„Patys plaukite savo indus!“

Į fizinę vaikų ir paauglių agresiją tėvai reaguoja gana griežtai. O štai į nederamą kalbinį elgesį retai atkreipia dėmesį, nors pagal savo kilmę ir poveikį tai dažnai yra ne kas kita kaip ta pati agresija. Šiurkštumas, įžeidinėjimai, užgaulios pravardės, žiaurios, žeminančios replikos, pakeltas tonas… Ne veltui sakoma: „Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta.“

Žodis po žodžio…

Visų pirma, tarp suaugusiųjų labai paplitusi dvigubų standartų praktika. Tėvai su savo atžala kalba šiurkščiai, nuolat ant vaiko rėkia, žarstosi apmaudžiais ir žeminančiais apibūdinimais („tu nieko nesupranti!“; „visai kvailas?“, „ar turi bent kiek smegenų?“ ir t. t.). O kai vaikai pamėgina atsakyti tokiu pat stiliumi, gimdytojai tuoj pat ima auklėti: „Ką tu sau leidi? Kaip tu su manim šneki?!“ Suvokiantieji, kad veiksmas lygus atoveiksmiui, dargi paaiškina: „Taip, man galima, o tau – ne!“

Antra, kai kurie tėvai kartais sąmoningai, o kartais nevalingai leidžia vaikui suprasti, kad kalbinė agresija leistina, bet ne namie, ne bendraujant su jais. Su draugais, kieme – tai visai kas kita…

Trečia, kai kurie tėvai, patys to nenorėdami, tiesiog provokuoja vaiko kalbinę agresiją – nuolatiniu moralizavimu, įtarinėjančiais-kaltinančiais klausimais, priešiškomis pastabomis: „Indų, žinoma, vėl neišplovei? Šuns – kaip visada – nepavedžiojai? Vėl tu… Amžinai dėl tavęs… Nieko kito iš tavęs ir nesitikėjau…“

Galų gale psichologinė įtampa prasiveržia: „Patys plaukite savo indus! Atsikniskite nuo manęs pagaliau!!!“

Geriau tegu bara – kad tik pastebėtų

Emocinės įtampos išlydis, neigiamų išgyvenimų iškrova – tipinė, bet anaiptol ne vienintelė kalbinės vaiko agresijos priežastis. Neigiamas emocijas, kurios prasiveržia šiurkštumu, galima būtų vardyti ilgai: apmaudas, baimė, pyktis, nuobodulys, pavydas, nusivylimas, susierzinimas, nuovargis… Jeigu vaikas priverstas šias emocijas patirti nuolat, jeigu jo gyvenimas teka tokioje atmosferoje – kalbinės agresijos problemos nepavyks išspręsti, kol nebus pašalintos šios ją maitinančios priežastys.

Kita kalbinės agresijos priežastis – savigyna, agresija kaip atsakas. Kalbinė vaikų subkultūra, deja, labai šiurkšti, ji primeta vaikui įprotį atsikalbinėti. Kiekvienas vaikas vėliau ar anksčiau susiduria su pašnekovo įžeidinėjimais ir atsako jam tuo pačiu: „Kvailys! – Pats kvailas! – Iš kvailio girdžiu! – Seniai į galvą gavai? – Tai tu gal nori gauti?..“ Čia bet koks turiningas bendravimas liaujasi.

Dar viena kalbinės agresijos priežastis – savęs įtvirtinimas. Vaikai, nemokantys ar neišmokyti bendravimo problemų spręsti konstruktyviai, dažnai šiurkštumą, grasinimus, pašaipas naudoja tam, kad įsitvirtintų. Tokie „agresoriai“ paprastai pasižymi pašlijusia saviverte: ji arba labai padidinta, arba atvirkščiai.

Vaiko naudojami keiksmai, vulgarūs posakiai ne visada reiškia kalbinę agresiją. Pedagoginiu požiūriu apleistas vaikas nesuvokia, kokia šiurkšti ir įžeidžianti jo kalba. Jis tiesiog nežino kitokios. O štai vaikas, augantis aukštos kalbinės kultūros aplinkoje, puikiai supranta, kad vartoti tarpuvartės leksiką, stilistiką ir toną nėra gerai. Tačiau jis gali viso to griebtis siekdamas pademonstruoti suaugėliams savo „brandumą, savarankiškumą, laisvumą“. Kartais tokia kalba vaikas atlieka tyrimą – mėgina suvokti to, kas leistina, ribas.

O kartais vaikas, patiriantis dėmesio deficitą, vulgarybėmis stengiasi atkreipti į save dėmesį: pagal principą – „geriau tegu bara, kad tik pastebėtų“. Tai irgi ne agresija.

Ar visada tai blogai?

Koreguoti neigiamą kalbinį elgesį – sudėtinga. Ne vieni tėvai suabejoja: ar verta? Ar negana to, kad vaikas su suaugusiaisiais elgiasi kultūringai? O su draugais… Juk jis turi mokėti už save pakovoti!

Deja, tokios abejonės nėra be pagrindo. Šiurkštus kalbinis elgesys ne tik tarp vaikų, bet ir tarp suaugėlių dažnai laikomas jėgos, autoriteto, pasitikėjimo savimi požymiu. O tuos, kas riebesnių posakių į savo kalbą neįpina, neretai laiko „lepšiais“. Na, o kam gi norisi, kad jį laikytų lepšiu?

Tiek vaikai, tiek paaugliai dažnai klausia, kodėl kalbinė agresija – blogai. „Kodėl negalima? Na, pasakiau jam: atšok, ožy! Bet jis kitos kalbos ir nesupranta! Tai kaip jam paaiškinti, kad nenoriu su juo prasidėti?“

O juk išties būna situacijų, iš kurių vaikui būtina nedelsiant išeiti, jei jis nenori būti įtrauktas į pražūtingus dalykus…

5 reagavimo būdai

Kaip konkrečioje situacijoje galima sustabdyti kalbinę agresiją ir užkirsti kelią tokiam vaiko elgesiui?

Pirmiausia suaugėliams derėtų išnagrinėti savo elgesį. Jeigu šeimoje galioja dvigubi standartai, vaikas nuolat gauna kalbinės agresijos pavyzdį. Beviltiška tikėtis, kad jis tais pavyzdžiais nepaseks. Pradinukas gal dar tramdysis iš baimės būti nubaustas, iš savo silpnumo ir bejėgiškumo suvokimo, bet paauglys jau nepasikuklins: „Jums galima, o man – ne? Noriu ir šaukiu, noriu – ir keikiuos! Ir nieko jūs man nepadarysite!“

O kitas žingsnis po kalbinės agresijos – fizinė agresija. Apklausos rodo, kad ne mažiau kaip 13–15 proc. tėvų į vaikų akiplėšiškumą reaguoja „rankomis“… Taigi tiek vaikų, tiek suaugėlių reakcijų modelis šiuo požiūriu labai panašūs.

Užgesinti kalbinę agresiją karštoje situacijoje tėvams gali padėti ignoravimas (žinoma, jei vaiko elgesys nekelia pavojaus aplinkiniams). Atsakyti į įžūlius vaiko pareiškimus reikštų užsukti konflikto mechanizmą. Nepastebėti, tylėti, apsimesti, kad neišgirdai, – nelengva. „Na kaip galima nereaguoti į šitokį įžūlumą?!“ Prie vaiko įžūlumo, suprantama, reikės grįžti, tačiau tai padaryti derėtų tada, kai „akiplėša“ nurims, kai išgyvenimo aštrumas sušvelnės, – tada bus galima aptarti, kas įvyko.

Bendras principas – suinteresuotą dėmesį dera rodyti teigiamam elgesiui, kad neišeitų, jog suaugėlių reakcijos vaikui pavyksta prisišaukti tik akiplėšiškais išpuoliais ir storžieviškumu.

Tą patį principą galima pasiūlyti taikyti ir vaikui. Kai į jį kreipiasi šiurkščiai, jį erzina – tegu jis pamėgina to „negirdėti“. Padeda ne visuomet, bet dažnai. Juk akiplėša ir erzintojas kaip tik ir nori, kad „auka“ reaguotų, kankintųsi, siustų. O jeigu ji kategoriškai „negirdi“ įžeidinėjimų, tai ir įžeidinėti tampa nebeįdomu.

Jaunesnių mokinukų atveju veiksmingas dėmesio nukreipimas. Koks nors netikėtas klausimas, juokelis ir tiesiog pastaba visai „iš kitos operos“ (pvz., „Atsimeni, praėjusią vasarą…“) padės neužaštrinti konflikto. Vėliau, kai aistros nurims, teks su vaiku pakalbėti apie tai, kaip jis pats vertina savo akiplėšiškumą.

Ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų, ir paauglių atveju galima išmėginti „dalinio sutikimo“ metodą. Jį taikantis suaugėlis sutinka su vaiko jausmais, priima juos, tačiau nesutinka su jų išraiškos forma. Tai yra gimdytojas tarsi pakyla virš situacijos: „Suprantu, kad tu nusiminęs, bet vis dėlto… Matau, kad tau apmaudu, tačiau…“ Tai gerai veikia, kai vaiko akiplėšiškumas išprovokuotas kokio nors neigiamo psichologinio potyrio, išgyvenimo. Mat tokiu atveju vaikas visai nenori pasirodyti akiplėša – tenori išlieti susikaupusią emociją, būti išgirstas ir suprastas.

Sprendžiant tokią situaciją su jaunesnio amžiaus vaiku tinka pasiremti teigiamu jo įvaizdžiu: „Juk tu – protingas ir geraširdis, o šitaip kalba tik silpni, kvaili ir žiaurūs žmonės.“  

Parengta pagal užsienio žiniasklaidą