Geriausias mokytojas – pavyzdys

Guodžiasi mylėję

Pirmą kartą paėmę naujagimį ir glausdami jį prie širdies tėvai piešia jam spalvotą ateitį. Lipdydami būsimo gydytojo, teisininko, mokytojo etiketes, vaikui augant tėvai neretai pamiršta: norint, kad atžala pasirinktų teisingą kelią, reikia prie to prisidėti.

Vėlai grįžtantys iš darbų mažuosius jie patiki „auklėti“ televizijai, o nuolat smalsaujančius vaikus siunčia nuo savęs kuo toliau, esą reikia pailsėti, atrėžia, kad užduoda absurdiškus klausimus.

Tik praėjus geram dešimtmečiui ir į duris pasibeldus policijos pareigūnams, pranešantiems, kad jų atžala sulaikytas, nes nusikalto, tėvai skėsčiodami rankomis užduoda sau klausimą: negi mano vaikas galėjo taip pasielgti.

„Kodėl taip atsitiko, nors vaikui skyrėme visą meilę, pirkome brangiausius daiktus, žaislus? Juk jam nieko netrūko“, – sužinoję, kad jų vaikas nuklydo klystkeliais, neretai kalba tėvai. Tik vienas kitas kaltina save, kad nepakankamai domėjosi savo atžalos gyvenimu, draugais, jį supančia aplinka, nepastebėjęs detalių, kurias laiku pamatęs būtų galėjęs tam užkirsti kelią.

Lemia auklėjimas

Sužinoję, kad užaugę vaikai padarė didesnį ar mažesnį nusikaltimą, tėvai dažnai kaltina genus, paveldimumą, tik ne save. Apie tai, kad netinkamai auklėjo, bijo net pagalvoti. Tačiau psichologai, dvasininkai yra kitos nuomonės.

Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro Panevėžio skyriaus psichologė Jurgita Monkeliūnienė įsitikinusi, kad nusikaltėliais vaikai negimsta, jais tampa, o tai lemia ne kas kita, o tėvų auklėjimas.

„Žinoma, būna, kai nusikalstama sutrikus psichikai, tačiau dauguma nusikaltimų padaryti žmogui gerai suvokiant savo elgęsi. Pradedant narplioti nusikaltėlių gyvenimo ir jo šeimos santykį, auklėjimo ypatumus, gyvenimo tempą, neretai paaiškėja, kad vienu ar kitu atveju padarytos tėvų klaidos auklėjant vaikus, – „Sekundei“ paaiškino psichologė. – Būna ir taip, kad paauglys parsineša į namus brangių daiktų, o tėvams įteigia, kad juos rado kieme, pasiskolino ar susimainė su draugu. Tėvai dažnai į visa tai žiūri pro pirštus, nors turėtų labiau pasidomėti vaiko draugais ir svetimais daiktais.“

Tikėjo pasakomis

Būtent tokius pirmus sūnaus žingsnius nusikalstamo pasaulio link prisiminė ir panevėžietė Dana (vardas pakeistas).

Kaip tikino „Sekundės“ pašnekovė, jos vaikas, būdamas dvylikos ar trylikos metų, į namus pradėjo nešti auksines grandinėles, žiedus, dizainerių siūtus vienetinius drabužius. Tačiau mamai šie daiktai įtarimų nesukėlė, nes lakios fantazijos berniukas pasakodavo įtikimas istorijas.

„Parsivaręs namo dviratį, sūnus pasakė, kad jį pasaugoti paprašė draugas. Vėliau pareikalavo pinigų draugui užmokėti, kad galėtų dviratį pasilikti“, – prisiminė moteris.

Po kurio laiko nepilnametis parnešė auksinių žiedų, auskarų, juos sakė radęs prie parduotuvės. Vis dažniau namuose atsirasdavo pinigų, neva išloštų loterijose.

Šios istorijos poniai Danai jokių įtarimų nekėlė.

„Pamaniau, kad sūnui sekasi loterijose“, – pasakojo moteris.

Pro pirštus žiūrėjusi į sūnaus greitą sėkmę, moteris prisipažino negalėjusi pagalvoti, kad jis šiuos daiktus pavogė.

Tik atžalai sulaukus šešiolikos metų ir pradėjus nepareiti namo po kelias dienas, panevėžietė įtarė, kad sūnus pasuko klystkeliu. Tačiau tąkart, kaip teigė nusivylusi mama, ji jau nebegalėjo susikalbėti su sūnumi, kuris, anot jos, iš meilaus vaiko virto šiurkščiu, nenorinčiu bendrauti paaugliu.

Ieško paaiškinimo

Ponia Dana pasakojo, kad jos sūnus į policijos pareigūnų akiratį pateko dar nesulaukęs pilnametystės. Pasak moters, paaugliui buvo septyniolika, kai jis su draugais nesėkmingai bandė apvogti parduotuvę. Tąkart trys draugai, du 25-erių metų ir nepilnametis, nusitaikė į žinomą aludę – ne kartą iš jos vaikinai namo grįždavo įkaušę. Sulaukę antros valandos nakties, kai pardavėja išėjo namo, jaunuoliai ėmėsi darbuotis, tačiau netikėtai pro tą vietą važiuojantiems policijos pareigūnams kilo įtarimų, kad ten kažkas vyksta. Tuomet pirmą kartą už pasikėsinimą apvogti buvo teisiamas ponios Danos sūnus. Jis gavo metus lygtinai.

Mokyklos nebaigęs jaunuolis iš pradžių, pasak jo mamos, bandė taisytis, tačiau, niekur negavęs darbo, vėl pasuko lengviausiu keliu – ėmė vagiliauti, kol galiausiai kartu su draugu prisigėrę įsibrovė į namą ir smarkiai sumušė jo savininką. Jau pilnametį Andrių (vardas pakeistas) teismas pasiuntė už grotų šešeriems metams.

„Nuo paauglystės, kai vaikas pasikeitė, vis bandžiau suprasti, ko jam trūko. Penkeriais metais jaunesnis brolis gerai mokosi, stengiasi, nesusideda su blogais draugais. Atrodo, abu vaikus su vyru auginome vienodai, tačiau jie skiriasi kaip žemė ir dangus. Tiesą sakant, nesuprantu, kur praleidau, ko nesužiūrėjau“, – graudinosi moteris.

 Perdėtai pasitikėjo

Ponia Dana „Sekundei“ prisipažino, kad pati augusi gausioje šeimoje – su trimis broliais ir dviem seserimis. Jos tėvai dažnai kartojo, kad negalima vogti, reikia gerbti vyresnius asmenis, visada sakyti tik tiesą, bandė tą patį įskiepyti ir savo atžaloms.

„Su vyru esame tikintys, todėl mums labai svarbu buvo, kad ir mūsų vaikai perimtų tas vertybes. Visada aiškinome, kad blogiausia yra vogti, reikia elgtis atsakingai, kad vėliau nereikėtų raudonuoti dėl savo elgesio“, – sakė panevėžietė. Moteris pabrėžė, kad nusikalstamą kelią pasirinkęs Andrius nuo mažens nekėlė jokių rūpesčių, buvo gana ramus, jei pasakydavo, kad ko negalima daryti, jis ir klausydavo, todėl, Danos teigimu, ji ir vaikui paaugus į jį kreipė mažiau dėmesio, manydama, kad berniukas visą laiką bus geras ir elgsis atsakingai.

„Turbūt tai ir buvo blogiausia, ką galėjau padaryti. Gimus antrajam sūnui, Andriumi labai pasitikėjau, mažiau kreipiau dėmesį į jį. Galbūt tai ir buvo klaida“, – svarstė pašnekovė.

Ponia Dana aiškino, kad su vyru niekada nesipyko, jei šalia būdavo sūnūs, kad šie nematytų blogo pavyzdžio.

Moteris teigė, kad Andriaus elgesį galėjo lemti tai, kad jie su vyru, kai berniukui buvo penkiolika metų, išsiskyrė.

„Galbūt Andrius, jei būtume gyvenę su vyru, nebūtų išklydęs iš kelio. Kita vertus, jis dar mums neišsiskyrus pradėjo vagiliauti“, – ieškojo priežasties ir save teisino panevėžietė.

 Gynėsi reketu

Viena sūnų ir dukrą užauginusi panevėžietė Albina „Sekundei“ sakė apie sūnaus nuklydimo priežastis pradėjusi galvoti tik tuomet, kai šis atsidūrė kalėjime. Iki to laiko ji tikėjo, kad sūnus nekaltas, jam tiesiog nesiseka, juo pasinaudoja blogos reputacijos draugai.

Pirmieji požymiai, kad sūnus išklydo iš doros kelio, jau ėmė aiškėti, kai vaikui buvo penkiolika metų. Iš namų pradėjo dingti pinigai, o moters akys nukrypo į sūnų. Ji vaikus augino viena nuo to laiko, kai berniukui buvo treji, o dukrai pusantrų metukų. Anot pašnekovės, Darius sakydavo, kad jį reketuoja vyresni vaikai.

„Iš pradžių sunerimau, pradėjau domėtis, kas darosi. Pasirodė, kad sūnus buvo pradėjęs vagiliauti, o skolas bandydavo atiduoti imdamas pinigus iš manęs. Po kurio laiko su Dariumi tapo beviltiška susikalbėti, jis metė mokslus“, – prisiminė pašnekovė. Sulaukęs septyniolikos ir grimzdamas giliau į nusikaltimų liūną, Darius paliko namus ir apsigyveno su bendraminčiais.

„Neteisiu sūnaus, kad jis toks išaugo. Tai – mūsų su vyru klaida. Blogiausia, kad, bandydama užtikrinti vaikams geresnę ateitį, labai daug dirbau, mažai laiko praleidau su vaikais, jie dažnai būdavo su seneliais. Nors vaikams bandžiau paaiškinti vertybes, įskiepyti, kad reikia gyventi dorai, tačiau, matyt, to nepakako“, – „Sekundei“ prisipažino ponia Albina.

 Ką pasėsi – tą pjausi

Psichologė J.Monkeliūnienė pabrėžė, kad viską lemia auklėjimas. Pasak jos, kokias pagrindines savybes tėvai vaikui įskiepija iki šešerių metų, taip jis ateityje ir elgsis. Specialistės tikinimu, nei griežtas auklėjimas, nei vaikų lepinimas nėra gerai.

„Nesvarbu, koks tėvų vaikų auklėjimo stilius. Svarbiausia, kad nesikirstų abiejų tėvų auklėjimas, kai vienas reikalauja, o kitas viską leidžia, lygiai taip pat, kaip ir per didelis varžymas, – teigia psichologė. – Svarbiausia – vaiką auklėti pavyzdžiu. Jei vyras gerbia moterį, su ja švelniai elgiasi, greičiausiai ir vaikas ateityje taip elgsis su savo žmona. Jei vaikui tik liepiama, bet rodomas visai kitoks pavyzdys, jis negirdės žodžių. Jei nori, kad vaikas būtų tvarkingas, reikia ir pačiam rodyti pavyzdį.“

J.Monkeliūnienės teigimu, tėvai iki vaiko paauglystės turi užsitarnauti autoritetą, o kylant bent menkiausiam įtarimui, kad vaikas gali vaigti iš draugų, bendraamžių, tėvai turi tai kontroliuoti, domėtis.

„Save identifikuodamas su tėvais, perimdamas jų vaidmenis, vaikas įgyja įspėjantį ir baudžiantį vidinį balsą – sąžinę. Paskui ši kontroliuojanti jėga jį lydės visada ir visur“, – pasakoja J.Monkeliūnienė.

Anot specialistė, niekada nėra taip, kad vaikas nusikaltėliu taptų iš karto – viskas vyksta pamažu. „Tiesiog laiku pastebėjus galima viską sustabdyti“, – sako psichologė. Tėvai, siekiantys, kad jų atžalos išsiugdytų atsakomybės jausmą, turėtų patiems vaikams leisti daugiau atlikti bet kokius darbus, nebandyti visko padaryti už juos“ – patarė specialistė.

Viena iš priežasčių, anot psichologės, kai vaikai gali nuklysti klystkeliais – kai šeimoje nėra vieno iš tėvų. Tuomet vaikui atsiranda daugiau erdvės, jie susideda su vyresniais draugais.

„Dažnai berniukai bando perimti vyro vaidmenį, jie įsivaizduoja, kad jei keiksis, vartos alkoholį, taps tipišku vyru“, – pasakojo psichologė. Jos teigimu, tėvai turi pastebėti, jei vaikas turi kokį svetimą daiktą. Tai reikia stabdyti pačioje pradžioje.

Svarbiausia vertybė – šeima

Kad vienokios ir kitokios šeimos vertybės formuojasi vaikų, augančių pilnoje šeimoje, kur yra tėtis ir mama, ir vaikų auginančių tik su mama, kalba ir žymus Lietuvos dvasininkas, buvęs Vilniaus arkikatedros bazilikos administratorius ir kunigas Ričardas Doveika.

„Nors statistika rodo, kad šeimos vertybės nuvertėja, tačiau daugeliui vis dar tvirta šeima yra siekiamybė“, – sako kunigas. Anot jo, dorus vaikus auginti ir vesti tinkamu keliu gali tie žmonės, kurie yra patys atėję iš tokios šeimos, kurioje buvo vertinamas sąžiningumas, pagarba tėvui ir motinai bei visiems žmonėms.

Anot dvasininko, vertybės, kurios šeimoje perduodamos vaikams, labai susijusios ir su valstybės politika. Ką galima duoti vaikui, pasak jo, jei pati visuomenė nesutaria, kas yra šeima.

„Dabar šeimos skraiste bando apsigaubti ir du vyrai ar dvi moterys. Ką galima tokiu atveju kalbėti“, – svarstė R.Doveika. Anot jo, neginčytina, kad dorovinis ir religinis auklėjimas tiesiogiai susijęs su dvasingumo ugdymu, nes savo turiniu, išreikštu per dorovines ir religines vertybes, tiesiogiai veikia asmens santykį su pasauliu, suteikdamas jam naują prasmę ir kokybę.

Vaida REPOVIENĖ

www.swkunde.lt