Laikas keičia kaimo veidą

Jeigu siekiame Lietuvos kaimą išlaikyti gyvybingą, tai planuodami kaimo politikos priemones turėtume daugiau atsižvelgti į jaunimo poreikius. Štai apie 45 proc. žemės ūkio valdų savininkų yra pensinio amžiaus, o jauni ūkininkai (iki 40 m. amžiaus) tesudaro apie 18 proc. Klauskime savęs– kaip atrodys dauguma dabartinių ūkių po 10–15 metų ir ką turėtume daryti, kad taip neatsitiktų.

Jaunimas vengia priklausomybės

Visuomenė Lietuvoje, kaip ir visose ES šalyse, sparčiai sensta. Tiesa, šis procesas būdingas ne tik miestui, bet ir kaimui. Štai Lietuvoje anksčiau išsilaikydavo vaikų iki 14 metų kiekybinė persvara senyvo amžiaus žmonių (per 60 m. amžiaus) atžvilgiu. 2009-aisiais vyresniojo amžiaus gyventojų kaime buvo net 1,4 karto daugiau nei vaikų iki 14 metų amžiaus. Šis demografinis senatvės koeficientas prasčiausias kaimiškose Lietuvos Pietų (Prienų, Birštono, Alytaus, Lazdijų, Varėnos ir Druskininkų) ir Šiaurės Rytų (Širvintų, Molėtų, Švenčionių, Ignalinos, Utenos, Anykščių, Kupiškio, Zarasų, Rokiškio ir Biržų) savivaldybėse.
Pasak Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) direktorės Rasos Melnikienės, kaimo gyventojų senėjimą lemia ne tik mažėjantis gimstamumas, bet ir jaunimo nenoras gyventi kaime.

„Jeigu siekiame Lietuvos kaimą išlaikyti gyvybingą, tai planuodami kaimo politikos priemones turėtume daugiau atsižvelgti į jaunimo poreikius. Štai apie 45 proc. žemės ūkio valdų savininkų yra pensinio amžiaus, o jauni ūkininkai (iki 40 m. amžiaus) tesudaro apie 18 proc. Klauskime savęs– kaip atrodys dauguma dabartinių ūkių po 10–15 metų“,– siūlo diskutuoti LAEI direktorė.

Ši problema būdinga ne tik Lietuvai– pastarųjų metų tyrimai Vakarų Europos šalyse rodo, kad dauguma jaunų, išsilavinusių ūkininkų nebenori paveldėti į intensyvią masinio produkto gamybą orientuoto tėvų ūkio. Priežastis? Jie baiminasi didelės priklausomybės nuo tokių sunkiai nuspėjamų procesų pasaulinėje ekonomikoje, kaip žemės ūkio produktų kainų kritimas, prekybos pasaulinėje rinkoje liberalizavimas ir besivystančių šalių finansinio pajėgumo importuoti maisto produktus svyravimai.
Kokia išvada? „ES daugelis jaunų žmonių, kurie vis dėlto nusprendžia imtis ūkininkavimo, papildomai bando ieškoti alternatyvos tradicinei ūkininkavimo strategijai. Jie renkasi daugiafunkcį ūkininkavimą, t. y. siekia gauti pajamų bent iš 3–5 skirtingų veiklų. Deja, Lietuvoje ūkininkų, bandančių derinti ūkininkavimą su kitomis profesijomis, yra labai nedaug“,– sako R.Melnikienė.

Mažesni atlyginimai

Labai svarbu kaime didinti užimtumą. 2003-aisiais agrariniame sektoriuje dirbo daugiau kaip pusė (51 proc.) užimtųjų kaime. 2008-aisiais jų dalis sumažėjo iki 24 proc. Taigi natūraliai mažėjant užimtumui žemės ūkyje, jaunimui turi būti sukurtos sąlygos pasirinkti jų profesinius interesus atitinkančią veiklą gyvenant kaime. Kokią veiklą?

„Kompiuterizuotos darbo vietos vis dažniau iš įstaigų perkeliamos į namus, taigi gyvenant kaime galima dirbti ne tik Vilniuje, bet ir net kitose šalyse, pavyzdžiui, JAV ar Indijoje“,– sako R.Melnikienė.

Beje, penkių didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa rodo, kad net 25,6 proc. jų sutiktų gyventi kaime. Kokie barjerai? Apie 22 proc. apklaustųjų pasigenda didesnės valstybės paramos, 29,4 proc.– darbo vietų.

Paminėtina dar viena priežastis– vidutinės mėnesinės vieno namų ūkio nario disponuojamos pajamos kaime yra gerokai mažesnės nei mieste. Kadangi ekonominė krizė statistinius duomenis labai iškreipia, palyginkime duomenis iki 2008 m. Taigi 2003 m. vidutiniškai vienam žemdirbių šeimos nariui tekdavo 330 Lt, šeimos kaime nariui– 407 Lt , o miestiečio šeimos nariui– 540 Lt. Tačiau Lietuvai įstojus į ES padėtis labai sparčiai pradėjo keistis. Štai jau 2006 m. žemdirbiai pavijo miestiečius– po 729 Lt, tačiau šeima kaime atsiliko– tik 584 Lt,

2008 m. miestiečiai šiek tiek lenkė žemdirbius– 1074 ir 1036 Lt, o šeimos kaime vienam nariui teko tik 811 Lt.

Pagal tiesiogines užsienio investicijas vienam gyventojui stipriai pirmauja miesto gyventojai. 2008 m. duomenimis, mieto gyventojui teko apie 7266 Lt investicijų, o kaimo gyventojui– tik 1339 Lt. Taigi vietovių patrauklumas labai skirtingas.

Kaimas karšins miestiečius

Pasak UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ direktoriaus Ginto Umbraso, labai dažnai kalbantieji apie smulkiojo ir vidutinio verslo galimybes kaime nuklysta į lankas.

„Kai aš svarstau apie tokias galimybes, tai įsivaizduoju savo gimtąjį kaimą ir, tarsi būdamas jame, bandau numatyti, koks verslas tame konkrečiame kaime prigytų, būtų reikalingas. Tokiu atveju labai greitai gali atmesti beprasmiškas idėjas“,– sako G.Umbrasas.

Imantis verslo kaime vertėtų pasvarstyti– ko iš mūsų norėtų pasaulis, valstybė ir vietinė rinka.

„Pasaulis norėtų, kad mes taptume antrąja Kinija, t. y., kad gamintume labai pigiai. Tačiau tuo pat metu norima ir kvalifikuotų paslaugų. Ar šiuo metu yra žmonių, galinčių taip dirbti?“– klausia savęs G.Umbrasas.

Jeigu nori ką nors daryti pigiai, turi darbus atlikti greitai, pagaminti kuo daugiau per trumpą laiką. Ar tokių darbuotojų šiuo metu kaime yra? Vargu. Remiantis statistiniais duomenimis, būtent kaime daugiausia gyvena vyresnių žmonių, o jaunesnieji išvyksta į miestus ar dar toliau– emigruoja į kitas šalis.
„Taigi ar dabartiniai kaimo gyventojai pasiruošę konkuruoti rinkoje, t. y. dirbti pigiai, gerai ir gaminti vis daugiau ir daugiau?“– svarsto G.Umbrasas.

Deja, iki šiol nieko naujo iš kaimo nelaukė ir valstybė– tik sveikų produktų ir kaimo turizmo.

G.Umbrasas prognozuoja, kad Lietuvos kaime atsiras dar viena paslaugų paklausa.
„Lietuviai emigrantai karšino europiečius. Manau, kad ši paslauga pasieks ir Lietuvos kaimus. Atėjus senatvei lietuviai miestiečiai persikels gyventi į kaimo vietoves, tada ir prireiks juos prižiūrinčių žmonių. Štai viena iš realių naujų galimybių“,– prognozuoja G.Umbrasas.