V.Žukauskas: kaip sutaikyti valdžią ir verslą?

vtv.lt

Vytautas Žukauskas, LLRI ekspertas
Geranoriški santykiai tarp verslo ir valdžios valstybėje yra svarbūs. Verslas, t.y. jo savininkai ir jame dirbantys žmonės, yra pagrindinis ekonominės gerovės šaltinis, nešantis pajamas ne tik verslų savininkams ir juose dirbantiems žmonėms, bet ir išteklius reikalingus valstybinio sektoriaus gyvavimui.

Šis faktas yra labai svarbus, nurodantis, jog valdžia, kurdama ekonominei veiklai nepalankias taisykles, skurdina ne tik save, tačiau ir visus šalies gyventojus.

Čia turimas omenyje ne tik stambus, tačiau ir smulkus bei vidutinis verslas, sukuriantis didelę dalį šalies pajamų.

Nesantaika tarp valdžios ir verslo gali pasireikšti įvairiomis formomis. Vieną iš jų – šešėlinė ekonomika.

Ji iš esmės parodo, kokio dydžio „duoklę“ verslas gali ir sutinka atiduoti valdžiai, o kokios jau ne. Pablogėjus ekonominei situacijai, beatodairiškai keliant mokesčius, keliant verslo reguliavimo kartelę, valdžios našta verslui gali padidėti taip, jog belieka tik du pasirinkimai: bankrutuoti arba pasitraukti į šešėlį. Smarkus šešėlinės ekonomikos Lietuvoje išsiplėtimas rodo, jog verslui jiems valdžios užkrautą naštą pakelti tampa vis sunkiau.

Todėl šešėlis yra verslo protesto, nesutarimo tarp valdžios ir verslo išraiškos forma. Jei spartaus Lietuvos ekonomikos augimo laikotarpiu mokesčių slėpimas, atlyginimų „vokeliuose“ mokėjimas buvo tapęs verslo negarbės reikalu, šiandien ši praktika yra paplitusi. Ji tapo jei ne kerštu valdžiai, tai ženklu, jog verslas nėra pasirengęs jam valdžios sprendimais užkraunamai naštai. Ir tai yra pakankamai akivaizdu: procentine išraiška nepadidėję mokesčiai ekonominio nuosmukio laikotarpiu verslui jau yra didesnė našta, nekalbant apie žymų jų padidinimą.

Visos biudžeto mokestinės pajamos surenkamos iš verslo jau yra verslo atiduota „duoklė“ valdžiai. Nepaisant to, valdžia pasiremdama klaidinga prievartinio solidarumo idėja juos nuosekliai didino.

Verslas ekonominių sunkumų laikotarpiu ir taip susitraukė žymiai stipriau nei valdžios aparatas, tad įsakmų valdžios prašymą padidintais mokesčiais atriekti dar didesnę pajamų dalį vadinti solidarumu yra kiek ciniška.

Kitas verslo ir valdžios nesantaikos šaltinis – valdžios kuriami lūkesčiai. Kiekvienai valdžiai būdingas, kalbėjimas ir žadėjimas to, ką verslas ir žmonės nori girdėti, bet ko valdžia dažniausiai nėra pajėgi arba neturi valios įgyvendinti. Lietuva – ne išimtis. Metų pradžioje verslas buvo raginamas prisiimti didesnę naštą, už tai žadant gerinti verslo sąlygas ir taip skatinti ekonomiką. Panašu, jog galiausiai našta pasiliko, ir sunkėjo, o skatinimas didžiąja dalimi liko gražiu pažadu ir niūria realybe. Prisimenant liberalų partijų rinkimines programas, jokių mokesčių didinimu ten nė nekvepėjo, buvo pasisakoma griežtai prieš bet kokį mokesčių kėlimą. Toks formuotų lūkesčių murkdymas kelia nepasitenkinimą.

Valdžios pažadų prasilenkimas su tikrove jau nieko nebestebina. Pavyzdžiui,  Vyriausybės programoje pasižadama Vyriausybės priemonių plane numatyti „neatidėliotinus veiksmus, supaprastinančius verslo steigimo ir bankroto procedūras, liberalizuojančius darbo santykius, sumažinančius verslą kontroliuojančių valstybės institucijų skaičių ir palengvinančius teritorijų  planavimo procedūras.“ Priemonės plane numatytos yra, trūksta realių jų įgyvendinimo rezultatų, gyvybiškai reikalingų verslui. Valdžios atstovai džiaugiasi pasiektu Nacionalinis susitarimu, tačiau Vyriausybės programa taip pat yra susitarimas, šiuo atveju – neįgyvendinamas.

Akivaizdu, jog griežtesnės bausmės nutaikytos į šešėlį besitraukiančias įmones problemos nesprendžia, muštro politika nėra prie bendro sutarimo vedanti priemonė. Griežtinama prievolė nešti valdžios užkrautą naštą, bausmių už šešėlį didinimas galiausiai lems ne didesnį įmonių išskaidrėjimą, o didesnį bankrutuojančiųjų skaičių. Tai yra vienas iš skaudžių valdžios neįsiklausimo pavyzdžių.

Ko iš tiesų reikia, tai pripažinti, jog iki šiol priimti sprendimai verslo sąlygų gerinimo srityje buvo smulkmeniški, turintys mažai poveikio, o sudėtingą ekonominę padėtį galima pagerinti tik jai adekvačiai stipriais sprendimais.

Įsisenėjusios problemos darbo santykių, teritorijų planavimo, verslo reguliavimo srityse, nuolat keliami mokesčiai ekonomikos nuosmukio laikotarpiu tampa nebepakeliama našta verslui. Valdžios ir verslo santykius pagerinti gali  iš esmės gerinamos  ekonominės veiklos sąlygos. Taip pat valdžia turėtų nustoti kurti lūkestį, jog ji yra pajėgi biudžeto pinigais kaip Miunchauzenas į viršų ištraukti visą Lietuvos ekonomiką.