešiese tilpo dviejuose bendrabučio kambariuose.

Netikėtas šeimos pagausėjimas G.Atkočiūną privertė pasukti galvą, kaip įsigyti erdvesnį butą. Norėdama tapti trijų vaikų globėjais šeima privalėjo išpildyti įstatymuose numatytas sąlygas dėl būsto ploto vienam asmeniui.

Nedraus ieškoti savo šaknų

Kai L.Atkočiūnienė savaitgaliais ėmė parsivesti namo trimetę Kristiną, niekas dar neįtarė, kuo tai pasibaigs.

Mergaitė į kūdikių namus pateko sulaukusi vos 8 mėnesių, jos broliukas Ernestas ten atsidūrė nuo gimimo praėjus pusmečiui, o mažylis Dovydas su biologine motina neaugo nė dienos, iš karto buvo paliktas valdiškoje įstaigoje.

L.Atkočiūnienė į savo grupėje atsiradusią smulkutę mergaitę ypatingą dėmesį atkreipė todėl, kad ši atrodė be galo panaši į savą dukrą.

Paklaustas, ar neprieštaravo žmonos norui pasiimti mergaitę į šeimą, G.Atkočiūnas paaiškina: "Mačiau, kaip stipriai ji įsimylėjo tą vaiką".

Tad vyro sutikimas paimti Kristiną buvo duotas be žodžių. Eidami į vaiko teisių tarnybą tvarkyti globos dokumentų sutuoktiniai nejučia ėmė svarstyti, nejau vaikų namuose paliks mergaitės brolį. Kol sutvarkė popierius, išėjo taip, kad namo parsivedė du vaikus.

Atkočiūnai nuo mažųjų jų kilmės neslepia. Vaikai žino, kad kažkur gyvena jų biologiniai tėvai. Jei ūgtelėję panorės bendrauti, nedraus.

"Ateis laikas, vis tiek norės tikrą motiną ar tėvą pamatyti, šaknys yra šaknys. Visi kartu žiūrime laidą "Paieškų tarnyba", gal mūsiškiai kada irgi savų ieškos", - sako G.Atkočiūnas.

Gausios šeimos pliusai ir minusai

Iš mokyklos grįžta 12-metis Dominykas. Paauglys nepiktai paniurzga, kad yra pernelyg užimtas, tuojau pat privalės lėkti į šachmatų būrelį, grįš tik vakare, vos spės paruošti pamokas, ir miegoti bus laikas.

Dominykui labiausiai nepatinka, kad tėvai riboja žaidimų kompiuteriu laiką.

Teiraujamės, kaip sekasi sutarti su pulku brolių ir seserų. Dominykas paatvirauja, kad gausi šeima turi minusų, nes namie niekad nėra ramybės. Turi ir pliusų, nes smagu būna visiems pasiausti.

Atkočiūnai šypsodamiesi priduria, kad ir vyresnėms mergaitėms buvo išsprūdę žodžiai, jog vaikų šeimoje per daug. Kartais tėvams metami priekaištai, esą vyresnėliams tenka per mažai meilės ir dėmesio, nes ji išdalinama mažyliams.

"Betgi taip visose šeimose būna, ne visi viskuo patenkinti, ne visada viskas gerai. Kažkas kažkam knygą suplėšė - jau ir vaikiškas barnis",- į niurzgėjimus rimtai nežiūri šeimos galva.

"Dabar jau nebegalime skirstyti: čia mūsų, čia ne mūsų. Aš žiūriu teisybės, o ji tokia - po vienu stogu viena šeima", - priduria jis.

Visi saugo mamos ramybę

L.Atkočiūnui gaila ne tarpusavyje kartais trumpam susivaidijančių vaikų, o savo žmonos. Ji juk niekada neturi ramybės, dieną darbe dirba su vaikais, o grįžusi namo vėl papuola į tokį pat triukšmingą, dėmesio reikalaujantį būrį.

Vyras vakare vaikų prašo net televizoriaus nejungti, kad mamos galva nors kiek pailsėtų nuo erzelio.

"Mūsų vaikai labai gero būdo ir geros širdies, gal jie ir norėtų, kad būtų buvę kitaip, bet susitaikė su situacija ir visi gyvename draugiškai.

Galų gale mes esame tėvai, mūsų rūpestis, kaip gausią šeimą išlaikyti. Kai jie turės savas šeimas, galės jas kurti pagal savą modelį", - sako G.Atkočiūnas.

Buto duris praveria ir 16-metė Ernesta. Į pokalbį įsitraukusi mergina pamini tą pačią bėdą: trūksta ramybės ir tylos. Ir pratę-sia tėvo mintį apie savą šeimos modelį: ištekėjusi nenorėtų auginti būrio vaikų.

Vaikai turi susidarę budėjimo namie grafiką, pagal eilę tvarko virtuvę, plauna grindis ir indus. Į budėjimus neįtrauktas tik darželinukas Dovydas.

Neišlaidauja, kad galėtų keliauti

Prakalbus apie daugiavaikės šeimos išlaikymą, paaiškėja, kad jie neturi jokių lengvatų, negauna net kompensacijų už šildymą. Nepriklauso, nes abu tėvai turi darbą.

Pasikeitus įstatymams nebegauna šeima ir vaiko pinigų, po 97 litus už kiekvieną kas mėnesį. Tiesa, už globotinius valstybė moka po 520 litų.

L.Atkočiūnienė yra užvedusi vaikų išlaidų sąsiuvinius, skrupulingai registruoja kiekvieną pirkinį. Pačioms būtiniausioms reikmėms, neskaitant maisto, kiekvienam mažajam šeimos nariui kas mėnesį išleidžiama apie 250 litų.

Šeima moka gyventi taupiai, neišlaidauja, kur nereikia, tad sugeba visu būriu išvažiuoti ir į keliones.

Atkočiūnai ne kartą keliavo su vaikais. Kai ruošėsi į vieną piligriminę kelionę, prieš pat ją sūnus susilaužė pėdą. Kad vaikui nebūtų skriaudos, tėvai nupirko sėdimą vežimą, įsidėjo jį į autobusą ir mažąjį turistą po šventas vietas vežiojo juo.

Kai visi kopė į kalną, tėvas sūnų užnešė ant rankų.

Viską į vietas sustatė tikėjimas

"Duok Dieve, visus žmonėmis užauginti", - galvodamas apie ateitį atsidūsta G.Atkočiūnas.

Dievo vardą daugiavaikis tėvas pamini ne be reikalo. Abu sutuoktiniai yra giliai tikintys. Tačiau tokie ne visada buvo.

Gilus tikėjimas į širdį įsismelkė pamažu. Religiniai jausmai ypač sustiprėjo po to, kai vienas, o paskui kitas išvažiavo su maldininkais aplankyti šventų vietų.

"Mes buvome tokie vidutiniokai, tradiciškai religingi. Iš širdies į Dievą atsisukome, kai susirgo vienas šeimos narys. Sunkiu momentu iš vieno žmogaus gavome patarimą, kad viską reikia daryti su Dievu.

Klydinėjimų buvo visokių, ir meditacijos, ir sveikuolių gyvensena. Tai nebuvo blogi dalykai, tiesiog pirmyn vedantis kelias, bet dabar tokių dalykų vengiame", - sako G.Atkočiūnas.

Sąžiningas kasdienių darbų atlikimas, malda ir meilė - tai kertiniai akmenys, ant kurių laikosi dvasinis gausios šeimos būstas.