Kaip vyksta apskričių pavaldumo mokyklų perdavimas

Kaip vyksta šis procesas, su kokiomis kliūtimis susiduriama ir kokios naujovės numatomos artimiausiu metu, teiraujamės Švietimo ir mokslo ministerijos vyriausiojo patarėjo Alvydo PUODŽIUKO.

Kodėl daugumą mokyklų nutarta perduoti savivaldybėms?
Iki tol už mokyklinio amžiaus vaiką buvo atsakingos trys valdymo institucijos: ministerija, apskritis ir savivaldybė. Dažnai trūkdavo bendradarbiavimo tarp steigėjų, taip pat tarp savivaldybės teritorijoje esančių mokyklų. Tėvams irgi buvo sudėtinga susigaudyti šitoje sistemoje. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Norvegijoje, už mokyklinio amžiaus vaikus iki 16 metų, nesvarbu, ar jie turi specialiųjų ugdymo poreikių, ar ne, atsako tik savivaldybė. Naikindama apskričių administracijas Vyriausybė apsisprendė, kad kuo daugiau įstaigų taptų pavaldžios savivaldybėms. Jos yra arčiausiai mokinių, tėvų ir, žinoma, tų pačių specia liųjų mokyklų. Dėl to pirmu pertvarkos etapu apskričių pavaldumo mokyklos, specialiosios mokyklos, sanatorinės, suaugusiųjų mokyklos (kalėjimų, pataisos namų) perduodamos savivaldybėms. Apskričių pavaldumo menų mokyklos ir konservatorijos kol kas perduodamos Švietimo ir mokslo ministerijai.

Kokį perdavimo būdą pasirinko Švietimo ir mokslo ministerija ir kokį kitos ministerijos?
Kai kurios apskrities pavaldumo socialinės įstaigos buvo perduotos pap rasčiau – Seimo priimtu įstatymu. Švietimo ir mokslo ministerija pasirinko demokratiškesnį būdą: įtikinėti savivaldybių tarybas apsispręsti tapti šių mokyklų savininkėmis. Šis kelias daug sunkesnis: savivaldybėms kartais sunku patikėti, kad dvejus pirmus metus, kaip įsipareigojo Vyriausybė, šių mokyklų fi nansavimas bus panašus į 2010 m. Bet mes tikime, kad savivaldybės daug geriau bei racionaliau panaudos kiekvieno pedagogo profesionalumą, mokyklų materialinę bazę ir skiriamus pinigus.

Kiek švietimo įstaigų numatyta perduoti savivaldybėms?
Sąraše – 50 įstaigų. Tikrai nuspręsta perimti 48 įstaigas. Dėl 35 iš jų Vyriausybė jau priėmė nutarimus. Teigiamai apsisprendė 31 savivaldybė (kai kuriose yra ne po vieną mokyklą).

Kodėl kai kur susiduriama su pasipriešinimu?
Jeigu mokykloje mokosi mokiniai iš kelių savivaldybių, kartais nuogąstaujama, kad savivaldybės pristigs lėšų. Tai visiškai nepagrįsta. Pagal mokinio krepšelio metodiką fi nansuojamas mokinys ir mokykla, į kurią jis ateina, o ne savivaldybė. Tikimės, kad šios mokyklos bus visiškai išlaikomos iš valstybės biudžeto. Šiuo metu Seimas svarsto naują Švietimo įstatymo redakciją. Siūlomose pataisose numatyta, kad savivaldybių pavaldumo mokykloms arba klasėms, skirtoms specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems šalies ar regiono mokiniams, kaip tikslinė savivaldybės dotacija bus skiriama ir lėšų ūkiui išlaikyti. Jos taip pat būtų skiriamos pagal mokinių skaičių. Ministerija, norėdama teisiškai visiškai sutvarkyti naują įstatymo redakciją, ir Vietos savivaldos įstatyme siūlo įvesti pataisą, kad tokių mokyklų išlaikymas būtų savivaldybėms valstybės deleguota funkcija. Tada pastarosioms mokykloms iš valstybės biudžeto bus skiriamos ne tik mokymo, bet ir ūkio lėšos. Nepasitikėti savivaldybėmis nėra pagrindo. Kaip tik jos geriausiai supranta savo teritorijoje gyvenančių žmonių poreikius.

Jeigu savivaldybės taryba atsisako perimti mokyklą, kokie galimi sprendimai?
Sprendimai priimami atsižvelgiant į kiekvienos mokyklos situaciją. Jurbarko rajono savivaldybė atsisakė perimti Smalininkų specialiąją mokyklą, o Kretingos rajono – Salantų specialiąją mokyklą. Dėl Smalininkų specialiosios mokyklos rengiamas Vyriausybės nutarimas, ją numatoma prijungti prie Smalininkų technologijos ir verslo mokyklos. O dėl Salantų specialiosios mokyklos dar siūlome diskutuoti su taryba, ką daryti toliau. Tikimės, kad savivaldybė dar kartą svarstys šį klausimą, galbūt bus nuspręsta Salantų gimnazijoje atidaryti specialiąsias klases, kuriose galėtų mokytis šie vaikai.

Ar yra savivaldybių, kurios greitai priėmė sprendimus?
Kauno miesto ir rajono savivaldybių tarybos tokius sprendimus priėmė jau kovą. Vasarį apsisprendė Kaišiadorių, Kėdainių, Raseinių, Klaipėdos rajono, Palangos, Šiaulių miesto, Joniškio, Akmenės, Pakruojo, Tauragės, Mažeikių, Plungės, Telšių savivaldybės. Džiugu, kad šios savivaldybės prisiima atsakomybę už visus jų teritorijoje besimokančius vaikus. Tai buvo jų tarybų demokratijos išbandymas.

Kaip tvarkėsi apskritys?
Apskričių administracijose ima trūkti žmonių, kai kurie jau susiradę kitus darbus, todėl kartais užtrunka kvalifi kuotai parengti dokumentus, bet pamažu viskas juda į priekį. Norėčiau paminėti Vilniaus apskritį. Ši apskritis – specifi nė, nes Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose yra mokyklų, kuriose dėstoma valstybine kalba. Jų savininkėmis laikinai tampa Švietimo ir mokslo ministerija. Vėliau ir jos turbūt bus perduotos savivaldybėms. Tačiau Švietimo įstatymo pataisose siūlome nuostatą: jei savivaldybės vaikams nesudaro sąlygų mokytis valstybine kalba, tose teritorijose gali būti steigiamos valstybinės mokyklos, kuriose būtų mokoma valstybine kalba. Ministerijoje numatoma įsteigti padalinį, kuris rūpintųsi šiomis mokyklomis.

Pakalbinome ir Telšių apskrities vadovą Vidimantą Domarką, kaip jiems pavyko gana sklandžiai pradėti perduoti įstaigas – šiuo metu visos savivaldybių tarybos yra priėmusios teigiamus sprendimus. „Tai turbūt ne mūsų nuopelnas, – sako apskrities vadovas. – Nereikėjo ilgai įkalbinėti, savivaldybių merai, suprasdami ir mokinių poreikius, labai konstruktyviai pažiūrėjo į šį procesą. Galbūt dėl to, kad dauguma perduodamų mokyklų mokinių ir yra iš tų savivaldybių. Perduodame 4 mokyklas: tris specialiąsias ir vieną mokyklą, skirtą kurtiesiems vaikams. Jos visos nemažos, kiekvienoje mokosi maždaug po 100 mokinių, visos yra miestuose – Telšiuose, Mažeikiuose ir Plungėje.“