Gyvenimo ruduo

Liepa Butkutė

Senatvė dažniausiai pasibeldžia nelaukta. Kalbėti apie ją – neįprasta, nemalonu. Kaip atverti duris senatvei? Kokiais uždaviniais nešina ji ateina? Kas yra senatvės išaukštinimas ir kodėl senti katalikiškoje visuomenėje daug maloniau? Galų gale, ar tikrai ateina metas, kai turime įsivaikinti savo tėvus?

Kaip jaunai merginai kilo idėja parašyti šį straipsnį apie senatvę? Tokia paskata tapo vienos pažįstamos mintis, jog gyvenime ateina metas, kai  turime įsivaikinti savo tėvus. Ši mintis neatrodė pagrįsta, kol stebėjau turbūt idealią senatvę Katalonijoje. Rytais, susikrovę savo miniatiūrinius šuniukus į motorolerių bagažines, senukai važiuoja apsipirkti. Vėliau dienas leidžia būriais klegėdami pliaže. O vakarais rūko kvapnų vietinį tabaką, lošia pokerį ir Viduržemio jūros pakrante stumdo vežimėlius su mažais įdegusiais anūkais... 

Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas profesorius Albinas Bagdonas sako, kad neįmanoma objektyviai pasakyti, kada ateina senatvė: „Tai individualus dalykas, kuriam įtakos turi genetika, gyvenimo būdas, klimato sąlygos, mityba, polinkis į stresą, imuninė sistema ir aibė kitų veiksnių. Kūnas sensta vienaip, psichologinės žmogaus savybės – kitaip, o šie procesai dar ir nebūtinai vyksta išvien. Nevienoda atskirų sistemų raida dar vadinama heterochroniškumu. Vienas tokių sistemų raidos neatitikimų pavyzdžių – Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, atsirado ankstyvosios senatvės reiškinys, kai jauną žmogų kamuoja išoriniai senatvės požymiai.“

Taigi, skiriamės vieni nuo kitų ne tik svoriu, akių spalva, psichologinėmis, emocinėmis savybėmis ar intelektiniais gebėjimais, bet ir senėjimo ypatybėmis. Kitaip tariant, senatvę lemia tam tikros genų kombinacijos, o pasibeldžia ji tuomet, kai prasideda degeneraciniai procesai. „Žinoma, galime remtis statistika – pavyzdžiui, šiandien žmogaus gyvenimo trukmė artėja prie šimto metų, nors kadaise ji tebuvo apie keturis dešimtmečius. Panašu, jog medicina prailgino mūsų gyvenimus šešiasdešimt metų, todėl senatvės etapas ištįsta. Vadinasi, mes vis ilgiau būsime seni. Negana to, moterims senatvės tenka daugiau – statistika rodo, jog, palaidojusios vyrus, jos išgyvena vidutiniškai dar dešimt metų. Lai nesupyksta moterys, bet taip yra todėl, kad vyrai esti fronto priešaky ir dažnai jiems tenka pavojingesni gyvenimo iššūkiai“, – sako profesorius Albinas Bagdonas.

Žmogaus gyvenimą galima suskirstyti į tris etapus – tapsmo, brandos ir nykimo. Senatvė kaip tik ir yra nykimo periodas, kai mus po truputį apleidžia kūno ir psichikos galios. Pavyzdžiui, 70–80 metų sulaukęs žmogus jau perpus silpnesnis nei 25, o ir jo plaučių tūris dukart mažesnis.

Mes pasaulio kontekste

Pasak prof. A. Bagdono, puikus atskaitos taškas – religija. Lietuvoje, kaip ir kitose katalikiškose šalyse, senatvė yra kitokia nei protestantiškuose kraštuose. Išskirtinis katalikiškos visuomenės bruožas – išugdytas šeimos solidarumas, nes krikščionybė skatina nusigręžti nuo egoizmo, ji puoselėja atjautą. Tyrimai rodo, jog katalikiškuose kraštuose kur kas mažesnė takoskyra tarp kartų. Bet yra ir kita medalio pusė – protestantiškuose kraštuose daug retesni nepagrįsto aukojimosi artimui atvejai.

„Lietuvoje galima rasti žmonių, metančių darbą dėl to, kad galėtų prižiūrėti senstantį artimą. Tai jau senatvės išaukštinimas“, – pastebi profesorius.

Anot jo, kitas atskaitos taškas – finansinis fonas. Žmogus kuo ilgiau nori išlikti savarankiškas ir nepriklausomas. Kai vienas gyventi nebepajėgia, protestantiškose šalyse, kurios yra ir turtingesnės, senstantysis apgyvendinamas globos namuose. Tai – priimtinas ir savaime suprantamas žingsnis. O katalikiškuose kraštuose tai prilyginama žmogaus atstūmimui, išdavystei ar, kaip toje pasakoje, išvežimui į mišką ant rogučių. Žinoma, tie skirtumai nėra labai dideli, tai tik bendros tendencijos: yra daug katalikiškai auklėtų žmonių, kuriems nusenę artimieji tik našta, ir yra daug protestantų, besirūpinančių savo artimaisiais lygiai taip pat, kaip katalikai.

„Nacionalinius senatvės skirtumus galima pastebėti ir įvairiatautėje Lietuvoje. Jei daugiabučio namo kieme vyrai susėdę lošia kortomis, o tarp moterų, sėdinčių ant suoliukų, liejasi pokalbiai, prieikite arčiau ir pasiklausykite. Greičiausiai išgirsite kalbant rusiškai. Panašu, kad jų tarpusavio santykiai kur kas artimesni“, – teigia pašnekovas. Pasak jo, kitas ypatumas tas, jog senyvo amžiaus žmonės Lietuvoje vartoja per daug vaistų ir į polikliniką eina lyg į darbą. Tai – nemokėjimo rasti sau prasmingos veiklos  pasekmė.

Kaip knygoje „Sielogyda“ rašo logoterapijos (į prasmę orientuotos terapijos) pradininkas Viktoras Franklis, „psichiatrai dažnai susiduria su tipišku psichofiziniu sukriošimu, ištinkančiu į pensiją išėjusius žmones. Analogiški reiškiniai būdingi ir gyvūnams: antai dresuojami cirko gyvūnai, kuriems keliami tam tikri „uždaviniai“, gyvena vidutiniškai ilgiau už tos pačios rūšies gyvūnus, laikomus zoologijos soduose ir neturinčius „užsiėmimo“.

Ekonominė našta ir smalsumo demonas

Senatvė yra nemenka ekonominė našta. Prof. A. Bagdonas pastebi, kad Europa senėja, darbingo amžiaus riba vis nukeliama tolyn, nuolat kalbama apie mokymąsi visą gyvenimą, būtinybę persikvalifikuoti, inovacijas, progresą... Iš tiesų žmogaus mokymosi galios smarkiai nusenka apie 70-uosius gyvenimo metus, kai nusilpsta mokymuisi būtina trumpalaikė atmintis. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia stengtis išmokti kažko naujo: smegenims reikia nuolatinės apkrovos. Nieko neveikdami: nemąstydami, nesidomėdami, kas dedasi pasaulyje, neplanuodami savo gyvenimo, greitai sunyktume kaip asmenybės. „Čia gamta pasielgė gudriai: „įkalė“ į mūsų prigimtį smalsumo demoniuką, kuris ir skatina žmogų domėtis, pažinti, kurti, ką nors kombinuoti ir pan. Tik blogai, jog kartais mes susiauriname smalsumo demoniuko veikimo sritis. Įkalinam jį savo kūne: atsikėlęs truputėlį ilgiau šlapinausi, visą naktį pūtė vidurius, naktį blogai miegojau, nors vakar atsiguliau 18 val., o šį rytą atsikėliau 9 val. Normalus žmogus (taip pat ir senas normalus žmogus) negali gerai miegoti, jei jis miega ilgiau nei 8 val. per parą“, – teigia mokslininkas.

Visą gyvenimą dirbusį žmogų dažnai senatvėje užklumpa žeminantis finansinės priklausomybės nuo artimųjų jausmas. Anot pašnekovo, vienas pasiruošimo senatvei etapų turėtų būti finansų planavimas ir kapitalo taupymas. Ne mažiau svarbu laiku aptarti ir turtinius santykius. „Ši tema labai nepatogi, todėl atidedama paskutinei minutei. Bet aptarinėti turtinius santykius mirties patale yra kur kas nepatogiau nei esant šviesiam protui, emociškai nepakitusiame fone. Mano manymu, turtinius klausimus geriausia spręsti kraujo giminių rate“, – sako profesorius Albinas Bagdonas.

Vengimas spręsti turtinius klausimus – dar viena priežastis, kodėl senelių globos namai Lietuvoje vis dar nėra labai populiarūs. „Tiesa, vietų trūkumas jose didelis, bet tai priklauso jau nuo Lietuvos ekonominės galios (tiksliau negalios)“, – priduria profesorius.

Darželiai senukams?

„Aš juokauju, kad mano kartos žmonės yra laimingesni, nes jie trumpiau gyveno su savo tėvais, anksčiau nuo jų atsiskyrė – vadinasi, buvo mažiau trinties, išlaikė geresnius tarpusavio santykius. Dažna atsiradusios trinties ir konfliktų priežastis – neišvengiamas artimųjų nuovargis prižiūrint senstantį šeimos narį, o ir tie senstantys neretai įgyja socialiai nepageidautinų bruožų – manipuliuoja artimųjų meile, reikalauja neadekvačiai daug dėmesio, besaikės meilės ir pagarbos. Kraštutinumas, kai senas žmogus ne tik leidžia artimiesiems dėl jo tiesiog aukotis, bet to ir reikalauja. Tokį bruožą psichologai galėtų pavadinti senatviško charakterio akcentuacija – riba tarp normalios ir patologiškos asmenybės“, – teigia A. Bagdonas.

Jo nuomone, „senukų darželiai“ (tokie dienos centrai jau įkurti Šiaulių senelių globos namuose ir VU EKMI Gerontologijos ir reabilitacijos centre Vilniuje) yra tobula išeitis – profesionalaus personalo priežiūra visą dieną ir jaukūs vakarai su šeima, skiriant laiką ne buičiai, o poilsiui ir bendravimui. Tiesa, su kai kuriais senyvo amžiaus žmonėmis bendravimas labai apsunksta dėl atsiradusių socialiai nepageidautinų bruožų. Markas Tulijus Ciceronas, žmonijai palikęs klodus savo įžvalgų, knygoje „Pokalbiai apie senatvę ir bičiulystę“ pastebi, kad „gyvenimas teikia daugybę dingsčių įtarimams ir užgavimams, o juos ar apeiti, ar sumažinti, ar ištverti yra būdinga išminčiams“.

Nors išmintis – senatvės simbolis, kartais kaip tik jos ir pritrūksta. Pametėdamas atitinkamų tragikomiškų senatvės pavyzdžių, gyvenimas pats pailiustravo mintį apie užklupsiantį metą įsivaikinti vyresnius artimuosius. Štai trisdešimtmečiui Andriui tenka prižiūrėti laiko nuovoką praradusią močiutę. „Ji žino, kad aštuntą valandą vakaro turi gerti labai svarbius vaistus, ir pradeda jų prašyti dar per pietus. Prašo su ašaromis akyse, kaltindama, jog noriu ją numarinti, traukuliai ir isterija tapo tokio prašymo kasdieniais palydovais. Kartą garaže radau raudonų makaronų, skirtų karpių žvejybai. Nunešiau vieną močiutei su stikline vandens ir pasakiau, kad parsiunčiau jai iš užsienio labai retų ir brangių vaistų, kurie negali nepadėti. Nuo to laiko, per kiekvienus pietus išgėrusi raudoną žvejybinį makaroną, ji nurimsta ir tampa sukalbama.

Apie senatvės baimę ir uždavinius

Psichosocialinės asmenybės vystymosi teorijos autorius Erikas Eriksonas paskutiniąją gyvenimo stadiją vadina integracijos ir nevilties krize. Pasak jo, integracija yra harmonijos ir pasitenkinimo prabėgusiu gyvenimu jausmas, o neviltis – apgailestavimo dėl praeities ir suvokimo, kad ką nors keisti jau vėlu, rezultatas. Įveikta krizė suteikia gyvenimo išminties.

„Senatvė neišvengiama – beprasmiška bijoti to, ko nepakeisi. Senatvės baimė nėra masinis reiškinys (greičiau tai nuokrypis), nes gamta apdovanojo mus daugybe apsauginių mechanizmų – mes rūpinamės, ką valgysime, kaip įveiksime visuomenės užduotis ir aibe kitų dalykų, todėl pamąstymus apie senatvę tiesiog atidedame. Verta pastebėti, jog kiekvienas raidos etapas turi užduotis, o jų sąraše tikrai nėra užduoties bijoti“, – sako prof. A. Bagdonas.

Kokie gi tie senatvės uždaviniai? Anot profesoriaus, senatvė turėtų būti prisijaukinama palaipsniui, nes staigius pokyčius visuomet lydi nerimas. Šiam gyvenimo etapui būtina pasiruošti iš anksto, su artimaisiais apsvarstant, kaip aš gyvensiu po 10–15 metų. Vienas svarbiausių senatvės uždavinių – kuo ilgiau išlikti savarankiškam, nes pagalba nėra nei lengvai teikiama, nei lengvai priimama. Labai svarbus uždavinys – plėtoti socialinius ryšius, susirasti širdžiai mielos, prasmingos veiklos. „Mano kartos žmonėms, gimusiems ir augusiems kaime, artima sodininkystė, žemdirbystė – neturintieji žemės sklypelio lai augina gėles namuose. Vienas prasmingų užsiėmimų (jei nėra kitų) galėtų būti daug laiko reikalaujanti veikla – sudaryti savo giminės genealoginį medį, kurį paliksite ateinančioms giminės kartoms“, – pataria mokslininkas.

Žmogui, sulaukusiam senatvės, jis išskiria aštuonias užduotis. Visų pirma reikėtų susitaikyti su prastėjančia sveikata ir silpstančiu fiziniu pajėgumu – uoliai dirbdami sode nei sau, nei aplinkiniams neįrodysime, jog esame jaunesni, nei byloja mūsų gimimo data. Antroji senatvės užduotis – prisitaikyti prie pensininko gyvenimo ir pajamų sumažėjimo. Juk yra aibė nebrangių malonumų, galinčių praturtinti dieną, pavyzdžiui, mezgimas ar žvejyba. Kita senatvės užduotis ypač aktuali moterims dėl statistiškai ilgesnės jų gyvenimo trukmės – tai susitaikymas su sutuoktinio mirtimi ir prisitaikymas gyventi be jo. Vienatvę praskaidrina kaimynai, įvairūs senjorų klubai, visuomeninė veikla. Ryšių su savo bendraamžiais nustatymas ir yra ketvirtoji senatvės užduotis. Kita vertus, penktasis senatvės uždavinys beveik priešingas – tai prisitaikymas ilgesnį laiką būti vienam: draugų gretos retėja, o dirbantys artimieji ne visuomet gali skirti tiek laiko, kiek norėtųsi.

Socialinių ir pilietinių pareigų vykdymas (aktyvi veikla bendruomenėje, domėjimasis politika) taip pat įtrauktas į prof. A. Bagdono senatvės užduočių sąrašą. Kaip knygoje „Pokalbiai apie senatvę ir bičiulystę“ rašo Markas Tulijus Ciceronas, „didžiausios valstybės buvo sužlugdytos jaunų žmonių, o išsaugotos ir atstatytos – senių“.

Septintoji senatvės užduotis – rūpinimasis savo gyvenimo kokybe, o aštuntoji – pasiruošimas savo paties mirčiai. Galbūt įkvepianti pasirodys Viktoro Franklio mintis iš knygos „Sielogyda“: „Mirtis, užbaigianti gyvenimo laiką, gali bauginti tik to laiko neišnaudojantį žmogų.“

-----------------------------------------------------------------------------------------

Profesorius Ira Rosofsky, psichologas ir rašytojas iš Konektikuto, dirbantis senelių namuose, sudarė geriausių filmų apie senatvę ir senus žmones dešimtuką:

1.  Ira Wohl „Best Boy“ (1979).
2. Akira Kurosawa „Ikiru“ (1952).
3. Ingmar Bergman „Žemuogių pievelė“ (1957).
4. Louis Malle „Atlantic City“ ( 1980).
5. Frederico Fellini „8 ½“ (1963).
6. Francis Ford Coppola „Krikštatėvis“ (1972).
7. Brian Desmond Hurst „Kalėdų giesmė“ (1952).
8. Sam Wood „Goodbye, Mr. Chips“ (1933).
9. Bruce Beresford „Ponios Deizės vairuotojas“ (1989).
10. 10.  Carl Reiner „Where's Poppa?“ (1970).

Anot Jūsų, senatvė yra:

Ilgai lauktos atostogos       12%

Didelė ir sunki našta vaikams                  5%

Gyvenimo etapas, kurio nenorėtumėte sulaukti            21%

Tiesiog nauja patirtis          42%

Dramatiškų pasikeitimų metas                 9%

Pasiruošimas mirčiai           11%

Apklausos, atliktos www.asirpsichologija.lt, rezultatai.

Naujausiame kovo mėn. ''Aš ir psichologija'' žurnale skaitykite: 

Psichologas mokykloje.Kaip jis gali padėti?; Gyvybės paslaptis išlieka; Sąmoningas vartojimas ir kt.