Neapykantos ir meilės palydovas

Apnuodija gyvenimą

Apie pavyduliavimą žinoma nuo senų senovės. Dekartas tvirtino, kad pavydus žmogus iš pradžių prašo, paskui reikalauja ir pagaliau priverčia. Spinoza tą aistrą vadino neapykantos ir meilės mišiniu, V.Šekspyras – žaliaake pabaisa.

Šiuolaikinių psichologų požiūris į pavyduliavimą skiriasi. Vieni tikina, kad tai – jausminio sutrikimo reiškinys ir viena iš baimės formų, kiti mano, kad patologinis pavydo jausmas yra rimtos psichinės ligos požymis. Kad ir kaip būtų, bet gyventi su pavydžiu žmogumi labai sunku, o gana dažnai – ir neįmanoma. Juk pavydas skatina smulkmeniškumą, priekabumą, žiaurumą.

Pasak specialistų, posakis, kad be pavydo nėra meilės, neteisingas. Meilė – kuriamoji jėga, mylintys žmonės kupini jėgų ir ryžto – galėtų ir kalnus nuversti, ir jūras perplaukti. O pavydas viską naikina, griauna. Šis nesveikas jausmas apnuodija gyvenimą ir pačiam pavyduoliui, ir jo aukai.

Tikra meilė – altruistiška, nes stengiamasi, kad artimasis būtų laimingas, o pavydas – egoistiškas, t. y. norima užvaldyti kitą žmogų, paversti jį savo vergu. Be to, kankinamas pavydo žmogus neretai yra pavojingas – agresyvus viskam, kas, jo supratimu, kėsinasi į „nuosavybę“.

Kai kurie mokslininkai teigia, kad vyrai kur kas pavydesni nei moterys, tačiau pripažįsta, kad ir jos linkusios pavyduliauti.

Štai Vytautas pasakojo, kad žmona per dieną keliolika kartų skambina jam į darbą, jeigu tenka ilgiau padirbėti, kelia pavydo scenas, nors žino, kad tokios srities darbuotojams tai – neišvengiama. Į visas moteris, o ką jau kalbėti apie bendradarbes, ji žvelgianti kaip į varžoves, kurioms terūpi tik viena – suvilioti jos sutuoktinį. Kaip tvirtino Vytautas, kolegos iš jo atvirai šaiposi, dėl tokio nesveiko ir nepagrįsto įtarumo jis jaučiasi sugniuždytas. Pasak vyriškio, jeigu ne pavydo priepuoliai, žmonai nieko negalėtum prikišti – ji gera šeimininkė, rūpestinga motina, vaikams girdint kol kas nedrįsta jam priekaištauti dėl tariamos neištikimybės.

Vilma ir Robertas atsidūrė ties skyrybų slenksčiu. Moteris prisipažino daugiau nebegalinti kentėti. Jos gyvenimas su pavydžiu vyru virto tikru košmaru. Neduok Dieve, jei gatvėje pasisveikins pažįstamas ar ji linktelės galvą laiptinėje sutiktam kaimynui. Vyras kelias dienas tardys, kas čia toks, kodėl su ja sveikinasi, kodėl taip reikšmingai pažvelgė į kaimyną, o jis šyptelėjo, vadinasi, abu kažką rezga, o gal jau yra meilužiai. Kiekvieną jos gestą, žodį, šypseną svečiuojantis ar tiesiog apsiperkant Robertas vertina savaip. Nuolat tenka aiškintis, įrodinėti, teisintis. Tas liguistas įtarumas atšaldė meilę vyrui, namai tapo nebemieli, nors, atrodo, nieko netrūktų – materialiai Robertas šeimą aprūpina. Vilma pasidarė jautri, nervinga, ją nuolat kamuoja galvos skausmai. Nors dukra dar nedidelė, kenčia ir ji – kai tėvai aiškinasi santykius, mergaitė susigūžia kamputyje, o naktį šoka iš miego, verkia. Ne, Robertas nėra pakėlęs rankos prieš žmoną, bet, pasak Vilmos, tas psichologinis teroras smogia taip pat skaudžiai, kaip ir kumštis.

 Jausmų labirintai

Jei vedybiniai santykiai nepatenkina vieno iš sutuoktinių reikmių ir interesų, kitas, visa tai matantis ir suprantantis, jaučia prieštaringą jausmą – ir meilės, ir pavydo. Pavyduliaujančiajam atrodo, kad netinkamas jo partnerio elgesys yra nevykusios santuokos priežastis. Meilės santykiai pasidaro ne vieninga visuma, o dviejų sąjunga, kuriai gresia pavojus – trečias žmogus, ardantis jų ryšius. O tas trečias gali būti ir abstraktus asmuo. Pavyduolis kankinasi, bijo netekti partnerio, abejoja ir savo mylimuoju, ir pačiu savimi, ir savo dabartine padėtimi, ir tolesniu likimu.

Noras įsigyti, turėti, išsaugoti susijęs su pastangomis, o pavydus žmogus visai nenori stengtis. Pavyzdžiui, norint išlaikyti draugą, mylimąjį, pagaliau – vyrą ar žmoną, reikia ne pavyduliauti, bet patraukti, žavėti jį. O tai padaryti gali tik dvasinga asmenybė. Pavydus žmogus dažniausiai tų savybių neturi. Nors jis mano, kad myli, tačiau tai anaiptol nėra meilė, o siekimas kuo nors užpildyti savo vidinę tuštumą, abejotinomis priemonėmis kompensuoti baimės ir nesaugumo jausmą.

Mokslininkai išskiria dar vieną pavyduolių grupę – tų, kurie barnį pasitelkia kaip savotišką viagrą. Tai – erotinis pavydas, jis tapatinamas su seksualine prievarta. Tokiam pavyduliautojui ne taip svarbu, ar faktai tikri, ar išgalvoti – jį jaudina partnerio reakcija į priekaištus, ir tai jam tarsi seksualinis dopingas.

Yra ir tokių moterų, kurios nori priversti sutuoktinį pavyduliauti, nes mano, kad, abejodamas savo gyvenimo draugės jausmais ir matydamas kitų vyrų susidomėjimą, jis kaskart stengsis užkariauti jos širdį ir dar labiau mylės. Tačiau tai – žaidimas su ugnimi: galima skaudžiai nukentėti. Vyras ims įtarti, kad jo mylimoji lengvabūdė, pradės abejoti jos jausmų nuoširdumu – juk mylimo žmogaus stengiamasi neskaudinti. O abejonės pasėja nesantaiką. Santykiams atnaujinti reikia nemažai pastangų – visiems žinoma, kad daug lengviau griauti nei kurti.

Sociologai skiria keturias sutuoktinių pavydo rūšis. Tironiškas pavydo jausmas kamuoja užsispyrusius, savimi patenkintus, despotiškus, emociškai šaltus žmones. Jiems nesvarbūs kitų jausmai ir lūkesčiai, aplinkiniams jie labai reiklūs ir griežti. Todėl savo partnerio pavyduliauja netgi tada, kai tam nėra nė menkiausios priežasties. Tironiško pavydo apimtieji yra šventai įsitikinę, kad sutuoktinis priklauso tik jiems, jis negali turėti jokių savo pomėgių, draugų. Tad kitiems žmonėms nevalia rodyti net draugiško palankumo jo „nuosavybei“.

Kita rūšis – užgaulusis. Toks pavyduolis nepasitiki savimi, yra įtarus. Jam atrodo, kad kiekvienas tik ir taikosi suvilioti jo sutuoktinį. Iš musės išpučia dramblį – įprastas mandagumas, šypsena užgauliajam sukelia įtarimą, kad jo partneris neištikimas. Tada prasideda audringas santykių aiškinimasis.

Grįžtamasis pavydas – kai žmogus savo gyvenimo draugą vertina pagal save: jei aš neištikimas, toks ir tu esi. Šio pavydo rūšis gali gimti tada, kai sutuoktiniai, būdami atskirai, pavyzdžiui, komandiruotėje, kurorte, sanatorijoje, užmezga romaną, o grįžę į namus nesantuokiniais ryšiais pradeda įtarinėti partnerį. Jie bijo išdavystės, nes patys išduoda.

Patologinį pavydą dažnai jaučia žmonės, piktnaudžiaujantys alkoholiu, sergantys psichinėmis ligomis. Tai–rimtas sutrikimas, nes toks pavydas dažnai tampa kliedesiu, agresyvumu. Ištiktasis liguisto pavyduliavimo priepuolio gali padaryti sunkų nusikaltimą, todėl toks žmogus – socialiai pavojingas.

 Pavydo ištakos

Pavydas visada yra psichologinio sutrikimo požymis. Psichologai tvirtina, kad, sužinojus, kokia buvo žmogaus vaikystė, dažniausiai galima atsakyti, kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi. Juk jausmai prabunda labai anksti. Kūdikis skirtingai reaguoja į žmones, kurie juo rūpinasi, ir į tuos, kurie jam svetimi. Kai mažylį ant rankų paima tėvai, jis patiria teigiamus jausmus, kai jam nepažįstami žmonės – neigiamus. Vėliau tie jausmai vis labiau diferencijuojasi. Taigi pavyduliavimas dažniausiai formuojasi dėl neigiamų vaikystės išgyvenimų ir dėl to, kad vaikas buvo netinkamai auklėjamas.

Vaiko pavydo jausmas dažniausiai yra nesąmoningas. Pavydus mažylis neretai tampa agresyvus – įnirtęs laužo, trypia žaislus, įžeidinėja savo „konkurentus“. Toks pavydas gali sukelti vaikų nervinius sutrikimus.

Pavydas pavojingas ir tada, kai vaikas, norėdamas į save atkreipti dėmesį, apsimeta esąs silpnas, reikalingas globos. Jeigu tokia situacija tęsiasi ilgai, vaikas auga nervingas ir infantiliškas, o sukūręs savo šeimą iš sutuoktinio taip pat reikalauja besąlygiško dėmesio tik jam vienam

Australų psichoterapeutas Vanas Velda, daug metų tyrinėjas šeimos santykius, daro išvadą: daugelis pavydžių žmonių vaikystėje buvo hiperaktyvūs, jų tėvas ne itin pagarbiai elgėsi su savo žmona arba juos auginusi vieniša motina nelepino atžalos švelnumu. Sukūręs savo šeimą vaikinas ima kopijuoti tėvo elgesį, o mergina, kadangi jai trūko motinos meilės, nori, kad vyras visą savo dėmesį skirtų tik jai. Ir vieni, ir kiti, jei nesusivokia, kad griauna santykius, savo namus paverčia pragaru. Tačiau, pasak psichoterapeuto, negalima teigti, kad taip daroma tyčia ar norima išbandyti artimo žmogaus kantrybę – taip elgtis skatina vaikystės patirtis.

Pavydas gali išsikeroti ir tada, kai, atrodo, šeimoje puikūs santykiai, tačiau mažesniam vaikui skiriama kur kas daugiau dėmesio. Vyresnėlis pavydi savo broliukai ar sesutei, kad iš tėvų atėmė dar taip neseniai tik jam vienam skirtus jausmus. Tai pastebėję tėvai neturi leisti tam pavydui išsikeroti – negalima į šalį nustumti vyresnėlio, reikia sudaryti sąlygas vaikui pajusti, kad ir jis yra atsakingas už mažo šeimos nario auklėjimą.

Įtarumo šešėlis gali persekioti ir tą šeimą, jei vienas iš sutuoktinių vaikystėje ar paauglystėje išgyveno tėvų skyrybas – tėvas ar motina susirado kitą žmogų ir išėjo pas jį gyventi. Patyrusysis tokį smūgį ir užaugęs gana dažnai šeimoje nesijaučia saugus, jam atrodo, kad sutuoktinis, progai pasitaikius, nedvejodamas jį išduos.

 Kantrybė – pražūtinga

Pavydo jausmas labai individualus, pavydas neturi nei amžiaus, nei lyties ir kyla iš baimės prarasti mylimąjį. Normalu, kad mylintis žmogus šiek tiek pavydi, juk visiškai abejingas būna tik tas, kuriam nesvarbūs kito jausmai. Tačiau yra riba, kurios niekada nevalia peržengti.

Nesveiką pavyduliavimą būtina gydyti, kol jis dar netapo liga, o yra tik yda. Žinoma, patologinis pavydas – ligos požymis, ir ligonį reikia gydyti atitinkamais vaistais, o erotinį pavydą nugalėti padės seksologas.

Mažiau rūpesčių kiltų, jei, prieš susiedamas savo likimą su kitu žmogumi, kiekvienas pagalvotų, ar čia tikrai tas, su kuriuo norėtų susilaukti vaikų ir galėtų sutikti gyvenimo saulėlydį. Gana dažnai pirmieji pavojaus signalai pasigirsta draugystės pradžioje. Jei draugas ar draugė pradeda kontroliuoti kiekvieną žingsnį, reikalauja pasiaiškinti, klausosi telefoninių pokalbių ir tardo, kas skambino, reikėtų susirūpinti. Tačiau gana dažnai nenorima pripažinti, kad tai – nesveikas pavydas. Juk mane myli, saugo, nori apie mane viską žinoti, – maždaug taip mąstoma.

Susituokus situacija pablogėja. Pavydus sutuoktinis mano, kad dabar jis visateisis valdovas, tad gali elgtis kaip tinkamas. Ir apkartina gyvenimą ne tik sau, bet ir visiems šeimos nariams.

Jeigu patenkama į pavyduolio gniaužtus, pirmiausia negalima apsimesti, kad šeimoje viskas gerai, ir nerimastingai laukti kito pavydo priepuolio. Esant tokiai situacijai, kantrybė – pražūtinga, nes pavydus žmogus gali tapti despotu.

Nutaikius progą, kai sutuoktinis puikiai nusiteikęs, reikia atvirai pasikalbėti. Paaiškinti, kaip skaudžiai žeidžia mylimojo nepasitikėjimas, kad pavydėti nėra jokio pagrindo – savas žmogus yra mylimas ir branginamas. Kalbėti reikia švelniai, nuoširdžiai ir įtikinamai. Jei tai bus daroma dažnokai, yra tikimybė, kad pavyks nugalėti pavydą.

Kaip pagelbėti pavydo apakintiesiems, yra nemažai metodų. Tačiau pirmiausia pats žmogus turi pripažinti savo ydą ir norėti jos atsikratyti. Juk net geriausi savo srities specialistai negali padėti tiems, kurie atsisako pagalbos.

PARENGĖ L.ŽUKAITĖ