Garbingos kovos taisyklės

Išeities ieškoma kartu

Vargu ar visada žmonos ir vyro nuomonės sutampa, ar yra šeima, kurioje niekada nekyla didesnių ar mažesnių nesutarimų. Bet vieni sutuoktiniai ginčus greitai išsprendžia, kitų šeimoje jie audringai suliepsnoja ir ilgam palieka nuosėdų.

Išlietas nepasitenkinimas, patirti įžeidimai ir nuoskaudos drumsčia tarpusavio santykius. Kad du artimi žmonės neįsiveltų į nuolatinį santykių aiškinimąsi, o jų vaikai augtų ramioje aplinkoje, galbūt reikia šiek tiek diplomatijos, bet svarbiausia – sugebėti suprasti sutuoktinį, mokėti kartkartėmis nusileisti, būti nuoširdžiam ir iš tiesų norėti išsaugoti šeimą.

Žymus amerikiečių psichologas Erikas Bernas sutuoktinius pagal psichologines ypatybes suskirstė į „tėvus“, „suaugusiuosius“ ir „vaikus“. Pasak jo, visos tos savybės būdingos kiekvienam žmogui, bet svarbu, kurios dominuoja.

„Tėvai“ mumyse prabunda tada, kai mokome kitus suaugusiuosius, kaip jiems reikia elgtis, duodame jiems patarimus ir reikalaujame, kad besąlygiškai juos vykdytų. Taigi braunamės į kito gyvenimą, nes manome, kad be mūsų tas žmogus – kaip be rankų.

„Suaugusieji“ – kur kas išmintingesni. Tokie žmonės sugeba išklausyti kitą, jį suprasti, adekvačiai reaguoti į situaciją ir priimti protingus sprendimus. „Suaugusysis“ nereikalauja sau išskirtinio dėmesio, jis gerbia ir save, ir aplinkinius.

„Vaikas“ – užsispyręs ir kaprizingas. Jis pabrėžtinai demonstruoja nepasitenkinimą artimaisiais, nepasitikėjimą savo jėgomis. Šie žmonės nemėgsta, kad kas nors varžytų jų laisvę. Jie tai džiaugiasi, tai būna įsižeidę, tai juokiasi, tai sėdi nosį nukabinę.

Konfliktai šeimoje dažnai kyla todėl, kad vienas iš sutuoktinių visą laiką yra „vaikas“, o kitas, tarsi būtų tėvas ar motina, žeria priekaištus: „Ir vėl indų nesuplovei“, „Apsivilk kitus drabužius, tau tie netinka“, „Kiek kartų reikės aiškinti?!“ ir t. t. „Tėvai“ amžinai kuo nors nepatenkinti, jie nori visus perauklėti pagal savo supratimą. Ilgainiui „vaikui“ įgrysta nuolatinis mokymas, kaip reikia gyventi, jis jaučiasi netenkantis savojo „aš“, todėl ima kirbėti mintis apie skyrybas. Kremtasi ir „tėvai“: tiek jėgų ir nervų išeikvota beauklėjant savo gyvenimo draugą, bet rezultatų nematyti.

Ir vyrui, ir moteriai pravartu atminti, kad tuokiasi suaugę žmonės, todėl ir elgtis dera kaip subrendusioms asmenybėms. Išmintingiausia būtų ramiai aptarti visus reikalus, kartu išanalizuoti nesutarimų priežastis, papasakoti apie savo lūkesčius, pasakyti, ko tikimasi iš partnerio. Du protingi žmonės tikrai suras išeitį. Tik jos ieškoti būtina norėti abiem.

Koks elgesys naudingesnis

Barnis dažnai kyla tada, kai abu konfliktuojantys asmenys suvokia, kad jų tikslai ir ketinimai nesuderinami. Tačiau susidūrimą lemia savitarpio supratimo stoka, nemokėjimas valdyti emocijų.

Psichologė Vitalija Lepeškienė konfliktus tarp vyro ir žmonos pagal jų elgesio tipą skirsto į tris rūšis.

Pirma. Abu partneriai bet kuria kaina siekia įgyvendinti savo sumanymą ir atvirai kovoja. Siekiant tikslo – ne visada protingo ir pagrįsto, priimtinomis laikomos visos priemonės, su oponentu, artimiausiu žmogumi, elgiamasi kaip su kliūtimi, kurią bet kokiu būdu reikia pašalinti. Tad barnis stiprėja. Apie rimtą ir konstruktyvų elgesį negali būti nė kalbos. O jeigu priešininkas atsako tuo pačiu? Tenka pagailėti tokio reginio liudininkų – ką jau kalbėti apie barnio dalyvius.

Antra. Vienas iš oponentų tam tikru barnio momentu palieka „mūšio lauką“. Taigi neleidžia šeiminei dramai pasiekti kulminacijos. Paprastai taip pasielgia santūresnis, gebantis geriau valdyti savo jausmus sutuoktinis, kai tik pajunta susiklosčiusios situacijos beprasmiškumą. Jis paprasčiausiai išeina iš kambario, kuriame kilo barnis, arba tiesiog nutyla ir neatsako į priekaištus.

Be abejo, nutraukiantis barnį žmogus patiria didesnę nuoskaudą negu jo partneris. Tačiau, esant konfliktinei situacijai, toks elgesys naudingesnis šeimai, nei beatodairiškas siekimas „laimėti“. Juk abejotina, ar kilus vyro ir žmonos barniui gali būti nugalėtojai ir nugalėtieji.

Trečia. Abu besibarantieji elgiasi lanksčiai, leidžia vienas kitam iš dalies patenkinti savo pretenzijas. Pakanka vienam iš konfliktuojančiųjų paklausti savęs ir sutuoktinio: „Ko gi mes siekiame?“ – ir konfliktas įgauna konstruktyvių elementų.

Iš tikrųjų – argi turima galutinį tikslą – įskaudinti, pažeminti artimą žmogų? Argi ne abiem rūpi, kad šeimos gyvenimas būtų taikus ir turiningas, kad vaikai augtų šiltoje, ramioje aplinkoje?

Taigi šiuo atveju barnis užgęsta nespėjęs įsiliepsnoti. Paprastai vyras ir žmona šiek tiek nusileidžia vienas kitam, todėl ir išsprendžia jiems rūpimą klausimą.

Tačiau ne visada barnis – nemalonūs, užgaulūs žodžiai, pakeltas tonas, išraiškingi gestai. Ne mažiau skaudus yra nebylus konfliktas arba mandagiai išreikštas priešiškumas, paslėpta ironija.

Tai, kaip ir barnis, palieka sunkiai dylančius pėdsakus šeimos gyvenime. Galbūt išgirsti žodžiai netrukus bus pamiršti, bet patirta nuoskauda tikrai ilgai glūdės atmintyje.

Tad kaip išvengti namuose audros? Ką daryti, kad ginčas neperaugtų į barnį? Pirmiausia, reikia mokėti kultūringai bendrauti, išmokti gerbti žmones, būti tolerantiškiems.

Antra, pasistengti iškrauti susikaupusią nervinę įtampą, neigiamas emocijas kitais būdais. Čia gali padėti tinkamas laisvalaikis, darbas sode ar tiesiog pasivaikščiojimas gamtoje.

Žingsnis taikos link

Rytų išmintis sako: prieš įeidamas pagalvok, kaip išeisi. Taigi prieš pradėdami bartis pamąstykite, kas bus barniui pasibaigus.

Jeigu žadate gyventi toliau, ginčydamiesi neprisiminkite senų skriaudų – dėl jų jau pykotės, leiskite išsakyti savo nuomonę ir partneriui, kalbėkite ramiai ir argumentuotai. Neaptarkite viso šeimos gyvenimo – svarstykite tik tai, kas jus dabar jaudina. Būkite kaip įmanoma teisingesni, nesileiskite, kad skriauda nugalėtų objektyvumą.

Tačiau ne visada sveikas protas nugali – gana dažnai laimi emocijos. Tada mylintys ir norintys išsaugoti šeimą žmonės ieško būdų, kaip susitaikyti.

Kas žengs pirmą žingsnį taikos link? To norėti turite abu. Pirmiausia nurimkite ir pažvelkite į buvusią konfliktinę situaciją kitomis akimis. Kas iš tiesų atsitiko – principinis ginčas ar emocijų proveržis? Gerokai perlenkėte lazdą ir rėžėte užgaulius žodžius?

Psichologai pataria užsirašyti barnio priežastis. Tai daryti reikia nuoširdžiai. Perskaitykite, ką parašėte. Jei supratote, kad buvote kaltas jūs, nebeskaudinkite savo partnerio, prisipažinkite, kad apgailestaujate dėl to, kas atsitiko. Tik nesistenkite teisintis ir priminti barnio: „Jei tu nebūtum taip pasakiusi (pasakęs), tai aš...“ Kitaip, užuot susitaikius, gali įsiplieksti jau ne ginčas, o skandalas.

Nesvarbu, kokiais žodžiais prašysite atleisti, daug svarbiau, kad jie būtų nuoširdūs. Sutuoktinių konfliktas – tik jų abiejų reikalas. Todėl nedera apie tai pasakoti kitiems ir ieškoti jų užuojautos. Savo rūpesčius stenkitės įveikti patys ir neneškite iš namų šiukšlių. Taigi ir susitaikykite be kitų pagalbos, nuoširdžiai pasikalbėkite tik dviese. Jei nedrįstate prisipažinti apie kapituliaciją, išsiųskite SMS žinutę. Rašykite trumpai, pavyzdžiui: „Atleisk. Myliu.“

Gana dažnai moterys mano: „Kodėl aš turiu taikytis? Jis – vyras, todėl tegu pirmas prašo, kad atleisčiau.“ Žinoma, jos gali palaukti, kol gyvenimo draugas susivoks prisipažinti klydęs. Tačiau, psichologų teigimu, kai kuriems vyrams prireikia daugiau laiko nusiraminti ir apgalvoti buvusią konfliktinę situaciją.

Matydama, kaip vyras kankinasi dėl to, kad buvo neteisus, paliaubas turi pirmoji paskelbti moteris. Jokiu būdu negalima leisti, kad nesutarimai tęstųsi savaites. Reikia mokėti pyktis ir greitai užmiršti barnį. Ar šeimoje kils karas, ar bus taika, labai daug priklauso nuo moters, nuo jos gebėjimų valdyti situaciją, nuo jos takto.

Tačiau kartais būna taip, kad nebesinori taikytis, nes žinai, jog partneris vėl pradės įrodinėti savo tiesas, ims nesivaržydamas tave kritikuoti, įžeidinėti, primins būtas ir nebūtas praeities klaidas. Sunku gyventi su žmogumi, kuris niekada nenori pripažinti savo kaltės, kritiškai vertinti savo elgesio arba bent objektyviai aiškintis, ieškoti kompromisų. Tada, jei norima išsaugoti šeimą, vertėtų abiem sutuoktiniams pagalbos kreiptis į specialistą.

Noras perauklėti partnerį

„Susituoksime, ir aš visai kitokį žmogų iš jo (jos) padarysiu“, „Aš jį (ją) nuo to atpratinsiu“, „Pasistengsiu, kad jis (ji) pakeistų gyvenimo būdą“.

Kai šeimoje atsiranda tokių nuomonių, pats laikas prabilti apie artėjantį pavojų. Tas, kuris nori perauklėti savo partnerį, gyvena iliuzijų pasaulyje.

„Perauklėjimo“ nuostata anksčiau ar vėliau patirs visišką nesėkmę, gal net sukels šeimos krizę. Juk tai, kad vienam sutuoktiniui nepatinka kito asmenybė, savaime skatina gintis. Galiausiai jis (ji) – suaugęs žmogus ir atsako už savo poelgius. Tad dar gerokai prieš vedybas reikia paklausti savęs, ar vienas kitą suprantame, kad galėtume svajoti apie bendrą gyvenimą.

Ar visada reikia derintis?

Be tarpusavio supratimo negali būti ir kalbų apie laimingą vedybinį gyvenimą. Tačiau daugelis porų, klaidingai suvokiančių harmoniją, viską daro kartu – keliauja, leidžia poilsio dienas, eina į svečius...

Puiku, jei abiem tai teikia džiaugsmo. Bet gana dažnai vienam iš sutuoktinių toks gyvenimas tampa našta. Paprastai tam, kuris atsisako savo individualybės, savo poreikių ir interesų arba stipriai juos riboja. Taip po kurio laiko šeimos židinys virsta kalėjimu. Abu sutuoktiniai gerai jaučiasi tik tada, kai nė vienas iš jų nėra sunki našta kitam.

Jokių paslapčių

Norą, kad sutuoktinis būtų visiškai atviras, daugelis laiko idealiu dalyku, bet užmiršta, kad toks noras gali apnuodyti net puikiausią dviejų žmonių sąjungą. Bet kuriam nemalonu, kai nuolat iš jo reikalaujama pasakyti viską – net ką mąstai.

Visada dera pagalvoti, ką galima papasakoti ir ką būtina nutylėti. Nuoširdumas, ta iš tikrųjų puiki savybė, neturi būti naudojama žmogui žeminti.

PARENGĖ L.ŽUKAITĖ

www.sekundė.lt